Išgelbėti žydų vaikai
Mina Šteinaitė-Vulf ir Mina Šteinaitė-Kotkes
Dvi Minos Šteinaitės
Mina Šteinaitė-Vulf ir Mina Šteinaitė-Kotkes
Iš:Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
2006-aisiais, kai mano vyriausiai anūkei Noa suėjo devyneri, ji paprašė ateiti į mokyklą ir papasakoti vaikams apie įvykius, kuriuos man teko išgyventi per Antrąjį pasaulinį karą. Daugybę metų nekalbėjau apie tai, nenorėjau prisiminti. Mano mama Raja Šteinienė (mirusi 1983 m.) irgi retai užsimindavo apie praeityje patirtą siaubą. Beveik viskas, ką čia parašiau, remiasi mano sesers Izanos Šteinaitės prisiminimais. Kai skaitau šį pasakojimą, akyse kaupiasi ašaros.
Mama turėjo devynis brolius ir seseris. Jos tėvas Hiršas Šteinas buvo verslininkas. Kartu su penkiais mamos broliais ir seserimis jis žuvo per Holokaustą. Mama studijavo Vienos universiteto Chemijos fakultete, tačiau kai tėvas jai pasipiršo, ji pakeitė planus. Po daugelio metų aš pratęsiau jos kelią ir baigiau chemiją Haifos Technione. 1925 m. mama ištekėjo už Makso Šteino.
Tėvas buvo labai išsilavinęs, puikiai mokėjo daug kalbų, tarp jų – hebrajų ir esperanto. Jis dirbo keliose prekybos įmonėse finansininku. 1929 m. gimė Izana, o aš, Mina, gimiau 1937 m. liepos 5 dieną. Mane pavadino močiutės garbei. Nesutrumpintas mano vardas – Manuela, jį parinko tėvas, Ispanijos pilietiniame kare rėmęs respublikonus.
Prieš karą mūsų namuose buvo linksma, gyvenome labia patogiai Kaune, Lietuvos sostinėje, Zamenhofo g. 3, ant Nemuno kranto. Izana pradėjo mokytis Švabės gimnazijoje.
Kol dar nebuvome persikėlę į getą, sesuo Izana stovėdavo eilėse maisto parduotuvėje „tik žydams“. Nors buvo dar maža mergaitė, Izana prisiėmė atsakomybę stovėti eilėje viena už visą šeimą. Vieną dieną jai laukiant prie maisto parduotuvės, žmonės staiga išlakstė į visas puses. Izana išsigando ir puolė bėgti, ieškodama slėptuvės. Pasislėpė mediniame tualete viename kieme, už kažkokio namo. Sesuo palaukė, kol viskas aprimo, tada grįžo namo.
Prieš persikeliant mūsų šeimai į getą, nacių talkininkai lietuviai suėmė tėvą ir tetos Veros vyrą Vulfą (Valią) Peperį. Tėvas grįžo namo, o Valia pražuvo. Teta pasakė mamai: „Jei tik vienam iš jų buvo lemta gyventi, tai gerai, kad Maksas išsigelbėjo, nes jis turi vaikų, kuriais reikia pasirūpinti.“
1941-ųjų liepą vokiečiai mus išvijo iš namų ir nuvarė į Vilijampolės getą. Mūsų šeima gavo kambarį plytiniame keturių aukštų name, vadinamame raudonuoju. Tame kambaryje gyvenome penkiese: tėvai, Izana, mylima teta Adelė ir aš. Vieną dieną mudvi su Izana susiruošėme aplankyti senelio Hiršo Mažajame gete. Pakeliui mus sustabdę sargybiniai toliau eiti neleido. Paaiškėjo, kad tą dieną vokiečiai tame rajone vykdė akciją, surinko žydus, nuvedė į IX fortą ir visus ten sušaudė. Senelis ir teta Vera irgi buvo ten nužudyti. Baisu pagalvoti: jei būtume nuėjusios anksčiau, tai ir mes jau nebegyventume.
1943-iųjų lapkritį gete pasklido gandas, kad vokiečiai ruošiasi vykdyti Vaikų akciją. Dėdė Davidas Šteinas kreipėsi į buvusį artimą savo draugą Zaborskį prašydamas padėti išgelbėti mano pusseserę Miną. Zaborskis, kuriam buvo palikta saugoti daugybė vertingų daiktų ir didelė pinigų suma, džaugėsi būdamas turtingų žydų draugu gerais laikais, bet atsisakė, ciniškai pareiškęs, kad ji vis tiek mirs.
