Žydų gelbėtojai
Andraitienė Zosė
MARIJA BALČIAUSKIENĖ
Kauno universiteto dėstytojui, garsiam prieškario Kauno gydytojui neuropatologui dr. Lazariui Gutmanui skaudžios buvo ir bolševikinė, ir nacistinė okupacijos. 1940 metais bolševikai nacionalizavo Palangoje jo namą, gydytojui grėsė represijos. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lazaris Gutmanas buvo priverstas nutraukti praktinę ir mokslinę veiklą, buvo pašalintas iš Kauno universiteto, o po kelių dienų ir iš Pirmosios Kauno miesto poliklinikos. Gutmano ir jo šeimos narių gyvybei iškilo pavojus.
Netrukus Lazaris Gutmanas su žmona Vera Gutmaniene ir dviem sūnumis Eduardu ir Georgu buvo įkalinti Kauno gete, Puodžių gatvėje. Praėjus porai mėnesių po mažojo geto likvidacijos, iš pradžių Lazario Gutmano sūnūs, o po kelių dienų ir žmona Vera pabėgo iš geto. Lazaris Gutmanas iš geto pabėgo po Didžiosios akcijos, įvykusios 1941 spalio 28 dieną, ir iš pradžių slapstėsi pas buvusius savo pacientus, per juos susipažino su legendiniu žydų gelbėtoju Broliuku Broniumi Gotautu. Gotautas parūpino Gutmanui autentišką „smetonišką“ pasą Jurgio Jankaus vardu, reikėjo perklijuoti tik nuotrauką. Lazarį Gutmaną ir jo šeimos narius gelbėjo keli jo buvę pacientai, pažįstami ir anksčiau nepažinoti kauniečiai, jų indėlį gelbėjant Gutmanų šeimą aprašė Lazario Gutmano sūnus Eduardas Gutmanas.
Iš pradžių Bronius Gotautas Lazarį Gutmaną apgyvendino Panemunėje, Perlojos gatvėje, pas savo pažįstamą Mariją Balčiauskienę. Kai kurie Gutmano slapstymosi pas Balčiauskienę epizodai aprašyti Sofijos Binkienės knygoje „Ir be ginklo kariai“ (Vilnius, „Mintis“, 1967). Šioje knygoje savo gelbėjimosi istoriją aprašiusi biologijos mokslų daktarė Sara Finkelbrandienė taip pat mini Mariją Balčiauskienę: Senutė Balčiauskienė, aukšto ūgio moteris geromis akimis ir žilais plaukais, gyveno nuošalioje gatvelėje Panemunėje. Ji turėjo atskirą nedidelį butelį, kuriame ilgesniam laikui rado prieglobstį žinomas nervų ligų gydytojas Gutmanas. Apie daktarą Gutmaną sužinojau, kai žiemą pirmaisiais mūsų gyvenimo Panemunėje metais susirgo mano vaikas. Kreiptis į nepažįstamą gydytoją bijojau, o vaikas karščiavo, blaškėsi. Kaip tik užėjo pas mus Gotautas. Pamatęs sergantį vaiką, nusiminusią motiną, pažadėjo atsiųsti gydytoją. Netrukus prisistatė daktaras Gutmanas. Vaikas, pasirodo, sirgo skarlatina. Gydytojas išrašė vaistų, patarė kaip elgtis, kad nieko neužkrėstų, ir po to dar pora kartų apsilankė. Išsikalbėjome ir sužinojau, kad Gotautas jam parūpino pasą ir apgyvendino pas Balčiauskienę.
Pas Balčiauskienę trumpai gyveno ir mano dėdė Vaksas su dėdiene. Dėdė buvo būdingos žydiškos išvaizdos, bet Gotautas nieko nuo jos nenuslėpė. Man teko kelis kartus užeiti pas dėdę, ir Balčiauskienė, be abejo, suprato, kad ir mano šeima „nearijiška“, tačiau nieko neklausė ir iki karo pabaigos niekam neprasitarė.
