Žydų gelbėtojai
Matjošaitenė-Biliūnienė Julija
JULIJA JANULAITYTĖ BILIŪNIENĖ–MATJOŠAITIENĖ, gydytoja odontologė
Julija Janulaitytė (1880.09.01–1978.04.08) gimė Malavėnų kaime Šiaulių valsčiuje, tėvai lietuviai valstiečiai Pranas ir Agota Janulaičiai. Julija buvo aštuntas vaikas iš devynių užaugusių, iš kurių mokėsi trys berniukai ir dvi mergaitės (Veronika ir Julija tapo gydytojomis).
1895 m. rudenį Julija išvažiavo mokytis į Šiaulius, kur pradinį mokslą įgijo pagal valstybinės mokyklos programą rusų kalba privačiai besimokydama, baigė eksternu Šiaulių mergaičių gimnazijos keturias klases.
Šiauliuose Julija Janulaitytė per brolį Augustiną (už nelegalią veiklą kuriam laikui buvo pašalintas iš Maskvos universiteto), pateko į aktyviai visuomeniškai veikiančių studentų jaunimo kuopelę, kuri reikalavo spaudos laisvės, norėjo nuversti caro valdžią, jos bute buvo slepiama ir platinama slaptoji lietuviškoji spauda, spausdinami socialdemokratų atsišaukimai. 1899 m. įstojo į Šiauliuose veikusius trejų metų dantų gydymo ir technikos kursus pas Karpelį, kartu savarankiškai mokėsi baigiamose gimnazijos klasėse. 1901 m. ji susižadėjo su rašytoju Jonu Biliūnu (1879–1907), tais pačiais metais išlaikė Kazanėje prie universiteto surengtus egzaminus, gavo dantų techniko diplomą ir įgijo teisę verstis dantisto ir dantų techniko amatu. Savarankišką dantistės darbą pradėjo Panevėžyje 1902 m. pavasarį, kur dirbo su vienos žiemos pertrauka iki 1905 m. rudens. Per tą laiką 1903 m. išlaikė eksternu Mintaujos gimnazijoje šešių klasių baigimo egzaminus. 1904 m. rugpjūčio mėnesio 4 d. ji susituokė su jau sergančiu džiova Jonu Biliūnu , o rugpjūčio 28 d. išvažiavo eksternu laikyti Charkove dantų gydytojos egzaminų, kur gavo diplomą, suteikiantį teisę dirbti dantų gydytojos darbą.
Nuo 1905 m. pavasario darbo vietą derino prie vyro sveikatos būklės ir jo gydymosi vietos: 1905 m. vasarą dirbo Kaune, o rudenį, bandydama pratęsti sergančio vyro gyvenimą, išvažiavo gyventi ir dirbti į Zakopanę, kur dirbo su pertraukomis iki 1913 m. rudens. 1909 m.- 1911 m. tobulinosi tarptautiniuose laisvuosiuose aukštuosiuose kursuose prie Paryžiaus akademijos Paryžiaus dantų gydytojų mokyklos. Buvo viena pirmųjų Lietuvos valstiečių moterų, įgijusių odontologo profesiją. 1913 m. grįžo į Lietuvą – į Vilnių, kur dirbo iki 1915 m.; I pasaulinis karas privertė ją , kaip ir daugelį Lietuvos žmonių, evakuotis į Rusiją. Dirbo Voronežo Lietuvių pabėgėlių komiteto žinioje dantų gydytoja. 1918 m. kartu su pabėgėlių kolonija grįžo į Vilnių, kur gyveno ir dirbo iki 1931 m. Pirmosios lietuvių ligoninės poliklinikoje Vilniuje. Vilniuje ištekėjo antrą kartą už pedagogo Stasio Matjošaičio, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojo, pradinių klasių vadovėlių „Sakalėlis“ autoriaus.
1931 m. persikėlė su vaikais Meilyte ir Sauliumi į Kauną, kur 1932 m. apsigyveno K. Donelaičio g-vėje nr. 5a. (dabar K. Donelaičio 9). 1940-1941 m., pirmosios sovietinės okupacijos metais, jai kurį laiką buvo leista dirbti namuose, atsiskaitant poliklinikai nemokamo gydymo tinkle. Vokiečių okupacijos metais dirbo privačiai namie.
Prisidengdama pacientų judėjimu į kabinetą ir iš jo, kartu su vyru S. Matjošaičiu ir dukros Meilės ir žento Kazimiero Lukšos šeima slėpė penkis pabėgėlius žydus iš Kauno geto: perdavė slapstyti savo šeimos nariams du asmenis, jie abu liko gyvi, savo namuose slapstė tris moteris, viena jų vėliau žuvo. Už šią veiklą po mirties Lietuvos prezidento V. Adamkaus dekretu nr. 1886 buvo apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Julija Biliūnienė–Matjošaitienė mirė 1978.04.08 Vilniuje, palaidota Petrašiūnų kapinėse.
