Žydų gelbėtojai
Bliūdžius Petras
PETRAS BLIŪDŽIUS
ANTANINA BLIŪDŽIUVIENĖ
Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Prano Mažylio privačioje akušerijos ir ginekologijos klinikoje Putvinskio gatvėje, Kaune, P. Mažylio ir klinikos personalo pastangomis karo metais buvo išgelbėtas Kauno gete gimęs berniukas Grigorijus Teperis. Į žydų gelbėjimą įsitraukė ir Prano Mažylio žmona Antanina, dukra Liūda Mažylytė (vėliau Rasteikienė), Mažylių giminaičiai ir artimi draugai. Jau pirmosiomis nacių okupacijos dienomis Prano ir Antaninos Mažylių namuose prieglobstį rado statybos rangovas inžinierius Isakas Judelevičius, vėliau Mažyliai į savo namus priėmė buvusio nuomininko dukrelę, 7-erių Lilijaną Levintoff. Antaninos Mažylienės dukterėčia, Kauno geto žydų gelbėtoja Petronėlė Lastienė gavo Lilijanai gimimo liudijimą Aldonos Urbanavičiūtės vardu. Iš geto atvesta mergaitė buvo labai nusilpusi ir nemokėjo lietuviškai – kalbėjo tik rusiškai ir žydiškai, o tai tuomet buvo itin pavojinga. Todėl Liūda mokė Aldutę lietuvių kalbos, o vėliau išvežė ją į Marijampolės rajoną, Tarpučių kaimą. Ten gyveno Prano Mažylio sesuo Antanina Bliūdžiuvienė su vyru gydytoju Petru Bliūdžiumi. Jie pakvietė Aldutę kurį laiką pas juos pabūti, sakė, kad mergaitė pagers šviežio pieno, pabus gamtoje, atsigaus. Bliūdžiai žinojo Aldutės kilmę, tačiau saugumo sumetimais savo vaikams Rimgaudui, Jonui Algirdui ir Gražinai apie tai nepasakojo. Pas Bliūdžius nuo vokiečių mobilizacijos slapstėsi ir Mažylių sūnus Jonas. Iš Rimgaudo Bliūdžiaus prisiminimų: „1943 metais birželį buvo atvežta mergaitė, pavadinta Aldonos vardu ir mums pristatyta kaip tolima giminaitė. Mums, vaikams, buvo pasakyta, kad jos tėvai yra mirę. Daugiausia su ja žaisdavau aš, nes mano brolis buvo mažesnis. Ji buvo panašaus ūgio kaip aš, prašydavo manęs užverti slieką, kai eidavome žvejoti. Buvo labai graži. Kadangi mūsų name vienu metu buvo įsikūręs vokiečių štabas, jie ją pasiimdavo pavežioti, o mes labai pykdavome. Mums buvo keista, kad ji supranta vokiškai. Ji sakydavo, kad jos tėvai šnekėdavę vokiškai, todėl ji viską suprantanti, bet kalbėti nemokanti.“ Išgelbėtą mergaitę iš Antaninos ir Petro Bliūdžių šeimos pasiėmė jos tėvas, kuriam pavyko pabėgti likviduojant Kauno getą ir pasislėpti pas Mažylius. Naciams pasitraukus, Petronėlė Lastienė padėjo Levintoffui su dukrele apsigyventi Kaune. Ji įleido juos į savo sesers gydytojos Aldonos Mikužienės, pasitraukusios į Vakarus, butą. Deja, Levintoffas greitai mirė nuo širdies ligos ir Lilijaną jos motinos seserys išsivežė į tuometį Leningradą, ten ji baigė mokslus, dirbo kurčnebylių mokykloje, vėliau ištekėjo, tapo Lilija Makarova, gyveno Rusijoje, Bratske.
Pranas ir Antanina Mažyliai 1993 metais apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o 2006-aisiais pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Antanina ir Petras Bliūdžiai, pas kuriuos Lilijana Levintoff sulaukė karo Lietuvoje pabaigos.
