Žydų gelbėtojai
Butkevičienė Marija
Marija BUTKEVIČIENĖ
Ona Butkevičiūtė-Griniuvienė
Be daktarės Gurvičienės ir jos dviejų paauglių dukterų, gete gyveno ir jos sesers šeima, kurioje buvo du maži vaikai – šešerių metų berniukas ir ketverių metų mergaitė. Gete prasidėjo vaikų likvidavimo akcija. Gurvičienės sesers berniukas žuvo, o mergaitę spėjo įstumti į sandėliuką ir ji liko gyva. Mergaitę reikėjo skubiai išgabenti iš geto, nes jos taip pat laukė brolio dalia. Gydytojos Marijos Butkevičienės šeima sutiko pasirūpinti Noemi. Ji buvo bulvių maiše išvežta pro geto sargybą. Noemi buvo per didelė, kad ją būtų galima užmigdyti, todėl tėvai jai įteigė, kad būtina gulėti ramiai, nekrutėti ir neverkti. Butkevičių šeima stebėjosi tos mergaitės ištverme.
Taip Noemi atsidūrė Marijos Butkevičienės šeimoje.
Kaimynams buvo paaiškinta, kad tai Nijolė – lietuvės ir gruzino dukra, karo našlaitė, kurių iš tiesų lietuvių šeimose buvo gana daug. Kai orai buvo blogi, ji ramiai sėdėdavo ir žaisdavo kambaryje. Bet kai orai atšilo ir kieme pradėjo žaisti kaimynų vaikai, mergaitė stovėdavo prie lango, žiūrėdavo į juos ir verkdavo. Teko išleisti ją į sodą, griežtai uždraudus eiti į gatvę. Šiaip Noemi buvo paklusni ir kantri mergaitė. Į klausimą, ko norinti valgyti, visada atsakydavo: „Ką duosi, tas bus gerai.“ Matyti, taip tėvų jai buvo prisakyta.
Marija Butkevičienė taip ir nesusipažino su Noemi-Nijolės tėvais, – jie žuvo gete. O Noemi užaugo ir nuoširdžiais laiškais iš Izraelio lanko savo gelbėtojos šeimą.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999
Ona Butkevičiūtė-Griniuvienė
Be daktarės Gurvičienės ir jos dviejų paauglių dukterų, gete gyveno ir jos sesers šeima, kurioje buvo du maži vaikai – šešerių metų berniukas ir ketverių metų mergaitė. Gete prasidėjo vaikų likvidavimo akcija. Gurvičienės sesers berniukas žuvo, o mergaitę spėjo įstumti į sandėliuką ir ji liko gyva. Mergaitę reikėjo skubiai išgabenti iš geto, nes jos taip pat laukė brolio dalia. Gydytojos Marijos Butkevičienės šeima sutiko pasirūpinti Noemi. Ji buvo bulvių maiše išvežta pro geto sargybą. Noemi buvo per didelė, kad ją būtų galima užmigdyti, todėl tėvai jai įteigė, kad būtina gulėti ramiai, nekrutėti ir neverkti. Butkevičių šeima stebėjosi tos mergaitės ištverme.
Taip Noemi atsidūrė Marijos Butkevičienės šeimoje.
Kaimynams buvo paaiškinta, kad tai Nijolė – lietuvės ir gruzino dukra, karo našlaitė, kurių iš tiesų lietuvių šeimose buvo gana daug. Kai orai buvo blogi, ji ramiai sėdėdavo ir žaisdavo kambaryje. Bet kai orai atšilo ir kieme pradėjo žaisti kaimynų vaikai, mergaitė stovėdavo prie lango, žiūrėdavo į juos ir verkdavo. Teko išleisti ją į sodą, griežtai uždraudus eiti į gatvę. Šiaip Noemi buvo paklusni ir kantri mergaitė. Į klausimą, ko norinti valgyti, visada atsakydavo: „Ką duosi, tas bus gerai.“ Matyti, taip tėvų jai buvo prisakyta.
Marija Butkevičienė taip ir nesusipažino su Noemi-Nijolės tėvais, – jie žuvo gete. O Noemi užaugo ir nuoširdžiais laiškais iš Izraelio lanko savo gelbėtojos šeimą.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999