Išgelbėti žydų vaikai
Katia Segalson-Rosen
Kartais stebiuosi savimi: kodėl aš, išgyvenusi per Holokaustą, kai tik nedaugeliui iš mūsų pasisekė išgyventi, vis bandau atkurti atmintyje tai, kas tada vyko.
Gimiau 1934 m. sausio 2 d. Lietuvoje, Kauno mieste, esančiam ant Nemuno ir Vilijos (Neries) upių krantų. Buvau antras vaikas savo tėvų Mozės-Mišos Segalsono ir Chajos-Rajos Arulianski šeimoje.
Man davė vardą „Kelly“, tačiau kažkodėl visi mane vadino Katia. Šis vardas tapo manuoju visam laikui, taip mane ir dabar vadina.
Mano tėvas buvo verslo žmogus, jo specializacija – vyriški drabužiai, daugiausiai vyriškos skrybėlės. Tėvui priklausė fabrikas Panevėžio gatvėje Nr. 4 ir parduotuvė centrinėje mūsų miesto gatvėje – Laisvės alėjoje (tais laikais buvo 47-as namo numeris, dabar 83-ias). Mes gyvenome nuomojamame bute, raudonų plytų name, kaip tik už parduotuvės, netoliese buvo Miesto sodas ir Opera. Dauguma parduotuvių Laisvės alėjoje priklausė žydams. Čia buvo ir mano dėdės Jakobo Segalsono kailių parduotuvė, garsiosios Rozmarinų dešrelės, Kapulskio pyragaičiai, šalia mūsų parduotuvės – Gladšteino optika. Prisimenu tėvą visą laiką užimtą savo verslo reikalais, tačiau kai jis būdavo namuose, aš jausdavau, kad jis priklauso tik man vienai. Aš jį dievinau!
Mama retkarčiais padėdavo tėvui parduotuvėje, tačiau daugiausia laiko aš praleisdavau su ja. Ji vesdavosi mane žiūrėti filmų su Shirley Temple, į muziejų Donelaičio gatvėje, kartais net į baletą – „Gulbių ežerą“.
Mano mama buvo asmenybė, spinduliuojanti gyvenimo džiaugsmu, liekna ir elegantiška, visą laiką draugų apsuptyje. Su jais dažniausiai susitikinėdavo kavinėse – „Metropolyje“, „Monikoje“ ar „Versalyje“, kur smuiku grojo Miša Hofmekleris. Ji mėgo vairuoti mūsų automobilį, žiemą čiuožinėti pačiūžomis ar slidinėti Ąžuolyne-Petrovkoje, vasarą plaukioti Baltijos jūroje. Kelias vasaras iš eilės praleidome Palangos kurorte, o 1939- ųjų vasarą Juodkrantėje.
Tą vasarą aš ypač prisimenu – tai buvo lyg stebuklinga pasaka su „Princu“, keleriais metais už mane vyresniu berniuku, kurio vardas buvo Andrejus. Jūros pakrantėje kartu su juo rinkome gintarą, jis mane lydėjo į vaikų šokių aikštelę, kur orkestrui dirigavo Miša Hofmekleris. Tada man buvo penkeri su puse metų.
Buvo ir kitos vasaros, kurias mes praleisdavome Panemunėje ar Kulautuvoje, tačiau apie jas išliko migloti prisiminimai.
Aš neprisimenu, kad mano tėvai būtų buvę labai religingi (tokios buvo mano močiutės), kad jie valgytų košerinį maistą, tačiau žinau, kad kiaulienos mes nevalgėme. Tarp savęs tėvai kalbėjo jidiš ar rusų kalba, aš kalbėjau tik lietuviškai.
1940-aisiais, prieš pat Sovietų įžengimą į Kauną, mes persikėlėme į kitą vietą, išsinuomavome prabangų butą Dušnickiui priklaususiame name, Vasario 16-osios gatvėje. Dušnickis ir pats ten gyveno. Jų dukra Tolia buvo mano brolio klasės draugė, o su jaunesniąja – Chima kartu žaisdavome lėlėmis. Įsigaliojus komunistiniam režimui, nacionalizavo mano tėvo skrybėlių fabriką ir parduotuvę, kaip ir dar vieną parduotuvę, kurią mes turėjome Vilniuje. Butą konfiskavo. Mes persikėlėme į kitą butą Mickevičiaus gatvėje, kuriuo turėjome dalintis su viena lietuvių sutuoktinių pora ir dviejomis jaunomis lietuvėmis moterimis. Vieną iš jų Genutę, Genovaitę Pukaitę, aš labai pamilau. Ji mane taip pat mylėjo.
Savaime suprantama, kad mano mama buvo labai nelaiminga dėl mūsų naujos aplinkos. Ji tada dar nežinojo, kad tai man išeis tik į gera...
Artėjo 1941-ieji. Mano brolis Liusikas (septyneriais metais už mane vyresnis) ruošėsi į pionierių stovyklą Palangos pajūryje. Aš ką tik baigiau Aušros pradžios mokyklos, buvusios Ugniagesių gatvėje, pirmąją klasę, galėjau prie jo prisijungti ir važiuoti kartu. Tačiau labiau norėjau praleisti vasarą su savo močiute Taibe Arulianski (gim. Šachnovič) Alytaus rajone, Punioje – nuostabaus grožio kampelyje, netoli Nemuno, kurio vandenyse mes, vaikai, mėgdavome maudytis. 1941 m. birželio 21-ą, vakare, su kariniu sunkvežimiu, lydima tėvų pažįstamo rusų karininko, buvau išsiųsta į kaimą. Prieš palikdami miestą, trumpam stabtelėjome Laisvės alėjoje, užsinorėjome suvalgyti po karštą dešrelę su garstyčiomis po dideliu kaštonu. Dešrelės buvo tokios skanios...
Kitą rytą, birželio 22-ą, vokiečiai įžygiavo į Punią. Mūsų gyvenimas pradėjo keistis. Mums buvo įsakyta nešioti geltoną Dovydo žvaigždę. Buvau įsitikinusi, kad tai privilegija ir nešiojau ją išdidžiai. Močiutės gyvenamasis kambarys buvo paverstas karininkų darbo kambariu, pro kurį mums nebegalima buvo praeiti, kaip ir nebegalima buvo daugiau naudotis priekinėmis namo durimis. Kad pakliūtume į savo nuosavą miegamajį namo gale, turėjome ropštis per langą. Į namą galėjome įeiti tik pro virtuvę iš kiemo pusės. Man tai atrodė kaip žaidimas. Būdama tuomet septynmečiu vaiku, neturėjau jokių ypatingų būgštavimų, tęsiau savo vasaros atostogas pas močiutę, kuri ir toliau augino savo žąsį, ruošė čiolntą Šabatui ir penktadienio vakarais degino žvakes. Tik vienas dalykas man tada buvo įkyrus – močiutė kasdien man darydavo morkų sultis, kurių aš nekenčiau. Bet tai buvo tik pradžia.
