Išgelbėti žydų vaikai
Judita Zakšteinaitė-Vainbergienė
JUDITOS ZAKŠTEINAITĖS LIUDIJIMAS
Esu kilusi iš Rokiškio. Mano vardas Judita, pavardė Zakšteinaitė.
Karo nelaimė ištiko mane Palangoje, pionierių stovykloje. Su pionierių vadovu leidomės bėgti jūros pakraščiu į Liepoją, bet iš ten buvome hitlerininkų grąžinti į Palangą. Žydų tautybės vaikus surinko į getą, kur buvo suvaryti to miestelio žydai. Kančios ir išgyvenimai, išgąstis ir badas buvo neapsakomi. Tuo metu Palangoje buvo labai daug vaikų iš daugelio Lietuvos miestų, kurie buvo pionierių stovyklose. Juos į namus išvežiojo Raudonasis Kryžius. Į vieną mašiną patekau ir aš. Mus atvežė į Panevėžį. Mašina sustojo prie lietuvių vaikų namų senamiestyje. Visi žydų tautybės vaikai iš prieglaudos buvo išvežti, likau tik aš. Man tada buvo 12 metų, mažytė mergaitė mėlynomis akimis ir šviesiais plaukais. Prieglaudos vedėja ir tų vaikų namų mokytojas sutarė neatiduoti manęs vokiečiams. Verkiau ir prašiau jų, kad nuvežtų mane pas mamą, bet kiekvieną dieną būdavo toks pat atsakymas: rytoj nuvešim.
Vieną rytą mane pabudino mokytojas: „Juditėle, kelkis! Vešim tave pas mamą.“ Susirišau savo ryšulėlį, ir tylėdami išėjome iš prieglaudos į gatvę. Priešais prieglaudą stovėjo Panevėžio senamiesčio bažnyčia. Prie pat bažnyčios buvo klebonija. Mokytojas su manimi pasuko bažnyčios pusėn, ir štai mes jau klebonijoje.
Priešais mane stovėjo neaukštas, švelnių veido bruožų, gerų nuoširdžių akių žmogus. Jam iš akių byrėjo ašaros. Drebančiomis rankomis jis suėmė mane už galvos ir švelniai tarė: „Nebijok, vaikeli, neverk. Aš būsiu tau tėvas ir motina, nes tu neturi jau savo namų.“
Tai buvo kunigas, senamiesčio bažnyčios vikaras Antanas Gobis. Pirmoji šeima, pas kurią mane nuvedė kunigas Gobis ir kur mane priglaudė, buvo mokytoja Vebrienė [Bebrienė]. Kad nebūtų per daug įtartina, kunigas išvežė mane toliau. Išvykome siauruoju traukiniu iš Panevėžio į Pušalotą. Trumpa ir baisi buvo kelionė. Kiekvieno svetimo žmogaus žvilgsnis perverdavo man širdį. Iš baimės visa drebėjau ir, kad nepravirkčiau, bandžiau įsivaizduoti, jog važiuoju pas mamą ir tėvą į namus... Mano globėjas sėdėjo ramiai, išblyškęs ir pavargęs nuo įtampos. Taip, kunigas galėjo būti sušaudytas vien todėl, kad slapstė mažą žydų mergaitę.
Atvykome į Pušalotą. Čia kunigas Gobis nuvedė mane į Šapalų namus. Tai buvo geri, nuoširdūs žmonės. Pas juo ir išbuvau per visus karo metus. Mano globėjas reguliariai siuntė jiems pinigų, kad šie turėtų iš ko mane maitinti, nes buvo neturtingi žmonės. Kunigas tankiai atvykdavo aplankyti manęs, nuramindavo, paguosdavo, šelpė. Šapalai manęs neslapstė rūsyje ar palėpėje, gyvenau laisvai ir vadinausi Terese Masyte, bet nebuvo nė vienos dienos ramybės. Nemigo naktys, baimė kankino kiekvieną dieną, kiekvieną valandą ir minutę. Tai buvo žmonės, kurie negailėjo savo gyvybės, kad išgelbėtų mažą žydų mergaitę.
Karui pasibaigus kunigas Gobis ir toliau rūpinosi manimi, nes likau visiška našlaite, praradusia šeimą ir artimuosius.
