Žydų gelbėtojai
Lukša Kazys
KAZIMIERAS LUKŠA - politikos veikėjas, ekonomistas, dėstytojas
Kazimieras Lukša (1906.03. 01- 1983.01.05), lietuvis, gimė Pavardaunių kaime, Varėnos valsčiuje, tėvai valstiečiai lietuviai Ieva Lukšienė (Černiauskaitė) ir Ignas Lukša. Pirmaisiais I pasaulinio karo metais žuvo jo tėvas, aštuonmetis Kazimieras su motina ir seserimi evakuavosi į Voronežą, kur baigė pradinę mokyklą. Karui pasibaigus grįžo į Lietuvą, baigė Mariampolės gimnaziją, joje tapo politinės jaunimo organizacijos "Aušrinė" nariu. Apie 1923 m. pradėjo studijas Kaune Lietuvos universitete Teisių fakultete Ekonomikos skyriuje. Studijas teko nutraukti po to, kai viešai protestavo1925 m. lapkričio mėnesį prieš mirties bausmę Noachimui Jubileriui. K. Lukša iš principo buvo prieš mirties bausmę. Jis mėnesiui pateko į kalėjimą .1927 m. "Aušrinės" organizacija buvo uždaryta, jos nariai pradėti persekioti, K. Lukšą pašalino iš universiteto. 1927 m. kovo 4 d. jis nelegaliai perėjo Lenkijos sieną į Vilniaus kraštą. Ten pusantrų metų 1927-1928 m. tiesė telegrafo ir telefono linijas, dirbdamas juodadarbio darbininko darbą, plačioje teritorijoje: Gardinas- Druskininkai - Varėna - Šklenskas - Hainuvka. 1928 m. spalio mėnesį jis įstojo į Karaliaučiaus universitetą tęsti studijų Teisės ir valstybės mokslų fakultete, kurį baigė 1932 m., pradėjo rengti daktaro disertaciją. Studijuodamas Karaliaučiuje (dab. Kaliningrade), padėjo bendraminčiams leisti laikraštį "Revoliucionierius ". 1932 m. liepą jau buvo aišku, ką reiškia Hitlerio partijos laimėjimas reichstago rinkimuose, draugų perspėtas, kad kilo pavojus, jis skubiai išvyko iš Vokietijos. Atvykęs į Vilnių, paprašė Lenkijos vyriausybės politinio prieglobsčio ir gavo jį. 1934-1935 m. dirbo Rytų Europos institute Vilniuje. Institute jis susiformavo aiškią nuovoką, kas yra Tarybų Sąjunga, kokia jos ūkio sandara ir ko galima laukti iš vėliau - 1939 m. į Lietuvą įžengusios Raudonosios Armijos.
Lenkijos žvalgyba jam pasiūlė bendradarbiauti, kai jis nesutiko, jį deportavo į Lietuvą, sulaužydama azylio teisę. Tėvas apie metus kalėjo Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Kalėjime sušlubavo sveikata, už jį laidavo Marcelė Kubiliūtė, turėjusi didelį Lietuvos valdžios ir žvalgybos pasitikėjimą, ir jis buvo paleistas. 1936 m. jis gavo darbą Lietuvos banko Kaune užsienio inkaso skyriuje, 1939 m. spalio 26 dieną buvo perkeltas į Lietuvos banko Vilniaus skyrių. Gyvendamas ir dirbdamas Kaune jis 1938 m. susituokė su Meile Matjošaityte. Kai 1940 m. spalio 1 d. Vilniaus universitetas pradėjo darbą, Kazimierą Lukšą pakvietė dirbti į universiteto Ekonomikos fakulteto Įmonės ekonomikos ir atskaitomybės katedrą lektoriumi, o nuo tų pat metų birželio mėnesio - katedros docentu. Naciams okupavus Lietuvą jį pažemino pareigose - jis tapo asistentu ir juo dirbo iki universiteto uždarymo 1943 m. kovo 17 d. Po to, kai naciai suėmė 1943 m. kovo antrojoje pusėje Vladą Jurgutį, Balį Sruogą ir kitus žinomus inteligentus, M. ir K. Lukšos su dviem vaikais iš Vilniaus laikinai persikėlė gyventi į Meilės Lukšienės įtėvio Stasio Matjošaičio ūkį Apsuonos kaime, kur slėpė du pabėgėlius iš Kauno geto. 1944 m. vasarą Raudonajai