Vienas mamos brolių, Minos tėvas Liolia Šteinas, buvo paprašytas išgelbėti mažą mergytę vardu Ania Levinsonaitė. Liolia surado Aniai prieglobstį pas Antosę, kuri pries karą tarnavo Makso (mylimiausio mamos brolio) ir Lėjos Šteinų namuose. Sovietai areštavo Maksą ir Lėją prieš pat vokiečių įsiveržimą ir kaip „buržuazinius elementus“ ištrėmė į Sibirą. Maksas paliko broliui globoti savo sūnų Arie. Antosė nesiryžo priglausti jo savo namuose, sakėsi bijanti rizikuoti slėpdama apipjaustytą vaiką. Visos pastangos išgelbėti Arie žlugo, jis žuvo per Vaikų akciją.
Priimti į namus mergaitę Antosė sutiko. Tačiau kažkam įskundus gestapas atėjo jos suimti ir atimti mergaitės. Per tardymą Antosė susipainiojo paklausta, kokia Anios pavardė, pasakė Liolios pavardę. Mažoji Ania verkė ir šaukė Antosę: „Mama, gelbėk mane!“, bet gestapininkai ją atėmė ir nužudė.
Kai visa tai sužinojome, tėvas ėmė maldauti Liolios, kad pats bandytų susirasti slėptuvę, tačiau jis tėvo neklausė, išėjo kaip visada į darbą. Žydų policininkas Tanchumas Ernstamas suėmė Liolią darbe. Izana matė, kaip Ernstamas jį išveda. Bunia, Minos mama, buvo sulaikyta namuose. Paskutinį kartą ją matė kalėjime, ji pasiuntė linkėjimų savo mylimiems žmonėms. Po karo Ernstamas buvo suimtas, nuteistas už visus savo nusikaltimus ir sušaudytas.
Ponas Jonas Janulevičius bendradarbiavo su gestapu, bet kartu buvo ištikimas mano tėvo draugas. Jis pasiūlė išgelbėti Izaną ir mane. Janulevičius nesutiko priimti jokio piniginio atlygio ar dovanų. Jis siūlė išgelbėti ir tėvą, tačiau šis atsisakė palikti šeimą gete. Buvo nutarta, kad su juo eisiu tik aš; tada buvau šešerių su puse metų. Nepaprastai sunku man buvo skirtis su šeima. Prisimenu, tarsi tai būtų buvę vakar, kaip tėvas pastatė mane ant kėdės ir apvilko kailiniais. Kailiniai buvo su avies kailiu vidinėje pusėje ir odiniai išorėje, labai gražiai išsiuvinėti. Jis man paaiškino, kaip turiu elgtis, turėjau įsiminti, kad esu ruse vardu Mania.
Buvau išvesta iš geto 1944 m. sausio 7-ąją. Diena buvo labai šalta, prie pagrindinių vartų iš Varnių gatvės stovėjo vokiečių ir lietuvių sargybiniai. Išeiti buvo neįmanoma. Jau trečią kartą Jonas atėjo manęs pasiimti, jo kantrybė trūko. Jam nekantriai mindžikuojant, tėvas priėjęs prie vartus saugojusio vokiečių policininko garsiai pasakė: „Žiūrėk, kokia vokiečių kalba graži ir maloni ausiai. Vokiškai sakome: Bitte, warten Sie!, o lietuviškai skamba nemandagiai „Jonai, palauk!“ Taip Jonas Janulevičius suprato, kad reikia palaukti. Pasikeitus sargybai ir atėjus „geriems sargybiniams“, tėvas mane išvedė pro vartus ir šiek tiek palydėjęs įsodino į Janulevičiaus vežimą. Nuvažiavome į Jono namus Daukanto g. 3, Kauno centre. Ten gyvenau pirmąsias dvi savaites. Buvau gera mergaitė, padėdavau namuose dirbti įvairius darbus. Tą vienintelį kartą, kai tėvui pavyko ateiti manęs aplankyti, vilkėjau žydrą kostiumą, numegztą pagal specialų užsakymą. Man buvo liepta nevadinti jo „tėvu“, kad niekas nesuprastų, jog esu žydaitė. Šluostydama dulkes nuo baldų sušnibždėjau jam į ausį: „Kada ateis mama?“ Man pasakojo, kad sugrįžęs į getą tėvas verkė kaip kūdikis. Tai buvo pirmas kartas, kai kas nors jį matė verkiantį, ir paskutinis kartas, kai aš mačiau jį gyvą. Janulevičių šeima kalbėjo vokiškai, o aš kalbėjau jidiš. Jų namuose buvo vaikas, turbūt rusas, išmokytas kalbėti vokiškai. Jis su manim kalbėdavo vokiškai, o aš atsakydavau jidiš. Janulevičiai labia bijojo, kad kas nors išgirs mane kalbant. Todėl Jonas nusprendė mane perkelti į Miškučių kaimą, kur gyveno jo mama ir seserys.
