Išgelbėti žydų vaikai

Apsiplikiau karštais barščiais
Jakovas Taftas

Iš Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas

Mano tėvas Leibas Taftas praktikavo Kaune kaip pediatras ir vidaus ligų gydytojas. Dauguma jo pacientų buvo lietuvių vaikai. Mama Chana (mergautine pavarde Rubinšteinaitė), kilusi iš Šakių miestelio, buvo dantų gydytoja. Gimiau 1940-aisiais. Mūsų šeima nebuvo labai religinga, bet žydiškų tradicijų laikėsi. Namie kalbėjome jidiš. Tėvai karštai rėmė sionistinį judėjimą. Buvau vienintelis laimingos šeimos sūnus, gyvenome erdviame ir patogiame name. Po daugelio metų pavyko išsiaiškinti, kad Taftų šeimai, be privačios tėvo klinikos, dar priklausė kepykla ir maisto parduotuvė.
Tėvas turėjo daug brolių ir seserų. Jo vyriausias brolis Geršonas žuvo Dachau, kitų vardų neprisimenu; vokiečių okupacijos metais visus nužudė vokiečiai ir jų kolaborantai lietuviai.
Mamos broliai Šmuelis ir Hiršas Rubinšteinai prieš prasidedant karui buvo ištremti į Sibirą – taigi, kad ir kaip ironiškai skambėtų, sovietai juos išgelbėjo nuo fašistų. Mamos jauniausias brolis Nisanas Rubinšteinas tarnavo Raudonojoje armijoje ir pasibaigus karui pabėgo iš Sovietų Sąjungos į Jungtines Valstijas. Mamos sesuo Bluma Rubinšteinaitė žuvo Štuthofe.
Gete mūsų šeima pateko į nedidelį bendrą butą su dar 30 žmonių. Vienintelis tos padėties privalumas buvo didesnis šansas gauti maisto. Mano pirmasis vaikystės prisiminimas: didžiulis puodas, kuriame verda barščiai – burokėlių sriuba, labai ją mėgau. Taip mėgau, kad vieną kartą įkritau į verdantį puodą. Labai rimtai apsiplikiau, nudegė 50 proc. kūno. Gerai prisimenu iki šiol, kaip skaudėjo keičiant žuvų taukuose išmirkytus tvarsčius ir kaip tėvai maldaudavo: „Jakovai, neverk ir nerėk, nes vokiečiai išgirs ir tave užmuš!“ Ir aš neverkdavau, kenčiau tyliai. Man buvo taip bloga, kad norėjau numirti.
Tėvai pasakojo, kad jų akivaizdoje prieš Didžiąją akciją mano seneliai sudegė gyvi. Tėvai matė tą siaubą ir negalėjo jiems padėti. Tikriausiai tai nutiko tada, kai naciai Mažajame gete padegė ligoninę su visais ligoniais ir personalu.
Per Didžiąją akciją tėvai buvo nusiųsti į „blogąją“ pusę. Jie iš karto suprato, kad tai reiškia mirtį. Ištikta nevilties mama kreipėsi į vokiečių karininką, maldaudama jo puikia vokiečių kalba: „Pone, mano vaikas miršta, prašau, leiskite man juo pasirūpinti, leiskite jam numirti ant mano rankų.“ Matyt, maldavimai kažkaip paveikė tą vokietį, nes riktelėjęs: „Raus, dink man iš akių“, jis perstūmė motiną į kitą pusę. Mama, rodydama į mano tėvą, tęsė: „Čia mano vyras, jis vaikų daktaras, jis gydo sūnų. Mes be jo neišsiversim.“ Sunku suprasti ir paaiškinti, bet tas pats vokietis leido ir tėvui pereiti į „gerąją“ pusę. Kaip likimas žaidžia žmonėmis – mano kritinė būklė išgelbėjo tėvus nuo mirties. Ant mano kūno likę randai amžiais primins, kas man buvo nutikę.
Tėvas su grupe žmonių kas rytą buvo varomas į priverstinius darbus Aleksote. Pakeliui į darbą ir grįždamas atgal jis ieškodavo progų gauti maisto už drabužius ir kitus dalykus. Tėvai suprato, kad pasitikėti stebuklais neverta, ir ėmė ieškoti, kur mane paslėpti. Vieną dieną tėvas pasišalino iš darbo grupės ir nuėjo susitikti su kunigu Broniumi Paukščiu, kurį pažinojo dar prieš karą.

