Išgelbėti žydų vaikai
Dora Šapira-Nidel
Liudijimas
Dora Šapiraitė-Nidelienė
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Šį liudijimą aš rašau taip pat ir savo brolio Juozo (Josefo) Šapiros vardu. Mano brolis mirė 1992 metų vasario 3 dieną
Mūsų šeima gyveno Lietuvoje, Kelmės priemiestyje, Naudvario kaime. Mano tėvai turėjo malūną ir 5 ha žemės.
Mūsų tėvas Ichakas Šapira dirbo malūne. Mūsų motina Taibė Zilberg-Šapira rūpinosi namų ūkiu. Mano broliui Juozui (Josefui) buvo vienuolika metų. Aš buvau aštuonerių. Mūsų šeimoje taip pat gyveno netekėjusi motinos sesuo Ana Zilberg.
1941 metų birželio 24–25 dienomis vokiečių kariuomenė okupavo Kelmę. Netrukus Kelmėje ir jos apylinkėse pasirodė ginkluoti vietiniai lietuviai su baltais raiščiais ant rankovių. Jie iš karto ėmėsi represijų prieš žydus. Jie atskyrė vyrus nuo moterų ir vaikų ir uždarė juos į Zundelio Lunco daržinę.
Mūsų tėvą paliko dirbti malūne, nes niekas kitas to darbo dirbti nemokėjo. Mūsų motiną Taibę, motinos seserį Aną, mano brolį ir mane uždarė į Šimono Ošerio ūkį Mažūnių kaime (apie 3–4 km nuo Kelmės). Valdžia pavertė žydų ūkius lageriais – getais. Po trumpo laiko mus pervedė į kitą lagerį – getą.
Tų pačių metų rugpjūčio 22-ąją, per antrąsias ir galutines Kelmės žydų masines žudynes, baltaraiščiai sušaudė mūsų tėvą Ichaką Šapirą. Kelmės žydus baltaraiščiai sušaudė žvyrduobėje, esančioje maždaug už pusės kilometro nuo Kelmės dvaro rūmų.
Tą pačią dieną mums su mama, teta Ana Zilberg ir pusbroliais pavyko pabėgti į Aukšmiškio mišką. Netoliese buvo lietuvio ūkininko Saliamono sodyba, jam mano teta Chana Rozenfeld (motinos sesuo) atidavė visą savo turtą. Mano motina jam taip pat atidavė viską, ką turėjo. Už tai Saliamonas mums perduodavo per savo sūnų duonos. Mes slapstėmės Aukšmiškyje penkias savaites.
Tuo tarpu mūsų buvusi auklė Stanislava Damanskaitė (51 metų) kartu su mano tetos Chanos Rozenfeld buvusia namų darbininke Stefanija Kulevičiūte (42 metų) išėjo į Aukšmiškį mūsų ieškoti. Niekieno neprašomos ir neraginamos, jos klaidžiojo basos per lietų, ieškodamos mūsų, kad galėtų mus išgelbėti iš mirties. Po dviejų savaičių paieškų Stefanija skaudžiai įsidūrė koją ir negalėjo toliau eiti. Stanislava viena dar klaidžiojo visą savaitę po mišką, kol pagaliau surado mus.
Stanislava paėmė mane, nes aš buvau pati mažiausia, ir nusivedė į savo mažą kambarėlį Kelmės pakraštyje. Po to ji vėl nuėjo į Aukšmiškį ir parsivedė mano brolį. Nuėjusi trečią kartą, jau nerado nė vieno gyvo žmogaus. Kažkas paskundė valdžiai, kad miške slapstosi žydai, ir atvažiavę policininkai sušaudė Saliamono žemėje mano motiną, motinos seserį Aną Zilberg ir abu mano pusbrolius Mošę ir Emanuelį Rozenfeldus. Chaną Rozenfeld, atsiskyrusią nuo mūsų ir išėjusią ieškoti savo vaikų, Kelmėje pagavo ir sušaudė baltaraištis Mykolas Jokubaitis.
Mes su broliu buvome beveik tikri, kad įskundė Saliamonas – po to, kai gavo visą mūsų šeimos turtą. Jeigu Stanislava nebūtų mūsų išvedusi iš miško, tai ir mane su broliu būtų sušaudę.
