Žydų gelbėtojai
Baltutis Vytas
1944-aisiais sovietams judant Vakarų link, Vytas Baltutis persikėlė į Vokietiją. Jis sveiko po autoįvykio Dresdene, įvykusio prieš pat miesto bombardavimą 1945-aisiais. 1945-ųjų metų vasarą Baltutis nusigavo į britų kontroliuojamą Liuneburgo teritoriją, kur surašymo metu buvo užregistruotas kaip dvasininkas ir vidurinės mokyklos mokytojas.
1946-aisiais Baltutis buvo paskirtas kunigu DP [en. displaced persons] stovyklose Wolterdingene, netoli Soltau miesto, Dannebere ir Alt-Gorge Bleckede’o stovykloje.
Būdamas Wolterdingeno DP stovykloje, jis tapo Kunigo Matulionio vidurinės mokyklos direktoriumi ir mokė lietuvių kalbos, pasaulio istorijos, religijos ir psichologijos. Kadangi mokėjo kelias užsienio kalbas, Vytas talkino Raudonajam Kryžiui, padėdamas karo išblaškytoms šeimoms surasti vieniems kitus. Gyvendamas Wolterdingene, Vytas sutiko ir savo gyvenimo meilę Juliją Diskaitienę (Leibris). Po trauminių karo patirčių ir patirto siaubo, Vytas nusprendė palikti bažnyčią ir kartu su Julija ir jos dukra Egidija bandyti patekti į Kanadą.
1948 metų birželio 26 dieną Vytas pateikė prašymą emigruoti į Kanadą, jame nurodydamas savo kaip mokytojo, ūkininko, sodininko profesijas. Jis atplaukė į Kanadą 1949-ųjų balandį. Dėl Kanados vyriausybės nustatytų taisyklių, Vytas privalėjo priimti pasiūlymą dirbti pagalbiniu darbininku tiesiant geležinkelio linijas šiaurės Ontarijuje.
Julija ir Egidija į Kanadą atvyko 1950-ųjų balandžio 14-ąją. Iš pradžių šeima gyveno Toronte, kur Vytas dirbo įvairius nekvalifikuotus darbus. Gyvendamas Kanadoje, Vytas atnaujino ryšius su savo vaikystės draugu Stasiu Jucevičiumi, kuris taip pat buvo apdovanotas Pasaulio Tautų Teisuolio medaliu už savo indėlį gelbėjant žydus holokausto metu. Du vaikystės draugai palaikė artimą draugystę tolimojoje Kanadoje.
Vėliau Vyto šeima persikėlė į šiaurę nuo Toronto, Newmarketo miestą, kur Vytas gavo darbą slaugos namuose. Jis turėjo gražų balsą, mėgdavo dainuoti ir nuramindavo pacientus jiems dainuodamas. Jis taip pat sekmadieniais pakviesdavo vieną iš slaugos namų gyventojų pas save į svečius praleisti popiečių su savo šeima. Newmarkete Vytas užsiėmė ir savo mylima veikla – sodininkyste, kaip buvo sakoma, jis augino puikiausias rožes visoje kaimynystėje. Per metus Vytas ir Julija sukūrė šeimą, jiems gimė 2 dukterys – Rasa ir Vida – ir sūnus Jonas.
Vytas sugebėjo palaikyti kontaktus su savo šeima Lietuvoje, rašydamas jiems šifruotus laiškus, nes sovietai labai atidžiai tikrino paštą. Jam taip pat pavyko palaikyti ryšį su Gailų šeima, buvo manoma, kad Maša Jaron (Gail) galėjo padėti Vytui įsidarbinti Toronto katalikų pagalbos vaikams draugijoje. Tai, kad Vytas mokėjo kelias užsienio kalbas, buvo didelis privalumas, nes Toronte buvo daug imigrantų. Dirbdamas Pagalbos vaikams draugijoje, Julija ir Vytas į savo namus priėmė globotinį, kuris iki šiol dėkingas savo globėjams už suteiktą pagalbą gyvenime.
1969 metais Vytui prireikė nedidelės chirurginės operacijos ir jis netikėtai mirė. Jis paliko gedinčią mylimą šeimą ir anūkus, kuriems taip ir neteko jo pažinti. Visą savo gyvenimą Vytas buvo giliai tikintis žmogus. Nors negalėjo priimti komunijos, nes paliko kunigystę, jis ištikimai dalyvaudavo mišiose ir neretai netgi aprūpindavo bažnyčios altorių gėlėmis iš savo sodo.
