Žydų gelbėtojai
Lipniūnas Alfonsas
ALFONSAS LIPNIŪNAS
Alfonsas Lipniūnas (Lipnickas) (1905-03-12 Talkonių k., Pumpėnų vlsč., Panevėžio apskr.–1945-03-28 Lenkija) – kunigas, pamokslininkas, Štuthofo kalinys, antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvis. Jis augo neturtingoje tikinčioje žemdirbių šeimoje, kurioje buvo 9 vaikai – aštuoni berniukai ir viena mergaitė. Mokėsi Pumpėnų pradžios mokykloje, 1925 m. baigė Panevėžio gimnaziją. Kadangi už mokslus reikėjo mokėti, dirbo korepetitoriumi. Per šešis gimnazijos metus mokė apie 100 vaikų. Savo dienoraštyje Lipniūnas parašė: Tai padarė įtakos mano charakteriui, nes dėl laiko trūkumo turėdavau atsisakyti beveik visų pasilinksminimų ir kompanijų. Savo lėšomis baigiau gimnaziją, tačiau atostogų nei vienų neturėjau.
1930 m. Lipniūnas baigė Kauno kunigų seminariją bei Vytauto Didžiojo Universiteto Teologijos-Filosofijos fakultetą. Sociologijos mokslus studijavo Lilio universitete Prancūzijoje (1935–1937 m.) ir Paryžiaus katalikų institute (1937–1939 m.). 1930 m. buvo įšventintas kunigu ir paskirtas Panevėžio katedros vikaru bei Panevėžio vyskupijos katalikiško jaunimo kapelionu, šias pareigas ėjo iki 1935 m. 1939 m. balandžio 21 d. Lipniūnas paskirtas dėstyti tikybos metodiką Panevėžio pedagoginiame institute, 1939 m. rudenį institutui persikėlus į Vilnių, tęsė darbą Vilniaus pedagoginiame institute. Nuo 1942 m. dėstė sociologiją ir pastoralinę teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje, ėjo Vilniaus universiteto kapeliono pareigas. Visuomeninę veiklą Alfonsas Lipniūnas pradėjo būdamas klieriku, skaitydavo paskaitas jaunimui. Panevėžio vyskupijoje nebuvo nei vieno miestelio ar kaimo, kuriame jis nebūtų susitikęs su jaunimu.
Kun. Alfonso Lipniūno drąsa ypač išryškėjo per Holokaustą – savo garsiųjų pamokslų Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje ir Aušros vartų koplyčioje metu jis gynė tikinčiuosius, lietuvybę bei persekiojamus ir žudomus žydus. Kunigo Lipniūno pamokslai į Šv. Jonų bažnyčią pritraukdavo ne tik studentiją, dėstytojus, kitus tikinčiuosius, bet ir atitolusius nuo tikėjimo vilniečius. Iš Pasaulio Tautų Teisuolės Vilniaus universiteto bibliotekininkės Onos Šimaitės prisiminimų: Uždaryti gete žydai neturėjo ką valgyti, o savo daiktus paliko daug kam. Kai kurie žmonės atsiėmė daiktus, o kai kur vykdavo didelės tragedijos iš vienos ir iš kitos pusės. Pirmiau nenorėjo priimti, o priėmus nenorėjo atsiskirti. Ir čia man atėjo eiliniai kunigai į pagalbą. Ir kada aš nueidavau pas juos, tai senas, jau toks, kad man net būdavo gėda kalbėti, prašyti jo ko nors – jis vis tik nueidavo ir pasirūpindavo, ačiū jiems, daug buvo padaryta. Labai daug padarė tokie garsūs kunigai kaip Krupavičius, kaip Vaitkus ir Lipniūnas. Kartą ėjau pro bažnyčią ir girdėjau, kaip Alfonsas Lipniūnas smerkė parapijiečius, kurie paėmė žydų turtą ir neatiduoda. Kad reikia ne tik atiduoti, bet ir pridėti. (O. Šimaitės 1969 m. audio interviu www.issigelbejesvaikas.lt)
Per kunigą Alfonsą Lipniūną žydams ir kitiems nacių persekiojamiems asmenims buvo perduodami suklastoti asmens pažymėjimai. Buvęs universiteto studentas lituanistas Albertas Dilys prisimena, kaip 1941 metų rudenį Lipniūnas iki širdies gelmių sukrėstas kalbėjo apie masines žydų žudynes Paneriuose, baisėdamasis tokiu klaikiu penktojo Dievo įsakymo laužymu, ir susijaudinęs skelbė, kad atsirado ir tarp mūsų tautiečių tokių, kurie susitepė rankas nekaltų žmonių krauju. 1941 m. kun. Lipniūnas Vilniuje įkūrė labdaringą organizaciją „Laisvės fondas“ ir badaujantiems vilniečiams organizavo pagalbą maisto produktais, padėdavo įvairių tautybių žmonėms: lietuviams, lenkams, rusams, žydams. Naciams kunigo Lipniūno veikla buvo žinoma, kaip ir jo dar 1935 m. išleista knyga „Naujasis pasaulis“, kurioje jis pasmerkė nacizmą.
