Žydų gelbėtojai

       Kai Vilniaus geto žydėms buvo uždrausta gimdyti ir buvo pradėta ieškoti mažų vaikų ir kūdikių, Vilniaus geto pogrindininkai Beras Šeršnevskis ir Roza Kac suskubo ieškoti galimybių, kaip išgelbėti savo kelių mėnesių sūnelį Grigorijų. Aktyvi Vilniaus geto FPO pasipriešinimo organizacijos dalyvė Sonia Madeiskerytė, karo metais nelegaliai gyvenusi už geto ribų Sofijos Romanovskos pavarde, vykdė miesto antifašistinės organizacijos ir geto pasipriešinimo organizacijos užduotis, taip pat ieškojo vaikų slapstymo vietų. Sužinojusi, kad Užupio gatvės 5-ajame name gyvenusi Aleksandra Drzewiecka globoja vaikus, Sonia susitarė, kad Aleksandra priims ir jos draugų Rozos ir Bero Šeršnevskių sūnų.
       Iš Bero Šeršnevskio prisiminimų: Laukėme Sonios ženklo. Ir štai pagaliau atėjo ta diena... Buvo tamsu, ūkanota. Gete žmonės jau rengėsi į darbą, stoviniavo prie vartų. Dar naktį Roza įdėjo į didelį kibirą viską, ko reikia, kad vaikui būtų šilta ir patogu... Taigi, vaiką paslėpėm kibire. Roza stovėjo ir žiūrėjo, žiūrėjo... Prašiau Rozos, skubinau: „Užklok jį, jau turiu eiti“. O ji nekreipia dėmesio. Tyli. Lyg negirdėtų manęs. Paliečiau jos petį. Ji atsisuko, pažvelgė į mane, – toks skausmas akyse! Dabar suprantu: ji žinojo, kad mato sūnų paskutinį kartą, kad nebegalės jo daugiau niekada apkabinti. <...> Pavyko. Prie vartų netikrino. Į darbą ėjo daug žmonių. Kai kurie žinojo, ką nešu kibire. Už tvoros pastačiau kibirą ant šaligatvio ir paėjau toliau. Vaikas neverkia. Niekas neprieina. Kibire raštelis: „Dėl Dievo meilės, pasirūpinkite mano vaiku. Negaliu su juo važiuoti pas savo tėvus. Neturiu kur dėtis. Paimkite vaiką, padėkite nelaimingai motinai...“ Pamažu prie kibiro ėmė rinktis žmonės. Tariasi, ką daryti. Pro susirinkusius prieina Aleksandra Drzewiecka ir neklausdama ima kibirą: „Nunešiu šeimai, kuri nori vaiko.“ Niekas neprieštarauja. (iš IV knygos „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“, VGŽIM, 2009).
       Taip mažasis Stasikas (tokį vardą pakeliui į namus jam davė Aleksandra Drzewiecka) atsidūrė pusrūsyje Užupio gatvėje 5. Rozos ir Bero Šeršnevskių sūnus buvo pavadintas Stanislavu Marijonu Kostka. Kartais Aleksandra Drzewiecka atvažiuodavo su vaikišku vežimėliu prie geto tvoros. Motina kelis kartus matė iš toli sūnų pro langą. Žiūrėjo įsitempusi – nors sekundę pamatyti, įsiminti...
       Iš Grigorijaus (Stanislavo) Šeršnevskio prisiminimų: Kai mane perdavė Aleksandrai Drzewieckai – Motulei, kaip aš ją vadinau vėliau, man buvo septyni mėnesiai. Todėl nieko negaliu atsiminti. Viskas, ką žinau – žinau iš savo tėvo, pamotės Fridos Mackevič, mano dėdės Danielio Kaco ir Aleksandros Drzewieckos prisiminimų. Pagal mano skaičiavimus Aleksandrai Drzewieckai buvau perduotas 1941-ųjų lapkričio pradžioje. Aleksandros Drzewieckos rūsyje Užupio gatvėje 5 gyvenau iki karo pabaigos. To tamsaus, dūmų pritvinkusio rūsio vaizdas taip giliai įsirėžė į atmintį, kad kartais atrodo – gal aš tai sapnavau, gal iš tiesų to ir nebuvo... Registruodama mane savivaldybėje, Motulė pasakė radusi mane ant bažnyčios laiptų ir norinti įsisūnyti. Šią istoriją ji papasakojo ir kaimynams, ir savo vyresnio amžiaus augintiniams. Niekas nežinojo, jog aš žydų vaikas, juo labiau kad vaikystėje (kaip ir dabar) nebuvau panašus į tipišką žydą. Po karo Motulę lankiau retokai. Dažniausiai per katalikų šventes. Nors buvo itin neturtinga, Kūčių vakarienei ji visada pagamindavo, kaip ir priklauso, dvylika patiekalų: keptų bulvių, bulvinių blynų, kelių rūšių silkių... Paskutinį sykį mačiau ją Vilniuje 1957 metais, kai ji rengėsi išvykti į Lenkiją. 1967-aisiais, likus metams iki Motulės mirties, su žmona Raja ir dėde Danieliu Kacu aplankėme ją Lenkijoje. Kaip ir daugelis kitų įvykių, šis susitikimas aprašytas mano dėdės knygoje – Daniel Kac. Koncert grany żywym. – Warszawa: Agencja Wydawnicza TU, 1998 (versta iš „Concert played for alives“).