Mano tėvai atsiuntė Manią – Mariją Rudzianskienę, moterį lenkę, kuri pas mus dirbdavo, parvežti mane pas juos atgal. Žydams jau nebebuvo leidžiama važinėti iš vienos vietos į kitą.
Mano močiutė buvo įsitikinusi, kad nieko blogo kaime mums negali nutikti, „čia yra maisto produktų“. Čia buvo jos draugai lietuviai, ypatingai kunigas, jos „brangusis kaimynas“. Ji manęs neišleido, nusiuntė Manią atgal, ragindama mano tėvus paskubėti atvykti ir pasilikti kartu kaime. Tačiau tėvai atidavė pirmenybę Kaunui ir liko tenai.
Mania vėl atvyko manęs paimti. Mes užtrukome daug valandų, kol įveikėme beveik 60 kilometrų iki Kauno. Ji atvedė mane į Kauno getą, Vilijampolę-Slobodką, skurdų rajoną kitoje Vilijos pusėje, kur mano tėvai buvo priversti persikelti, kol manęs nebuvo. Tai buvo ta diena, kai uždarė geto vartus – 1941-ųjų rugpjūčio 15 d.
Mano močiutės optimizmas nepasiteisino. 1941-ųjų metų rugsėjo 8-9 dienomis visus Punios ir jos apylinkių žydus, apie 1400 žmonių, brutaliai nužudė lietuviai ir užkasė dviejose didžiulėse masinėse kapavietėse netoli Klidžiūnų kaimo, šalia Butrimonių.
Frida ir Liuba, dvi mano močiutės dukterys, išliko gyvos, nes prieš karą spėjo emigruoti į Pietų Afriką (Johannesburg).
Kita mano močiutė, gyvenusi Kaune, Chaja Segalson (mergautinė pavardė Svojaticki) 1944 m. kovo 27 d., per Vaikų akciją Kauno gete, buvo išvežta į Aušvico koncentracijos stovyklą.
Laimei, mano senelius Leibą Segalsoną ir Kopelį Arulianskį likimas apsaugojo. Abu mirė prieš karą, dar prieš man gimstant.
Mano pusbroliai Liova, Genia, Vova ir jų motina Liuba, mano dėdės Jakobo Segalsono našlė baigė savo dienas Vilniaus ir Varšuvos getuose, – jie neišgyveno.
Daug nerašysiu apie gete praleistus metus, jau labai daug apie tuos laikus prirašyta.
Mes visi trys gyvenome Linkuvos gatvėje Nr. 56, visi savi viename kambaryje (mano broliukas Liusikas iš Palangos pabėgo į Rusiją, ten prisijungė prie Raudonosios armijos, išvadavusios Lietuvą nuo vokiečių 1944 m.). Kaip kontrastas mažiems mediniams nameliams, buvusiems aplink mus, namas, kuriame mes gyvenome, buvo baltai dažyta, anksčiau buvusi privati, dviejų aukštų vila. Iš kitų šeimų, kurios užėmė likusius kambarius, aš prisimenu šiuos žmones:
1. Hofmekleriai: Miša (smuikininkas), jo tėvai, žmona Peralė, kuri buvo mano motinos pusseserė, ir jų dukra Dalia.
2. Dr. Aaron Percikovič (ginekologas), jo žmona Raja ir jų sūnus Alikas.
3. Jų brolienė Enta su savo dviem vaikais – Daviku ir Zina Bergeriais.
4. Aja Zauberblat (Aya Sauberblat), jos motina, senelis ir sūnus Mironas.
5. Anna Rozenbaum (Anna Rosenbaum), jos sūnus Bubi ir dukra Lili.
Lili buvo vyresnė už daugumą iš mūsų, labai graži, gyvybinga, linksma, pilna kūrybinių fantazijų, kurias ji panaudodavo suburdama mus ir organizuodama visų mūsų veiklą. Vienas iš tos veiklos pavyzdžių – vaidinimai, kuriuos ji rengdavo garaže. Mes juose dalyvaudavome, vaidindami susirinkusiai publikai. Paprastai garažas buvo naudojamas kaip sandėlys, o per šventes ten melsdavosi. Dauguma mūsų žaidimų buvo su sagomis. Kiekviena saga, priklausomai nuo dydžio ir rūšies, turėjo savo kainą. Kalbėjome mes jidiš arba rusiškai, tada aš ir pramokau jidiš ir rusų kalbą. Žiemą kartais žaisdavome su sniegu. Kartą vasarą mums leido eiti maudytis į upę, buvome atidžiai stebimi sargybinių, tačiau vis tiek tai buvo puiku.
Miša Hofmekleris ir Aliką, ir mane mokino griežti smuiku. Mane mokino ir siuti. Turėjome didelį kiemą, auginome truputį daržovių, porą triušių. Kai triušiai nusibaigė, surengėme jiems „tikras laidotuves“. Maistas buvo normuotas, dažniausiai kelios rūšys sriubos. Didelėmis pastangomis, smarkiai rizikuojant, papildomas maistas patekdavo į getą kontrabandiniu būdu. Pamenu mamos ir savo nusivylimą, kai dėl gerklės uždegimo negalėjau valgyti specialiai man gauto kiaušinio. Kartą mums buvo skirtos specialios vaišės – arkliena, kurią mano mama išvirė, pridėjusi labai daug česnako. Ir kvapas, ir skonis buvo siaubingi. Po to vengiau česnako daugelį metų.
Mes gyvenome išvadavimo viltimi, tuo tarpu geto gyventojų skaičius vis mažėjo nuo akcijos iki akcijos, ypatingai sumažėjo po Didžiosios akcijos, kuri įvyko 1941 spalio 28 d. Demokratų aikštėje. Vos išaušus, mes, visi geto gyventojai, buvome surinkti aikštėje ir stovėdami daugelį valandų laukėme, kol praeisime vokiečių karininkų vykdomą atranką: žmonės, palikti gyventi, turėjo eiti į kairę pusę, o dešinė buvo blogoji pusė. Mano tėvas turėjo „Jordano pažymėjimą“ – sertifikatą, reiškiantį, kad jis yra „naudingas“ darbininkas. Į savo globą jis dar paėmė Ają Zauberblat, kaip savo seserį su sūnumi ir jos motiną, kurią pristatė kaip savo motiną, tačiau nieko nebegalėjo padėti Ajos seneliui.