1943 m. suaktyvėjus lietuvių priverstiniams išvežimams darbams į Vokietiją, kun. Lipniūnas įsitraukė į antinacinio lietuvių pogrindžio veiklą. Ši veikla tapo viena kunigo suėmimo ir įkalinimo Štuthofo koncentracijos stovykloje priežasčių. Dėl kun. Lipniūno pamokslų okupacinės valdžios buvo įspėtas ir arkivyskupas Mečislovas Reinys, tačiau pats Lipniūnas buvo nusiteikęs ir toliau netylėti. Suėmimo išvakarėse per sekmadieninį pamokslą viešai iš sakyklos pasakė: Nevažiuokit į Vokietiją! Keršydamas už SS legiono mobilizavimo sužlugdymą 1943 m. kovo 17 d. Vilniuje, Kaune gestapas suėmė 46 lietuvių intelektualus – mokslininkus, inžinierius, gydytojus, du kunigus, tarp jų ir kun. Lipniūną, ir išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Štuthofe kunigas gavo politinio kalinio statusą ir numerį 21332, buvo žiauriai kankinamas, tačiau vykdė slaptą religinę veiklą, už kurią grėsė mirties bausmė. 1945 m. sausio 25 d. prasidėjus Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacijai, kun. Lipniūnas su kitais kaliniais ėjo taip vadinamu Mirties maršo keliu, kuriame daugybė kalinių mirė dėl įvairiausių ligų, bado arba buvo nušauti. Mirties maršo, trukusio iki 1945 m. kovo 11 d., metu kun. Lipniūnas užsikrėtė dėmėtąja šiltine. 1945 m. kovo 12 d. Pucko mieste kun. Lipniūnas tapo laisvas, nes pasikeitus karo situacijai miestą užėmė sovietai, tačiau 1945 m. kovo 28 d. ligos išsekintas jis mirė Pucko ligoninėje.
Kunigas Alfonsas Lipniūnas buvo palaidotas Pucko kapinėse. Artimiesiems pasirūpinus 1989 m. kunigo Lipniūno palaikai buvo perkelti į Lietuvą, perlaidoti šventoriuje prie Panevėžio katedros. Kunigo ryžtas pamokslų bažnyčiose metu nacių okupacijos metais viešai ginti mirčiai pasmerktuosius žydus ir persekiojamus lietuvius ir dėl to paaukoti savo gyvenimą, jo nusiteikimas visada stoti tiesos pusėn matėsi nuo pirmųjų kunigystės metų ir tęsėsi iki pat mirties Lenkijoje, Pucke.
Alfonsas Lipniūnas (Lipnickas) (1905-03-12 Talkonių k., Pumpėnų vlsč., Panevėžio apskr.–1945-03-28 Lenkija) – kunigas, pamokslininkas, Štuthofo kalinys, antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvis. Jis augo neturtingoje tikinčioje žemdirbių šeimoje, kurioje buvo 9 vaikai – aštuoni berniukai ir viena mergaitė. Mokėsi Pumpėnų pradžios mokykloje, 1925 m. baigė Panevėžio gimnaziją. Kadangi už mokslus reikėjo mokėti, dirbo korepetitoriumi. Per šešis gimnazijos metus mokė apie 100 vaikų. Savo dienoraštyje Lipniūnas parašė: Tai padarė įtakos mano charakteriui, nes dėl laiko trūkumo turėdavau atsisakyti beveik visų pasilinksminimų ir kompanijų. Savo lėšomis baigiau gimnaziją, tačiau atostogų nei vienų neturėjau.
1930 m. Lipniūnas baigė Kauno kunigų seminariją bei Vytauto Didžiojo Universiteto Teologijos-Filosofijos fakultetą. Sociologijos mokslus studijavo Lilio universitete Prancūzijoje (1935–1937 m.) ir Paryžiaus katalikų institute (1937–1939 m.). 1930 m. buvo įšventintas kunigu ir paskirtas Panevėžio katedros vikaru bei Panevėžio vyskupijos katalikiško jaunimo kapelionu, šias pareigas ėjo iki 1935 m. 1939 m. balandžio 21 d. Lipniūnas paskirtas dėstyti tikybos metodiką Panevėžio pedagoginiame institute, 1939 m. rudenį institutui persikėlus į Vilnių, tęsė darbą Vilniaus pedagoginiame institute. Nuo 1942 m. dėstė sociologiją ir pastoralinę teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje, ėjo Vilniaus universiteto kapeliono pareigas. Visuomeninę veiklą Alfonsas Lipniūnas pradėjo būdamas klieriku, skaitydavo paskaitas jaunimui. Panevėžio vyskupijoje nebuvo nei vieno miestelio ar kaimo, kuriame jis nebūtų susitikęs su jaunimu.
