Žydų gelbėtojai

     Aš, Liudvika Rimavičiūtė Gedaikienė, gimiau 1920 m. spalio 16 d. Kėdainių rajone Pėdžių kaime. Ištekėjau 1940 m. už Petro Gedaikos, gimusio 1908 m. spalio 6 d. iš Kėdainių rajono Pelėdnagių kaimo ir apsigyvenome Pėdžių kaime mano krikšto mamos man palikimu paliktame 45 ha žemės ūkyje, kuris rubežiavosi su mano tėvų 85 ha žemės ūkiu. Pelėdnagių kaime vyras turėjo plytų gaminimo fabrikėlį – plytinę 1940 m., užėjus rusams pradėta suiminėti ir vežti į Sibirą mūsų apylinkių dvarininkus (Sologubai, turėję 200 ha žemės, Šimkevičiai, turėję 100 ha žemės ir krakmolo fabriką).
     1941 m., užėjus vokiečiams, gyvenimas nepalengvėjo. Dažnai vakarais maisto prašydami užsukdavo nespėję pasitraukti rusų kariai, kaime lankydavosi ir vokiečių kariškiai. Kartais nepranešę ateidavo 3-4 vokiečių kariškiai su vertėju ir klausinėdavo kaip sekasi, o vertėjas duodavo suprasti, kad reikia juos pavaišinti.
     Dar pavojingiau tapo mūsų šeimai, kai mama Juzefa Rimavičienė sutiko priimti į savo namus tris žydų tautybės žmones: Joselį Lisoną, Chaimą Lisoną ir Chają Ušaraitę – Lison. Mano tėvų ir mūsų ūkiai rubežiavosi. Su mama gyveno sesuo Leonarda, broliai Antanas ir Kaliksas. Reikėjo visiems sugalvoti kaip priimtus žmones paslėpti. Ruošti slėptuvę ėmėsi visi trys vyrai. Tvarte, kur laikomi gyvuliai, buvo iš rąstų suręsta antra siena iki stogo, užlipti buvo galima kopėčiomis. Dienos metu jie gyveno už tos sienos tvarte, maistą jiems nešdavo, įdėję puodą į kokį kibirą, skirtą gyvuliams, kad jeigu koks neprašytas svečias užsuktų ir pamatytų, kad karštą sriubą ar mėsą neša į tvartą, reikėjo saugotis. Vakarais sutemus buvo uždangstomos langinės ir slepiami žmonės buvo kviečiami vakarieniauti į namus, tuo metu vienas iš namiškių likdavo lauke ir budėdavo, neduok Dieve, kad kas neužeitų. Apie saugomus žydus žinojo tik mūsų šeima, net vyriausia sesuo Janina, kuri buvo ištekėjusi ir gyveno Kaune, apie tai nežinojo, nes jos vyras buvo labai šnekus ir bijojome, kad netyčia kam neprasitartų.
     Visą vokiečių okupacijos laiką gyvenome pastovioje baimėje, puikiai suprasdami, kad jei sužinos vokiečiai – visi būsime sušaudyti. Dažną vakarą prisikraudavom maisto ir eidavom pas mamą vakarieniauti, žinojom, kad jiems reikia visus ūkio darbus nudirbti (jokių samdinių mama nelaikė, žemės ir ūkio darbus atlikdavo broliai, sesuo ir mama) ir dar pamaitint tris slapstomus žmones, todėl kiek galėdami stengėmės jiems padėti. Kartą patekome į nepavydėtiną situaciją: susiruošėm maistą vakarienei nunešti slapstomiems žmonėms, tik girdim – barbena į langą, žiūrim – rusų kariai, įleidom juos į svirną, davėm jiems pavalgyti ir laukiam, kol jie išeis, o čia į kiemą užsuka mašina su vokiečiais, vertėjas aiškina, kad jie girdėjo (tai buvo baisiausia akimirka, kol pasakė, ką girdėjo), vertėjas verčia „kad jūsų žmona gamina labai skanius skilandžius, tai užsukome paragauti“. Vyras pradėjo kalbinti vokiečius, pakvietė į namą, o aš puoliau į svirną prašydama, kad tik tie rusai tyliai sėdėtų ir neišeitų, kol neišvažiuos vokiečiai. Tąkart viskas baigėsi laimingai.
