Žydų gelbėtojai

     Aš, Viktė Paukštienė, mergautinė pavardė Golumbiauskaitė, gimiau 1931 m. gegužės 9 d. Alytaus apskrityje Butrimonių valsčiuje Žaliosios vienkiemyje. Mano tėvai – Petras Golumbiauskas ir Pranė Golumbiauskienė – gyveno pasiturinčiai, turėjo nemažą ūkį, apie 60 ha žemės, daug gyvulių. Šeimoje be manęs augo dar trys seserys – Janina, Marė, Stasė, ir brolis Zenonas.
     1941 m. nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, visa šeima gyvenome savo namuose. 1942 m. vasario pabaigoje tėvų pagalbos ir prieglobsčio paprašė šešių asmenų žydų šeima. Tėvai ilgai nesvarstę žydų šeimą priglaudė ir paslėpė pirtyje. Naktį jiems nešdavome vandenį ir maistą, pasakodavome paskutines naujienas. Nors pirtis buvo nuošalioje vietoje, tačiau kaimynai pastebėjo, kad joje slepiasi žydų tautybės žmonės. Apie tai buvo pranešta vokiečiams.
     1942 m. balandžio 2 d. atvyko smogikai, apsupo pirtį, kurioje buvo slepiama žydų šeima. Įvyko susišaudymas – žydų vyrai buvo nukauti, žydų moterys – suimtos, tik vienam žydų jaunuoliui pavyko pabėgti į mišką. Tą pačią dieną vokiečių nurodymu Butrimonių valsčiaus policija suėmė ir išvežė į Alytų mano tėvą, Petrą Golumbiauską ir jo brolį Bronių Golumbiauską. Mano tėvas ir jo brolis buvo įkalinti Alytaus arešto namuose už tai, kad slėpė ir globojo žydų tautybės žmones.
     Nuo išvežimo ir įkalinimo dienos mes jų daugiau ir nebematėme. Iš pradžių buvo kalbama, kad juos išvežė į Vokietiją priverstiniams darbams. Kiek vėliau, mamai pastoviai teiraujantis apie jų likimą, buvo pranešta, kad jie buvo tardomi ir sušaudyti.
     1942 m. rugsėjo mėn. 16 d. nakties metu į mūsų namus atvyko policija ir išvežė mamą bei mus visus vaikus į Alytaus karo belaisvių stovyklą. Tą naktį mus išvežė sušaudymui, vykdydami lenkų tautos genocidą. Policija elgėsi žiauriai – sumušė mamą, kuri dar bandė priešintis, nedavė laiko net apsivilkti, iš namų neleido pasiimti nieko, nei maisto, nei būtiniausių drabužių. Atvykę į Alytaus karo belaisvių stovyklą jau radome duobes paruoštas laidojimui. Tą pačią dieną visiems kaliniams buvo išrašyti mirimo liudijimai bei pakviestas kunigas. Stovykla buvo griežtai saugoma, visur vaikščiojo juodai apsirengę su raiščiais ant rankovių smogikai. Tuoj pat turėjo įvykti sušaudymas, bet dėl mums nežinomų priežasčių, jis buvo atšauktas.
     Ir toliau mes buvome kalinami Alytaus karo belaisvių stovykloje. Mums taikė įkalinimo režimą: gyvenome barakuose, aplinkui vielinės aptvaros ir stipri apsauga, miegojome ant plikų grindų, o maisto gaudavome vieną kartą per dieną. Maždaug po 1-2 savaičių iš Alytaus karo belaisvių stovyklos žmonės buvo vežami į Vokietiją priverstiniams darbams. Kadangi mes, vaikai, buvome dar maži, tai mamos ir mūsų neišvežė. Taip mes ir likome neišvežti.
     1942 m. spalio mėn. pradžioje mus pervežė į Radviliškio priverčiamųjų darbų stovyklą. Radviliškio priverčiamųjų darbų stovykloje mama dirbo priverstinius darbus – kasė durpes. Darbas buvo labai sunkus, o maitino labai menkai. Mums, šešių asmenų šeimai, per dieną tekdavo tik ketvirtadalis kepaliuko duonos ir du samčiai sriubos. Maistas buvo išduodamas pagal dirbančių asmenų skaičių, todėl mes gaudavome tik vieno asmens davinį ir pastoviai badavome. Nuo maisto trūkumo ir bado, o atėjus žiemos šalčiams, mes, vaikai, pradėjome tinti ir sirgti.
     1942 m. gruodžio mėn. pabaigoje mus paleido iš Radviliškio priverčiamųjų darbų stovyklos. Ėjome, kur akys veda. Teko elgetauti, prašyti maisto ir išmaldos, kartais priglausdavo pakelyje sutikti geri žmonės. Pasiekus gimtąjį kaimą, radome mūsų namuose gyvenančius svetimus žmones, iš Lenkijos atvykusius naujakurius lietuvius. Nuosavi gimtieji namai mums jau nepriklausė.
     Pasigailėję mamos su mažais vaikais, mūsų namuose gyvenantys žmonės išskyrė mums mažą kambarėlį, nes neturėjome pastogės ir neturėjome kur eiti toliau. Gyvenome labai sunkiai ir vargingai, šeima didelė, didesni vaikai išėjome tarnauti tik dėl kąsnelio duonos, todėl nebuvo net galimybės lankyti mokyklą ir likome bemoksliai.
     1944 m. vasarą, rusams okupavus Lietuvą, mums, kaip nukentėjusiems nuo vokiečių nacizmo, buvo grąžinti namai. Namus radome tuščiomis sienomis – viskas buvo išvogta ir suniokota. Prieš išvežant į Alytaus karo belaisvių stovyklą ir Radviliškio priverčiamųjų darbų stovyklą, gyvenome pasiturinčiai. Atgavę savo namus, neradome nieko. Gyvenimą teko pradėti iš pradžių. Buvo labai sunku, nes motina liko viena su penkiais mažais vaikais. Vyresnieji ėjome tarnauti pas svetimus žmones, bet vis tiek prasigyventi sekėsi sunkiai, kadangi visur trūko vyriškų rankų.