Ingė Lukšaitė
2023.02.15
Julija Janulaitytė (1880.09.01–1978.04.08) gimė Malavėnų kaime Šiaulių valsčiuje, tėvai lietuviai valstiečiai Pranas ir Agota Janulaičiai. Julija buvo aštuntas vaikas iš devynių užaugusių, iš kurių mokėsi trys berniukai ir dvi mergaitės (Veronika ir Julija tapo gydytojomis).
1895 m. rudenį Julija išvažiavo mokytis į Šiaulius, kur pradinį mokslą įgijo pagal valstybinės mokyklos programą rusų kalba privačiai besimokydama, baigė eksternu Šiaulių mergaičių gimnazijos keturias klases.
Šiauliuose Julija Janulaitytė per brolį Augustiną (už nelegalią veiklą kuriam laikui buvo pašalintas iš Maskvos universiteto), pateko į aktyviai visuomeniškai veikiančių studentų jaunimo kuopelę, kuri reikalavo spaudos laisvės, norėjo nuversti caro valdžią, jos bute buvo slepiama ir platinama slaptoji lietuviškoji spauda, spausdinami socialdemokratų atsišaukimai. 1899 m. įstojo į Šiauliuose veikusius trejų metų dantų gydymo ir technikos kursus pas Karpelį, kartu savarankiškai mokėsi baigiamose gimnazijos klasėse. 1901 m. ji susižadėjo su rašytoju Jonu Biliūnu (1879–1907), tais pačiais metais išlaikė Kazanėje prie universiteto surengtus egzaminus, gavo dantų techniko diplomą ir įgijo teisę verstis dantisto ir dantų techniko amatu. Savarankišką dantistės darbą pradėjo Panevėžyje 1902 m. pavasarį, kur dirbo su vienos žiemos pertrauka iki 1905 m. rudens. Per tą laiką 1903 m. išlaikė eksternu Mintaujos gimnazijoje šešių klasių baigimo egzaminus. 1904 m. rugpjūčio mėnesio 4 d. ji susituokė su jau sergančiu džiova Jonu Biliūnu , o rugpjūčio 28 d. išvažiavo eksternu laikyti Charkove dantų gydytojos egzaminų, kur gavo diplomą, suteikiantį teisę dirbti dantų gydytojos darbą.
Nuo 1905 m. pavasario darbo vietą derino prie vyro sveikatos būklės ir jo gydymosi vietos: 1905 m. vasarą dirbo Kaune, o rudenį, bandydama pratęsti sergančio vyro gyvenimą, išvažiavo gyventi ir dirbti į Zakopanę, kur dirbo su pertraukomis iki 1913 m. rudens. 1909 m.- 1911 m. tobulinosi tarptautiniuose laisvuosiuose aukštuosiuose kursuose prie Paryžiaus akademijos Paryžiaus dantų gydytojų mokyklos. Buvo viena pirmųjų Lietuvos valstiečių moterų, įgijusių odontologo profesiją. 1913 m. grįžo į Lietuvą – į Vilnių, kur dirbo iki 1915 m.; I pasaulinis karas privertė ją , kaip ir daugelį Lietuvos žmonių, evakuotis į Rusiją. Dirbo Voronežo Lietuvių pabėgėlių komiteto žinioje dantų gydytoja. 1918 m. kartu su pabėgėlių kolonija grįžo į Vilnių, kur gyveno ir dirbo iki 1931 m. Pirmosios lietuvių ligoninės poliklinikoje Vilniuje. Vilniuje ištekėjo antrą kartą už pedagogo Stasio Matjošaičio, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojo, pradinių klasių vadovėlių „Sakalėlis“ autoriaus.
1931 m. persikėlė su vaikais Meilyte ir Sauliumi į Kauną, kur 1932 m. apsigyveno K. Donelaičio g-vėje nr. 5a. (dabar K. Donelaičio 9). 1940-1941 m., pirmosios sovietinės okupacijos metais, jai kurį laiką buvo leista dirbti namuose, atsiskaitant poliklinikai nemokamo gydymo tinkle. Vokiečių okupacijos metais dirbo privačiai namie.
Prisidengdama pacientų judėjimu į kabinetą ir iš jo, kartu su vyru S. Matjošaičiu ir dukros Meilės ir žento Kazimiero Lukšos šeima slėpė penkis pabėgėlius žydus iš Kauno geto: perdavė slapstyti savo šeimos nariams du asmenis, jie abu liko gyvi, savo namuose slapstė tris moteris, viena jų vėliau žuvo. Už šią veiklą po mirties Lietuvos prezidento V. Adamkaus dekretu nr. 1886 buvo apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Julija Biliūnienė–Matjošaitienė mirė 1978.04.08 Vilniuje, palaidota Petrašiūnų kapinėse.
Ingė Lukšaitė
2023.02.15