Žydų gelbėtojai
Lileika Petras
PETRAS LILEIKA
ELENA LILEIKIENĖ
Petras ir Elena Lileikos karo metais su trimis sūnumis gyveno Naujininkų kaime, Jurbarko rajone. Jie buvo girdėję, kad už sutartą sumą iš stoties prižiūrėtojo galima įsigyti vaikus, kuriuos iš traukinio, sustojusio Kaune, išmeta moterys, nacių okupantų su vaikais siunčiamos į darbus Vokietijoje, tikėdamosi, kad jais kas nors pasirūpins. Nors patys sunkiai vertėsi ir vos galėjo sudurti galą su galu, Lileikų šeima nutarė parduoti karvę ir augindami tris sūnus nusipirkti mergytę. Lileikoms atvykus į Kauną, vienas kartu su Nachumu Šochatu dirbęs žmogus prasitarė, kad dirba su žydu, kuris sutiktų atiduoti jiems savo ketverių metų dukrą. Lileikos slapta susitiko su Majos tėvu ir aptarė mergaitės paėmimą. Iš Lileikų dukros Elenos Gailutės Aukštkalnienės liudijimo: Mają užmigdė ir išvežė iš geto. Šochatas tėvams įdavė laiškus, rašytus žydų kalba, ir prašė, kad po karo pasiųstų į Ameriką, nes gyvi likti nesitikėjo. Mergaitė pabudo garlaivyje, pakeliui į Jurbarką, aišku, išsigando, pradėjo šaukti žydiškai, nes lietuviškai kalbėti nemokėjo. Tėvai ją nuramino ir kelionė baigėsi sėkmingai. Lileikų šeima gyveno vargingai ir vertėsi sunkiai, tačiau augino Mają kaip savo dukterį ir viskas klostėsi gerai, kol vieną 1944 m. dieną, karui jau visai artėjant prie pabaigos, greta gyvenusi kaimynė apkaltino vagiant bulves iš jos daržo pusės ir pagrasino paskųsti nacių kareiviams, kad Lileikos laiko žydaitę. Elena, būdama namie su 4 vaikais, ne juokais išsigando, kai pamatė su kaimyne ateinantį vokiečių kareivį. Tačiau ar laimingas atsitiktinumas, ar kareivio žmogiškumas lėmė, kad jis nepatikėjo kaimyne ir pasakęs, kad mergaitė panaši į mamą, išėjo. 1944 m. į Lietuvą vėl atėjus sovietams, kaimynė ir toliau nedavė Lileikoms ramybės. Iš išgelbėtos Majos Šochataitės liudijimo: Ta pati moteris šį kartą nuėjo pas sovietų paskirtą mūsų rajono viršininką ir vėl pranešė, kad Lileikos augina žydaitę. Pasakojo, kad blogai su ja elgiasi, nors mergaitės tėvai jiems dosniai atlyginę, kad ją priglaustų. Vieną naktį į namus atėjo rusų kareiviai, liepė visiems apsirengti ir išsivežė Petrą į Jurbarką pas viršininką. Petras turėjo du mano tėvo laiškus ir parodė juos tam viršininkui, o laiškuose tėvas rašė, kad perduoda savo vienintelę mergaitę svetimai porai (Lileikoms) tikėdamasis, jog ją išgelbės, ir kad nieko negali jiems pasiūlyti už kilnų poelgį, nes pats nieko neturi. Apklausoje dalyvavo viena karininkė, kuri, pasirodo, pati buvo žydė. Ši istorija ją taip sugraudino, kad iš karto liepė paleisti Petrą namo. Abu Majos tėvai išgyveno Holokaustą. Pirmoji iš Štuthofo koncentracijos stovyklos grįžo mama Maša, tačiau Maja ne tik nesidžiaugė sugrįžusia motina, bet jos išvis nepripažino. Ji buvo pripratusi prie Lileikų ir laikė juos tikraisiais savo tėvais. Praėjo keli mėnesiai, kol Maša rado kelią į dukros širdį. Po poros mėnesių iš Dachau grįžo Majos tėvas Nachumas ir, jau apsipratusi prie mamos, po kiek laiko Maja pripažino ir jį. Po karo Šochatai nusprendė persikelti iš Kauno į Vilnių, nes Kaune viskas priminė skaudžias karo patirtis. Maja baigė Kauno medicinos institutą, ištekėjo už Kalmano Davidovo ir 1972 m. emigravo į Izraelį, kur dirbo gydytoja Haifoje. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ji atnaujino ryšį su Lileikų šeima ir kelis kartus lankėsi jų namuose.
