Žydų gelbėtojai
Karužienė Ona
PETRAS KARUŽA
ONA KARUŽIENĖ
1941 m. birželio 22 d. 3 val. 30 min. nakties Vilkaviškį bombardavo nacių okupantų lėktuvai. Kilo visuotinė panika. Vilkaviškyje gyvenę žydai, nujausdami, kokią grėsmę jiems kelia prasidėjęs karas tarp hitlerinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, bandė bėgti į rytus. Apie vidurdienį nacių kareiviai su motociklais pastojo kelią ir visiems liepė grįžti į Vilkaviškį. Iš pradžių žydai buvo uždaryti buvusios Vilkaviškio seminarijos teritorijoje, o liepos 14 d. perkelti į kareivines. 1941 m. liepos 28 d. įvyko pirmosios masinės žydų vyrų žudynės. Tą dieną Vilkaviškio poligone buvo nužudyta apie 500–600 Vilkaviškio žydų. Broliams Maušai ir Mejeriui Kopams pavyko išvengti egzekucijos, nes jie pabėgo į Pagramdų kaimą pas Oną ir Petrą Karužas. Tuo metu Karužos jau buvo susilaukę dukters Genovaitės (g. 1935 m.) ir sūnaus Zeto (g. 1942 m.). Iš Zeto Karužos liudijimo: Tėvai apsisprendė padėti broliams Kopams ir paslėpti juos kluone. Kluonas buvo medinis apie 30 m ilgio, todėl broliai laisvai po jį vaikščiodavo ir niekas jų nematydavo, tačiau į kiemą jie neišeidavo. Kluono sienos buvo iš lentų, tarp kurių buvo plyšiai, ir slepiamieji galėjo lengvai stebėti aplinką. Kluono durys visada būdavo kabučiu užkabintos, nebent į sodybą užsukdavo nepažįstami žmonės, tada broliai duris atrakindavo ir slėpdavosi slėptuvėje. Tėvai buvo įrengę 2 slėptuves – šieno šalinėje, kurioje broliai miegodavo, ir po arklio ėdžiomis, kur jie slėpdavosi užėjus nepažįstamiems žmonėms. Maistą mama iš gyvenamo namo į kluoną nešdavo kibire – jį įdėdavo į dugną, o ant viršaus pridėdavo bulvių ar ko nors kito, kad nesukeltų įtarimų. Deja, Mejeris Kopas atėjo pas Karužas jau sunkiai sirgdamas tuberkulioze ir po 1,5 metų slapstymosi mirė. Buvo pavojinga palaidoti mirusįjį arti namų, nes tai būtų sukėlę įtarimų, kas nors pamatęs galėjo įskųsti. Mirusiojo brolis Mauša Kopas pasiūlė Petrui Karužai nuvežti savo mirusį brolį kuo toliau nuo namų ir palikti matomoje vietoje prie kelio. Petras Karuža kartu su Moše naktį mirusįjį nuvežė prie Stirniškių miško netoli Paežerių ežero ir paliko prie kelio. Po kurio laiko Karužos sužinojo (pasklido gandas), kad buvo rastas negyvas žmogus ir niekam jo neatpažinus – palaidotas. Mauša Kopas pragyveno Karužų sodyboje iki nacių okupacijos pabaigos. Nacių kariuomenei pasitraukus, atėjo sovietų armija ir kurį laiką vienas dalinys, kuriame buvo ir žydų karininkų, apsistojo Karužų sodyboje. Tik tada Mauša Kopas pasijuto saugus ir išėjo iš kluone įrengtos slėptuvės. Iš Genovaitės Girdauskienės (Karužaitės) 2005-02-05 laiško muziejui: Mūsų rajoną rusų armijai išvadavus nuo vokiečių, Mauša Kopas išvyko į Kauną, vedė žydų tautybės moterį. Pas tėvus dažnai lankydavosi, buvo labai dėkingas. Po kurio laiko išvyko į Izraelį, turėjo du sūnus, rašydavo tėvams laiškus, sveikinimus. Kiekvienais metais prieš žydų Velykas siųsdavo mums po siuntinį macų.