Aš prisimenu paliktą seną žmogų, suglumusį ir pasimetusį didelėje minioje. Jis negrįžo su mumis namo. Jam buvo lemta likti tarp to vieno trečdalio iš 30 000 pasmerktųjų geto gyventojų, kuriuos sekančią dieną nuvarė į IX fortą ir ten nužudė.
Laimė, dauguma vaikų iš mūsų namo išgyveno per karą. Lili Rozenbaum-Milner dabar Helsinkyje, Miron Zauberblat gyvena JAV, Dalia Hofmekler-Ginzburg, Alikas Percikovičius ir aš – Izraelyje.
Aš manau, kad bent pradžioje mes gete jautėmės saugiau nei kiti, nes mano tėvas vadovavo „Didžiosioms dirbtuvėms“, buvusioms geto teritorijoje, Krikščiukaičio gatvėje. Jis ir tie, kurie ten dirbo, jei taip galima pasakyti, buvo naudingi vokiečiams, todėl jie ir jų šeimos buvo kaip ir atsarginiai. Dauguma mūsų šeimos narių, per 1943 metų Sederį buvę pas dėdę Samuelį Segalsoną ir jo žmoną Rają (Dvaro gatvėje Nr. 34) dar buvo gyvi.
Kai Kauno gete pasklido kalbos, kad artėja Vaikų akcija, (1944 m. kovo 27-28 d.), mano mama kažkokiu būdu susisiekė su Mania ir Genute. Jos abi norėjo mane paimti. Aš labiau norėjau gyventi su Genute. Todėl vietoj manęs Mania Rudzianskienė paėmė mano puseserę Dalią Hofmekler.
Vieną vakarą, kelios dienos prieš Vaikų akciją, papirkus sargybinius, mane išvedė per pagrindinius geto vartus. Čia manęs laukė Genutė, pervedė tiltu per Viliją ir abi nuėjome į miestą.
Aš pasilikau su Genute Kaune, Prezidento gatvėje Nr. 6. Su Genute dalinausi lova, kambariu su jos drauge, butu su Pranute Špokaite-Juodvalkienė, kuri buvo aktyvi žydų gelbėtoja. Laikas nuo laiko kai kurie žydai pasilikdavo pas ją trumpam. Ji man gavo suklastotus dokumentus, pagal kuriuos tapau pasimetusiu rusų karininko vaiku. Aš žinojau, kad tie dokumentai negalėjo būti vertinami kaip labai patikimi, ypač dėl mano žydiškos išvaizdos – tamsiai ų akių ir garbanotų juodų plaukų. Dauguma kaimynų buvo nusitatę priešiškai, todėl keletą dienų buvau priversta slapstytis kitoje vietoje. Kad įsigytų priedangą, Špokaitė įsigudrino vaišinti vokiečių ir lietuvių policininkus. Tokiais atvejais aš buvau laikoma toliau „nuo akių“, – tai baugino. Tada tapau Katryte ir privalėjau tikėti, privalėjau būti laiminga, palikusi getą, tačiau labai greitai pasijutau nesaugi, man pasidarė nepaprastai liūdna, jaučiausi vieniša. Nepaisydama Genutės atjautimo, supratimo, aš reikalavau, kad mane sugrąžintų atgal pas tėvus.
Buvo sutarta dėl mūsų su mama pasimatymo lyg ir ankstesniame Gladšteino bute. Aš graudžiai verkiau. Kai dabar prisimenu, tai mane liūdina. Ką turėjo jausti mama, negalėdama manęs paimti su savimi atgal? Tai buvo paskutinis kartas, kai mes su ja matėmės.
Pasilikau su Genute. Ji man surado draugę – kaimynų mergaitę Grasildą Kniukštaitę, kuri po savo pamokų ateidavo pas mane pažaisti, paruošti savo namų darbus. Ji buvo labai jautri ir taktiška, jokiomis užuominomis niekada man neparodydavo, kad esu žydė, kai tik galėdavo, visada būdavo pasirengusi padėti. Jos dėka, ir mano sustiprėjimas krikščioniškas tikėjimas, domėjimasis Naujuoju Testamentu, ir žinoma, pirmiausia Genutės dėka, šie dalykai man tapo artimi.
Ištisomis dienomis, kai visi išeidavo į darbą, aš likdavau bute viena, dažniausiai skaitydavau. Kartais rytais, kai Vilniaus gatvėje pasirodydavo geto darbo brigados ir marširuodavo toliau, negalėdavau susilaikyti ir žiūrėdavau pro langą į gerai pažįstamus veidus. Retkarčiais rizikuodavome ir išeidavome su Grasilda ar Genute į gatvę, dažniausiai į bažnyčią. Vieną dieną akis į akį susidūriau su savo geto drauge Fruma Vitkinaite. Abi labai išsigandome, tačiau sugebėjome „nepastebėti“ viena kitos.
Kai priartėjo rusai, frontas buvo šalia. Genutė nusprendė perkelti mane pas savo tėvus, kurie gyveno Radžiūnų kaime, Ukmergės rajone.
Lietuviškai kalbėjau be jokio akcento, nors išvaizda sakė ką kita. Kai kaimynai kaime pradėjo šnekėti, kad esu Genutės nesantuokinė duktė, mes neneigėme gandų: „panašu, kad mergaitės tėvas – žydas“.
Kai 1944-ųjų liepą pasirodė rusų armija, aš netvėriau džiaugsmu. Deja, neilgam. Gavau žinią, kad mano mama mirusi, tėvą išvežė likviduojant getą, jo likimas nežinomas. Po nekurio laiko Genutė grįžo į Kauną, dar vieneriems metams palikusi mane pas savo tėvus ir seseris – Birutę, Albiną (su ja dalinomės lova) ir Reginą, kuri tapo mano drauge. Dar viena ištekėjusi sesuo Aldona gyveno už keturių kilometrų nuo mūsų, Taujėnuose, netoli bažnyčios. Sekmadieniais mes eidavome ten į mišias... Genutės tėvai rūpinosi manimi, jaučiau, kad kartais jie elgiasi su manimi geriau nei su savais anukais. Aš juos gerbiau kaip savo senelius. Jie buvo neturtingi, geri, padorūs, sunkiai dirbantys valstiečiai, gyveno savo paprastą gyvenimą, maitinosi duona, bulvėmis ir košėmis, kurias aš mėgau. Turėjome savo obuolių, grybų, mėlynių ir žemuogių iš šalia esančių miškų. Aš visada gaudavau stiklinę šviežio pieno, retkarčiais kiaušinį. Turėjome šunį – Princą, labai prie jo prisirišau. Aš buvau šeimos dalis!