Užrašė Adamas V. Baltutis,
Vyto Baltučio anūkas
2021 m. kovo 9 d.
1946-aisiais Baltutis buvo paskirtas kunigu DP [en. displaced persons] stovyklose Wolterdingene, netoli Soltau miesto, Dannebere ir Alt-Gorge Bleckede’o stovykloje.
Būdamas Wolterdingeno DP stovykloje, jis tapo Kunigo Matulionio vidurinės mokyklos direktoriumi ir mokė lietuvių kalbos, pasaulio istorijos, religijos ir psichologijos. Kadangi mokėjo kelias užsienio kalbas, Vytas talkino Raudonajam Kryžiui, padėdamas karo išblaškytoms šeimoms surasti vieniems kitus. Gyvendamas Wolterdingene, Vytas sutiko ir savo gyvenimo meilę Juliją Diskaitienę (Leibris). Po trauminių karo patirčių ir patirto siaubo, Vytas nusprendė palikti bažnyčią ir kartu su Julija ir jos dukra Egidija bandyti patekti į Kanadą.
1948 metų birželio 26 dieną Vytas pateikė prašymą emigruoti į Kanadą, jame nurodydamas savo kaip mokytojo, ūkininko, sodininko profesijas. Jis atplaukė į Kanadą 1949-ųjų balandį. Dėl Kanados vyriausybės nustatytų taisyklių, Vytas privalėjo priimti pasiūlymą dirbti pagalbiniu darbininku tiesiant geležinkelio linijas šiaurės Ontarijuje.
Julija ir Egidija į Kanadą atvyko 1950-ųjų balandžio 14-ąją. Iš pradžių šeima gyveno Toronte, kur Vytas dirbo įvairius nekvalifikuotus darbus. Gyvendamas Kanadoje, Vytas atnaujino ryšius su savo vaikystės draugu Stasiu Jucevičiumi, kuris taip pat buvo apdovanotas Pasaulio Tautų Teisuolio medaliu už savo indėlį gelbėjant žydus holokausto metu. Du vaikystės draugai palaikė artimą draugystę tolimojoje Kanadoje.
Vėliau Vyto šeima persikėlė į šiaurę nuo Toronto, Newmarketo miestą, kur Vytas gavo darbą slaugos namuose. Jis turėjo gražų balsą, mėgdavo dainuoti ir nuramindavo pacientus jiems dainuodamas. Jis taip pat sekmadieniais pakviesdavo vieną iš slaugos namų gyventojų pas save į svečius praleisti popiečių su savo šeima. Newmarkete Vytas užsiėmė ir savo mylima veikla – sodininkyste, kaip buvo sakoma, jis augino puikiausias rožes visoje kaimynystėje. Per metus Vytas ir Julija sukūrė šeimą, jiems gimė 2 dukterys – Rasa ir Vida – ir sūnus Jonas.
Vytas sugebėjo palaikyti kontaktus su savo šeima Lietuvoje, rašydamas jiems šifruotus laiškus, nes sovietai labai atidžiai tikrino paštą. Jam taip pat pavyko palaikyti ryšį su Gailų šeima, buvo manoma, kad Maša Jaron (Gail) galėjo padėti Vytui įsidarbinti Toronto katalikų pagalbos vaikams draugijoje. Tai, kad Vytas mokėjo kelias užsienio kalbas, buvo didelis privalumas, nes Toronte buvo daug imigrantų. Dirbdamas Pagalbos vaikams draugijoje, Julija ir Vytas į savo namus priėmė globotinį, kuris iki šiol dėkingas savo globėjams už suteiktą pagalbą gyvenime.
1969 metais Vytui prireikė nedidelės chirurginės operacijos ir jis netikėtai mirė. Jis paliko gedinčią mylimą šeimą ir anūkus, kuriems taip ir neteko jo pažinti. Visą savo gyvenimą Vytas buvo giliai tikintis žmogus. Nors negalėjo priimti komunijos, nes paliko kunigystę, jis ištikimai dalyvaudavo mišiose ir neretai netgi aprūpindavo bažnyčios altorių gėlėmis iš savo sodo.
Užrašė Adamas V. Baltutis,
Vyto Baltučio anūkas
2021 m. kovo 9 d.