Žydų gelbėtojai

       Kazys Pališkis, teisininkas, kilęs iš valstiečių, gyvenusių Šakių apskrities Gelgaudiškio valsčiaus Narkūnų kaime ir Stefanija Stančikaitė, gimusi ir augusi Kudirkos Naumiestyje, felčerės-akušerės Teklės Stančikienės šeimoje, susituokė 1928 m. Kudirkos Naumiestyje. 1929 metais jiems gimė sūnus Leonas, 1932 m., sūnus Kazimieras. Prieškariu Pališkių šeima persikėlė į Vilkaviškį, kur Kazimieras Pališkis nepertraukiamai dirbo Vilkaviškio teisme, o jo žmona Stefanija užsiėmė labdaringa veikla, buvo vaikų prieglaudos komiteto pirmininkė. Kaip savo prisiminimuose rašo Pališkių sūnus Kazimieras, motina buvo gailestinga, į mūsų šeimą buvo priimta našlaitė Bronė Lukoševičiūtė, o kai 1948 m. tėvus išvežė į Igarką, ją priėmė kita šeima.
       Vilkaviškyje Kazimiero ir Stefanijos Pališkių šeima gyveno Sodų g. Nr. 3, senosios gimnazijos komplekse, kuriame carinės Rusijos laikais buvo kareivinės. Netoli miesto, Varpininkų kaime, Kazimieras Pališkis, kaip savanoris buvo gavęs 5 ha žemės. Iš Kazimiero Pališkio prisiminimų:
       Pirmaisiais vokiečių okupacijos mėnesiais mūsų šeimoje atsirado mažytė 1939 m. gruodžio 19 d. gimusi, dar nekalbanti mergytė, šviesiaplaukė, kuri slapta buvo pakrikštyta Danute ir jai suteikta Pališkytės pavardė. Mano tėvams ji tapo dukrele, o mums su broliu sesute.
       Tais baisiaisiais metais, vykstant represijoms, tėvai dar priglaudė vieną vilkaviškietę žydę. Žiemos metu ji gyveno užtamsintame kambaryje. Buvo amžiuje, pražilusi, baugšti ir prislėgta. Atšilus orams, ji slėpdavosi kluone, kur šieno šalinėje buvo įrengta gerai užmaskuota slėptuvė.
       Tačiau kartą kolegos tėvą įspėjo, kad saugumas gavo skundą, turim laukti kratos. Tą pačią naktį tėvas globojamą moterį išvežė į kaimą pas patikimą ūkininką. Po kelių dienų gestapininkai, lydimi ginkluotų su šautuvais ir durtuvais kareivių, rado slapta iš kaimo sugrįžusią mirtinai išsigandusią globotinę. Visus tris – ją ir mano tėvus, aplojamus vilkšunių, įlaipino į mašiną ir išvežė.
       Tuo metu, kai suėmė mano tėvus, aš buvau mokykloje. Kadangi mūsų namas buvo mokyklos komplekse, visi matė ginkluotus kareivius su šunimis. Nors buvau pasislėpęs, aš irgi mačiau kaip tėvus ir tą moterį išvežė. Po to Vilkaviškyje mane du kartus gestapininkai tardė, grasino pistoletu už melagingas žinias, reikalavo papasakoti apie žydus, kuriuos mes slapstėme savo namuose. Aš jiems sakiau, kad mes nieko neslapstėme.
       Kazimieras ir Stefanija Pališkiai buvo kalinami Marijampolės kalėjime. Po 6 ar 7 mėnesių juos išleido, abu grįžo į Vilkaviškį pražilę, paliegę. Teisininko Kazimiero Pališkio kolegos ir kiti žinomi Vilkaviškio gyventojai, bei Pališkių giminės dėjo daug pastangų jų išlaisvinimui, tvirtindami, kad moteris, kurią suėmė Pališkiams priklaususiame ūkiniame pastate, atsirado ten atsitiktinai. Manoma, kad kartu su Pališkiais suimtą žydę ištiko toks pat tragiškas likimas, kaip ir daugumą jos tautiečių, daugiau jos niekas nematė.
       Laimei, prieš pat šiuos lemtingus įvykius Pališkių sūnui Kazimierui pavyko išgelbėti mažąją Danutę. Tomis dienomis pas Pališkius svečiavosi iš Kauno atvykusi Stefanijos Pališkienės sesuo Marija Stančikaitė. Pasikinkęs arklį, Pališkių sūnus Kazimieras bričkelėje išvežė į Vilkaviškio geležinkelio stotį savo tetą Mariją, o kartu su ja ir čemodane paslėptą Danutę. Abi bėglės pasiekė Kauną, o jau kitą dieną Kudirkos Naumiestį, kur felčere-akušere dirbo ir gyveno Kazimiero močiutė Teklė Stančikienė ir jos dukra Janina Regina Stančikaitė (vėliau, po karo, Kremerienė). Teklės Stančikienės ir jos dukros Janinos Reginos Stančikaitės globojama Danutė Pališkytė Kudirkos Naumiestyje sulaukė nacių okupacijos pabaigos.
       Frontui artėjant, Kazimieras ir Stefanija Pališkai su savo vaikais pasitraukė į kaimą, ten sulaukė sugrįžtančių sovietų, o su jais ir naujų nelaimių. 1947 metais už rezistencinę veiklą buvo nuteistas vyresnysis Pališkių sūnus Leonas. Tada tėvai jaunėlį sūnų Kazimierą su Danute vėl išsiuntė pas močiutę Teklę Stančikienę. Dar po metų, 1948-aisiais, Kazimierą ir Stefaniją Pališkius suėmė ir ištrėmė į Igarką. Danutė kuriam laikui pasiliko pas močiutę, o Kazimieras apsigyveno pas tetą Mariją Stančikaitę Kaune, kur 1951 m. baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją. Kai po kelių nesėkmingų bandymų Kazimieras pagaliau buvo priimtas į Kauno Politechnikos institutą, bet prieš pat sesiją pašalintas, 1952 metais jis kartu su sesute Danute išvyko pas tėvus į Igarką. 1954 m. Pališkių šeima buvo perkelta į Krasnojarsko kraštą, o 1956 metais į Džezkazganą pas sūnų Leoną. Kazimiero Pališkio žodžiais tariant šiame vario kasyklų ir lagerių mieste pikti žmonės negailestingai atskleidė Danutei jos tikrąją kilmę. Ji labai sunkiai tai pergyveno, bet ir toliau mus laikė savo šeima visą gyvenimą.
       Tikrieji Danutės Pališkytės-Efrat Sobolevičiūtės tėvai buvo nužudyti pirmomis nacių okupacijos dienomis Vilkaviškyje. Kazimieras ir Stefanija Pališkiai bei jų sūnus Kazimieras, Teklė Stančikienė, Marija Stančikaitė ir Janina Regina Kremerienė (Stančikaitė), nacių okupacijos metais nuo neišvengiamos žūties išgelbėję Efrat Sobolevičiūtę-Danutę Pališkytę, 2025 m. apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimu.