Žydų gelbėtojai
Mockaitytė Elena
KOTRINA GERKIENĖ
ONA JANKAUSKIENĖ
ZOFIJA LOPEČIENĖ
ANTANAS LOPEČIUS
BRONISLOVAS LOPEČIUS
ELENA MOCKAITYTĖ
ANTANINA SAMOŠKIENĖ
ONA ŠIMKIENĖ
STASYS ŠIMKUS
ELENA UNGAILIENĖ
ANTANAS KAČANAUSKAS
APOLONIJA KAČANAUSKIENĖ-SLAVINSKAITĖ
Hitlerininkai užėmė Skaudvilę 1941 m. birželio 23 d., o paskutinėmis birželio dienomis jau buvo surinkti žydai vyrai ir, padedant baltaraiščiams, vokiečių esesininkų sušaudyti miškelyje netoli Skaudvilės. 1941-ųjų vasarą buvo nužudytas ir prieškariu Skaudvilėje gyvenęs Mošė Aronas su dviem sūnumis. Frada Aronienė su dukromis Nechama, Miriam ir Hinda kartu su kitomis Skaudvilės ir apylinkių moterimis žydėmis buvo išvežtos į Batakių getą. Batakiuose kalėjusias moteris po poros mėnesių sušaudė miške netoli Gryblaukio kaimo. Iš Batakių stovyklos pavyko pabėgti tik kelioms moterims ir vienam paaugliui berniukui. Tikru žydų gelbėjimo centru Skaudvilėje tapo Kotrinos Gerkienės sodyba. Gerkienė mokėjo kelias kalbas, buvo gerbiama miestelio gyventojų. Patikimiems kaimynams ir giminaičiams padedant ji darė viską, ką galėjo, kad išgelbėtų nors kelias Skaudvilės žydes. Kotrina gyveno su dukra Elena Gerkyte (vėliau – Ungailienė) ir brolio dukra Antanina Slavinskaite (vėliau – Samoškienė). Pabėgusios iš Batakių, Aronienė su dukra Miriam (vėliau – Libman) atėjo pas Gerkienę, kurią gerai pažinojo. Kotrina Gerkienė, jos dukra Elena ir dukterėčia Antanina pastoviai rūpinosi Aronienės ir jos dukros Miriam maitinimu, taip pat teikė visokeriopą pagalbą kitoms žydėms, pabėgusioms iš Batakių stovyklos.
Gelbėti žydes padėjo ir netoliese, Šidagių kaime gyvenusi Gerkienės sesuo Apolonija Kačanauskienė-Slavinskaitė su vyru Antanu. Per visą okupaciją Kačanauskai išslapstė Nechamos Mendelienės (Aronaitės) dukrą Rozą. Iš Antaninos Samoškienės (Slavinskaitės), karo metais gyvenusios pas savo tetą Kotriną Gerkienę, prisiminimų: Kadangi Apolonija Kačanauskienė buvo ligota (ji buvo mano teta), o pas ją augo prieškariu Batakiuose gyvenusios Aronaitės-Mendelienės dukrytė Roza, tai aš, Slavinskaitė-Samoškienė, eidavau jai padėti, plaudavau drabužius, dirbau ūkyje. Mendelienė pasiilgdavo savo dukters, todėl aš naktimis vesdavau ją pasimatyti su dukra, taip pat slapta buvo nešami maisto produktai ir laiškai. Perduodavom juos Lopečiui ir kitiems gelbėtojams. Visi gelbėtojai ir jų šeimos rizikavo savo gyvybėmis.
Kartais pas Gerkienę ateidavo ir Frados Aronienės dukra Hinda, kuri kartu su Elia Šliomavičiūte per visą okupaciją slapstėsi pas Antaną Janušką ir jo seserį Marijoną Januškaitę Liaudginių kaime, padedant ir kitiems Januškų giminaičiams bei kaimynams. Kadangi Kotriną Gerkienę lankydavo daug žmonių, Aronienė su dukra Miriam pasijutusios nesaugiai pradėjo slapstytis apie 3 km nuo Skaudvilės nutolusiame Keterių kaime pas Antaną Lopečių, kurį pažinojo dar prieškariu. Antanas nuoširdžiai jomis rūpinosi, tačiau ilgam pas jį pasilikti buvo nesaugu, todėl jis nuvežė Aronienę su Miriam pas savo sūnų Bronislovą Lopečių, kurio didelė šeima gyveno Pilsūdo kaime. Visi šios šeimos nariai – Bronislovas Lopečius, jo žmona Zofija Lopečienė (Šimkutė), žmonos tėvai Stasys ir Ona Šimkai bei kita jų dukra Ona Šimkutė (vėliau – Jankauskienė) – įsitraukė į Aronienės ir jos dukters Miriam gelbėjimą. Pasklidus gandams, kad visose kaimo trobose vokiečiai darys kratas, Bronislovas Lopečius įvairiose vietose įrengė 4 slėptuves.