armijai užėmus Vilnių buvo atstatyta Vilniaus universiteto veikla, 1944 m. liepos 15 d. Lietuvos TSR Švietimo liaudies komisaro įsakymu Kazimieras Lukša buvo paskirtas Ekonomikos fakulteto Prekybos ekonomikos katedros docentu, jam pavesta organizuoti katedrą, 1945 m. jis ėjo Prekybos ekonomikos katedros vedėjo, o 1945-1946 m. fakulteto dekano pareigas. K. Lukša nestojo į komunistų partiją, universiteto vadovybė jam neleido rašyti disertacijos, 1658-1961 m. Vilniaus universitete vyko Lietuvių literatūros katedros byla, kurios nuosprendžiu iš universiteto už "nacionalizmą, revizionizmą, vieningos srovės propagavimą " buvo pašalinta jo žmona M. Lukšienė, buvusi katedros vedėja. K. Lukša Vilniaus universitete dirbo docentu iki išėjimo į pensiją 1970 m. Užaugino tris vaikus. K. Lukša per visą gyvenimą turėjo labai stiprų teisingumo jausmą, pagarbą kitų žmonių pažiūroms. Manau, kad jo posūkis jaunystėje į politinę veiklą, kurioje dominavo socialinės teisybės realizacijos ieškojimai, protestas prieš mirties bausmę, parama žydams, atsidūrusiems holokausto katile, buvo nulemti to įgimto teisingumo pojūčio ir nuostatos, kad teisingumą reikia įgyvendinti drąsiai ir pradėti nuo savęs.
Kazimieras Lukša mirė 1983 m. sausio 5 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Saulės kapinėse.
Ingė Lukšaitė
2023.02.19
Kazimieras Lukša (1906.03. 01- 1983.01.05), lietuvis, gimė Pavardaunių kaime, Varėnos valsčiuje, tėvai valstiečiai lietuviai Ieva Lukšienė (Černiauskaitė) ir Ignas Lukša. Pirmaisiais I pasaulinio karo metais žuvo jo tėvas, aštuonmetis Kazimieras su motina ir seserimi evakuavosi į Voronežą, kur baigė pradinę mokyklą. Karui pasibaigus grįžo į Lietuvą, baigė Mariampolės gimnaziją, joje tapo politinės jaunimo organizacijos "Aušrinė" nariu. Apie 1923 m. pradėjo studijas Kaune Lietuvos universitete Teisių fakultete Ekonomikos skyriuje. Studijas teko nutraukti po to, kai viešai protestavo1925 m. lapkričio mėnesį prieš mirties bausmę Noachimui Jubileriui. K. Lukša iš principo buvo prieš mirties bausmę. Jis mėnesiui pateko į kalėjimą .1927 m. "Aušrinės" organizacija buvo uždaryta, jos nariai pradėti persekioti, K. Lukšą pašalino iš universiteto. 1927 m. kovo 4 d. jis nelegaliai perėjo Lenkijos sieną į Vilniaus kraštą. Ten pusantrų metų 1927-1928 m. tiesė telegrafo ir telefono linijas, dirbdamas juodadarbio darbininko darbą, plačioje teritorijoje: Gardinas- Druskininkai - Varėna - Šklenskas - Hainuvka. 1928 m. spalio mėnesį jis įstojo į Karaliaučiaus universitetą tęsti studijų Teisės ir valstybės mokslų fakultete, kurį baigė 1932 m., pradėjo rengti daktaro disertaciją. Studijuodamas Karaliaučiuje (dab. Kaliningrade), padėjo bendraminčiams leisti laikraštį "Revoliucionierius ". 1932 m. liepą jau buvo aišku, ką reiškia Hitlerio partijos laimėjimas reichstago rinkimuose, draugų perspėtas, kad kilo pavojus, jis skubiai išvyko iš Vokietijos. Atvykęs į Vilnių, paprašė Lenkijos vyriausybės politinio prieglobsčio ir gavo jį. 1934-1935 m. dirbo Rytų Europos institute Vilniuje. Institute jis susiformavo aiškią nuovoką, kas yra Tarybų Sąjunga, kokia jos ūkio sandara ir ko galima laukti iš vėliau - 1939 m. į Lietuvą įžengusios Raudonosios Armijos.