Aš ir brolis slapstėmės mažame Stanislavos kambarėlyje apie tris savaites. Tai buvo labai pavojinga, nes kaimynai mus pažinojo, ir mes labai bijojome, kad jie mūsų nepastebėtų ir neįskųstų. Stanislava dirbo padiene darbininke, o laisvu laiku ieškojo mums vietų kaimuose pasislėpti. Ji surado Juozui vietą tolimame kaime Raseinių pusėje prie miško. Juozas ten ganė karves, visą laiką slėpdamasis nuo svetimų akių. Jis dažnai būdavo alkanas. Aš, deja, neatsimenu nei kaimo pavadinimo, nei sodybos šeimininkų pavardės. Juozas ten slapstėsi maždaug dvejus metus. Po to Stanislava surado jam kitą vietą netoli Kryžkalnio, Adomaičių kaime, irgi prie miško. Ir šitų mano brolio gelbėtojų pavardės, gaila, nebeatsimenu. Žinau tik, kad jie dalinosi su Juozu kiekvienu duonos kąsniu. Juozas ten slapstėsi iki pat Kelmės išlaisvinimo nuo vokiečių, t.y. iki 1944 metų spalio pradžios. Juozo giminystės ryšiai su ta šeima išliko iki pat jo gyvenimo pabaigos.
Mane Stanislava nuvedė pas Stefaniją Kulevičiūtę, kur aš slapsčiausi maždaug mėnesį. Po to Stanislava man surado vietą pas seseris Eleną ir Juliją Kaušaites Zakeliškių kaime, apie 10 km nuo Kelmės. Aš ten radau besislapstančias Idą ir Bat-Ševą Krubelnikaites ir dar Rivką Mendelevičiūtę. Kaušaitės buvo labai neturtingos, bet dalijosi su mumis paskutiniu duonos kąsniu. Slapsčiausi pas jas 1942 metų žiemą apie tris mėnesius.
Tų pačių metų pavasarį ir vasarą aš slapsčiausi pakaitomis pas Stanislavą ir Stefaniją. Kelioms savaitėms buvau grįžusi pas Eleną ir Juliją Kaušaites. Stefanija turėjo mažą kambarėlį prie pat Kelmės bažnyčios. Tame kambarėlyje aš ir slapsčiausi. Vasarą trumpam iš kaimo atėjo mano brolis, ir mes vėl glaudėmės kartu pas Stefaniją ir Stanislavą keletą savaičių.Stanislavos pastangomis 1942-ųjų rudenį mane priėmė daugiavaikė Žukauskų šeima, jie gyveno Švitriškių kaime apie 4 km nuo Vaiguvos. Šeimos galva Kipras Žukauskas ir jo žmona Julija Žukauskienė, jų vyriausia penkiolikametė duktė Genė Žukauskaitė (dabar – Furmonavičienė), taip pat ir vienuolikametis sūnus Aloyzas Žukauskas slėpė mane, maitino ir globojo. Žukauskai gerai žinojo, kad gelbėdami mane jie rizikuoja savo gyvybe.
Maždaug po trijų mėnesių prie Vaiguvos prasidėjo gaudynės. Pasirodė policininkai, ir padėtis labai pablogėjo. Aš visą laiką slėpiausi daržinėje, ant šieno. Genė ir Aloyzas, atsargiai žvalgydamiesi, atnešdavo man valgyti. Jie man padėjo išrausti šiene duobę, ir toje duobėje aš lindėjau. Ypatingo pavojaus metu Genė Žukauskaitė ir Aloyzas Žukauskas užversdavo duobę šienu ir atsisėsdavo ant šieno. Atsisėdę ką nors veikdavo. Ypač rizikavo Genė. Ji dažnai likdavo su manimi daržinėje ant šieno, ypač naktimis. Jeigu ją būtų pagavę kartu su manimi, tai ir būtų abu sušaudę kartu.
Aš tikriausiai būčiau likusi Žukauskų šeimoje dar kiek laiko, bet „oblavos“ nesibaigė, ir Stefanija Kulevičiūtė vėl paėmė mane pas save. Ilgus mėnesius slapsčiausi jos mažame kambarėlyje. Stefanija dirbo namų darbininke pas turtingus lietuvius. Gautą maistą parsinešdavo namo ir dalindavosi su manimi.
Kartą Stefaniją iškvietė į policiją ir ilgai tardė, klausinėdami apie mane ir mano brolį. Ji nieko neprisipažino, ir ją pagaliau paleido. Kai tapdavo labiau pavojinga, mane išvesdavo į tolimus kaimus pas įvairius žmones, kur aš dieną kitą slapstydavausi. Neatsimenu, deja, tų žmonių pavardžių ir kaimų pavadinimų.
Mane kaimiečiai pažinojo, nes prieš karą aš dažnai sukinėdavausi po mūsų malūną, ir tai buvo dar pavojingiau ir man, ir mano gelbėtojams.
1944-ųjų pavasarį Stanislava mane nuvedė pas savo brolį Petrą Damanską į Kirklių kaimą prie Liolių. Stanislava liko kartu su manimi. Petras Damanskas, jo žmona Pranė Damanskienė, jų dukra Valerija Damanskaitė (dabar – Tarasevičienė) kartu su Stanislava slėpė mane ir globojo iki pat Kelmės išlaisvinimo nuo vokiečių, t.y. iki 1944-ųjų spalio pradžios.
Tą vasarą frontas jau stovėjo Lietuvoje. Vokiečiai traukėsi. Kaimuose buvo daug vokiečių kareivių. Stanislava Damanskaitė ir visa Damanskų šeima ypatingai rizikavo savo gyvybe gelbėdami mane. Pavojus didėjo, ir aš beveik visą laiką tūnojau bulvių rūsyje. Šiuo metu Valerija Damanskaitė ypač rūpinosi manimi – kaip vyresnė sesuo. Atsargiai žvalgydamasi ji atnešdavo man valgyti. Rūsyje buvo šalta – ji numezgė man vilnones kojines ir atidavė savo didelį vilnonį megztinį. Valerija praleisdavo su manimi rūsyje ilgas valandas ir ilgas naktis, nes bijojau likti ten viena. Jeigu policininkai ar vokiečių kareiviai būtų mus suradę kartu – tai ir būtų sušaudę kartu.
Mano gelbėtojai jautė žmogišką pareigą išgelbėti mane nuo mirties, jokio atpildo nelaukdami ir neprašydami. Ir jokio atpildo negaudami. Jie gerai žinojo, kad gelbėdami mane rizikuoja savo laisve ir gyvybe.
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009
Dora Šapiraitė-Nidelienė
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Šį liudijimą aš rašau taip pat ir savo brolio Juozo (Josefo) Šapiros vardu. Mano brolis mirė 1992 metų vasario 3 dieną
Mūsų šeima gyveno Lietuvoje, Kelmės priemiestyje, Naudvario kaime. Mano tėvai turėjo malūną ir 5 ha žemės.
Mūsų tėvas Ichakas Šapira dirbo malūne. Mūsų motina Taibė Zilberg-Šapira rūpinosi namų ūkiu. Mano broliui Juozui (Josefui) buvo vienuolika metų. Aš buvau aštuonerių. Mūsų šeimoje taip pat gyveno netekėjusi motinos sesuo Ana Zilberg.
1941 metų birželio 24–25 dienomis vokiečių kariuomenė okupavo Kelmę. Netrukus Kelmėje ir jos apylinkėse pasirodė ginkluoti vietiniai lietuviai su baltais raiščiais ant rankovių. Jie iš karto ėmėsi represijų prieš žydus. Jie atskyrė vyrus nuo moterų ir vaikų ir uždarė juos į Zundelio Lunco daržinę.
Mūsų tėvą paliko dirbti malūne, nes niekas kitas to darbo dirbti nemokėjo. Mūsų motiną Taibę, motinos seserį Aną, mano brolį ir mane uždarė į Šimono Ošerio ūkį Mažūnių kaime (apie 3–4 km nuo Kelmės). Valdžia pavertė žydų ūkius lageriais – getais. Po trumpo laiko mus pervedė į kitą lagerį – getą.
Tų pačių metų rugpjūčio 22-ąją, per antrąsias ir galutines Kelmės žydų masines žudynes, baltaraiščiai sušaudė mūsų tėvą Ichaką Šapirą. Kelmės žydus baltaraiščiai sušaudė žvyrduobėje, esančioje maždaug už pusės kilometro nuo Kelmės dvaro rūmų.