Iš Pasaulio Tautų Teisuolės Onos Jankauskienės-Šimkutės prisiminimų: Sunku pasakyti ir aprašyti, kokios tai buvo sunkios dienos. Kada žydės pabėgo iš Batakių barako, kur buvo uždarytos, pirmą žiemą slėpėsi Skaudvilėje netoli savo namų – pas Gerkienę. Per žiemą ten išbuvusios pasijuto nesaugiai ir atėjo į Keterių kaimą pas Antaną Lopečių. Tačiau kažkas jas pamatė, ten irgi pasidarė nesaugu, tada atėjo Antanas Lopečius pas mus prašyti, kad priimtumėme. Atsakyti negalėjom ir visą likusį laiką, kol sulaukė laisvės, išvargo mūsų tėviškėje. Antanas Lopečius labai jomis rūpinosi. Buvo radęs vietą, kas priėmė, bet, deja, neilgam. Pamatydavo kas ir vėl grįždavo pas mus. Ateina nakčia verkdamos ir ką padarysi, gailėjom mes jų. Pripratom prie tos baimės ir išmokom saugoti. Gyvenom vidury kaimo ir aplink buvo matyti, kas kur eina. Šuniukas suloja ir žinom, kad svetimas ateina. Tada jos išeidavo į kitą namo galą, kur niekas nevaikščiojo. Aš buvau jų palydovė. Pas mus slėpėsi Frada Aronienė su dukra Miriam, o kitos dvi Aronienės dukros slėpėsi kitoje Skaudvilės pusėje, jas skyrė apie 15 kilometrų. Ir kartais seserys susieidavo. Joms būdavo geriausia ateiti pas Gerkiene, ji gyveno Skaudvilės pakrašty, kitoje pusėje. O mums reikėdavo pereiti visą miestelį. Aš apsirengdavau vyru ir lyg įsimylėjėlių pora praslinkdavom, nors širdis iš baimės tuksėdavo. Viena Aronienės dukra, išgelbėtos Rozos Mendelytės motina, nesulaukė laisvės – žuvo 1944-ųjų vasarą, o Aronienė ir dvi jos dukros Miriam ir Hinda išliko gyvos [...]. Daug, daug buvo sunkių valandų, turbūt Dievas jas saugojo, na, ir mūsų būtų niekas nepagailėjęs...
Vis didėjant rizikai būti nacių susektiems, Ona Šimkutė (Jankauskienė) susisiekė su mokytoja Elena Mockaityte. Ji nedvejodama sutiko paslėpti Aronienę ir Miriam savo namuose ir kartu su Šimkų ir Lopečių šeimomis rūpinosi jomis iki nacių okupacijos pabaigos. Po karo Miriam Aronaitė ištekėjo už Josifo Libmano, susilaukė dviejų dukrų, o apie 1975 m. Libmanų šeima emigravo į Izraelį. 1996 m. Jad Vašem Eleną Mockaitytę ir Oną Šimkutę-Jankauskienę pripažino Pasaulio Tautų Teisuolėmis.
Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti visi šios gelbėjimo operacijos dalyviai: Kotrina Gerkienė ir jos dukra Elena Ungailienė (Gerkytė), dukterėčia Antanina Samoškienė (Slavinskaitė), Antanas Lopečius, jo sūnus Bronislovas Lopečius su žmona Zofija, kartu gyvenę Zofijos tėvai Stasys ir Ona Šimkai bei kita jų dukra Ona Jankauskienė (Šimkutė) ir Elena Mockaitytė, išgelbėję Fradą Aronienę ir jos dukrą Miriam, bei Apolonija Kačanauskienė-Slavinskaitė ir jos vyras Antanas Kačanauskas, išgelbėję Aronaitės-Mendelienės dukrą Rozą.