Mina Šteinaitė-Vulf ir Mina Šteinaitė-Kotkes
Iš:Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
2006-aisiais, kai mano vyriausiai anūkei Noa suėjo devyneri, ji paprašė ateiti į mokyklą ir papasakoti vaikams apie įvykius, kuriuos man teko išgyventi per Antrąjį pasaulinį karą. Daugybę metų nekalbėjau apie tai, nenorėjau prisiminti. Mano mama Raja Šteinienė (mirusi 1983 m.) irgi retai užsimindavo apie praeityje patirtą siaubą. Beveik viskas, ką čia parašiau, remiasi mano sesers Izanos Šteinaitės prisiminimais. Kai skaitau šį pasakojimą, akyse kaupiasi ašaros.
Mama turėjo devynis brolius ir seseris. Jos tėvas Hiršas Šteinas buvo verslininkas. Kartu su penkiais mamos broliais ir seserimis jis žuvo per Holokaustą. Mama studijavo Vienos universiteto Chemijos fakultete, tačiau kai tėvas jai pasipiršo, ji pakeitė planus. Po daugelio metų aš pratęsiau jos kelią ir baigiau chemiją Haifos Technione. 1925 m. mama ištekėjo už Makso Šteino.
Tėvas buvo labai išsilavinęs, puikiai mokėjo daug kalbų, tarp jų – hebrajų ir esperanto. Jis dirbo keliose prekybos įmonėse finansininku. 1929 m. gimė Izana, o aš, Mina, gimiau 1937 m. liepos 5 dieną. Mane pavadino močiutės garbei. Nesutrumpintas mano vardas – Manuela, jį parinko tėvas, Ispanijos pilietiniame kare rėmęs respublikonus.
Prieš karą mūsų namuose buvo linksma, gyvenome labia patogiai Kaune, Lietuvos sostinėje, Zamenhofo g. 3, ant Nemuno kranto. Izana pradėjo mokytis Švabės gimnazijoje.
Kol dar nebuvome persikėlę į getą, sesuo Izana stovėdavo eilėse maisto parduotuvėje „tik žydams“. Nors buvo dar maža mergaitė, Izana prisiėmė atsakomybę stovėti eilėje viena už visą šeimą. Vieną dieną jai laukiant prie maisto parduotuvės, žmonės staiga išlakstė į visas puses. Izana išsigando ir puolė bėgti, ieškodama slėptuvės. Pasislėpė mediniame tualete viename kieme, už kažkokio namo. Sesuo palaukė, kol viskas aprimo, tada grįžo namo.
Prieš persikeliant mūsų šeimai į getą, nacių talkininkai lietuviai suėmė tėvą ir tetos Veros vyrą Vulfą (Valią) Peperį. Tėvas grįžo namo, o Valia pražuvo. Teta pasakė mamai: „Jei tik vienam iš jų buvo lemta gyventi, tai gerai, kad Maksas išsigelbėjo, nes jis turi vaikų, kuriais reikia pasirūpinti.“
1941-ųjų liepą vokiečiai mus išvijo iš namų ir nuvarė į Vilijampolės getą. Mūsų šeima gavo kambarį plytiniame keturių aukštų name, vadinamame raudonuoju. Tame kambaryje gyvenome penkiese: tėvai, Izana, mylima teta Adelė ir aš. Vieną dieną mudvi su Izana susiruošėme aplankyti senelio Hiršo Mažajame gete. Pakeliui mus sustabdę sargybiniai toliau eiti neleido. Paaiškėjo, kad tą dieną vokiečiai tame rajone vykdė akciją, surinko žydus, nuvedė į IX fortą ir visus ten sušaudė. Senelis ir teta Vera irgi buvo ten nužudyti. Baisu pagalvoti: jei būtume nuėjusios anksčiau, tai ir mes jau nebegyventume.
1943-iųjų lapkritį gete pasklido gandas, kad vokiečiai ruošiasi vykdyti Vaikų akciją. Dėdė Davidas Šteinas kreipėsi į buvusį artimą savo draugą Zaborskį prašydamas padėti išgelbėti mano pusseserę Miną. Zaborskis, kuriam buvo palikta saugoti daugybė vertingų daiktų ir didelė pinigų suma, džaugėsi būdamas turtingų žydų draugu gerais laikais, bet atsisakė, ciniškai pareiškęs, kad ji vis tiek mirs.
Vienas mamos brolių, Minos tėvas Liolia Šteinas, buvo paprašytas išgelbėti mažą mergytę vardu Ania Levinsonaitė. Liolia surado Aniai prieglobstį pas Antosę, kuri pries karą tarnavo Makso (mylimiausio mamos brolio) ir Lėjos Šteinų namuose. Sovietai areštavo Maksą ir Lėją prieš pat vokiečių įsiveržimą ir kaip „buržuazinius elementus“ ištrėmė į Sibirą. Maksas paliko broliui globoti savo sūnų Arie. Antosė nesiryžo priglausti jo savo namuose, sakėsi bijanti rizikuoti slėpdama apipjaustytą vaiką. Visos pastangos išgelbėti Arie žlugo, jis žuvo per Vaikų akciją.
