Žydų gelbėtojai
Pekarskis Viktoras
Neonila Pekarskytė-Pakalniškienė prisimena:
Gyvenome mažame Radviliškio miestelyje ir vienas kitą gerai pažinojome. Po mano mamos Eugenijos Pekarskienės brolio Jurgio Šeštoko vedybų su žyde Lėja Dulickaite (Šeštokiene), mūsų šeimos tapo gerais pažįstamais.
1941 metais Vokietijos kariuomenei okupavus Lietuvą ir prasidėjus žydų persekiojimams, iš Kauno atbėgo Lėja Šeštokienė, pavargusi ir be vyro. Mano tėvai ją slėpė. Tokie veiksmai buvo labai rizikingi ir reikalavo visų šeimos narių pritarimo. Specialios slėptuvės L. Šeštokienei mūsų namuose nebuvo, ji slėpėsi mažoje kamarėlėje, ant aukšto. Aš prisiėmiau atsakomybę už Lėjos ir Jurgio Šeštokų sūnaus Anatolijaus globą. Vaikas buvo labai mažas, gimęs 1939 m. birželio mėnesį. Mūsų šeimoje jis išbuvo visą karo laikotarpį, priprato prie manęs – vadino „mama“.
Netrukus Lėja išvyko į Kauną, sužinojo, jog sugrįžo jos vyras. Ilgai neparsirado – mes jau bijojom, kad jos gyvos nebėra. Po kurio laiko sugrįžo, tačiau Radviliškyje jai buvo nebesaugu, tad tėvas išvežė ją į kaimą Šeduvoje, pas Padgurskienę.
Mažo miestelio, koks buvo Radviliškis iki karo, sąlygomis, vienas kaimynas apie kitą žinojo beveik viską. Buvo labai sudėtinga slėpti žmogų. Tuo laikotarpiu žydų slėpimas buvo baudžiamas mirtimi, o kaimynai buvo įvairūs – įvairių pažiūrų ir įsitikinimų, daugelis – nusistatę prieš žydus. Per visą vokiečių okupacijos laikotarpį, vien dėl kaimynų įtarinėjimų Šeštokienė turėjo keisti gyvenamąją vietą keturis kartus.
Mūsų šeima gelbėdama L. Šeštokienę ir jos sūnų Anatolijų vadovavosi artimo meilės principu ir kategoriškai nepritarė okupantų bei vietinės lietuviškos administracijos vykdomam genocidui. Po karo su Šeštokų šeima tapome lyg giminės, labai dažnai susitinkame, bendraujame iki šios dienos.
Radviliškis, 1998
Gyvenome mažame Radviliškio miestelyje ir vienas kitą gerai pažinojome. Po mano mamos Eugenijos Pekarskienės brolio Jurgio Šeštoko vedybų su žyde Lėja Dulickaite (Šeštokiene), mūsų šeimos tapo gerais pažįstamais.
1941 metais Vokietijos kariuomenei okupavus Lietuvą ir prasidėjus žydų persekiojimams, iš Kauno atbėgo Lėja Šeštokienė, pavargusi ir be vyro. Mano tėvai ją slėpė. Tokie veiksmai buvo labai rizikingi ir reikalavo visų šeimos narių pritarimo. Specialios slėptuvės L. Šeštokienei mūsų namuose nebuvo, ji slėpėsi mažoje kamarėlėje, ant aukšto. Aš prisiėmiau atsakomybę už Lėjos ir Jurgio Šeštokų sūnaus Anatolijaus globą. Vaikas buvo labai mažas, gimęs 1939 m. birželio mėnesį. Mūsų šeimoje jis išbuvo visą karo laikotarpį, priprato prie manęs – vadino „mama“.
Netrukus Lėja išvyko į Kauną, sužinojo, jog sugrįžo jos vyras. Ilgai neparsirado – mes jau bijojom, kad jos gyvos nebėra. Po kurio laiko sugrįžo, tačiau Radviliškyje jai buvo nebesaugu, tad tėvas išvežė ją į kaimą Šeduvoje, pas Padgurskienę.
Mažo miestelio, koks buvo Radviliškis iki karo, sąlygomis, vienas kaimynas apie kitą žinojo beveik viską. Buvo labai sudėtinga slėpti žmogų. Tuo laikotarpiu žydų slėpimas buvo baudžiamas mirtimi, o kaimynai buvo įvairūs – įvairių pažiūrų ir įsitikinimų, daugelis – nusistatę prieš žydus. Per visą vokiečių okupacijos laikotarpį, vien dėl kaimynų įtarinėjimų Šeštokienė turėjo keisti gyvenamąją vietą keturis kartus.
Mūsų šeima gelbėdama L. Šeštokienę ir jos sūnų Anatolijų vadovavosi artimo meilės principu ir kategoriškai nepritarė okupantų bei vietinės lietuviškos administracijos vykdomam genocidui. Po karo su Šeštokų šeima tapome lyg giminės, labai dažnai susitinkame, bendraujame iki šios dienos.
Radviliškis, 1998