Tą pačią dieną mums su mama, teta Ana Zilberg ir pusbroliais pavyko pabėgti į Aukšmiškio mišką. Netoliese buvo lietuvio ūkininko Saliamono sodyba, jam mano teta Chana Rozenfeld (motinos sesuo) atidavė visą savo turtą. Mano motina jam taip pat atidavė viską, ką turėjo. Už tai Saliamonas mums perduodavo per savo sūnų duonos. Mes slapstėmės Aukšmiškyje penkias savaites.
Tuo tarpu mūsų buvusi auklė Stanislava Damanskaitė (51 metų) kartu su mano tetos Chanos Rozenfeld buvusia namų darbininke Stefanija Kulevičiūte (42 metų) išėjo į Aukšmiškį mūsų ieškoti. Niekieno neprašomos ir neraginamos, jos klaidžiojo basos per lietų, ieškodamos mūsų, kad galėtų mus išgelbėti iš mirties. Po dviejų savaičių paieškų Stefanija skaudžiai įsidūrė koją ir negalėjo toliau eiti. Stanislava viena dar klaidžiojo visą savaitę po mišką, kol pagaliau surado mus.
Stanislava paėmė mane, nes aš buvau pati mažiausia, ir nusivedė į savo mažą kambarėlį Kelmės pakraštyje. Po to ji vėl nuėjo į Aukšmiškį ir parsivedė mano brolį. Nuėjusi trečią kartą, jau nerado nė vieno gyvo žmogaus. Kažkas paskundė valdžiai, kad miške slapstosi žydai, ir atvažiavę policininkai sušaudė Saliamono žemėje mano motiną, motinos seserį Aną Zilberg ir abu mano pusbrolius Mošę ir Emanuelį Rozenfeldus. Chaną Rozenfeld, atsiskyrusią nuo mūsų ir išėjusią ieškoti savo vaikų, Kelmėje pagavo ir sušaudė baltaraištis Mykolas Jokubaitis.
Mes su broliu buvome beveik tikri, kad įskundė Saliamonas – po to, kai gavo visą mūsų šeimos turtą. Jeigu Stanislava nebūtų mūsų išvedusi iš miško, tai ir mane su broliu būtų sušaudę.
Aš ir brolis slapstėmės mažame Stanislavos kambarėlyje apie tris savaites. Tai buvo labai pavojinga, nes kaimynai mus pažinojo, ir mes labai bijojome, kad jie mūsų nepastebėtų ir neįskųstų. Stanislava dirbo padiene darbininke, o laisvu laiku ieškojo mums vietų kaimuose pasislėpti. Ji surado Juozui vietą tolimame kaime Raseinių pusėje prie miško. Juozas ten ganė karves, visą laiką slėpdamasis nuo svetimų akių. Jis dažnai būdavo alkanas. Aš, deja, neatsimenu nei kaimo pavadinimo, nei sodybos šeimininkų pavardės. Juozas ten slapstėsi maždaug dvejus metus. Po to Stanislava surado jam kitą vietą netoli Kryžkalnio, Adomaičių kaime, irgi prie miško. Ir šitų mano brolio gelbėtojų pavardės, gaila, nebeatsimenu. Žinau tik, kad jie dalinosi su Juozu kiekvienu duonos kąsniu. Juozas ten slapstėsi iki pat Kelmės išlaisvinimo nuo vokiečių, t.y. iki 1944 metų spalio pradžios. Juozo giminystės ryšiai su ta šeima išliko iki pat jo gyvenimo pabaigos.
Mane Stanislava nuvedė pas Stefaniją Kulevičiūtę, kur aš slapsčiausi maždaug mėnesį. Po to Stanislava man surado vietą pas seseris Eleną ir Juliją Kaušaites Zakeliškių kaime, apie 10 km nuo Kelmės. Aš ten radau besislapstančias Idą ir Bat-Ševą Krubelnikaites ir dar Rivką Mendelevičiūtę. Kaušaitės buvo labai neturtingos, bet dalijosi su mumis paskutiniu duonos kąsniu. Slapsčiausi pas jas 1942 metų žiemą apie tris mėnesius.
Tų pačių metų pavasarį ir vasarą aš slapsčiausi pakaitomis pas Stanislavą ir Stefaniją. Kelioms savaitėms buvau grįžusi pas Eleną ir Juliją Kaušaites. Stefanija turėjo mažą kambarėlį prie pat Kelmės bažnyčios. Tame kambarėlyje aš ir slapsčiausi. Vasarą trumpam iš kaimo atėjo mano brolis, ir mes vėl glaudėmės kartu pas Stefaniją ir Stanislavą keletą savaičių.Stanislavos pastangomis 1942-ųjų rudenį mane priėmė daugiavaikė Žukauskų šeima, jie gyveno Švitriškių kaime apie 4 km nuo Vaiguvos. Šeimos galva Kipras Žukauskas ir jo žmona Julija Žukauskienė, jų vyriausia penkiolikametė duktė Genė Žukauskaitė (dabar – Furmonavičienė), taip pat ir vienuolikametis sūnus Aloyzas Žukauskas slėpė mane, maitino ir globojo. Žukauskai gerai žinojo, kad gelbėdami mane jie rizikuoja savo gyvybe.
Maždaug po trijų mėnesių prie Vaiguvos prasidėjo gaudynės. Pasirodė policininkai, ir padėtis labai pablogėjo. Aš visą laiką slėpiausi daržinėje, ant šieno. Genė ir Aloyzas, atsargiai žvalgydamiesi, atnešdavo man valgyti. Jie man padėjo išrausti šiene duobę, ir toje duobėje aš lindėjau. Ypatingo pavojaus metu Genė Žukauskaitė ir Aloyzas Žukauskas užversdavo duobę šienu ir atsisėsdavo ant šieno. Atsisėdę ką nors veikdavo. Ypač rizikavo Genė. Ji dažnai likdavo su manimi daržinėje ant šieno, ypač naktimis. Jeigu ją būtų pagavę kartu su manimi, tai ir būtų abu sušaudę kartu.
Aš tikriausiai būčiau likusi Žukauskų šeimoje dar kiek laiko, bet „oblavos“ nesibaigė, ir Stefanija Kulevičiūtė vėl paėmė mane pas save. Ilgus mėnesius slapsčiausi jos mažame kambarėlyje. Stefanija dirbo namų darbininke pas turtingus lietuvius. Gautą maistą parsinešdavo namo ir dalindavosi su manimi.
Kartą Stefaniją iškvietė į policiją ir ilgai tardė, klausinėdami apie mane ir mano brolį. Ji nieko neprisipažino, ir ją pagaliau paleido. Kai tapdavo labiau pavojinga, mane išvesdavo į tolimus kaimus pas įvairius žmones, kur aš dieną kitą slapstydavausi. Neatsimenu, deja, tų žmonių pavardžių ir kaimų pavadinimų.
Mane kaimiečiai pažinojo, nes prieš karą aš dažnai sukinėdavausi po mūsų malūną, ir tai buvo dar pavojingiau ir man, ir mano gelbėtojams.
1944-ųjų pavasarį Stanislava mane nuvedė pas savo brolį Petrą Damanską į Kirklių kaimą prie Liolių. Stanislava liko kartu su manimi. Petras Damanskas, jo žmona Pranė Damanskienė, jų dukra Valerija Damanskaitė (dabar – Tarasevičienė) kartu su Stanislava slėpė mane ir globojo iki pat Kelmės išlaisvinimo nuo vokiečių, t.y. iki 1944-ųjų spalio pradžios.
Tą vasarą frontas jau stovėjo Lietuvoje. Vokiečiai traukėsi. Kaimuose buvo daug vokiečių kareivių. Stanislava Damanskaitė ir visa Damanskų šeima ypatingai rizikavo savo gyvybe gelbėdami mane. Pavojus didėjo, ir aš beveik visą laiką tūnojau bulvių rūsyje. Šiuo metu Valerija Damanskaitė ypač rūpinosi manimi – kaip vyresnė sesuo. Atsargiai žvalgydamasi ji atnešdavo man valgyti. Rūsyje buvo šalta – ji numezgė man vilnones kojines ir atidavė savo didelį vilnonį megztinį. Valerija praleisdavo su manimi rūsyje ilgas valandas ir ilgas naktis, nes bijojau likti ten viena. Jeigu policininkai ar vokiečių kareiviai būtų mus suradę kartu – tai ir būtų sušaudę kartu.
Mano gelbėtojai jautė žmogišką pareigą išgelbėti mane nuo mirties, jokio atpildo nelaukdami ir neprašydami. Ir jokio atpildo negaudami. Jie gerai žinojo, kad gelbėdami mane rizikuoja savo laisve ir gyvybe.
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009