Priimti į namus mergaitę Antosė sutiko. Tačiau kažkam įskundus gestapas atėjo jos suimti ir atimti mergaitės. Per tardymą Antosė susipainiojo paklausta, kokia Anios pavardė, pasakė Liolios pavardę. Mažoji Ania verkė ir šaukė Antosę: „Mama, gelbėk mane!“, bet gestapininkai ją atėmė ir nužudė.
Kai visa tai sužinojome, tėvas ėmė maldauti Liolios, kad pats bandytų susirasti slėptuvę, tačiau jis tėvo neklausė, išėjo kaip visada į darbą. Žydų policininkas Tanchumas Ernstamas suėmė Liolią darbe. Izana matė, kaip Ernstamas jį išveda. Bunia, Minos mama, buvo sulaikyta namuose. Paskutinį kartą ją matė kalėjime, ji pasiuntė linkėjimų savo mylimiems žmonėms. Po karo Ernstamas buvo suimtas, nuteistas už visus savo nusikaltimus ir sušaudytas.
Ponas Jonas Janulevičius bendradarbiavo su gestapu, bet kartu buvo ištikimas mano tėvo draugas. Jis pasiūlė išgelbėti Izaną ir mane. Janulevičius nesutiko priimti jokio piniginio atlygio ar dovanų. Jis siūlė išgelbėti ir tėvą, tačiau šis atsisakė palikti šeimą gete. Buvo nutarta, kad su juo eisiu tik aš; tada buvau šešerių su puse metų. Nepaprastai sunku man buvo skirtis su šeima. Prisimenu, tarsi tai būtų buvę vakar, kaip tėvas pastatė mane ant kėdės ir apvilko kailiniais. Kailiniai buvo su avies kailiu vidinėje pusėje ir odiniai išorėje, labai gražiai išsiuvinėti. Jis man paaiškino, kaip turiu elgtis, turėjau įsiminti, kad esu ruse vardu Mania.
Buvau išvesta iš geto 1944 m. sausio 7-ąją. Diena buvo labai šalta, prie pagrindinių vartų iš Varnių gatvės stovėjo vokiečių ir lietuvių sargybiniai. Išeiti buvo neįmanoma. Jau trečią kartą Jonas atėjo manęs pasiimti, jo kantrybė trūko. Jam nekantriai mindžikuojant, tėvas priėjęs prie vartus saugojusio vokiečių policininko garsiai pasakė: „Žiūrėk, kokia vokiečių kalba graži ir maloni ausiai. Vokiškai sakome: Bitte, warten Sie!, o lietuviškai skamba nemandagiai „Jonai, palauk!“ Taip Jonas Janulevičius suprato, kad reikia palaukti. Pasikeitus sargybai ir atėjus „geriems sargybiniams“, tėvas mane išvedė pro vartus ir šiek tiek palydėjęs įsodino į Janulevičiaus vežimą. Nuvažiavome į Jono namus Daukanto g. 3, Kauno centre. Ten gyvenau pirmąsias dvi savaites. Buvau gera mergaitė, padėdavau namuose dirbti įvairius darbus. Tą vienintelį kartą, kai tėvui pavyko ateiti manęs aplankyti, vilkėjau žydrą kostiumą, numegztą pagal specialų užsakymą. Man buvo liepta nevadinti jo „tėvu“, kad niekas nesuprastų, jog esu žydaitė. Šluostydama dulkes nuo baldų sušnibždėjau jam į ausį: „Kada ateis mama?“ Man pasakojo, kad sugrįžęs į getą tėvas verkė kaip kūdikis. Tai buvo pirmas kartas, kai kas nors jį matė verkiantį, ir paskutinis kartas, kai aš mačiau jį gyvą. Janulevičių šeima kalbėjo vokiškai, o aš kalbėjau jidiš. Jų namuose buvo vaikas, turbūt rusas, išmokytas kalbėti vokiškai. Jis su manim kalbėdavo vokiškai, o aš atsakydavau jidiš. Janulevičiai labia bijojo, kad kas nors išgirs mane kalbant. Todėl Jonas nusprendė mane perkelti į Miškučių kaimą, kur gyveno jo mama ir seserys.