1944–1945 metų žiema buvo labai šalta, daug prisnigo. Ėjau į kaimo mokyklą, ketvirtą klasę baigiau geriausiais pažymiais savo klasėje. Deja, beveik visą laiką tekdavo kęsti utėles, kojos buvo žaizdotos, susirgau šiltine. Mane paguldė į ligoninę Ukmergėje (apie 20 kilometrų nuo kaimo), plikai nuskuto galvą, jau buvau visai prie mirties slenksčio. To nesupratau, kol neatėjo kunigas suteikti paskutinio patepimo. Ligoninėje kelis kartus mane aplankė Albina, atnešė keptų obuolių, kuriuos man atsiuntė jos motina.
Nepaisant visko, aš pasveikau, grįžau į kaimą, tačiau greitai supratau, kad ši vieta nėra tokia saugi, kaip maniau. Nors karas baigėsi 1945 metais, mano gyvenimas beveik nepasikeitė. Vis dar reikėjo slėpti savo identitetą, kadangi daugumai lietuvių nacių režimas buvo priimtinesnis nei sovietų. Aplinkiniuose miškuose buvo įsitvirtinę taip vadinami partizanai, kurie anksčiau kolaboravo su naciais. Ir iš tiesų žmonės, kurie mane slėpė, kuriuos aš mylėjau, visokeriopai jiems padėjo. Vieną dieną aš įėjau į svirną ir, didžiam mano nustebimui, pamačiau Albiną ir Joną Perkūną, kuris buvo vienu iš jų. Jo galva buvo sužeista. Pažinau jį tą pačią minutę, kai tik pamačiau. Jis ateidavo pas Albiną, flirtuodavo stovėdamas už tvoros, nes motina niekada jam neleido įeiti pro vartelius. Priežastis buvo viena: „jis žudė žydus“. Tą minutę, kai jį pamačiau, mane apėmė panika, ir aš pabėgau. Po to niekas šio incidento neminėjo, tačiau aš tą žmogų mačiau, žinojau, kad jis kažkur čia netoliese ir labai bijojau.
1945 metų rugpjūčo pabaigoje, anksti ryte, aš dar miegojau, netikėtai pasirodė mano brolis Liusikas, apsirengęs rusų armijos uniforma. Jis buvo informuotas, kad aplinkiniuose miškuose yra partizanų, todėl atkeliavo manęs pasiimti, lydimas rusų kareivių. Jis įsakė per dvi valandas nuvežti mane su visais priklausančiais man daiktais į Taujėnų policijos skyrių. Tai sukėlė didžiulį sutrikimą, paaiškėjo tikrasis mano identitetas. Nors aš džiaugiausi, kad galiu susitikti su broliu, tačiau labai blogai jaučiausi dėl to, kaip visa tai buvo atlikta. Senelius įžeidė jo elgesys, jie jokiu būdu to nenusipelnė. Man buvo sunku su jais skirtis, tačiau jaučiau, kad turiu palikti kaimą.
Brolis mane nuvežė į Kauną ir paliko pas tėvo draugus Chonę Lipšicą ir jo žmoną Katią. Mažas kambarėlis Putvinskio gatvėje, kuriame jie gyveno, tapo man daugiau nei svetingas. Jie buvo labai malonūs žmonės, noriai pasilikau pas juos.
Kartą nuėjau į sinagogą Ožeškienės gatvėje, buvusioje čia pat už kampo, bet labai nusivyliau, nes nepamačiau nei vieno žmogaus, kurį pažinojau. Netoliese „Metropolio“ restorane dirbo Genutė, kartas nuo karto ją lankydavau.
Pas Lipšicus gyvenau apie keturis mėnesius, kol kartą, kaip iš kito pasaulio, pasirodė Peralė Hofmekler (buvo galvojama, kad ji mirusi Štuthofe). Peralė iš kažkur sužinojo, kad mano tėvas ir jos vyras Miša gyvi ir yra Vokietijoje. Ji atvyko pasiimti savo septynerių metų dukters Dalios ir manęs, reikėjo nelegaliai pervažiuoti sieną į Lenkiją, kad galėtume juos pasiekti. Aš džiaugiausi, galvodama apie ateitį.
1946 m. sausio 5–6 dienomis ilgai lauktas įvykis buvo pradėtas įgyvendinti. Kartu su daugeliu kitų žmonių šaltą, snieguotą naktį mes išvažiavome iš Vilniaus. Vieno iš keturių mus vežusių sunkvežimių vairuotojas pasirodė esąs informatorius. Rusų armijos kareiviai pradėjo šaudyti, ir mus sustabdė, nuvežė į centrinę KGB būstinę Gedimino prospekte. Po ilgo ir varginančio tardymo suaugusieji buvo nusiųsti į kalėjimą. Su jais buvo Peralė Hofmekler ir mano brolis.
Mus, vaikus, dienai baigiantis, nusiuntė į vaikų namus, iš kurių sekantį rytą mes pabėgome. Aš nusivedžiau Dalią pas savo tėvo pusbrolį dr. Ovadiją Jochelson, kuri gyveno už kelių kvartalų, Trakų gatvėje. Iš čia Dalią perkėlė pas jos giminės Veršbovič, irgi ant Trakų gatvės. Aš kurį laiką buvau pas Jochelsonus, vėliau jie mane patalpino į Vilniaus žydų vaikų našlaičių prieglaudą Žygimantų gatvėje, Neries pakarantėje. Tęsiau mokslus, lankiau lietuvių mokyklą Vilniaus senamiestyje. Dažnai praeidavau pro Katedrą. Galbūt tai buvo pagrindinė priežastis, kad jaučiausi taip, tarsi būčiau pašalinta iš visuomenės. Nors vaikų namų darbuotojai stengėsi kiek galėdami, maistas buvo skurdus, ir patys vaikų namai įsiminė kaip labai liūdna ir šalta vieta. Vėl apniko utėlės, bijojau, kad nenukirptų plaukų kaip anksčiau. Vienintelis mano džiaugsmas buvo fortepijono pamokos, kurias aš lankiau konservatorijoje. Mano mokytoja buvo gerai žinoma fortepijono dėstytoja – Nadja Dukstulski, mūsų šeimos pažįstama iš Kauno.
