Išgelbėti žydų vaikai

Rivka Šlapoberskaja-Ratner-Strichman

Iš tamsos į šviesą

Rivka Šlapoberskaja-Ratner-Strichman


Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas


1960 m. atvykau į Izraelį iš Lenkijos su teta Rašele (Rachel) ir jos vyru Jermijahu Ratneriu, abu jie išgyveno Holokaustą. Teta išliko gyva Štuthofo, o Jermijahu – Klogos koncentracijos stovykloje. Mane šiltai priėmė ir pirmuosius žingsnius padėjo žengti seniai Izraelyje įsikūrę tolimi giminės. Jie rūpinosi manimi, tenkino visus mano poreikius, padėjo man užsirašyti į statybos inžinerijos mokslus Technione, tačiau Izraelyje jaučiausi svetima. Buvau tarsi ne savo vietoje, nesupratau kalbos, kuri nebuvo panaši į jokią mano mokėtą kalbą. Tiek klimatas, tiek atmosfera Izraelyje man buvo svetimi, mane vargino siaubingas karštis, erzino nemandagus izraeliečių elgesys, ypač tai, kad jie nepaiso aplinkinių. Niekada nepamiršiu savo pirmos kelionės autobusu į Technioną. Visas sėdynes buvo užėmę studentai vyrai, tik aš viena likau stovėti viduryje, o visų akys buvo įbestos į mane. Per visą savo gyvenimą Lietuvoje, arba Sovietų Sajungoje, ir Lenkijoje, iš kur atvykau į Izraelį, niekada nebuvau atsidūrusi panašioje padėtyje. Klausiau savęs: ką aš čia veikiu? Nesijaučiau šios šalies ir šios tautos dalimi. Norėjau išvykti, bet neturėjau kur.
Giminaičiai, pas kuriuos buvau trumpai apsistojusi, man patarė niekam nepasakoti, kad esu išgyvenusi Holokaustą. Šis patarimas man labai tiko – nenorėjau, kad manęs kas nors gailėtųsi. Net kai teta per ašaras pasakodavo, ką jai teko išgyventi koncentracijos stovykloje, nemėgau klausyti. Galima sakyti, visą Holokausto temą buvau savyje užslopinusi (kaip buvo įprasta tais laikais).
9-ajame dešimtmetyje nuotaikos Izraelyje pasikeitė. Žmonės pradėjo kalbėti apie Holokaustą, pasirodė straipsnių laikraščiuose, televizijos laidų, Jad Vašeme buvo paviešinti išgyvenusiųjų paliudijimai. Staiga susidūriau su tuo laiku, kurį visą laiką stengiausi užmiršti (deja, teta Rašel ir dėdė Jermijahu mirė ir abu nusinešė anapilin daugybę istorijų iš savo siaubingos praeities, taip pat iš mano kūdikystės ir vaikystės; likau be informacijos ir be patikimų dokumentų).
Ėmiau klausinėti pati savęs, ko niekada nebuvau klaususi: ką man teko patirti? Kas mano tėvai? Kas jiems nutiko? Ir taip toliau. Vieną dieną sulaukiau žinios, kad Spielbergo fondas rengia projektą apie išgyvenusius Holokaustą žmones ir kad norima paprašyti mano interviu. Ėmiau svarstyti, ką galėčiau papasakoti apie tą tolimą praeitį ir, dideliam savo nustebimui, supratau, kad, be miglotų prisiminimų, nežinau nieko. Nusprendžiau imtis tyrimo.