Gyvenimas kaime nebuvo lengvas. Vaikai turėjo greit suaugti ir padėti nesibaigiančiuose ūkio darbuose. Man teko šerti kiaules ir žąsis, ganyti karves. Karves ganydavau nušienautoje pievoje. Vieninteliai batai, kuriuos turėjau, mėlyni su raišteliais, buvo man maži. Eidama į laukus audavausi juos taip, kad kulnai kyšotų, šitaip mažiau spausdavo, bet atrodžiau kaip juokdarė. Kartą dingo viena kiaulė; ilgai ieškojau, tačiau kad ir kaip stengiausi, grįžau namo be jos. Gavau rimtos pylos diržu ir buvau išvaryta basa atgal į lauką ieškoti dingusios kiaulės. Nutariau šį kartą pažiūrėti netolimoje pelkėje, nes žinojau, kad kiaulės labai mėgsta dumblą, ir staiga ją pamačiau. Kiaulė ėmė garsiai žviegti, aš nusigandusi įkritau į purvą. Iki šiol prisimenu, kaip buvau išsigandusi ir kaip baisiai atrodžiau aplipusi dumblu.
Pasirodo, žydo galva dirba ir sunkiais laikais. Kartkarčiais tėvai atsiųsdavo man pilnus lagaminus sesers išaugtų drabužių. Kartais įdėdavo vieną kitą knygą; aš mokėjau ir labia mėgau skaityti – tėvas siųsdavo mane pas geto mokytoją mokytis skaityti ir rašyti rusiškai. Gautus rūbus atiduodavau kaimo mergaitėms, kaip atlygio prašydavau už mane paganyti karves ar kiaules; taip galėjau likusį laisvą laiką gulėdama pievoje skaityti knygas. Neilgai trukus Janulevičiui padedant atvyko į kaimą ir pusseserė Mina. Tėvas ją išnešė iš geto bulvių maiše; sargybiniai buvo papirkti, bet, kad nesukeltų įtarimo, jie subadė maišą, stengdamiesi nesužeisti Minos. Tuomet Minos tėvai dar buvo gyvi, tačiau jie jau nesužinojo, kad Mina sėkmingai pasiekė kaimą.
Mina gimė 1938 m. gruodžio 5 d. ir vis dar kartais naktį šlapinosi į lovą. Tai labai pykdė šeimininkus. Užsiklodavome viena antklode. Kai prisiėmiau kaltę sau, norėdama apsaugoti Miną nuo smūgių, ir mane skaudžiai primušė pagaliu. Mina buvo daili geltonplaukė, mėlynakė mergaitė. Dažnai per kaimą važiuodavo vokiečiai, bet jie nė neįtarė, kad Mina žydaitė. Netgi prisimenu atvejį, kai vokietis žaidė su Mina ir buvo ją pasisodinęs ant kelių. Valgis kaime buvo visą laiką vienodas, bet nors nebadaudavome. Pusryčiams gaudavome riekę juodos duonos ir stiklinę pieno, pietums ir vakarienei – miltinių virtinių piene. Kartais mums duodavo po riekę duonos su rūkytų lašinių bryzu. Niekada nesėdėjome dykos, darbavomės nuo ryto iki vakaro.
Ponas Janulevičius toliau bandė padėti gelbėti Izaną. Ji jau vilkėjo juodą paltą su kailine apykakle, kad atrodytų vyresnė. Janulevičius jai parūpino padirbtus dokumentus Danutės vardu. Deja, jis per ilgai užtruko ir, kai atvyko, geto vartai jau buvo užrakinti.
Rusams atėjus į Lietuvą, ponas Janulevičius dingo. Jau anksčiau jis buvo perspėjęs tėvą, kad šis pasibaigus karui nebandytų jo ieškoti.
Kelios dienos prieš sunaikinant getą mama paprašė dėdės Davido leisti Izanai pasislėpti bunkeryje, kur slėpėsi jis pats, bet šis nesutiko. Dėdė teisinosi, kad ten nebėra vietos net adatai, nes kimšte prikimšta žmonių. Paaiškėjo, kad tas atsisakymas išgelbėjo Izanai gyvybę: vokiečiai bunkerį susprogdino, nė vienas iš ten pasislėpusių žmonių, įskaitant ir tetą Adelę Štein, neliko gyvas.
Tėvas žuvo Dachau koncentracijos stovyklos krosnyse, mama ir Izana buvo perkeltos į Štuthofą. Iš Štuthofo Holokausto muziejaus dokumentų, kurie pateko į mūsų rankas visai neseniai, sužinojome, kad registruojantis mamai pavyko sau septynerius metus nubraukti, pasijauninti, o Izanai – dvejus metus pridėti, ir tai išgelbėjo joms gyvybes. Iš Štuthofo mama su Izana buvo siuntinėjamos į įvairias darbo stovyklas. Net jausdami, kad karas artėja prie pabaigos, kad netrukus teks kapituliuoti, naciai toliau kankino moteris, vertė jas eiti pėsčiomis ilgiausią kelią. Vieną dieną sargybiniai jas tiesiog paliko ir pabėgo. Moterys atėjo į kažkokią apleistą stovyklą, o ten jas pasitiko rusų kareiviai.
