Žydų gelbėtojai

     1941 m. rugpjūčio mėnesį į Pasvalį buvo suvežti aplinkinių miestelių žydai. Dešiniajame Lėvens upės krante aptvertoje teritorijoje buvo įkurtas getas. Iš čia žydai buvo varomi į Žadeikių mišką ir ten žudomi.
     Tarp atvežtųjų iš Vabalninko žydų buvo jaunas vaistininkas Ilja Govšovičius. Vieną rugpjūčio pabaigos vakarą jis išlaužė medinėje tvoroje keletą lentų ir, išlindęs per skylę, atsidūrė už geto ribų. Netoliese buvo medinis namelis, kuriame gyveno Levanų šeima: vyras Julius, žmona Elena ir vaikai Genovaitė bei Julius. Atėjęs į kiemą Govšovičius paprašė kur nors jį paslėpti. Po namu kaip tik buvo rūsys, kuriame šeima laikė bulves. Ten Elena Levanienė ir jos dukra Genovaitė ir paslėpė I. Govšovičių. Levanų šeima ir kitiems, bėgusiems iš geto žydams padėjo rūbais, maistu ir vaistais, deja, daugumos likimas buvo tragiškas. Kaip tik tomis dienomis pradėta masiškai varyti žydus iš geto į mišką ir žudyti (dauguma Pasvalio žydų buvo nužudyti rugpjūčio 26 d.). Buvo baimės, kad kas nors nesužinotų ir neateitų tikrinti Levanų sodybos. Laimei, niekas neišdavė, kaimynai nieko nežinojo ir neįtarė. Govšovičius pas Levanus išsislapstė kelias dienas. Rūsyje buvo drėgna, Govšovičius pradėjo garsiai kosėti. Darėsi rizikinga jį ten laikyti. E. Levanienė su dukra Genovaite nutarė pasitarti su Pasvalio kunigu Kazimieru Krikščiūnu. Genovaitė, neradusi klebono, viską papasakojo kapelionui. Šis patarė atvesti vaistininką Govšovičių į kleboniją, kur jis galėsiąs pasislėpti. Taip vaistininkas Govšovičius atsidūrė Pasvalio klebonijoje, kur klebonas Kazimieras Krikščiūnas apie du mėnesius jį slėpė klojime, o atšalus orams – tvarte. Vokiečiams įtarus ir atėjus patikrinti (laimė, nesėkmingai), ilgiau likti Pasvalyje tapo pavojinga. Govšovičiaus paprašė perduoti savo labai geram pažįstamui provizoriui Misevičiui, kad pabandytų surasti žmones, galinčius jį priimti. Nors provizoriui Misevičiui tuomet buvo apie 80 metų, jis ėmėsi ieškoti slėptuvės, nuėjo kelias dešimtis kilometrų, kol surado kunigą Bronislovą Bumšą, kuris buvo perkeltas į Grūžių parapiją prie Joniškėlio. Klebonas Bronislovas Bumšas sutiko priimti vaistininką Govšovičių, įdarbino jį bažnyčios tarnu, išrūpino dokumentus, išmokė kaimietiškų manierų ir globojo iki karo pabaigos. Vaistininkas I. Govšovičiaus savo išsigelbėjimo istoriją parašė dar 1967 m., ji yra paskelbta Sofijos Binkienės sudarytoje knygoje apie žydų gelbėtojus „Ir be ginklo kariai“.