ONA KARUŽIENĖ
1941 m. birželio 22 d. 3 val. 30 min. nakties Vilkaviškį bombardavo nacių okupantų lėktuvai. Kilo visuotinė panika. Vilkaviškyje gyvenę žydai, nujausdami, kokią grėsmę jiems kelia prasidėjęs karas tarp hitlerinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, bandė bėgti į rytus. Apie vidurdienį nacių kareiviai su motociklais pastojo kelią ir visiems liepė grįžti į Vilkaviškį. Iš pradžių žydai buvo uždaryti buvusios Vilkaviškio seminarijos teritorijoje, o liepos 14 d. perkelti į kareivines. 1941 m. liepos 28 d. įvyko pirmosios masinės žydų vyrų žudynės. Tą dieną Vilkaviškio poligone buvo nužudyta apie 500–600 Vilkaviškio žydų. Broliams Maušai ir Mejeriui Kopams pavyko išvengti egzekucijos, nes jie pabėgo į Pagramdų kaimą pas Oną ir Petrą Karužas. Tuo metu Karužos jau buvo susilaukę dukters Genovaitės (g. 1935 m.) ir sūnaus Zeto (g. 1942 m.). Iš Zeto Karužos liudijimo: Tėvai apsisprendė padėti broliams Kopams ir paslėpti juos kluone. Kluonas buvo medinis apie 30 m ilgio, todėl broliai laisvai po jį vaikščiodavo ir niekas jų nematydavo, tačiau į kiemą jie neišeidavo. Kluono sienos buvo iš lentų, tarp kurių buvo plyšiai, ir slepiamieji galėjo lengvai stebėti aplinką. Kluono durys visada būdavo kabučiu užkabintos, nebent į sodybą užsukdavo nepažįstami žmonės, tada broliai duris atrakindavo ir slėpdavosi slėptuvėje. Tėvai buvo įrengę 2 slėptuves – šieno šalinėje, kurioje broliai miegodavo, ir po arklio ėdžiomis, kur jie slėpdavosi užėjus nepažįstamiems žmonėms. Maistą mama iš gyvenamo namo į kluoną nešdavo kibire – jį įdėdavo į dugną, o ant viršaus pridėdavo bulvių ar ko nors kito, kad nesukeltų įtarimų. Deja, Mejeris Kopas atėjo pas Karužas jau sunkiai sirgdamas tuberkulioze ir po 1,5 metų slapstymosi mirė. Buvo pavojinga palaidoti mirusįjį arti namų, nes tai būtų sukėlę įtarimų, kas nors pamatęs galėjo įskųsti. Mirusiojo brolis Mauša Kopas pasiūlė Petrui Karužai nuvežti savo mirusį brolį kuo toliau nuo namų ir palikti matomoje vietoje prie kelio. Petras Karuža kartu su Moše naktį mirusįjį nuvežė prie Stirniškių miško netoli Paežerių ežero ir paliko prie kelio. Po kurio laiko Karužos sužinojo (pasklido gandas), kad buvo rastas negyvas žmogus ir niekam jo neatpažinus – palaidotas. Mauša Kopas pragyveno Karužų sodyboje iki nacių okupacijos pabaigos. Nacių kariuomenei pasitraukus, atėjo sovietų armija ir kurį laiką vienas dalinys, kuriame buvo ir žydų karininkų, apsistojo Karužų sodyboje. Tik tada Mauša Kopas pasijuto saugus ir išėjo iš kluone įrengtos slėptuvės. Iš Genovaitės Girdauskienės (Karužaitės) 2005-02-05 laiško muziejui: Mūsų rajoną rusų armijai išvadavus nuo vokiečių, Mauša Kopas išvyko į Kauną, vedė žydų tautybės moterį. Pas tėvus dažnai lankydavosi, buvo labai dėkingas. Po kurio laiko išvyko į Izraelį, turėjo du sūnus, rašydavo tėvams laiškus, sveikinimus. Kiekvienais metais prieš žydų Velykas siųsdavo mums po siuntinį macų.