Išgelbėti žydų vaikai
Pabėgimas
Likusi viena, nuo 1941 m. rugpjūčio iki 1943 m. lapkričio gyvenau Kauno gete su motinos tėvais ir tetos, mamos sesers, šeima.
Į getą patekau trylikos metų. Labiausiai įsiminė nuolatinis baimės jausmas, begalinis noras gyventi ir kankinantis alkis. Didžiausia svajonė buvo kada nors sočiai prisivalgyti...
1943-ais lapkričio mėnesį pabėgau iš geto. Mane susirado Juozo ir Onos Strimaičių šeima. Juozas Strimaitis buvo inžinierius, Lietuvos kariuomenės karininkas, jo žmona Ona Bagdonavičiūtė-Strimaitienė – tarnautoja, Kudirkos Naumiesčio vargonininko duktė. Mūsų šeimos prieš karą draugavo. Ona ir Juozas parūpino man Marijampolės gimnazijos direktoriaus Felikso Treigio dukters Irenos dokumentus ir paragino bėgti iš geto, kur likti tikrai būtų pavojinga.
Turėjau išeiti viena, palikti artimuosius. Tai be galo sunku... Gete liko mano senelis Chielis Štromas, mano teta Paulina Štromaitė-Ginsburg su savo vyru ir sūnumi Voldemaru Ginsburgu. Močiutė Chaja jau buvo mirusi natūralia mirtimi, palaidota geto kapinėse. Artimieji puikiai suprato, kad mūsų visų laukia mirtis, ir tiesiog privertė mane išeiti. Daugiau jų nemačiau... Senelis žuvo 1944 metais kovo mėnesį, vykusios Vaikų akcijos metu. O evakuojant Kauno geto kalinius, iš laivo, kurį plukdė į Vokietiją, nacių kareivis į Baltijos (o gal į Šiaurės) jūrą išmetė mano tetą Pauliną Štromaitę-Ginsburg. Ji nužudyta vietoj bandžiusios užsirūkyti „nusikaltėlės“, nes užstojo tą moterį.
Prisijungiau prie einančios į miestą darbininkų kolonos. Išėjusi už geto vartų, nusisegiau geltonas žvaigždes ir žengiau ant Kriščiukaičio gatvės šaligatvio, kuriuo žydams vaikščioti buvo draudžiama. Tai buvo baisi akimirka. Puikiai žinojau, kad jeigu būčiau pastebėta, mane sargybinis nušautų vietoje. Stengiausi eiti ramiai, nesidairydama.
Ant Vilijampolės tilto manęs turėjo laukti Onutė, bet kadangi mus išvedė dviem valandom vėliau, negu buvo sutarta, ji manęs nebesulaukė. Turėjau eiti per miestą. Onutės namą žinojau, bet neprisiminiau buto numerio. Kaip tyčia, visų pirma patekau pas sargą. Tai buvo pavojinga, nes sargai dažnai tarnaudavo gestape. Jų reikėdavo ypač saugotis. Greičiausiai mane išgelbėjo gera mano lietuvių kalba. Vasaromis dažnai svečiuodavausi Kudirkos Naumiestyje, kalbėjau suvalkietiška tarme. Sargas nurodė, kur gyvena Strimaičiai. Viskas baigėsi laimingai. Tačiau vargu ar Onutė ir Juozas, sužinoję, kad buvau pas namo sargą, tą naktį užmigo. Juk jie turėjo du mažus vaikus...
Kitą rytą Juozas mane išvežė į Vilnių.
Likusi viena, nuo 1941 m. rugpjūčio iki 1943 m. lapkričio gyvenau Kauno gete su motinos tėvais ir tetos, mamos sesers, šeima.
Į getą patekau trylikos metų. Labiausiai įsiminė nuolatinis baimės jausmas, begalinis noras gyventi ir kankinantis alkis. Didžiausia svajonė buvo kada nors sočiai prisivalgyti...
1943-ais lapkričio mėnesį pabėgau iš geto. Mane susirado Juozo ir Onos Strimaičių šeima. Juozas Strimaitis buvo inžinierius, Lietuvos kariuomenės karininkas, jo žmona Ona Bagdonavičiūtė-Strimaitienė – tarnautoja, Kudirkos Naumiesčio vargonininko duktė. Mūsų šeimos prieš karą draugavo. Ona ir Juozas parūpino man Marijampolės gimnazijos direktoriaus Felikso Treigio dukters Irenos dokumentus ir paragino bėgti iš geto, kur likti tikrai būtų pavojinga.
Turėjau išeiti viena, palikti artimuosius. Tai be galo sunku... Gete liko mano senelis Chielis Štromas, mano teta Paulina Štromaitė-Ginsburg su savo vyru ir sūnumi Voldemaru Ginsburgu. Močiutė Chaja jau buvo mirusi natūralia mirtimi, palaidota geto kapinėse. Artimieji puikiai suprato, kad mūsų visų laukia mirtis, ir tiesiog privertė mane išeiti. Daugiau jų nemačiau... Senelis žuvo 1944 metais kovo mėnesį, vykusios Vaikų akcijos metu. O evakuojant Kauno geto kalinius, iš laivo, kurį plukdė į Vokietiją, nacių kareivis į Baltijos (o gal į Šiaurės) jūrą išmetė mano tetą Pauliną Štromaitę-Ginsburg. Ji nužudyta vietoj bandžiusios užsirūkyti „nusikaltėlės“, nes užstojo tą moterį.
Prisijungiau prie einančios į miestą darbininkų kolonos. Išėjusi už geto vartų, nusisegiau geltonas žvaigždes ir žengiau ant Kriščiukaičio gatvės šaligatvio, kuriuo žydams vaikščioti buvo draudžiama. Tai buvo baisi akimirka. Puikiai žinojau, kad jeigu būčiau pastebėta, mane sargybinis nušautų vietoje. Stengiausi eiti ramiai, nesidairydama.
Ant Vilijampolės tilto manęs turėjo laukti Onutė, bet kadangi mus išvedė dviem valandom vėliau, negu buvo sutarta, ji manęs nebesulaukė. Turėjau eiti per miestą. Onutės namą žinojau, bet neprisiminiau buto numerio. Kaip tyčia, visų pirma patekau pas sargą. Tai buvo pavojinga, nes sargai dažnai tarnaudavo gestape. Jų reikėdavo ypač saugotis. Greičiausiai mane išgelbėjo gera mano lietuvių kalba. Vasaromis dažnai svečiuodavausi Kudirkos Naumiestyje, kalbėjau suvalkietiška tarme. Sargas nurodė, kur gyvena Strimaičiai. Viskas baigėsi laimingai. Tačiau vargu ar Onutė ir Juozas, sužinoję, kad buvau pas namo sargą, tą naktį užmigo. Juk jie turėjo du mažus vaikus...
Kitą rytą Juozas mane išvežė į Vilnių.