ONA JANKAUSKIENĖ
ZOFIJA LOPEČIENĖ
ANTANAS LOPEČIUS
BRONISLOVAS LOPEČIUS
ELENA MOCKAITYTĖ
ANTANINA SAMOŠKIENĖ
ONA ŠIMKIENĖ
STASYS ŠIMKUS
ELENA UNGAILIENĖ
ANTANAS KAČANAUSKAS
APOLONIJA KAČANAUSKIENĖ-SLAVINSKAITĖ
Hitlerininkai užėmė Skaudvilę 1941 m. birželio 23 d., o paskutinėmis birželio dienomis jau buvo surinkti žydai vyrai ir, padedant baltaraiščiams, vokiečių esesininkų sušaudyti miškelyje netoli Skaudvilės. 1941-ųjų vasarą buvo nužudytas ir prieškariu Skaudvilėje gyvenęs Mošė Aronas su dviem sūnumis. Frada Aronienė su dukromis Nechama, Miriam ir Hinda kartu su kitomis Skaudvilės ir apylinkių moterimis žydėmis buvo išvežtos į Batakių getą. Batakiuose kalėjusias moteris po poros mėnesių sušaudė miške netoli Gryblaukio kaimo. Iš Batakių stovyklos pavyko pabėgti tik kelioms moterims ir vienam paaugliui berniukui. Tikru žydų gelbėjimo centru Skaudvilėje tapo Kotrinos Gerkienės sodyba. Gerkienė mokėjo kelias kalbas, buvo gerbiama miestelio gyventojų. Patikimiems kaimynams ir giminaičiams padedant ji darė viską, ką galėjo, kad išgelbėtų nors kelias Skaudvilės žydes. Kotrina gyveno su dukra Elena Gerkyte (vėliau – Ungailienė) ir brolio dukra Antanina Slavinskaite (vėliau – Samoškienė). Pabėgusios iš Batakių, Aronienė su dukra Miriam (vėliau – Libman) atėjo pas Gerkienę, kurią gerai pažinojo. Kotrina Gerkienė, jos dukra Elena ir dukterėčia Antanina pastoviai rūpinosi Aronienės ir jos dukros Miriam maitinimu, taip pat teikė visokeriopą pagalbą kitoms žydėms, pabėgusioms iš Batakių stovyklos.
Gelbėti žydes padėjo ir netoliese, Šidagių kaime gyvenusi Gerkienės sesuo Apolonija Kačanauskienė-Slavinskaitė su vyru Antanu. Per visą okupaciją Kačanauskai išslapstė Nechamos Mendelienės (Aronaitės) dukrą Rozą. Iš Antaninos Samoškienės (Slavinskaitės), karo metais gyvenusios pas savo tetą Kotriną Gerkienę, prisiminimų: Kadangi Apolonija Kačanauskienė buvo ligota (ji buvo mano teta), o pas ją augo prieškariu Batakiuose gyvenusios Aronaitės-Mendelienės dukrytė Roza, tai aš, Slavinskaitė-Samoškienė, eidavau jai padėti, plaudavau drabužius, dirbau ūkyje. Mendelienė pasiilgdavo savo dukters, todėl aš naktimis vesdavau ją pasimatyti su dukra, taip pat slapta buvo nešami maisto produktai ir laiškai. Perduodavom juos Lopečiui ir kitiems gelbėtojams. Visi gelbėtojai ir jų šeimos rizikavo savo gyvybėmis.
Kartais pas Gerkienę ateidavo ir Frados Aronienės dukra Hinda, kuri kartu su Elia Šliomavičiūte per visą okupaciją slapstėsi pas Antaną Janušką ir jo seserį Marijoną Januškaitę Liaudginių kaime, padedant ir kitiems Januškų giminaičiams bei kaimynams. Kadangi Kotriną Gerkienę lankydavo daug žmonių, Aronienė su dukra Miriam pasijutusios nesaugiai pradėjo slapstytis apie 3 km nuo Skaudvilės nutolusiame Keterių kaime pas Antaną Lopečių, kurį pažinojo dar prieškariu. Antanas nuoširdžiai jomis rūpinosi, tačiau ilgam pas jį pasilikti buvo nesaugu, todėl jis nuvežė Aronienę su Miriam pas savo sūnų Bronislovą Lopečių, kurio didelė šeima gyveno Pilsūdo kaime. Visi šios šeimos nariai – Bronislovas Lopečius, jo žmona Zofija Lopečienė (Šimkutė), žmonos tėvai Stasys ir Ona Šimkai bei kita jų dukra Ona Šimkutė (vėliau – Jankauskienė) – įsitraukė į Aronienės ir jos dukters Miriam gelbėjimą. Pasklidus gandams, kad visose kaimo trobose vokiečiai darys kratas, Bronislovas Lopečius įvairiose vietose įrengė 4 slėptuves.