Mama su Izana buvo išlaisvintos 1945-ųjų sausį, tačiau apie dvi savaites joms teko praleisti Lenkijoj. Ten jos sužinojo, kad tėvas žuvo. Tuo metu Izana susirgo sunkiu plaučių uždegimu ir vos pasveiko. Paskui jiedvi keliems mėnesiams buvo nugabentos į Gardiną, į Baltarusiją. 1945-ųjų pabaigoje mama su Izana grįžo į Kauną ieškoti manęs.
1944-ųjų liepą, rusams ėmus apšaudyti mūsų kaimą, su Mina persikėlėme į rūsį, miegojome ant šaltų drėgnų grindų. Gulėjom ant vienos pusės mėlynos antklodės, kita jos puse užsiklojusios. Mano gyvenimas kaime baigėsi, kai lietuvių šeima išsiuntė mane į Kauną – be jokios pagalbos ir be jokių nurodymų. Vilkėjau vieną ant kito du kostiumus, vienas buvo „jūrininko kostiumas“ su plisuotu sijonu. Po viena pažastimi laikiau rudą meškiuką, kurį labai mylėjau, o po antrąja – gyvą vištą. Taip patraukiau į Kauną. Kai anūkės bendraklasiams pasakojau šią istoriją, vienas klausimų buvo toks: „Ką darei su ta višta?“
Nužingsniavusi kelis kilometrus sutikau gal keturiolikos metų mergaitę, sėdinčią pakinkytame vežime. Mergaitė, kurią irgi buvo slapstė lietuviai kitame kaime, iškart pažino, kad aš žydaitė, ir pasiūlė kartu su ja vykti vežimu į Kauną. Ji mane atvežė tiesiai į Žydų komitetą, kuris buvo įsteigtas tuoj po koncentracijos stovyklų išlaisvinimo. Ten mane surado teta Ania Koc (mergautine pavarde Langleben) ir metus gyvenau pas ją. Tų metų pabaigoje grįžo tėvo brolis Markas Šteinas, jis pasiėmė mane į Maskvą. Dėdė mane vadino Ela: vardas Mina jam atrodė per daug žydiškas, Manuela – per ilgas, o Mania skambėjo pernelyg rusiškai.
1947 m. vasarą po ilgų paieškų Maskvoje mane surado mama. Ji negalėjo atvykti anksčiau, nes negavo valdžios leidimo vykti į Maskvą. Be tėvų pragyvenau trejus su puse metų.
Iš Maskvos grįžome į Vilnių, mama iš pradžių dirbo padavėja, paskui – buhaltere. Lietuvių šeima ir toliau globojo mano pusseserę Miną; jie manė, kad Mina liks pas juos visam laikui. Galiausiai į kaimą atvyko žmogus, vilkintis Raudonosios armijos karininko uniformą. Tai buvo Nosenas Levitas, Musios (Minos tetos) vyras. Levitai Miną įdukrino ir užaugino.
1958 m. fiktyviai susituokiau su lenku, kad gaučiau dokumentus, leidžiančius man su mama išvykti iš Lietuvos į Lenkiją. 1959 m. iš Lenkijos emigravome į Izraelį. Atvykusias mus pasitiko tėvo sesuo Rivka, kaip sionistė ji emigravo į Palestiną 1919-aisiais. Tėvas pas ją lankėsi 1935 m., Palestina jam labai patiko, bet mama nesutiko palikti savo šeimos Lietuvoje.
Pradėti naują gyvenimą Izraelyje nebuvo paprasta. Mamai teko labai sunkiai dirbti, bet ji visad rūpinosi, kad mums nieko netruktų. 1964 m. ištekėjau už Šmuelio Vulfo, turime du vaikus Nirą ir Iris, penkis anūkus. Ilgus metus mama mums padėjo auginti vaikus, kad galėtume mokytis ir įgyti specialybes. Haifos Technione baigiau chemiją – bakalauro, vėliau magistro studijas, – o vyras ten pat studijavo mašinų inžineriją. Mama visad buvo linksma, energinga, apsupta draugų, niekada nesiskundė. Ji mirė tyliai ir netikėtai, niekam netrukdydama.
Šiandien aš pensininkė, dirbu savanore organizacijoje, padedančioje nepatyrusiems žmonėms biurokratijos pinklėse. Pagrindinis darbas – padėti išgyvenusiems Holokaustą pateikti prašymus kompensacijai iš Vokietijos.