     Traukdamiesi vokiečiai ėmė viską ką tik galėjo, iš mūsų išsivedė 8 karves, 30 kiaulių, pašarų, norėjo paimti arklius, bet vyras pasakė, kad mes irgi trauksimės, tai arklius paliko, o vištų nepavyko sugaudyti. Atėjo rusai, mūsų žydai išėjo. Tačiau neilgai trukus prasidėjo trėmimai, tai vienus, girdim, išvežė, tai kitus. 1948 m. į Sibirą išvežė mamą Juzefą, seserį Leonardą, brolius Antaną ir Kaliksą. Buvo neramu, vėl bemiegės naktys. 1949 m. kovo 19, vyras išvažiavo į Kauną, nes arklys susirgo, aš apie 10 val. ryto kažko nuėjau pas kaimynę Sukavičienę. Staiga matau pro langą prie mūsų namo privažiavo du dengti sunkvežimiai ir iš jų pradėjo lipti ginkluoti kareiviai, kurie akimirksniu apsupo mūsų namą. Abi supratome, kad gali ieškoti ir pas kaimynus, taigi kaimynė uždarė manę į spintą, o pati nuėjo apsižvalgyti iki mūsų namų. Atvykėliai jau šeimininkavo namuose ir tvartuose. Visas kaimas buvo sukeltas, kad duotų arklius, vežimus, o kareiviai krovė gyvulius, pašarus, įvairius daiktus, baldus (buvo pakrauta apie 30 vežimų). Kaimynei grįžus, aš jau dusau toje spintoje, tuomet ji aprengė mane senais kailiniais, davė lazdą, uždėjo seną vyro kepurę ir kaip elgetą palydėjo iki Barupės upelio už kurio jau buvo Kauno rajonas (paprastai tremiamų sąrašai sudaromi buvo rajonais, mes gyvenome Kėdainių rajone), tai čia jau neturėtų manęs ieškoti. Ėjau pas savo draugę Eleną Gecevičiūtę – Paškevičienę ir jos mamą, gyvenančią jau kitame kaime, sėkmingai pasiekiau jų sodybą. Vyras grįždamas iš Kauno buvo atsargus, išlipo iš pakeleivingos mašinos 5 km. iki kaimo ir jau iš tolo pamatė tolumoje vežimų virtinę, nenorėdamas jų sutikti užėjo pas pažįstamą žmogų. Kai vežimai priartėjo prie sodybos, sodybos šeimininkas išėjo į lauką lyg tai obelų pažiūrėti ar zuikiai neapgraužė ir kaip tarp kitko paklausė ką čia veža tokia gausybė vežimų. Grįžęs į namą, jis vyrui pasakė, kad jį veža, dar vyras paklausė ar nematė žmonos, šis atsakė, kad žmonos nesimatė.
     Sodybos šeimininkas Vyšniauskas matydamas vyro nerimą, pavaišino ruginuke, ir prašė palaukti kol visai sutems, kad kas jo išeinančio nepažintų. Vyras išgėrė tos ruginukės kaip vandens, nieko nepajuto, tokie buvo įtempti nervai. Nuojauta pakuždėjo: jeigu nėra manęs tuose vežimuose, gal man pavyko į kitą kaimą pas Gecevičius patekti. Sutemus jau visai nakty vyras pasibeldė pas mano draugę Eleną, susitikome, praleidom bemiegę naktį ir anksti ryte patraukėm į Kauną. Išėjome su vienais rūbais, be namų, be turto, laimė vyras važiuodamas į Kauną buvo pasiėmęs pinigų. Kaune slapstėmės apie metus, bet pasibaigus pinigams ir kai niekas mūsų nenorėjo priimti (bijojo priimti pabėgusį ūkininką), vyras rizikavo, registravosi, kad būtų priimtas į darbą. Gyvenimą pradėjome iš naujo.
     Su savo saugotais žydais susitikome jau Kaune, bendravome su Chajos ir Joselio Lisonų šeima iki 1971 m., kol jie išvažiavo į Izraelį. Apie 1992 m. į Kauną atvažiavo jų dukra Ada, susirado mus, apsilankė mūsų namuose, paliko nuotraukų.

Liudvikos Rimavičiūtės Gedaikienės prisiminimus užrašė dukra Liukrecija Navickienė.

     P.S. 2018 m. lapkričio 18 d. Kauno rajone Vandžiogaloje, senose žydų kapinėse buvo atidengtas paminklas Žuvusiems žydams atminti, buvau maloniai nustebinta, kai Ada Lisonaitė atsiuntė man kvietimą dalyvauti atidengimo ceremonijoje. Dalyvavau, susipažinau su mano tėvų išgelbėto Chaimo Lisono sūnumi Alex Lisson (Lyon), jis buvo šio paminklo mecenatas. Jo tėvas Chaimas Lisonas į JAV emigravo tuoj po karo, buvo žinomas ir pasiturintis žmogus, tačiau su juo mano tėvai ryšių neturėjo. Su Ada Lisonaite palaikau ryšius dabar aš, kai atvyksta į Kauną susitinkame, jos labai didelė ir graži šeima, džiaugiuosi, kad prie jų gyvavimo prisidėjo mano tėvai, senelė, mamos broliai ir sesuo.

Liukrecija Gedaikaitė Navickienė