Lenkijos žvalgyba jam pasiūlė bendradarbiauti, kai jis nesutiko, jį deportavo į Lietuvą, sulaužydama azylio teisę. Tėvas apie metus kalėjo Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Kalėjime sušlubavo sveikata, už jį laidavo Marcelė Kubiliūtė, turėjusi didelį Lietuvos valdžios ir žvalgybos pasitikėjimą, ir jis buvo paleistas. 1936 m. jis gavo darbą Lietuvos banko Kaune užsienio inkaso skyriuje, 1939 m. spalio 26 dieną buvo perkeltas į Lietuvos banko Vilniaus skyrių. Gyvendamas ir dirbdamas Kaune jis 1938 m. susituokė su Meile Matjošaityte. Kai 1940 m. spalio 1 d. Vilniaus universitetas pradėjo darbą, Kazimierą Lukšą pakvietė dirbti į universiteto Ekonomikos fakulteto Įmonės ekonomikos ir atskaitomybės katedrą lektoriumi, o nuo tų pat metų birželio mėnesio - katedros docentu. Naciams okupavus Lietuvą jį pažemino pareigose - jis tapo asistentu ir juo dirbo iki universiteto uždarymo 1943 m. kovo 17 d. Po to, kai naciai suėmė 1943 m. kovo antrojoje pusėje Vladą Jurgutį, Balį Sruogą ir kitus žinomus inteligentus, M. ir K. Lukšos su dviem vaikais iš Vilniaus laikinai persikėlė gyventi į Meilės Lukšienės įtėvio Stasio Matjošaičio ūkį Apsuonos kaime, kur slėpė du pabėgėlius iš Kauno geto. 1944 m. vasarą Raudonajai armijai užėmus Vilnių buvo atstatyta Vilniaus universiteto veikla, 1944 m. liepos 15 d. Lietuvos TSR Švietimo liaudies komisaro įsakymu Kazimieras Lukša buvo paskirtas Ekonomikos fakulteto Prekybos ekonomikos katedros docentu, jam pavesta organizuoti katedrą, 1945 m. jis ėjo Prekybos ekonomikos katedros vedėjo, o 1945-1946 m. fakulteto dekano pareigas. K. Lukša nestojo į komunistų partiją, universiteto vadovybė jam neleido rašyti disertacijos, 1658-1961 m. Vilniaus universitete vyko Lietuvių literatūros katedros byla, kurios nuosprendžiu iš universiteto už "nacionalizmą, revizionizmą, vieningos srovės propagavimą " buvo pašalinta jo žmona M. Lukšienė, buvusi katedros vedėja. K. Lukša Vilniaus universitete dirbo docentu iki išėjimo į pensiją 1970 m. Užaugino tris vaikus. K. Lukša per visą gyvenimą turėjo labai stiprų teisingumo jausmą, pagarbą kitų žmonių pažiūroms. Manau, kad jo posūkis jaunystėje į politinę veiklą, kurioje dominavo socialinės teisybės realizacijos ieškojimai, protestas prieš mirties bausmę, parama žydams, atsidūrusiems holokausto katile, buvo nulemti to įgimto teisingumo pojūčio ir nuostatos, kad teisingumą reikia įgyvendinti drąsiai ir pradėti nuo savęs.
Kazimieras Lukša mirė 1983 m. sausio 5 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Saulės kapinėse.
Ingė Lukšaitė
2023.02.19