Liepos 8-ta, 1941-ieji
Paskelbtas įsakas – visi Vilniaus miesto gyventojai žydai privalo užsidėti ženklus: priekyje ir ant nugaros geltonas apskritimas, viduryje raidė J. Aušta. Žiūriu pro langą ir matau prieš save pirmuosius Vilniaus žydus su ženklais. Skaudu matyti, kaip žmonės į juos spokso. Dideli geltonos medžiagos skutai ant jų pečių, rodos, degina mane ir aš ilgai negaliu užsidėti ženklo. Jaučiuosi kaip su kupra, lyg dvi varlės būtų ant manęs. Man gėda su jais pasirodyti gatvėje ne todėl, kad pamatytų, jog aš esu žydas, o todėl, kad gėda to, ką jie su mumis daro. Gėda dėl mūsų bejėgiškumo. Net jei mes nuo galvos iki kojų apsikarstysime ženklais, mes niekaip negalėsime padėti vienas kitam. Mane žeidžia, kad nematau absoliučiai jokios išeities.
Dabar nebekreipiame dėmesio į ženklus. Ženklai prisegti prie mūsų paltų, švarkų, bet jie nepasiekia mūsų sąmonės. Dabar mes tokie sąmoningi, kad galime pasakyti, jog mums savo ženklų ne gėda. Tegu gėdijasi tie, kurie ant mūsų juos užkabino. Lai jie tarnauja kaip deginanti žymė kiekvienam susipratusiam vokiečiui, kuris stengsis galvoti apie savo tautos ateitį.
* Šis įsakas, nurodantis žydus žymėti geltonu apskritimu, kurio viduryje pirmoji vokiečių kalbos žodžio „Jude“ raidė, 1941 liepos 4-tą dieną buvo paskelbtas Vilniaus karinio komendanto Zenfenigo. Ši instrukcija buvo keletą kartų pakeista, kol 1941-ųjų rugpjūčio 2-ą įsigaliojo galutinė forma – geltona Dovydo žvaigždė iš priekio ir ant nugaros. Šio įsako fotografija pasirodė Kruko dienoraštyje „Togbukh fun Vilner Geto“ by Herman Kruk („Yivo“, New York, 1961), p.15