Mane lankydavo Katia Lipšic, kiekvieną sykį ateidama vis atnešdavo pyragaitį. Praėjus šešiems mėnesiams, ji pasiėmė mane iš vaikų namų ir nuvežė į Kauną pas Genutę į Žemuogių Nr. 4, Žaliakalnyje. Čia vėl pasijutau kaip namuose, nors paaiškėjo, kad nebesu pilnateisė šių namų narė. Buvo leista suprasti, kad daugiau negaliu aplankyti Genutės tėvų kaime, nes tai būtų pavojinga man pačiai. Netyčia nugirdau, kaip Genutės draugė priekaištavo jai, kad vis dar mane laiko, užuot nusiuntusi pas savus, juk karas jau baigėsi.
Genutės sesuo Aldona su savo vyru ir keturiais vaikais – Henriku, Lida, Judita ir Faustu, atvyko ir apsigyveno pas mus. Mes visi gerai sutarėme. Kol Genutė būdavo darbe, eidavau priešpiečių pas Katią. Leisdavausi žemyn Kauko laiptais, perkirsdavau Laisvės alėją aplankydavau mūsų ankstesnius kaimynus Gladšteinus, kurie vėl sugrįžo į savo prieškarinį butą.
Mano draugė Grasilda irgi buvo mieste.
Vieną dieną, eidama Ukmergės–Savanorių gatvėmis, aš susidūriau su Fruma. Šį kartą mes nepaprastai apsidžiaugėme. Ji vienintelė iš savo šeimos liko gyva, gyveno netoli nuo mūsų pas Heleną Holzman. Mes aplankėme viena kitą ir planavome kartu eiti į mokyklą. Atrodė, kad gyvenimas vėl tampa normalus.
Tačiau kartą atėjo telegrama iš Lodzės, pasirašyta mano tėvo. Jis ieškojo manęs. Telegrama pasiekė žydų vaikų namus Kaune. Ten dirbanti Chana Bravo pasirūpino, kad telegrama pasiektų mane.
Kaip vėliau sužinojau, mano tėvas buvo išvaduotas iš Dachau 1945 m. gegužės 1-ą. 1946 m. balandžio 2 d. Vokietijoje, Landsberge, jis vedė Ženią Segal (gim. Ginsburg), kurią pažinojau kaip geto kaimynę. Ji buvo našlė, savo vaikų neturėjo, artimai draugavo su Percikovičiais. Ženia išvadavimo sulaukė Štuthofe. Tai ji atvyko į Lodzę, kreipėsi į „Bricha“ ir organizavo mano pervežimą per sieną. Šiems tikslams ji panaudojo žiedą su briliantu, kurį jai parūpino rabinas Abraham Klausner, JAV armijos kapelionas. Greitai po to kažkas atvyko paimti manęs.
Turiu pasakyti, kad tada aš jau niekur nebenorėjau važiuoti. Buvau susirūpinusi, nes sekančią dieną reikėjo pradėti lankyti mokyklą. Mylėjau Genutę, jaučiau, kad ir ji mane myli, bet ji mane ir įtikino. Mane nuvežė traukiniu į Vilnių, vėl grąžino, po to vėl paėmė ir patalpino bute, kuriame mes turėjome laukti, kol bus galima tęsti kelionę. Tai užtruko beveik tris savaites, kol perkirtome sieną su suklastotais lenkų, grižtančių į savo tėvynę Lenkiją, dokumentais. Per Baranovičius pasiekėme Varšuvą ir Lodzę. Man tai atrodė kaip amžinybė. Todėl mano nusivylimas buvo didžiulis, kai pamačiau ne mane sutinkantį tėvą, o jo žmoną Ženią. Ji buvo maloni. Vaišino mane karštu šokoladu, išnaikino mane apnikusias utėles. Dar vieną kartą nelegaliai perkirtome kitą sieną – šį kartą iš Lenkijos į Vokietiją. Užtruko mėnesį, kol pagaliau mes pasiekėme mano tėvą Miunchene. Tai buvo 1946-ųjų spalio 28 diena. Mano svajonės pavirto tikrove. Po beveik trejų metų išsiskyrimo vėl susitikau su tėvu. Tik tada sužinojau viską, kas atsitiko, kai palikau getą:
1944 metų liepą, kai priartėjo Sovietai, vokiečiai pradėjo Kauno geto likvidaciją. Žydai tada galvojo, kad juos ruošiasi siųsti į mirtį.
Mano tėvas nusprendė eiti kartu su visais. Jis išgyveno Dachau kartu su savo broliu Samueliu, sūnėnais Liusiku-Ariju ir Chone, pusbroliu Iljuša Segalsonu.
Tėvo sesuo Altočke Maliacki ir jos dukra Lialia neišgyveno.
Mano motina nusprendė likti ir kartu su savo jaunesniuoju broliu Dodiku, dr. Davidu Arulianski, ir jo žmona Ira (gim. Gurvič) pasislėpti „malinoje“ – slėptuvėje, įrengtoje gete. Kadangi getą sugriovė ir sudegino, niekas iš jų neišgyveno. Mano motinai buvo 40 metų.
Sugrįžusi pas tėvą, gavau naujus drabužius, praėjau pilną medicininį patikrinimą, po kurio mane nusiuntė į Berchtesgaden. Likimo ironija – tai buvo mėgiamiausia Hitlerio poilsio vieta.
Sekančius dvejus metus gyvenome Miunchene, Bogenhausene, Kopernikus gatvėje Nr. 1. Mano tėvas tapo Centrinio išvaduotųjų žydų komiteto nariu amerikiečių zonoje, Vokietijoje. Aš lankiau čia įsteigtą Hebrajų mokyklą, joje pagrindinė kalba buvo jidiš. 1947 m. vaikams surengė vasaros stovyklą Bavarijos Alpėse, Urfelde prie Walchensee, o 1948 m. Hartmannsberge. Įsigijau naujų draugų, nors ir turėjau sunkumų prisitaikydama prie naujo gyvenimo. Man trūko mamos.