Iš Pasaulio Tautų Teisuolės Onos Jankauskienės-Šimkutės prisiminimų: Sunku pasakyti ir aprašyti, kokios tai buvo sunkios dienos. Kada žydės pabėgo iš Batakių barako, kur buvo uždarytos, pirmą žiemą slėpėsi Skaudvilėje netoli savo namų – pas Gerkienę. Per žiemą ten išbuvusios pasijuto nesaugiai ir atėjo į Keterių kaimą pas Antaną Lopečių. Tačiau kažkas jas pamatė, ten irgi pasidarė nesaugu, tada atėjo Antanas Lopečius pas mus prašyti, kad priimtumėme. Atsakyti negalėjom ir visą likusį laiką, kol sulaukė laisvės, išvargo mūsų tėviškėje. Antanas Lopečius labai jomis rūpinosi. Buvo radęs vietą, kas priėmė, bet, deja, neilgam. Pamatydavo kas ir vėl grįždavo pas mus. Ateina nakčia verkdamos ir ką padarysi, gailėjom mes jų. Pripratom prie tos baimės ir išmokom saugoti. Gyvenom vidury kaimo ir aplink buvo matyti, kas kur eina. Šuniukas suloja ir žinom, kad svetimas ateina. Tada jos išeidavo į kitą namo galą, kur niekas nevaikščiojo. Aš buvau jų palydovė. Pas mus slėpėsi Frada Aronienė su dukra Miriam, o kitos dvi Aronienės dukros slėpėsi kitoje Skaudvilės pusėje, jas skyrė apie 15 kilometrų. Ir kartais seserys susieidavo. Joms būdavo geriausia ateiti pas Gerkiene, ji gyveno Skaudvilės pakrašty, kitoje pusėje. O mums reikėdavo pereiti visą miestelį. Aš apsirengdavau vyru ir lyg įsimylėjėlių pora praslinkdavom, nors širdis iš baimės tuksėdavo. Viena Aronienės dukra, išgelbėtos Rozos Mendelytės motina, nesulaukė laisvės – žuvo 1944-ųjų vasarą, o Aronienė ir dvi jos dukros Miriam ir Hinda išliko gyvos [...]. Daug, daug buvo sunkių valandų, turbūt Dievas jas saugojo, na, ir mūsų būtų niekas nepagailėjęs...
Vis didėjant rizikai būti nacių susektiems, Ona Šimkutė (Jankauskienė) susisiekė su mokytoja Elena Mockaityte. Ji nedvejodama sutiko paslėpti Aronienę ir Miriam savo namuose ir kartu su Šimkų ir Lopečių šeimomis rūpinosi jomis iki nacių okupacijos pabaigos. Po karo Miriam Aronaitė ištekėjo už Josifo Libmano, susilaukė dviejų dukrų, o apie 1975 m. Libmanų šeima emigravo į Izraelį. 1996 m. Jad Vašem Eleną Mockaitytę ir Oną Šimkutę-Jankauskienę pripažino Pasaulio Tautų Teisuolėmis.
Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti visi šios gelbėjimo operacijos dalyviai: Kotrina Gerkienė ir jos dukra Elena Ungailienė (Gerkytė), dukterėčia Antanina Samoškienė (Slavinskaitė), Antanas Lopečius, jo sūnus Bronislovas Lopečius su žmona Zofija, kartu gyvenę Zofijos tėvai Stasys ir Ona Šimkai bei kita jų dukra Ona Jankauskienė (Šimkutė) ir Elena Mockaitytė, išgelbėję Fradą Aronienę ir jos dukrą Miriam, bei Apolonija Kačanauskienė-Slavinskaitė ir jos vyras Antanas Kačanauskas, išgelbėję Aronaitės-Mendelienės dukrą Rozą.