Judita Vainbergienė
Esu kilusi iš Rokiškio. Mano vardas Judita, pavardė Zakšteinaitė.
Karo nelaimė ištiko mane Palangoje, pionierių stovykloje. Su pionierių vadovu leidomės bėgti jūros pakraščiu į Liepoją, bet iš ten buvome hitlerininkų grąžinti į Palangą. Žydų tautybės vaikus surinko į getą, kur buvo suvaryti to miestelio žydai. Kančios ir išgyvenimai, išgąstis ir badas buvo neapsakomi. Tuo metu Palangoje buvo labai daug vaikų iš daugelio Lietuvos miestų, kurie buvo pionierių stovyklose. Juos į namus išvežiojo Raudonasis Kryžius. Į vieną mašiną patekau ir aš. Mus atvežė į Panevėžį. Mašina sustojo prie lietuvių vaikų namų senamiestyje. Visi žydų tautybės vaikai iš prieglaudos buvo išvežti, likau tik aš. Man tada buvo 12 metų, mažytė mergaitė mėlynomis akimis ir šviesiais plaukais. Prieglaudos vedėja ir tų vaikų namų mokytojas sutarė neatiduoti manęs vokiečiams. Verkiau ir prašiau jų, kad nuvežtų mane pas mamą, bet kiekvieną dieną būdavo toks pat atsakymas: rytoj nuvešim.
Vieną rytą mane pabudino mokytojas: „Juditėle, kelkis! Vešim tave pas mamą.“ Susirišau savo ryšulėlį, ir tylėdami išėjome iš prieglaudos į gatvę. Priešais prieglaudą stovėjo Panevėžio senamiesčio bažnyčia. Prie pat bažnyčios buvo klebonija. Mokytojas su manimi pasuko bažnyčios pusėn, ir štai mes jau klebonijoje.
Priešais mane stovėjo neaukštas, švelnių veido bruožų, gerų nuoširdžių akių žmogus. Jam iš akių byrėjo ašaros. Drebančiomis rankomis jis suėmė mane už galvos ir švelniai tarė: „Nebijok, vaikeli, neverk. Aš būsiu tau tėvas ir motina, nes tu neturi jau savo namų.“
Tai buvo kunigas, senamiesčio bažnyčios vikaras Antanas Gobis. Pirmoji šeima, pas kurią mane nuvedė kunigas Gobis ir kur mane priglaudė, buvo mokytoja Vebrienė [Bebrienė]. Kad nebūtų per daug įtartina, kunigas išvežė mane toliau. Išvykome siauruoju traukiniu iš Panevėžio į Pušalotą. Trumpa ir baisi buvo kelionė. Kiekvieno svetimo žmogaus žvilgsnis perverdavo man širdį. Iš baimės visa drebėjau ir, kad nepravirkčiau, bandžiau įsivaizduoti, jog važiuoju pas mamą ir tėvą į namus... Mano globėjas sėdėjo ramiai, išblyškęs ir pavargęs nuo įtampos. Taip, kunigas galėjo būti sušaudytas vien todėl, kad slapstė mažą žydų mergaitę.
Atvykome į Pušalotą. Čia kunigas Gobis nuvedė mane į Šapalų namus. Tai buvo geri, nuoširdūs žmonės. Pas juo ir išbuvau per visus karo metus. Mano globėjas reguliariai siuntė jiems pinigų, kad šie turėtų iš ko mane maitinti, nes buvo neturtingi žmonės. Kunigas tankiai atvykdavo aplankyti manęs, nuramindavo, paguosdavo, šelpė. Šapalai manęs neslapstė rūsyje ar palėpėje, gyvenau laisvai ir vadinausi Terese Masyte, bet nebuvo nė vienos dienos ramybės. Nemigo naktys, baimė kankino kiekvieną dieną, kiekvieną valandą ir minutę. Tai buvo žmonės, kurie negailėjo savo gyvybės, kad išgelbėtų mažą žydų mergaitę.
Karui pasibaigus kunigas Gobis ir toliau rūpinosi manimi, nes likau visiška našlaite, praradusia šeimą ir artimuosius.
Judita Vainbergienė