Ženia buvo inteligentiška, gyvybinga moteris, turėjo gerą humoro jausmą. Tikiu, kad jos ketinimai buvo kuo geriausi, bet tada jie neatitiko manųjų jausmų.
Tuo laikotarpiu palaipsniui lioviausi meldusis ir tikėjusi Marija ir Jėzumi Kristumi. Bet visada prisimenu, kokią didelę paguodą šis tikėjimas man suteikė sunkiausiu metu.
Gimiau 1934 m. sausio 2 d. Lietuvoje, Kauno mieste, esančiam ant Nemuno ir Vilijos (Neries) upių krantų. Buvau antras vaikas savo tėvų Mozės-Mišos Segalsono ir Chajos-Rajos Arulianski šeimoje.
Man davė vardą „Kelly“, tačiau kažkodėl visi mane vadino Katia. Šis vardas tapo manuoju visam laikui, taip mane ir dabar vadina.
Mano tėvas buvo verslo žmogus, jo specializacija – vyriški drabužiai, daugiausiai vyriškos skrybėlės. Tėvui priklausė fabrikas Panevėžio gatvėje Nr. 4 ir parduotuvė centrinėje mūsų miesto gatvėje – Laisvės alėjoje (tais laikais buvo 47-as namo numeris, dabar 83-ias). Mes gyvenome nuomojamame bute, raudonų plytų name, kaip tik už parduotuvės, netoliese buvo Miesto sodas ir Opera. Dauguma parduotuvių Laisvės alėjoje priklausė žydams. Čia buvo ir mano dėdės Jakobo Segalsono kailių parduotuvė, garsiosios Rozmarinų dešrelės, Kapulskio pyragaičiai, šalia mūsų parduotuvės – Gladšteino optika. Prisimenu tėvą visą laiką užimtą savo verslo reikalais, tačiau kai jis būdavo namuose, aš jausdavau, kad jis priklauso tik man vienai. Aš jį dievinau!
Mama retkarčiais padėdavo tėvui parduotuvėje, tačiau daugiausia laiko aš praleisdavau su ja. Ji vesdavosi mane žiūrėti filmų su Shirley Temple, į muziejų Donelaičio gatvėje, kartais net į baletą – „Gulbių ežerą“.
Mano mama buvo asmenybė, spinduliuojanti gyvenimo džiaugsmu, liekna ir elegantiška, visą laiką draugų apsuptyje. Su jais dažniausiai susitikinėdavo kavinėse – „Metropolyje“, „Monikoje“ ar „Versalyje“, kur smuiku grojo Miša Hofmekleris. Ji mėgo vairuoti mūsų automobilį, žiemą čiuožinėti pačiūžomis ar slidinėti Ąžuolyne-Petrovkoje, vasarą plaukioti Baltijos jūroje. Kelias vasaras iš eilės praleidome Palangos kurorte, o 1939- ųjų vasarą Juodkrantėje.
Tą vasarą aš ypač prisimenu – tai buvo lyg stebuklinga pasaka su „Princu“, keleriais metais už mane vyresniu berniuku, kurio vardas buvo Andrejus. Jūros pakrantėje kartu su juo rinkome gintarą, jis mane lydėjo į vaikų šokių aikštelę, kur orkestrui dirigavo Miša Hofmekleris. Tada man buvo penkeri su puse metų.
Buvo ir kitos vasaros, kurias mes praleisdavome Panemunėje ar Kulautuvoje, tačiau apie jas išliko migloti prisiminimai.
Aš neprisimenu, kad mano tėvai būtų buvę labai religingi (tokios buvo mano močiutės), kad jie valgytų košerinį maistą, tačiau žinau, kad kiaulienos mes nevalgėme. Tarp savęs tėvai kalbėjo jidiš ar rusų kalba, aš kalbėjau tik lietuviškai.
1940-aisiais, prieš pat Sovietų įžengimą į Kauną, mes persikėlėme į kitą vietą, išsinuomavome prabangų butą Dušnickiui priklaususiame name, Vasario 16-osios gatvėje. Dušnickis ir pats ten gyveno. Jų dukra Tolia buvo mano brolio klasės draugė, o su jaunesniąja – Chima kartu žaisdavome lėlėmis. Įsigaliojus komunistiniam režimui, nacionalizavo mano tėvo skrybėlių fabriką ir parduotuvę, kaip ir dar vieną parduotuvę, kurią mes turėjome Vilniuje. Butą konfiskavo. Mes persikėlėme į kitą butą Mickevičiaus gatvėje, kuriuo turėjome dalintis su viena lietuvių sutuoktinių pora ir dviejomis jaunomis lietuvėmis moterimis. Vieną iš jų Genutę, Genovaitę Pukaitę, aš labai pamilau. Ji mane taip pat mylėjo.
Savaime suprantama, kad mano mama buvo labai nelaiminga dėl mūsų naujos aplinkos. Ji tada dar nežinojo, kad tai man išeis tik į gera...
Artėjo 1941-ieji. Mano brolis Liusikas (septyneriais metais už mane vyresnis) ruošėsi į pionierių stovyklą Palangos pajūryje. Aš ką tik baigiau Aušros pradžios mokyklos, buvusios Ugniagesių gatvėje, pirmąją klasę, galėjau prie jo prisijungti ir važiuoti kartu. Tačiau labiau norėjau praleisti vasarą su savo močiute Taibe Arulianski (gim. Šachnovič) Alytaus rajone, Punioje – nuostabaus grožio kampelyje, netoli Nemuno, kurio vandenyse mes, vaikai, mėgdavome maudytis. 1941 m. birželio 21-ą, vakare, su kariniu sunkvežimiu, lydima tėvų pažįstamo rusų karininko, buvau išsiųsta į kaimą. Prieš palikdami miestą, trumpam stabtelėjome Laisvės alėjoje, užsinorėjome suvalgyti po karštą dešrelę su garstyčiomis po dideliu kaštonu. Dešrelės buvo tokios skanios...