       Įsimintina ir dar viena, 1942 metais sausio 7-ąją Vilniaus gete gimusios mergaitės, kurią jos tėvai Davidas ir Lėja Gitelmanai pavadino simboliniu Getelės vardu, istorija. Ilgą laiką Davidui ir Lėjai vis pavykdavo išvengė besikartojančių žydų naikinimo akcijų Vilniaus gete, o prieš pat geto likvidaciją 1943-ųjų rugsėjį Gitelmanų šeima su kitais Vilniaus geto kaliniais buvo perkelti į HKP darbo stovyklą Subačiaus gatvėje. Darbo stovykloje tėvams ne kartą teko slėpti Getelę. Pavojus grėsė nuolat, todėl Davidas Gitelmanas paprašė netoli HKP stovyklos gyvenusios Viktorijos Burlingis gelbėti mažąją Getelę. Viktorija ir Pavelas Burlingiai sutiko priimti mergaitę, nors ji kalbėjo tik jidiš, bet Viktorija greitai pradėjo ieškoti Getelei saugesnės vietos, nes šiame rajone vykdavo kratos, buvo ieškoma pabėgusių iš darbo stovyklos žydų. Sužinoję, kad vienuolė Aleksandra Drzewiecka globoja našlaičius, Burlingiai susitarė su ja, kad ši priims Getelę, nors pas ją tuo metu jau buvo ne vienas globotinis, tarp jų ir Grigorijus (Stasikas) Šeršnevskis.
       Ir Getelė Gitelman, ir Grigorijus Stanislavas Šeršnevskis – tai vieni iš nedaugelio žydų vaikų, kurie liko gyvi pasiaukojamai juos gelbėjusių žmonių dėka. Po karo Beras Šeršnevskis pasiėmė savo sūnų Grigorijų iš Aleksandros Drzewieckos namų. 1943 m. prieš Vilniaus geto likvidaciją Grigorijaus tėvai Beras ir Roza Šeršnevskiai pabėgo iš geto ir įsitraukė į partizaninę kovą prieš hitlerininkus, tais pačiais metais Roza žuvo. O Aleksandros Drzewieckos išgelbėtą Getelę pasiėmė abu tėvai – Davidas ir Lėja Gitelmanai, jiems pavyko pabėgti iš HKP darbo stovyklos jos likvidacijos metu.
       Grigorijus Stanislavas Šeršnevskis, sulaukęs šių dienų, gyvena Kanadoje. Jis skiria Aleksandrai Drzewieckai šiuos žodžius: Neturiu jokių abejonių dėl gelbėjimo motyvų – tik tvirti religiniai įsitikinimai (ji buvo katalikė), meilė vaikams, gailestingumas paaiškina jos pasiaukojimą. Ji padėjo ir kitiems vaikams, gelbėjo juos nesvarbu, kokios jie buvo tautybės. Nors gelbėdama žydus rizikavo gyvybe, jos tai nesustabdė, todėl ne tik aš, bet ir dabar Izraelyje gyvenanti Getelė Gitelman likome gyvi. Ir tik todėl dabar gyvena mūsų vaikai ir anūkai.
       Aleksandra Drzewiecka 1992 metais Jad Vašem pripažinta Pasaulio Tautų Teisuole. 2025 metų ceremonijos metu Aleksandra Drzewiecka apdovanota Lietuvos valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.