Kun. Alfonso Lipniūno drąsa ypač išryškėjo per Holokaustą – savo garsiųjų pamokslų Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje ir Aušros vartų koplyčioje metu jis gynė tikinčiuosius, lietuvybę bei persekiojamus ir žudomus žydus. Kunigo Lipniūno pamokslai į Šv. Jonų bažnyčią pritraukdavo ne tik studentiją, dėstytojus, kitus tikinčiuosius, bet ir atitolusius nuo tikėjimo vilniečius. Iš Pasaulio Tautų Teisuolės Vilniaus universiteto bibliotekininkės Onos Šimaitės prisiminimų: Uždaryti gete žydai neturėjo ką valgyti, o savo daiktus paliko daug kam. Kai kurie žmonės atsiėmė daiktus, o kai kur vykdavo didelės tragedijos iš vienos ir iš kitos pusės. Pirmiau nenorėjo priimti, o priėmus nenorėjo atsiskirti. Ir čia man atėjo eiliniai kunigai į pagalbą. Ir kada aš nueidavau pas juos, tai senas, jau toks, kad man net būdavo gėda kalbėti, prašyti jo ko nors – jis vis tik nueidavo ir pasirūpindavo, ačiū jiems, daug buvo padaryta. Labai daug padarė tokie garsūs kunigai kaip Krupavičius, kaip Vaitkus ir Lipniūnas. Kartą ėjau pro bažnyčią ir girdėjau, kaip Alfonsas Lipniūnas smerkė parapijiečius, kurie paėmė žydų turtą ir neatiduoda. Kad reikia ne tik atiduoti, bet ir pridėti. (O. Šimaitės 1969 m. audio interviu www.issigelbejesvaikas.lt)
Per kunigą Alfonsą Lipniūną žydams ir kitiems nacių persekiojamiems asmenims buvo perduodami suklastoti asmens pažymėjimai. Buvęs universiteto studentas lituanistas Albertas Dilys prisimena, kaip 1941 metų rudenį Lipniūnas iki širdies gelmių sukrėstas kalbėjo apie masines žydų žudynes Paneriuose, baisėdamasis tokiu klaikiu penktojo Dievo įsakymo laužymu, ir susijaudinęs skelbė, kad atsirado ir tarp mūsų tautiečių tokių, kurie susitepė rankas nekaltų žmonių krauju. 1941 m. kun. Lipniūnas Vilniuje įkūrė labdaringą organizaciją „Laisvės fondas“ ir badaujantiems vilniečiams organizavo pagalbą maisto produktais, padėdavo įvairių tautybių žmonėms: lietuviams, lenkams, rusams, žydams. Naciams kunigo Lipniūno veikla buvo žinoma, kaip ir jo dar 1935 m. išleista knyga „Naujasis pasaulis“, kurioje jis pasmerkė nacizmą.
1943 m. suaktyvėjus lietuvių priverstiniams išvežimams darbams į Vokietiją, kun. Lipniūnas įsitraukė į antinacinio lietuvių pogrindžio veiklą. Ši veikla tapo viena kunigo suėmimo ir įkalinimo Štuthofo koncentracijos stovykloje priežasčių. Dėl kun. Lipniūno pamokslų okupacinės valdžios buvo įspėtas ir arkivyskupas Mečislovas Reinys, tačiau pats Lipniūnas buvo nusiteikęs ir toliau netylėti. Suėmimo išvakarėse per sekmadieninį pamokslą viešai iš sakyklos pasakė: Nevažiuokit į Vokietiją! Keršydamas už SS legiono mobilizavimo sužlugdymą 1943 m. kovo 17 d. Vilniuje, Kaune gestapas suėmė 46 lietuvių intelektualus – mokslininkus, inžinierius, gydytojus, du kunigus, tarp jų ir kun. Lipniūną, ir išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Štuthofe kunigas gavo politinio kalinio statusą ir numerį 21332, buvo žiauriai kankinamas, tačiau vykdė slaptą religinę veiklą, už kurią grėsė mirties bausmė. 1945 m. sausio 25 d. prasidėjus Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacijai, kun. Lipniūnas su kitais kaliniais ėjo taip vadinamu Mirties maršo keliu, kuriame daugybė kalinių mirė dėl įvairiausių ligų, bado arba buvo nušauti. Mirties maršo, trukusio iki 1945 m. kovo 11 d., metu kun. Lipniūnas užsikrėtė dėmėtąja šiltine. 1945 m. kovo 12 d. Pucko mieste kun. Lipniūnas tapo laisvas, nes pasikeitus karo situacijai miestą užėmė sovietai, tačiau 1945 m. kovo 28 d. ligos išsekintas jis mirė Pucko ligoninėje.
Kunigas Alfonsas Lipniūnas buvo palaidotas Pucko kapinėse. Artimiesiems pasirūpinus 1989 m. kunigo Lipniūno palaikai buvo perkelti į Lietuvą, perlaidoti šventoriuje prie Panevėžio katedros. Kunigo ryžtas pamokslų bažnyčiose metu nacių okupacijos metais viešai ginti mirčiai pasmerktuosius žydus ir persekiojamus lietuvius ir dėl to paaukoti savo gyvenimą, jo nusiteikimas visada stoti tiesos pusėn matėsi nuo pirmųjų kunigystės metų ir tęsėsi iki pat mirties Lenkijoje, Pucke.