Kitą rytą, birželio 22-ą, vokiečiai įžygiavo į Punią. Mūsų gyvenimas pradėjo keistis. Mums buvo įsakyta nešioti geltoną Dovydo žvaigždę. Buvau įsitikinusi, kad tai privilegija ir nešiojau ją išdidžiai. Močiutės gyvenamasis kambarys buvo paverstas karininkų darbo kambariu, pro kurį mums nebegalima buvo praeiti, kaip ir nebegalima buvo daugiau naudotis priekinėmis namo durimis. Kad pakliūtume į savo nuosavą miegamajį namo gale, turėjome ropštis per langą. Į namą galėjome įeiti tik pro virtuvę iš kiemo pusės. Man tai atrodė kaip žaidimas. Būdama tuomet septynmečiu vaiku, neturėjau jokių ypatingų būgštavimų, tęsiau savo vasaros atostogas pas močiutę, kuri ir toliau augino savo žąsį, ruošė čiolntą Šabatui ir penktadienio vakarais degino žvakes. Tik vienas dalykas man tada buvo įkyrus – močiutė kasdien man darydavo morkų sultis, kurių aš nekenčiau. Bet tai buvo tik pradžia.
Mano tėvai atsiuntė Manią – Mariją Rudzianskienę, moterį lenkę, kuri pas mus dirbdavo, parvežti mane pas juos atgal. Žydams jau nebebuvo leidžiama važinėti iš vienos vietos į kitą.
Mano močiutė buvo įsitikinusi, kad nieko blogo kaime mums negali nutikti, „čia yra maisto produktų“. Čia buvo jos draugai lietuviai, ypatingai kunigas, jos „brangusis kaimynas“. Ji manęs neišleido, nusiuntė Manią atgal, ragindama mano tėvus paskubėti atvykti ir pasilikti kartu kaime. Tačiau tėvai atidavė pirmenybę Kaunui ir liko tenai.
Mania vėl atvyko manęs paimti. Mes užtrukome daug valandų, kol įveikėme beveik 60 kilometrų iki Kauno. Ji atvedė mane į Kauno getą, Vilijampolę-Slobodką, skurdų rajoną kitoje Vilijos pusėje, kur mano tėvai buvo priversti persikelti, kol manęs nebuvo. Tai buvo ta diena, kai uždarė geto vartus – 1941-ųjų rugpjūčio 15 d.
Mano močiutės optimizmas nepasiteisino. 1941-ųjų metų rugsėjo 8-9 dienomis visus Punios ir jos apylinkių žydus, apie 1400 žmonių, brutaliai nužudė lietuviai ir užkasė dviejose didžiulėse masinėse kapavietėse netoli Klidžiūnų kaimo, šalia Butrimonių.
Frida ir Liuba, dvi mano močiutės dukterys, išliko gyvos, nes prieš karą spėjo emigruoti į Pietų Afriką (Johannesburg).
Kita mano močiutė, gyvenusi Kaune, Chaja Segalson (mergautinė pavardė Svojaticki) 1944 m. kovo 27 d., per Vaikų akciją Kauno gete, buvo išvežta į Aušvico koncentracijos stovyklą.
Laimei, mano senelius Leibą Segalsoną ir Kopelį Arulianskį likimas apsaugojo. Abu mirė prieš karą, dar prieš man gimstant.
Mano pusbroliai Liova, Genia, Vova ir jų motina Liuba, mano dėdės Jakobo Segalsono našlė baigė savo dienas Vilniaus ir Varšuvos getuose, – jie neišgyveno.
Daug nerašysiu apie gete praleistus metus, jau labai daug apie tuos laikus prirašyta.
Mes visi trys gyvenome Linkuvos gatvėje Nr. 56, visi savi viename kambaryje (mano broliukas Liusikas iš Palangos pabėgo į Rusiją, ten prisijungė prie Raudonosios armijos, išvadavusios Lietuvą nuo vokiečių 1944 m.). Kaip kontrastas mažiems mediniams nameliams, buvusiems aplink mus, namas, kuriame mes gyvenome, buvo baltai dažyta, anksčiau buvusi privati, dviejų aukštų vila. Iš kitų šeimų, kurios užėmė likusius kambarius, aš prisimenu šiuos žmones:
1. Hofmekleriai: Miša (smuikininkas), jo tėvai, žmona Peralė, kuri buvo mano motinos pusseserė, ir jų dukra Dalia.
2. Dr. Aaron Percikovič (ginekologas), jo žmona Raja ir jų sūnus Alikas.
3. Jų brolienė Enta su savo dviem vaikais – Daviku ir Zina Bergeriais.
4. Aja Zauberblat (Aya Sauberblat), jos motina, senelis ir sūnus Mironas.
5. Anna Rozenbaum (Anna Rosenbaum), jos sūnus Bubi ir dukra Lili.
Lili buvo vyresnė už daugumą iš mūsų, labai graži, gyvybinga, linksma, pilna kūrybinių fantazijų, kurias ji panaudodavo suburdama mus ir organizuodama visų mūsų veiklą. Vienas iš tos veiklos pavyzdžių – vaidinimai, kuriuos ji rengdavo garaže. Mes juose dalyvaudavome, vaidindami susirinkusiai publikai. Paprastai garažas buvo naudojamas kaip sandėlys, o per šventes ten melsdavosi. Dauguma mūsų žaidimų buvo su sagomis. Kiekviena saga, priklausomai nuo dydžio ir rūšies, turėjo savo kainą. Kalbėjome mes jidiš arba rusiškai, tada aš ir pramokau jidiš ir rusų kalbą. Žiemą kartais žaisdavome su sniegu. Kartą vasarą mums leido eiti maudytis į upę, buvome atidžiai stebimi sargybinių, tačiau vis tiek tai buvo puiku.
Miša Hofmekleris ir Aliką, ir mane mokino griežti smuiku. Mane mokino ir siuti. Turėjome didelį kiemą, auginome truputį daržovių, porą triušių. Kai triušiai nusibaigė, surengėme jiems „tikras laidotuves“. Maistas buvo normuotas, dažniausiai kelios rūšys sriubos. Didelėmis pastangomis, smarkiai rizikuojant, papildomas maistas patekdavo į getą kontrabandiniu būdu. Pamenu mamos ir savo nusivylimą, kai dėl gerklės uždegimo negalėjau valgyti specialiai man gauto kiaušinio. Kartą mums buvo skirtos specialios vaišės – arkliena, kurią mano mama išvirė, pridėjusi labai daug česnako. Ir kvapas, ir skonis buvo siaubingi. Po to vengiau česnako daugelį metų.