Pusseserė Mina baigė Vilniaus universitetą, tapo vaikų gydytoja. Ji ištekėjo už Filipo Kotkes ir 1972 m. emigravo į Izraelį. Mina dirbo pediatre, prieš kelerius metus išėjo į pensiją. Kotkes turi tris vaikus: Ilaną, Anatolijų ir Michaelį, penkis anūkus. Mano sesuo Izana Levit 1971 m. emigravo į Izraelį. Ji turi dukteris Beatą ir Hadasą, penkis anūkus ir penkis proanūkius.
2012, Ranana, Izraelis
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014
Pasirodo, žydo galva dirba ir sunkiais laikais. Kartkarčiais tėvai atsiųsdavo man pilnus lagaminus sesers išaugtų drabužių. Kartais įdėdavo vieną kitą knygą; aš mokėjau ir labia mėgau skaityti – tėvas siųsdavo mane pas geto mokytoją mokytis skaityti ir rašyti rusiškai. Gautus rūbus atiduodavau kaimo mergaitėms, kaip atlygio prašydavau už mane paganyti karves ar kiaules; taip galėjau likusį laisvą laiką gulėdama pievoje skaityti knygas. Neilgai trukus Janulevičiui padedant atvyko į kaimą ir pusseserė Mina. Tėvas ją išnešė iš geto bulvių maiše; sargybiniai buvo papirkti, bet, kad nesukeltų įtarimo, jie subadė maišą, stengdamiesi nesužeisti Minos. Tuomet Minos tėvai dar buvo gyvi, tačiau jie jau nesužinojo, kad Mina sėkmingai pasiekė kaimą.
Mina gimė 1938 m. gruodžio 5 d. ir vis dar kartais naktį šlapinosi į lovą. Tai labai pykdė šeimininkus. Užsiklodavome viena antklode. Kai prisiėmiau kaltę sau, norėdama apsaugoti Miną nuo smūgių, ir mane skaudžiai primušė pagaliu. Mina buvo daili geltonplaukė, mėlynakė mergaitė. Dažnai per kaimą važiuodavo vokiečiai, bet jie nė neįtarė, kad Mina žydaitė. Netgi prisimenu atvejį, kai vokietis žaidė su Mina ir buvo ją pasisodinęs ant kelių. Valgis kaime buvo visą laiką vienodas, bet nors nebadaudavome. Pusryčiams gaudavome riekę juodos duonos ir stiklinę pieno, pietums ir vakarienei – miltinių virtinių piene. Kartais mums duodavo po riekę duonos su rūkytų lašinių bryzu. Niekada nesėdėjome dykos, darbavomės nuo ryto iki vakaro.
Ponas Janulevičius toliau bandė padėti gelbėti Izaną. Ji jau vilkėjo juodą paltą su kailine apykakle, kad atrodytų vyresnė. Janulevičius jai parūpino padirbtus dokumentus Danutės vardu. Deja, jis per ilgai užtruko ir, kai atvyko, geto vartai jau buvo užrakinti.
Rusams atėjus į Lietuvą, ponas Janulevičius dingo. Jau anksčiau jis buvo perspėjęs tėvą, kad šis pasibaigus karui nebandytų jo ieškoti.
Kelios dienos prieš sunaikinant getą mama paprašė dėdės Davido leisti Izanai pasislėpti bunkeryje, kur slėpėsi jis pats, bet šis nesutiko. Dėdė teisinosi, kad ten nebėra vietos net adatai, nes kimšte prikimšta žmonių. Paaiškėjo, kad tas atsisakymas išgelbėjo Izanai gyvybę: vokiečiai bunkerį susprogdino, nė vienas iš ten pasislėpusių žmonių, įskaitant ir tetą Adelę Štein, neliko gyvas.
Tėvas žuvo Dachau koncentracijos stovyklos krosnyse, mama ir Izana buvo perkeltos į Štuthofą. Iš Štuthofo Holokausto muziejaus dokumentų, kurie pateko į mūsų rankas visai neseniai, sužinojome, kad registruojantis mamai pavyko sau septynerius metus nubraukti, pasijauninti, o Izanai – dvejus metus pridėti, ir tai išgelbėjo joms gyvybes. Iš Štuthofo mama su Izana buvo siuntinėjamos į įvairias darbo stovyklas. Net jausdami, kad karas artėja prie pabaigos, kad netrukus teks kapituliuoti, naciai toliau kankino moteris, vertė jas eiti pėsčiomis ilgiausią kelią. Vieną dieną sargybiniai jas tiesiog paliko ir pabėgo. Moterys atėjo į kažkokią apleistą stovyklą, o ten jas pasitiko rusų kareiviai.