Pirmiausia atsiverčiau knygą apie Kėdainių žydus, kurią iš giminaičių Izraelyje buvau gavusi prieš daug metų. Kaip jaudinausi, atradusi knygoje visą skyrių apie tai, ką man teko patirti, sužinojau ir kas buvo tie žmonės, kurie padėjo man išgyventi. Giminės Izraelyje man padovanojo tėvų nuotrauką; ieškojau papildomų informacijos šaltinių ir pamažu susidariau vaizdą, nors vis dar neužbaigtą. Vėliau iš vyro draugo sužinojau, kad tikriausiai man galėtų padėti moteris vardu Sara Vais. Paskambinau Sarai ir nuo tos minutės ji manęs nebepaliko. Ji supažindino mane su išeivių iš Lietuvos organizacija ir su Kauno geto vaikų grupe. Kiekvienas, į kurį kreipdavausi, suteikdavo man informacijos, kad galėčiau pradėti kurti savo gyvenimo paveikslą. Perskaičiusi savo išgyvenimo istoriją, kurią teta Rašel pasakojo Kėdainių žydų atminimo knygoje, sužinojau, kad gyvenau vienuolyne, prie Panevėžio, kuris vadinosi Jėzaus nuotakų vardu (Panevėžio vaikų prieglaudose darbavosi ir žydus gelbėti padėjo Dievo Apvaizdos seserys ir Marijos tarnaitės. Nustatyti, kurios jų globojo prisiminimų autorę, nepavyko). Kreipiausi į Lietuvos ambasadą ir man pranešė, kad Lietuvoje yra trys vienuolynai panašiu pavadinimu. Paskambinau į vieną iš jų, atsiliepė rusiškai kalbanti vienuolė vardu Klara. Ji man sakė, kad rusai ją buvo ištrėmę į Sibirą, ji praleido ten 10 metų ir išmoko kalbą. Papasakojau jai savo istoriją ir užsiminiau, kad norėčiau atvykti į Panevėžį, kur tikriausiai augau, ir patyrinėti savo praeitį. Ji labai apsidžiaugė ir pažadėjo, kad vienuolynas man padės kaip galėdamas. Taigi nuvykau su vyru į Lietuvą. Gyvenome vienuolyne kelias dienas. Vienuolės mums skyrė automobilį su vairuotoja vienuole ir apvažiavome visas vietas, kur buvo bent menkiausia tikimybė, kad buvau gyvenusi. Pavyko surasti našlaičių namus, kuriuose, atrodo, augau. Lietuvoje pasimačiau su Jehuda Ronderiu, Chaimo Ronderio broliu, kurio padedama teta rado mane vienuolyne. Šis žmogus paskyrė visą savo gyvenimą ieškoti lietuvių žudikų ir siekti, kad jie būtų nuteisti. Nuvykome su Jehuda į Kauną, apėjome tas vietas, kur gyveno žydai. Nuvažiavome ir į Kėdainius; jis gerai pažinojo miestelį, nuvedė mane ten, kur buvo įsikūrusi mano šeima, ieškojom mano dėdės, buvusio gaisrinės viršininko ir miesto tarybos nario Codiko (Cadok) Šlapoberskio namo. Kai buvo žudomi Kėdainių žydai, dėdė nesutiko nusirengti, puolė vieną lietuvį ir prieš žūdamas jį užmušė, sužeidė dar ir vokiečių karininką.
Per šį apsilankymą mano atmintyje išplaukė migloti vaizdai: naktinė kelione dengtu sunkvežimiu, elektros laidai tarp medžių, nakties miegas ant dviejų prie lovos pritvirtintų kėdžių, dienos aprūkusioje virtuvėje, milžiniška krosnis, užimanti didžiulį virtuvės plotą, – ant jos naktį miegodavom; stora moteris, kuri man neleido išeiti į lauką ir netgi į gretimą didelį šviesų kambarį su užuolaidomis. Prisiminimuose nesuvokiau, kodėl turėjau taip tyliai tūnoti ir kodėl nebuvo galima išeiti iš virtuvės. Dar prisiminiau kasvakarinį ritualą prieš miegą – klauptis ant kelių priešais kryžių ir murmėti man nesuprantamus žodžius, šventę su dažytais kiaušiniais, lėktuvų gausmą ir danguje besiblaškančius žiburius, mums slepiantis po lovomis. Nesupratau tų vaizdų, kol pradėjau dėlioti savo vaikystės mozaiką.


Jūs naudojate dideliems ekranams pritaikytą svetainės versiją.

Perjungti į mažesniems ekranams pritaikytą svetainės versiją
Mobili versija