ANTANINA BLIŪDŽIUVIENĖ
Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Prano Mažylio privačioje akušerijos ir ginekologijos klinikoje Putvinskio gatvėje, Kaune, P. Mažylio ir klinikos personalo pastangomis karo metais buvo išgelbėtas Kauno gete gimęs berniukas Grigorijus Teperis. Į žydų gelbėjimą įsitraukė ir Prano Mažylio žmona Antanina, dukra Liūda Mažylytė (vėliau Rasteikienė), Mažylių giminaičiai ir artimi draugai. Jau pirmosiomis nacių okupacijos dienomis Prano ir Antaninos Mažylių namuose prieglobstį rado statybos rangovas inžinierius Isakas Judelevičius, vėliau Mažyliai į savo namus priėmė buvusio nuomininko dukrelę, 7-erių Lilijaną Levintoff. Antaninos Mažylienės dukterėčia, Kauno geto žydų gelbėtoja Petronėlė Lastienė gavo Lilijanai gimimo liudijimą Aldonos Urbanavičiūtės vardu. Iš geto atvesta mergaitė buvo labai nusilpusi ir nemokėjo lietuviškai – kalbėjo tik rusiškai ir žydiškai, o tai tuomet buvo itin pavojinga. Todėl Liūda mokė Aldutę lietuvių kalbos, o vėliau išvežė ją į Marijampolės rajoną, Tarpučių kaimą. Ten gyveno Prano Mažylio sesuo Antanina Bliūdžiuvienė su vyru gydytoju Petru Bliūdžiumi. Jie pakvietė Aldutę kurį laiką pas juos pabūti, sakė, kad mergaitė pagers šviežio pieno, pabus gamtoje, atsigaus. Bliūdžiai žinojo Aldutės kilmę, tačiau saugumo sumetimais savo vaikams Rimgaudui, Jonui Algirdui ir Gražinai apie tai nepasakojo. Pas Bliūdžius nuo vokiečių mobilizacijos slapstėsi ir Mažylių sūnus Jonas. Iš Rimgaudo Bliūdžiaus prisiminimų: „1943 metais birželį buvo atvežta mergaitė, pavadinta Aldonos vardu ir mums pristatyta kaip tolima giminaitė. Mums, vaikams, buvo pasakyta, kad jos tėvai yra mirę. Daugiausia su ja žaisdavau aš, nes mano brolis buvo mažesnis. Ji buvo panašaus ūgio kaip aš, prašydavo manęs užverti slieką, kai eidavome žvejoti. Buvo labai graži. Kadangi mūsų name vienu metu buvo įsikūręs vokiečių štabas, jie ją pasiimdavo pavežioti, o mes labai pykdavome. Mums buvo keista, kad ji supranta vokiškai. Ji sakydavo, kad jos tėvai šnekėdavę vokiškai, todėl ji viską suprantanti, bet kalbėti nemokanti.“ Išgelbėtą mergaitę iš Antaninos ir Petro Bliūdžių šeimos pasiėmė jos tėvas, kuriam pavyko pabėgti likviduojant Kauno getą ir pasislėpti pas Mažylius. Naciams pasitraukus, Petronėlė Lastienė padėjo Levintoffui su dukrele apsigyventi Kaune. Ji įleido juos į savo sesers gydytojos Aldonos Mikužienės, pasitraukusios į Vakarus, butą. Deja, Levintoffas greitai mirė nuo širdies ligos ir Lilijaną jos motinos seserys išsivežė į tuometį Leningradą, ten ji baigė mokslus, dirbo kurčnebylių mokykloje, vėliau ištekėjo, tapo Lilija Makarova, gyveno Rusijoje, Bratske.
Pranas ir Antanina Mažyliai 1993 metais apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o 2006-aisiais pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Antanina ir Petras Bliūdžiai, pas kuriuos Lilijana Levintoff sulaukė karo Lietuvoje pabaigos.