Mama su Izana buvo išlaisvintos 1945-ųjų sausį, tačiau apie dvi savaites joms teko praleisti Lenkijoj. Ten jos sužinojo, kad tėvas žuvo. Tuo metu Izana susirgo sunkiu plaučių uždegimu ir vos pasveiko. Paskui jiedvi keliems mėnesiams buvo nugabentos į Gardiną, į Baltarusiją. 1945-ųjų pabaigoje mama su Izana grįžo į Kauną ieškoti manęs.
1944-ųjų liepą, rusams ėmus apšaudyti mūsų kaimą, su Mina persikėlėme į rūsį, miegojome ant šaltų drėgnų grindų. Gulėjom ant vienos pusės mėlynos antklodės, kita jos puse užsiklojusios. Mano gyvenimas kaime baigėsi, kai lietuvių šeima išsiuntė mane į Kauną – be jokios pagalbos ir be jokių nurodymų. Vilkėjau vieną ant kito du kostiumus, vienas buvo „jūrininko kostiumas“ su plisuotu sijonu. Po viena pažastimi laikiau rudą meškiuką, kurį labai mylėjau, o po antrąja – gyvą vištą. Taip patraukiau į Kauną. Kai anūkės bendraklasiams pasakojau šią istoriją, vienas klausimų buvo toks: „Ką darei su ta višta?“
Nužingsniavusi kelis kilometrus sutikau gal keturiolikos metų mergaitę, sėdinčią pakinkytame vežime. Mergaitė, kurią irgi buvo slapstė lietuviai kitame kaime, iškart pažino, kad aš žydaitė, ir pasiūlė kartu su ja vykti vežimu į Kauną. Ji mane atvežė tiesiai į Žydų komitetą, kuris buvo įsteigtas tuoj po koncentracijos stovyklų išlaisvinimo. Ten mane surado teta Ania Koc (mergautine pavarde Langleben) ir metus gyvenau pas ją. Tų metų pabaigoje grįžo tėvo brolis Markas Šteinas, jis pasiėmė mane į Maskvą. Dėdė mane vadino Ela: vardas Mina jam atrodė per daug žydiškas, Manuela – per ilgas, o Mania skambėjo pernelyg rusiškai.
1947 m. vasarą po ilgų paieškų Maskvoje mane surado mama. Ji negalėjo atvykti anksčiau, nes negavo valdžios leidimo vykti į Maskvą. Be tėvų pragyvenau trejus su puse metų.
Iš Maskvos grįžome į Vilnių, mama iš pradžių dirbo padavėja, paskui – buhaltere. Lietuvių šeima ir toliau globojo mano pusseserę Miną; jie manė, kad Mina liks pas juos visam laikui. Galiausiai į kaimą atvyko žmogus, vilkintis Raudonosios armijos karininko uniformą. Tai buvo Nosenas Levitas, Musios (Minos tetos) vyras. Levitai Miną įdukrino ir užaugino.
1958 m. fiktyviai susituokiau su lenku, kad gaučiau dokumentus, leidžiančius man su mama išvykti iš Lietuvos į Lenkiją. 1959 m. iš Lenkijos emigravome į Izraelį. Atvykusias mus pasitiko tėvo sesuo Rivka, kaip sionistė ji emigravo į Palestiną 1919-aisiais. Tėvas pas ją lankėsi 1935 m., Palestina jam labai patiko, bet mama nesutiko palikti savo šeimos Lietuvoje.
Pradėti naują gyvenimą Izraelyje nebuvo paprasta. Mamai teko labai sunkiai dirbti, bet ji visad rūpinosi, kad mums nieko netruktų. 1964 m. ištekėjau už Šmuelio Vulfo, turime du vaikus Nirą ir Iris, penkis anūkus. Ilgus metus mama mums padėjo auginti vaikus, kad galėtume mokytis ir įgyti specialybes. Haifos Technione baigiau chemiją – bakalauro, vėliau magistro studijas, – o vyras ten pat studijavo mašinų inžineriją. Mama visad buvo linksma, energinga, apsupta draugų, niekada nesiskundė. Ji mirė tyliai ir netikėtai, niekam netrukdydama.
Šiandien aš pensininkė, dirbu savanore organizacijoje, padedančioje nepatyrusiems žmonėms biurokratijos pinklėse. Pagrindinis darbas – padėti išgyvenusiems Holokaustą pateikti prašymus kompensacijai iš Vokietijos.
Pusseserė Mina baigė Vilniaus universitetą, tapo vaikų gydytoja. Ji ištekėjo už Filipo Kotkes ir 1972 m. emigravo į Izraelį. Mina dirbo pediatre, prieš kelerius metus išėjo į pensiją. Kotkes turi tris vaikus: Ilaną, Anatolijų ir Michaelį, penkis anūkus. Mano sesuo Izana Levit 1971 m. emigravo į Izraelį. Ji turi dukteris Beatą ir Hadasą, penkis anūkus ir penkis proanūkius.
2012, Ranana, Izraelis
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014