„Gerbiamas pone, – kreipėsi jis į Paukštį, – visą gyvenimą gydžiau ir gelbėjau lietuvių vaikus, padėkit man dabar išgelbėti sūnų.“ Kunigas, aukštas vyras, pažiūrėjo iš viršaus į mano tėvą ir perspėjo: „Bet Jūsų sūnus taps krikščionimi.“ – „Tebūnie jis kuo tik nori, net kinu, kad tik liktų gyvas“, – atsakė tėvas.
Prisimenu, kaip atvykau į kunigo namus; prie namo durų buvo pririšta lapė. Mane pervežė į vienuolyną Kaune ir išbuvau jame iki karo pabaigos Juozo Tamošaičio vardu. Vienuolyne buvau slepiamas tvarte su vištomis, kiaulėmis ir kitais gyvuliais. Didžiąją laiko dalį praleisdavau slėptuvėje su savo naujaisiais „kaimynais“. Neužtekdavo maisto, prisimenu nuolatinį alkio jausmą, kartais valgydavau gyvuliams duodamą pašarą. Nuo tų laikų myliu gyvūnus, ypač šunis. Praėjus daugeliui metų, po karo, auginau ir prižiūrėjau šunis namuose, netgi laimėdavau prizų.
Neprisimenu, ar kas nors mane valgydindavo, prausdavo, prižiūrėjo. Per visą vienuolyne praleistą laiką nė sykio neverkiau, ištiesęs ranką prašydavau maisto prie šventoriaus vartų. Nuo tol negaliu išmesti maisto, ypač duonos. Vienuolyne išmokau melstis, kartais patarnaudavau kunigui mišiose. Vėliau vokiečių valdžia įžvelgė mano trejų ketverių metų vaiko veikloje priverstinius darbus (žydų vaikas, tarnaujantis bažnyčioje!). Vis dėlto galiausiai vokiečių valdžia nusprendė, kad tik tiems, kurie buvo penkerių ir vyresni, priklauso kompensacija už priverstinius darbus, tad atlygio negavau.
Būdamas vienuolyne įpratau vengti žmonių. Ten lankydavosi žmonės, kurie tikriausiai ieškojo savo vaikų. Prisimenu, kad bėgdavau nuo nepažįstamųjų. Apskritai nežinojau, ar man galima pasirodyti ir kalbėti. Nežinojau, o gal pamiršau, kad buvau žydų vaikas. Elgiausi kaip mažas žvėriukas, Mauglis (džiunglių sūnus). Visus tuos vienuolyne praleistus metus neturėjau jokio ryšio su tėvais.
Tėvams pavyko pabėgti iš geto ir pasislėpti lietuvių šeimoje kaime. Jie dirbo įvairius ūkio darbus ir taip išgyveno. Jiems pasirodžius vienuolyne nepabėgau, bet nulindau į kampą ir stebėjau, kas vyksta. Mama mane pamačiusi ėmė verkti, aš nieku gyvu nenorėjau prie jos artintis. Tėvas išsiėmė iš kišenės sulankstomąjį peiliuką ir ištiesė man, taip gudrybe jis mane prisiviliojo. Nuo to nutikimo labai mėgstu visokių rūšių sulankstomus kišeninius peiliukus ir kaltus; gal su tuo susijęs ir su mano sprendimas tapti chirurgu.
Pasibaigus karui tėvai parvyko į savo miestą vėl ėmė dirbti savo darbą, gyvenimas sugrįžo į vėžes. 1946-aisiais gimė mano brolis Solomonas (Sali).
Mane išgelbėjęs kunigas Paukštys prisidėjo prie daugelio žydų gelbėjimo. Penkis jų aš artimai pažįstu, tarp jų yra du mano pusbroliai, Geršono Tafto ir Blumos Rubinšteinaitės-Taftienės vaikai: Matijas (Matitiahu), gimęs 1937 m., ir Riva, gimusi 1934-aisiais. Jie abu mano dvigubi pusbroliai, nes mūsų tėvai buvo broliai, o mamos – seserys. Tėvas Paukštys jiems parūpino prieglobstį lietuvių šeimoje, tačiau tos šeimos kaimynai juos įskundė. Vaikai buvo išsiųsti į IX fortą. Jie mums pasakojo, kaip lietuvių policininkai tyčiojosi, erzino juos ir dainavo dainą apie tai, kaip juos, nelaimingus vaikus, tuoj užmuš. Stebuklingu būdu – detalės man nežinomos – Matijas ir Riva išgyveno. Jų tėvai buvo nužudyti, tad jie augo mūsų šeimoje kaip mūsų brolis ir sesuo.

