Žydų gelbėtojai

       1941 metais hitlerininkams okupavus Lietuvą, liepos ir rugpjūčio mėnesiais prasidėjus masinėms žydų žudynėms, Alytaus ligoninės gydytojas Ovsiejus Belkinas ir jo žmona Rašelė kreipėsi į buvusius bendradarbius ir pažįstamus pagalbos – paprašė suteikti prieglobstį jiems ir jų mažametei dukrelei Šeinai.
       Pirmiausia Ovsiejus Belkinas kreipėsi į Aleksandrą Našliūnienę, toje pačioje ligoninėje dirbusią akušere. Aleksandra ir jos vyras Alfonsas Našliūnas, Žemės ūkio mokyklos direktorius, įrengė Belkinams slėptuvę ir visokeriopai juos globojo, bet vieta buvo nesaugi – Žemės ūkio mokyklos teritorijoje gyveno aukšto rango vokiečių karininkai, todėl Ovsiejui Belkinui su žmona Rašele ir dukrele Šeina teko ieškoti kitos slėptuvės. Belkinų dukrai buvo rasta slėptuvė kaime, o Ovsiejų ir Rašelę sutiko priimti Alytaus mokytojų seminarijos inspektoriaus Konstantino Bajerčiaus šeima. Konstantinas Bajerčius su žmona Magdalena savo namuose Alytuje Belkinus slapstė iki 1942-ųjų rugpjūčio. Belkinams slapstantis pas Bajerčius, maistu ir vaistais jiems padėjo mokytoja Stefanija Haškerienė ir jos vyras Maksimilijonas Haškeris, mokytojas Klimavičius ir kiti jų kolegos.
       Kai Alytuje Belkinams pasidarė nebesaugu, juos sutiko priimti Vangelonių kaime gyvenę Antanina ir Petras Pečiuliai. Pečiuliai turėjo tris sūnus: Juozą, Antaną ir Bronių, 1942 metais jiems gimė dukra Aldona. Vyriausias Pečiulių sūnus Juozas tuo metu mokėsi Alytaus mokytojų seminarijoje, tačiau gyveno su tėvais Vangelonių kaime. Kartu su Antanina ir Petru Pečiuliais ir jų vaikais gyveno ir dalijosi visais darbais ir rūpesčiais savo šeimos tuomet dar nesukūrusi Petro Pečiulio sesuo Ona Pečiulytė (vėliau Kviliūnienė) ir brolis Kazimieras Pečiulis.
      Iš Juozo Pečiulio, vyriausiojo Pečiulių sūnaus, prisiminimų: Mano tėvas Petras Pečiulis nuo 1942 metų rugsėjo iki 1944 metų liepos 16 dienos slapta nuo hitlerinių okupantų ir jų kolaborantų slėpė, saugojo, maitino ir rengė žydų šeimą – Ovsiejų Belkiną ir jo žmoną Rašelę Belkinienę. Petras Pečiulis, rizikuodamas savo ir šeimos narių gyvybe, ėmėsi šios pavojingos misijos, nes visą gyvenimą gražiai sugyveno su kaimynais žydais, rusais, vokiečiais ir kitų tautybių žmonėmis, gerbė jų papročius, religinius ir politinius įsitikinimus. Globojamieji O. ir R. Belkinai neatlygintinai su Petro Pečiulio 8 asmenų šeima gyveno šių name Vangelonių kaime, Alytaus apskrityje, ir prie bendro stalo valgė tą patį maistą. Aš prisidėjau tik tiek, kad padėjau iškasti užmaskuotą tranšėją iš namo rūsio į malkinę ir bunkerį pasislėpti Belkinams, jei užkluptų hitlerininkų talkininkai.
       Beveik dvejus metus pragyvenę šioje šeimoje ir globoti visų šios šeimos narių, ypač suaugusiųjų Petro ir Antaninos Pečiulių, Onos Pečiulytės ir vyriausiojo sūnaus Juozo Pečiulio, Belkinai sulaukė karo pabaigos. Po karo su dukra Šeina (vėliau Gražina Žvinklienė) Ovsiejus ir Rašelė Belkinai apsigyveno Vilniuje.
       Deja, Petro Pečiulio likimas po karo buvo tragiškas. Dalis antisemitiškai nusiteikusių su nacių kariuomene nespėjusių pasitraukti nacių kolaborantų slapstėsi kaimuose ir miškuose ir terorizavo Pečiulių šeimą, todėl Belkinas, po karo dirbęs Alytaus apskrities Sveikatos apsaugos skyriaus vedėju, norėdamas apsaugoti Petrą Pečiulį, 1946 metai paskyrė jį dirbti Seirijų ambulatorijos pagalbinio ūkio vedėju. Šeima persikėlė į Seirijus, bet antisemitiškai nusitekę asmenys ir čia nepaliko ramybėje Petro Pečiulio ir 1948 metų liepos 29 dieną nužudė.
       Ovsiejaus ir Rašelės Belkinų gelbėtojas Petras Pečiulis 1992 metais apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Šiuo garbingu Lietuvos valstybės apdovanojimu taip pat apdovanoti Ovsiejaus ir Rašelės Belkinų gelbėtojai Alfonsas ir Aleksandra Našliūnai, Konstantinas ir Magdalena Bajerčiai, Stefanija, Maksimilijonas ir Jurgita Haškeriai.
       Per 2024 m. ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Petro Pečiulio šeimos nariai – Antanina Pečiulienė, Ona Kviliūnienė (Pečiulytė) ir vyriausias Petro ir Antaninos Pečiulių sūnus Juozas Pečiulis.