ELENA LILEIKIENĖ
Petras ir Elena Lileikos karo metais su trimis sūnumis gyveno Naujininkų kaime, Jurbarko rajone. Jie buvo girdėję, kad už sutartą sumą iš stoties prižiūrėtojo galima įsigyti vaikus, kuriuos iš traukinio, sustojusio Kaune, išmeta moterys, nacių okupantų su vaikais siunčiamos į darbus Vokietijoje, tikėdamosi, kad jais kas nors pasirūpins. Nors patys sunkiai vertėsi ir vos galėjo sudurti galą su galu, Lileikų šeima nutarė parduoti karvę ir augindami tris sūnus nusipirkti mergytę. Lileikoms atvykus į Kauną, vienas kartu su Nachumu Šochatu dirbęs žmogus prasitarė, kad dirba su žydu, kuris sutiktų atiduoti jiems savo ketverių metų dukrą. Lileikos slapta susitiko su Majos tėvu ir aptarė mergaitės paėmimą. Iš Lileikų dukros Elenos Gailutės Aukštkalnienės liudijimo: Mają užmigdė ir išvežė iš geto. Šochatas tėvams įdavė laiškus, rašytus žydų kalba, ir prašė, kad po karo pasiųstų į Ameriką, nes gyvi likti nesitikėjo. Mergaitė pabudo garlaivyje, pakeliui į Jurbarką, aišku, išsigando, pradėjo šaukti žydiškai, nes lietuviškai kalbėti nemokėjo. Tėvai ją nuramino ir kelionė baigėsi sėkmingai. Lileikų šeima gyveno vargingai ir vertėsi sunkiai, tačiau augino Mają kaip savo dukterį ir viskas klostėsi gerai, kol vieną 1944 m. dieną, karui jau visai artėjant prie pabaigos, greta gyvenusi kaimynė apkaltino vagiant bulves iš jos daržo pusės ir pagrasino paskųsti nacių kareiviams, kad Lileikos laiko žydaitę. Elena, būdama namie su 4 vaikais, ne juokais išsigando, kai pamatė su kaimyne ateinantį vokiečių kareivį. Tačiau ar laimingas atsitiktinumas, ar kareivio žmogiškumas lėmė, kad jis nepatikėjo kaimyne ir pasakęs, kad mergaitė panaši į mamą, išėjo. 1944 m. į Lietuvą vėl atėjus sovietams, kaimynė ir toliau nedavė Lileikoms ramybės. Iš išgelbėtos Majos Šochataitės liudijimo: Ta pati moteris šį kartą nuėjo pas sovietų paskirtą mūsų rajono viršininką ir vėl pranešė, kad Lileikos augina žydaitę. Pasakojo, kad blogai su ja elgiasi, nors mergaitės tėvai jiems dosniai atlyginę, kad ją priglaustų. Vieną naktį į namus atėjo rusų kareiviai, liepė visiems apsirengti ir išsivežė Petrą į Jurbarką pas viršininką. Petras turėjo du mano tėvo laiškus ir parodė juos tam viršininkui, o laiškuose tėvas rašė, kad perduoda savo vienintelę mergaitę svetimai porai (Lileikoms) tikėdamasis, jog ją išgelbės, ir kad nieko negali jiems pasiūlyti už kilnų poelgį, nes pats nieko neturi. Apklausoje dalyvavo viena karininkė, kuri, pasirodo, pati buvo žydė. Ši istorija ją taip sugraudino, kad iš karto liepė paleisti Petrą namo. Abu Majos tėvai išgyveno Holokaustą. Pirmoji iš Štuthofo koncentracijos stovyklos grįžo mama Maša, tačiau Maja ne tik nesidžiaugė sugrįžusia motina, bet jos išvis nepripažino. Ji buvo pripratusi prie Lileikų ir laikė juos tikraisiais savo tėvais. Praėjo keli mėnesiai, kol Maša rado kelią į dukros širdį. Po poros mėnesių iš Dachau grįžo Majos tėvas Nachumas ir, jau apsipratusi prie mamos, po kiek laiko Maja pripažino ir jį. Po karo Šochatai nusprendė persikelti iš Kauno į Vilnių, nes Kaune viskas priminė skaudžias karo patirtis. Maja baigė Kauno medicinos institutą, ištekėjo už Kalmano Davidovo ir 1972 m. emigravo į Izraelį, kur dirbo gydytoja Haifoje. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ji atnaujino ryšį su Lileikų šeima ir kelis kartus lankėsi jų namuose.