Paukštį sovietai areštavo ir ištrėmė į Sibirą. Atrodo, kad jis ne tik gelbėjo žydus, bet ir slėpė po karo lietuvių partizanus žaliukus12. Iki 1956-ųjų mano tėvai siųsdavo Paukščiui pinigus ir siuntinius. Prieš karą mama buvo mokiusis mokykloje kartu su Justu Paleckiu, kuris vėliau tapo Sovietų Lietuvos Aukščiausios tarybos pirmininku. Mama su juo susitiko ir paprašė pagalbos grąžinant Paukštį į Lietuvą. Jai pavyko pasiekti tikslą; Paukštys grįžo namo. Jis buvo labai talentingas ir išsilavinęs žmogus, „Amerikos balso“ radijas skelbė, kad jis turėjo daug šansų tapti Lietuvos arkivyskupu, jei ne tremtyje pašlijusi jo sveikata.
Po karo lankiau žydų vaikų darželį, vėliau – žydų mokyklą. Uždarius visas žydiškas įstaigas, tęsiau mokslus rusiškoje mokykloje. Nors namuose vengdavom prisiminti Holokaustą ir geto įvykius, bet Holokausto jausmas visad tvyrojo ore. 1969 m. baigiau Kauno medicinos institutą, kur mums ne kartą būdavo aiškinama, kad neverta eikvoti valstybės lėšų žydų kilmės studentams – „jūs, žydai, vis tiek galiausiai išvyksite į Palestiną.“
Matijas įgijo elektrotechniko specialybę, o Riva baigė chemiją Vilniaus universitete. Matijas emigravo į Izraelį ir ten sėkmingai įsikūrė. Riva su šeima emigravo į Kanadą. Nelaimei, abu Blumos ir Geršono Taftų vaikai anksti mirė nuo vėžio.
1962 m. vedžiau Šulamitą, taip pat gydytoją. Kartą ligoninėje gulėjusį kunigą Paukštį ištiko klinikinė mirtis, tačiau mano žmona jį sugebėjo atgaivinti. Tam tikra prasme ratas užsidarė: Paukštys pasirūpino mano gelbėjimu, o mano žmona išgelbėjo gyvybę jam pačiam. Deja, neilgai trukus po to įvykio jis mirė.
Mūsų šeima visada svajojo išvykti į Izraelį. Kai tik atsirado galimybė, pateikėme prašymą emigruoti. 1972 m. atvykome su sūnumis Chananu ir Michaeliu į Michmoretą. Greitai pradėjome dirbti gydytojais Jeruzalėje. Per Jom Kipuro karą tarnavau karo lauko gydytoju, mūsų būrys atėjo iki pat Sueco kanalo. Pirmojo Libano karo metu pasiekėm Beirutą.
Mūsų duktė Orit gimė jau Izraelyje. Visi mūsų vaikai tarnavo Izraelio kariuomenėje, baigė tarnybą būdami karininkai. Dukra tarnavo jūrų laivyne, buvo makamnike (dirbo prie radaro). Per teroristų ataką Kfar Darome ji buvo sužeista, bet atsisakė trauktis, toliau teikė pagalbą sužeistiems kareiviams. Už tai ji gavo garbės raštą. Šiandien Orit gydytoja – jau trečioji karta mūsų šeimoje.
Grupė Izraelyje gyvenančių žmonių, kuriuos išgelbėjo kunigas Paukštys, kreipėsi į Jad Vašemą. Jų pastangomis Paukštys buvo pripažintas Pasaulio Tautų Teisuoliu, jo garbei pasodintas medis Pasaulio Tautų Teisuolių sode Jeruzalėje.
Holokausto tema man labai artima. Niekada nevažiuosiu į Vokietiją, neliečiu ir tų menkų pinigų, kuriuos Vokietijos vyriausybė man moka kaip pensiją. Jie bus skirti mano anūkų išsilavinimui.

2012, Jeruzalė, Izraelis

Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014