Žydų gelbėtojai
Buknys Raimondas
Iš Jakovo Gurvičiaus prisiminimų „Pasmerktųjų gelbėjimosi kelias“
<..> Būdamas pas Niuniavą sužinojau, kad netoliese, Sedos valsčiaus Užpelkių kaime, gyvena labai padorus žmogus Buknys. Ne kartą girdėjau kalbant, kad jis padeda slapstytis žydams. Tiksliai neprisimenu, kaip susipažinau su Buknių sūnumi Daniumi, jis buvo mano bendraamžis, tačiau puikiai prisimenu, kad 1942 metų spalio viduryje jis atėjo pas Niuniavas, susirado mane ir nusivedė į savo vienkiemį Užpelkių kaime.
Pas Buknius jaučiausi ypatingai gerai. Ūkis iš visų pusių buvo apsuptas miškų, retai užeidavo svetimi žmonės. Visa Buknių šeima – tėvas Raimondas, motina Stasė ir vaikai Genė ir Danius – buvo labai draugiški. Ši vieta buvo ideali slapstymuisi. Gyvenau čia laisvai, šeimininkams padėdavau nudirbti ūkio darbus, o svečiams jie mane pristatydavo kaip giminaitį. Gyvenau pas juos lapkritį, gruodį ir 1943 metų sausį.
Bukniai ir dar keli kaimynai buvo įrengę miške slėptuvę, kurioje slapstėsi keturios žydų mergaitės. Aplinkiniai gyventojai nešiodavo joms maistą. Kartais nunešdavau ir aš. Matydavau besislapstančias merginas ir šeštadieniais, kai jos ateidavo pas Buknius į pirtį.
Visos keturios mergaitės išliko gyvos ir po išvadavimo išvyko į Palestiną.
Būčiau galėjęs pas Buknius ir toliau laisvai gyventi, jei ne vienas įvykis.
Kartą popietę sėdėjau virtuvėje šalia krosnies ir valiau pistoletą. Ginklą su savimi nešiojausi nuolat, buvau nusprendęs gyvas nepasiduoti. Neprisimenu tiksliai aplinkybių, kada tas ginklas pas mane atsirado, žinau tik kad pistoletas buvo paliktas rusų. Bevalydamas pistoletą pakėliau galvą ir, pažvelgęs pro langą, pamačiau, kad prie durų artinasi du uniformuoti policininkai. Pusiau išardytą pistoletą įmečiau į krosnį, kuri tuomet nesikūreno, įbėgau į kitą kambarį, alkieriuką, ir, išstūmęs lango rėmus, pasileidau į mišką. Tą minutę tikrai sumušiau visus bėgimo rekordus. Po kurio laiko pastebėjau, kad manęs niekas nesiveja, bet miške dar išbuvau apie porą valandų, bijojau grįžti pas Buknius. Vaikščiojau, kol išgirdau šeimininko ir jo sūnaus balsus: „Kur jis gali būti? Kur jis galėjo pabėgti?“ Jie papasakojo man, kad policininkai užėję atsitiktinai, norėję atsigerti. Jie net neįtarė, kad čia kas nors slepiasi, tačiau užėję pastebėjo, kad atidarytas langas, ir susivokė, kad per jį ką tik kažkas pabėgo. Jie paklausė Buknį, kas tas pabėgėlis. Bukniai paaiškino, kad tai medžiotojas brakonierius. Manęs jie nesivijo, tačiau po šio įvykio pasilikti pas Buknius nebegalėjau – pirkioje nebenakvojau, miegoti ėjau į daržinę. Mano prašymu Buknys pasikinkė arklį, įsodino mane į roges ir nuvežė į Telšius pas Vaičekauskus, kur tuo metu slapstėsi mano mama.
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
<..> Būdamas pas Niuniavą sužinojau, kad netoliese, Sedos valsčiaus Užpelkių kaime, gyvena labai padorus žmogus Buknys. Ne kartą girdėjau kalbant, kad jis padeda slapstytis žydams. Tiksliai neprisimenu, kaip susipažinau su Buknių sūnumi Daniumi, jis buvo mano bendraamžis, tačiau puikiai prisimenu, kad 1942 metų spalio viduryje jis atėjo pas Niuniavas, susirado mane ir nusivedė į savo vienkiemį Užpelkių kaime.
Pas Buknius jaučiausi ypatingai gerai. Ūkis iš visų pusių buvo apsuptas miškų, retai užeidavo svetimi žmonės. Visa Buknių šeima – tėvas Raimondas, motina Stasė ir vaikai Genė ir Danius – buvo labai draugiški. Ši vieta buvo ideali slapstymuisi. Gyvenau čia laisvai, šeimininkams padėdavau nudirbti ūkio darbus, o svečiams jie mane pristatydavo kaip giminaitį. Gyvenau pas juos lapkritį, gruodį ir 1943 metų sausį.
Bukniai ir dar keli kaimynai buvo įrengę miške slėptuvę, kurioje slapstėsi keturios žydų mergaitės. Aplinkiniai gyventojai nešiodavo joms maistą. Kartais nunešdavau ir aš. Matydavau besislapstančias merginas ir šeštadieniais, kai jos ateidavo pas Buknius į pirtį.
Visos keturios mergaitės išliko gyvos ir po išvadavimo išvyko į Palestiną.
Būčiau galėjęs pas Buknius ir toliau laisvai gyventi, jei ne vienas įvykis.
Kartą popietę sėdėjau virtuvėje šalia krosnies ir valiau pistoletą. Ginklą su savimi nešiojausi nuolat, buvau nusprendęs gyvas nepasiduoti. Neprisimenu tiksliai aplinkybių, kada tas ginklas pas mane atsirado, žinau tik kad pistoletas buvo paliktas rusų. Bevalydamas pistoletą pakėliau galvą ir, pažvelgęs pro langą, pamačiau, kad prie durų artinasi du uniformuoti policininkai. Pusiau išardytą pistoletą įmečiau į krosnį, kuri tuomet nesikūreno, įbėgau į kitą kambarį, alkieriuką, ir, išstūmęs lango rėmus, pasileidau į mišką. Tą minutę tikrai sumušiau visus bėgimo rekordus. Po kurio laiko pastebėjau, kad manęs niekas nesiveja, bet miške dar išbuvau apie porą valandų, bijojau grįžti pas Buknius. Vaikščiojau, kol išgirdau šeimininko ir jo sūnaus balsus: „Kur jis gali būti? Kur jis galėjo pabėgti?“ Jie papasakojo man, kad policininkai užėję atsitiktinai, norėję atsigerti. Jie net neįtarė, kad čia kas nors slepiasi, tačiau užėję pastebėjo, kad atidarytas langas, ir susivokė, kad per jį ką tik kažkas pabėgo. Jie paklausė Buknį, kas tas pabėgėlis. Bukniai paaiškino, kad tai medžiotojas brakonierius. Manęs jie nesivijo, tačiau po šio įvykio pasilikti pas Buknius nebegalėjau – pirkioje nebenakvojau, miegoti ėjau į daržinę. Mano prašymu Buknys pasikinkė arklį, įsodino mane į roges ir nuvežė į Telšius pas Vaičekauskus, kur tuo metu slapstėsi mano mama.
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus