Žydų gelbėtojai
Volskis Antanas
TADAS POCIUS
BARBORA BACEVIČIENĖ-URBONAVIČIŪTĖ (POCIENĖ)
LEONAS VAIDOTAS
STANISLAVA VAIDOTIENĖ
STANISLAVA VOLSKIENĖ
ANTANAS VOLSKIS
Karalgirio kaimo (Kauno r.) valstiečiai Antanas ir Stasė Volskiai, Tadas Pocius ir Barbora Bacevičienė-Urbonavičiūtė (Pocienė), Leonas ir Stanislava Vaidotai išgelbėjo 8 žydus, pabėgusius iš Kauno geto. Jau pirmaisiais nacių okupacijos metais Karalgirio kaimo gyventojai Antanas ir Stasė Volskiai nuolat nešdavo maistą Kauno gete įkalintiems savo prieškario pažįstamiems Dovydui ir Faniai Feinbergams. Kauno gete vykdavo masinės žydų naikinimo akcijos, todėl daugelis geto kalinių ieškojo galimybės pasislėpti pas patikimus žmones. Antanas ir Stasė Volskiai patarė Feinbergams bėgti iš geto ir organizavo gelbėjimo operaciją. Volskių sodyba Karalgirio kaime buvo labai matoma, netinkama ilgam žydų slapstymui. Antanas Volskis susitarė su Karalgirio glūdumoje tankiais krūmais apaugusioje sodyboje gyvenusiais Tadu Pociumi (kurį visi vadino Tadeušu) ir jo žmona Barbora Bacevičiene-Urbonavičiūte (Pociene), kad jie priims slapstymui bėglius iš Kauno geto, o maistu jiems padės apsirūpinti Volskių šeima. 1943 m. spalio 20–30 dienomis Tadas Pocius per du kartus įveikė apie 40 km atstumą ir į savo sodybą naktį su vežimu atvežė 8 Kauno geto žydus, tarp kurių buvo Dovydas ir Fania Feinbergai, Berlas ir Raja Kaganai, Rajos sesuo Nechama, Mošė Achberis, Šlioma ir Tamara Goldšteinai. Kaganų ir Feinbergų šeimas iki nacių pasitraukimo iš Lietuvos globojo Tadas Pocius ir Barbora Bacevičienė-Urbonavičiūtė. Kadangi tiek žmonių mažoje Tado ir Barboros trobelėje ir jų ūkiniame pastate slėptis negalėjo, be to, nuolat trūko maisto, po kurio laiko Mošę Achberį į savo namus priėmė tame pačiame Karalgirio kaime gyvenę Leonas ir Stanislava Vaidotai, o Šlioma ir Tamara Goldšteinai rado prieglobstį gretimame Lelerviškių kaime Teresės Danilovič šeimoje. Tiek gelbėtojams, tiek pabėgusiems iš Kauno geto žydams teko įveikti labai daug sunkumų – iškilus pavojui slapstytis aplinkiniuose miškuose, kęsti šaltį ir alkį. Karui pasibaigus dauguma išgelbėtų žydų pasitraukė iš Lietuvos, jų ryšiai su gelbėtojais nutrūko. Berlas ir Raja Kaganai su vaikais, gimusiais po karo, apsigyveno Niujorke. Berlas Kaganas dirbo YIVO institute. Vienas iš daugelio šio žymaus mokslininko, rašytojo reikšmingų darbų – 1955 m. jo paties pastangomis išleistas dienoraštis jidiš kalba, rašytas slapstymosi Karalgiryje metu nacių okupuotoje Lietuvoje. Kagano dukterų Ados Kagan ir Miriam Kagan Lieber dėka 1996 m. jis išverstas į anglų kalbą („A Jews in the Wood“). Šis dienoraštis – unikalus dokumentas, atskleidžiantis beviltišką Kauno gete įkalintų žydų padėtį, siaubingas geto kalinių naikinimo akcijas, rizikingą Berlo Kagano sprendimą trauktis iš geto ir tolesnę kasdieninę kovą dėl išlikimo, į kurią įsitraukė ir Karalgirio kaimo valstiečiai. Šiame dienoraštyje Berlas Kaganas daug kartų mini Tadeušą ir Barborą Pocius (pavardės pagal dokumentus – Tadas Pocius ir Barbora Bacevičienė-Urbonavičiūtė), kurių sodyboje ir aplinkiniuose miškuose, krūmynuose Kaganas, jo žmona Raja, Rajos sesuo Nechama ir kiti pabėgėliai iš Kauno geto slapstėsi 9 mėnesius. Berlas Kaganas prisimena ir šios unikalios žydų gelbėjimo operacijos iš Kauno geto organizatorių Antaną Volskį, jo žmoną Stanislavą bei Leoną ir Stanislavą Vaidotus, išgelbėjusius Mošę Achberį.
BARBORA BACEVIČIENĖ-URBONAVIČIŪTĖ (POCIENĖ)
LEONAS VAIDOTAS
STANISLAVA VAIDOTIENĖ
STANISLAVA VOLSKIENĖ
ANTANAS VOLSKIS
Karalgirio kaimo (Kauno r.) valstiečiai Antanas ir Stasė Volskiai, Tadas Pocius ir Barbora Bacevičienė-Urbonavičiūtė (Pocienė), Leonas ir Stanislava Vaidotai išgelbėjo 8 žydus, pabėgusius iš Kauno geto. Jau pirmaisiais nacių okupacijos metais Karalgirio kaimo gyventojai Antanas ir Stasė Volskiai nuolat nešdavo maistą Kauno gete įkalintiems savo prieškario pažįstamiems Dovydui ir Faniai Feinbergams. Kauno gete vykdavo masinės žydų naikinimo akcijos, todėl daugelis geto kalinių ieškojo galimybės pasislėpti pas patikimus žmones. Antanas ir Stasė Volskiai patarė Feinbergams bėgti iš geto ir organizavo gelbėjimo operaciją. Volskių sodyba Karalgirio kaime buvo labai matoma, netinkama ilgam žydų slapstymui. Antanas Volskis susitarė su Karalgirio glūdumoje tankiais krūmais apaugusioje sodyboje gyvenusiais Tadu Pociumi (kurį visi vadino Tadeušu) ir jo žmona Barbora Bacevičiene-Urbonavičiūte (Pociene), kad jie priims slapstymui bėglius iš Kauno geto, o maistu jiems padės apsirūpinti Volskių šeima. 1943 m. spalio 20–30 dienomis Tadas Pocius per du kartus įveikė apie 40 km atstumą ir į savo sodybą naktį su vežimu atvežė 8 Kauno geto žydus, tarp kurių buvo Dovydas ir Fania Feinbergai, Berlas ir Raja Kaganai, Rajos sesuo Nechama, Mošė Achberis, Šlioma ir Tamara Goldšteinai. Kaganų ir Feinbergų šeimas iki nacių pasitraukimo iš Lietuvos globojo Tadas Pocius ir Barbora Bacevičienė-Urbonavičiūtė. Kadangi tiek žmonių mažoje Tado ir Barboros trobelėje ir jų ūkiniame pastate slėptis negalėjo, be to, nuolat trūko maisto, po kurio laiko Mošę Achberį į savo namus priėmė tame pačiame Karalgirio kaime gyvenę Leonas ir Stanislava Vaidotai, o Šlioma ir Tamara Goldšteinai rado prieglobstį gretimame Lelerviškių kaime Teresės Danilovič šeimoje. Tiek gelbėtojams, tiek pabėgusiems iš Kauno geto žydams teko įveikti labai daug sunkumų – iškilus pavojui slapstytis aplinkiniuose miškuose, kęsti šaltį ir alkį. Karui pasibaigus dauguma išgelbėtų žydų pasitraukė iš Lietuvos, jų ryšiai su gelbėtojais nutrūko. Berlas ir Raja Kaganai su vaikais, gimusiais po karo, apsigyveno Niujorke. Berlas Kaganas dirbo YIVO institute. Vienas iš daugelio šio žymaus mokslininko, rašytojo reikšmingų darbų – 1955 m. jo paties pastangomis išleistas dienoraštis jidiš kalba, rašytas slapstymosi Karalgiryje metu nacių okupuotoje Lietuvoje. Kagano dukterų Ados Kagan ir Miriam Kagan Lieber dėka 1996 m. jis išverstas į anglų kalbą („A Jews in the Wood“). Šis dienoraštis – unikalus dokumentas, atskleidžiantis beviltišką Kauno gete įkalintų žydų padėtį, siaubingas geto kalinių naikinimo akcijas, rizikingą Berlo Kagano sprendimą trauktis iš geto ir tolesnę kasdieninę kovą dėl išlikimo, į kurią įsitraukė ir Karalgirio kaimo valstiečiai. Šiame dienoraštyje Berlas Kaganas daug kartų mini Tadeušą ir Barborą Pocius (pavardės pagal dokumentus – Tadas Pocius ir Barbora Bacevičienė-Urbonavičiūtė), kurių sodyboje ir aplinkiniuose miškuose, krūmynuose Kaganas, jo žmona Raja, Rajos sesuo Nechama ir kiti pabėgėliai iš Kauno geto slapstėsi 9 mėnesius. Berlas Kaganas prisimena ir šios unikalios žydų gelbėjimo operacijos iš Kauno geto organizatorių Antaną Volskį, jo žmoną Stanislavą bei Leoną ir Stanislavą Vaidotus, išgelbėjusius Mošę Achberį.