Gutmanui pas Mariją Balčiauskienę pragyvenus 4 mėnesius, kaimynai pradėjo įtarti, kad jos įnamis – žydas, tad Gutmanui teko skubiai keisti gyvenamąją vietą. Bronius Gotautas jį pervedė pas Antaną Andraitį.
Iš Lazario sūnaus Eduardo Gutmano liudijimo Jad Vašem memorialiniam institutui: Prasidėjus nacių okupacijai, Antanas Andraitis buvo Veterinarijos akademijos studentas, be to, dirbo ekspeditoriumi Maistprekyboje ir palaikė ryšius su Ožinskiu, Kaganu, Lopianskiu, Keidanskiu. A. Andraičiui padedant, į getą būdavo atvežama maisto produktų daugiau, negu leido nustatytos normos. A. Andraitis nuo pat pradžių žinojo, kad jo naujas gyventojas ne Jurgis Jankus, o daktaras Lazaris Gutmanas. Andraitis labai rūpinosi mano tėvu. Kadangi Lazarį Gutmaną, žinomą Kauno gydytoją, daug kas mieste pažinojo, jis visą laiką sėdėjo [Andraičių] namuose, maistu jį aprūpindavo Antanas Andraitis. Visa tai jis darė nesavanaudiškai, apie pinigus nebuvo nė kalbos. Negana to, Andraičio dėka tėvas galėjo užsiimti vertimais. Jis puikiai mokėjo vokiečių kalbą, bet daugiausia versdavo kaimo gyventojams įvairias pažymas, skirtas vokiškoms įstaigoms. A. Andraitis netgi pritvirtino prie durų lentelę su užrašu „Čia atliekami vertimai į vokiečių kalbą“.
Antanas Andraitis su žmona Zose ir su 1939 metais gimusia dukrele Vincenta tuo metu gyveno Kęstučio g. 18–9 (1943 metais Andraičiams gimė antra dukra Marija, o 1945-iaisiais – trečioji, Rūta). Antano Andraičio žmona Zosė, visapusiškai išsilavinusi ir šeimai itin atsidavusi moteris, pritarė vyro iniciatyvai gelbėti daktarą Lazarį Gutmaną ir, šiam apsigyvenus jų bute, kiek išgalėdama padėjo sutuoktiniui rūpintis Gutmanu. Kartais pas Andraičius ateidavo Gutmano sūnūs Eduardas ir Georgas. Praėjus metams, kažkam įskundus, pas Andraičius ieškoti žydų atėjo policininkai. Laimė, Andraičiui pavyko juos užkalbinti, tad Gutmanas per tą laiką spėjo pasislėpti. Po šio incidento Lazaris buvo apgyvendintas pas Andraičio seserį Jadvygą Vaičiulienę, su vyru Juozu Vaičiuliu gyvenusius Kaune, Donelaičio g. 31–2. Andraičio ir Vaičiulienės šeimos Lazarį Gutmaną globojo ir slapstė daugiau kaip dvejus metus, iki 1944-ųjų vasaros.
Likus dviem savaitėms iki nacių pasitraukimo iš Lietuvos, likimas Lazariui Gutmanui sudavė dar vieną smūgį – žuvo jo vyresnysis sūnus Georgas. Pokariu Lazaris Gutmanas dėl humanistinių pažiūrų neįtiko tuometei Kauno universiteto vadovybei. Jam buvo delsiama suteikti profesoriaus vardą, o prasidėjus antisemitinei bangai, po garsiosios „gydytojų žudikų“ bylos Maskvoje buvo mėginta jį neteisėtai be pagrindo atleisti iš Nervų ir psichikos ligų katedros vedėjo pareigų. Bet Lazaris Gutmanas ir šį kartą nepalūžo ir liko ištikimas savo idealams iki paskutiniųjų darbo dienų, kol jį pakirto sunki liga. Mirė 1957 metais vasario 4 dieną. Jis buvo gerbiamas ir mylimas dorų kolegų, studentų ir buvusių pacientų.