Mes gyvenome išvadavimo viltimi, tuo tarpu geto gyventojų skaičius vis mažėjo nuo akcijos iki akcijos, ypatingai sumažėjo po Didžiosios akcijos, kuri įvyko 1941 spalio 28 d. Demokratų aikštėje. Vos išaušus, mes, visi geto gyventojai, buvome surinkti aikštėje ir stovėdami daugelį valandų laukėme, kol praeisime vokiečių karininkų vykdomą atranką: žmonės, palikti gyventi, turėjo eiti į kairę pusę, o dešinė buvo blogoji pusė. Mano tėvas turėjo „Jordano pažymėjimą“ – sertifikatą, reiškiantį, kad jis yra „naudingas“ darbininkas. Į savo globą jis dar paėmė Ają Zauberblat, kaip savo seserį su sūnumi ir jos motiną, kurią pristatė kaip savo motiną, tačiau nieko nebegalėjo padėti Ajos seneliui.
Aš prisimenu paliktą seną žmogų, suglumusį ir pasimetusį didelėje minioje. Jis negrįžo su mumis namo. Jam buvo lemta likti tarp to vieno trečdalio iš 30 000 pasmerktųjų geto gyventojų, kuriuos sekančią dieną nuvarė į IX fortą ir ten nužudė.
Laimė, dauguma vaikų iš mūsų namo išgyveno per karą. Lili Rozenbaum-Milner dabar Helsinkyje, Miron Zauberblat gyvena JAV, Dalia Hofmekler-Ginzburg, Alikas Percikovičius ir aš – Izraelyje.
Aš manau, kad bent pradžioje mes gete jautėmės saugiau nei kiti, nes mano tėvas vadovavo „Didžiosioms dirbtuvėms“, buvusioms geto teritorijoje, Krikščiukaičio gatvėje. Jis ir tie, kurie ten dirbo, jei taip galima pasakyti, buvo naudingi vokiečiams, todėl jie ir jų šeimos buvo kaip ir atsarginiai. Dauguma mūsų šeimos narių, per 1943 metų Sederį buvę pas dėdę Samuelį Segalsoną ir jo žmoną Rają (Dvaro gatvėje Nr. 34) dar buvo gyvi.
Kai Kauno gete pasklido kalbos, kad artėja Vaikų akcija, (1944 m. kovo 27-28 d.), mano mama kažkokiu būdu susisiekė su Mania ir Genute. Jos abi norėjo mane paimti. Aš labiau norėjau gyventi su Genute. Todėl vietoj manęs Mania Rudzianskienė paėmė mano puseserę Dalią Hofmekler.
Vieną vakarą, kelios dienos prieš Vaikų akciją, papirkus sargybinius, mane išvedė per pagrindinius geto vartus. Čia manęs laukė Genutė, pervedė tiltu per Viliją ir abi nuėjome į miestą.
Aš pasilikau su Genute Kaune, Prezidento gatvėje Nr. 6. Su Genute dalinausi lova, kambariu su jos drauge, butu su Pranute Špokaite-Juodvalkienė, kuri buvo aktyvi žydų gelbėtoja. Laikas nuo laiko kai kurie žydai pasilikdavo pas ją trumpam. Ji man gavo suklastotus dokumentus, pagal kuriuos tapau pasimetusiu rusų karininko vaiku. Aš žinojau, kad tie dokumentai negalėjo būti vertinami kaip labai patikimi, ypač dėl mano žydiškos išvaizdos – tamsiai ų akių ir garbanotų juodų plaukų. Dauguma kaimynų buvo nusitatę priešiškai, todėl keletą dienų buvau priversta slapstytis kitoje vietoje. Kad įsigytų priedangą, Špokaitė įsigudrino vaišinti vokiečių ir lietuvių policininkus. Tokiais atvejais aš buvau laikoma toliau „nuo akių“, – tai baugino. Tada tapau Katryte ir privalėjau tikėti, privalėjau būti laiminga, palikusi getą, tačiau labai greitai pasijutau nesaugi, man pasidarė nepaprastai liūdna, jaučiausi vieniša. Nepaisydama Genutės atjautimo, supratimo, aš reikalavau, kad mane sugrąžintų atgal pas tėvus.
Buvo sutarta dėl mūsų su mama pasimatymo lyg ir ankstesniame Gladšteino bute. Aš graudžiai verkiau. Kai dabar prisimenu, tai mane liūdina. Ką turėjo jausti mama, negalėdama manęs paimti su savimi atgal? Tai buvo paskutinis kartas, kai mes su ja matėmės.
Pasilikau su Genute. Ji man surado draugę – kaimynų mergaitę Grasildą Kniukštaitę, kuri po savo pamokų ateidavo pas mane pažaisti, paruošti savo namų darbus. Ji buvo labai jautri ir taktiška, jokiomis užuominomis niekada man neparodydavo, kad esu žydė, kai tik galėdavo, visada būdavo pasirengusi padėti. Jos dėka, ir mano sustiprėjimas krikščioniškas tikėjimas, domėjimasis Naujuoju Testamentu, ir žinoma, pirmiausia Genutės dėka, šie dalykai man tapo artimi.
Ištisomis dienomis, kai visi išeidavo į darbą, aš likdavau bute viena, dažniausiai skaitydavau. Kartais rytais, kai Vilniaus gatvėje pasirodydavo geto darbo brigados ir marširuodavo toliau, negalėdavau susilaikyti ir žiūrėdavau pro langą į gerai pažįstamus veidus. Retkarčiais rizikuodavome ir išeidavome su Grasilda ar Genute į gatvę, dažniausiai į bažnyčią. Vieną dieną akis į akį susidūriau su savo geto drauge Fruma Vitkinaite. Abi labai išsigandome, tačiau sugebėjome „nepastebėti“ viena kitos.
Kai priartėjo rusai, frontas buvo šalia. Genutė nusprendė perkelti mane pas savo tėvus, kurie gyveno Radžiūnų kaime, Ukmergės rajone.
Lietuviškai kalbėjau be jokio akcento, nors išvaizda sakė ką kita. Kai kaimynai kaime pradėjo šnekėti, kad esu Genutės nesantuokinė duktė, mes neneigėme gandų: „panašu, kad mergaitės tėvas – žydas“.
Kai 1944-ųjų liepą pasirodė rusų armija, aš netvėriau džiaugsmu. Deja, neilgam. Gavau žinią, kad mano mama mirusi, tėvą išvežė likviduojant getą, jo likimas nežinomas. Po nekurio laiko Genutė grįžo į Kauną, dar vieneriems metams palikusi mane pas savo tėvus ir seseris – Birutę, Albiną (su ja dalinomės lova) ir Reginą, kuri tapo mano drauge. Dar viena ištekėjusi sesuo Aldona gyveno už keturių kilometrų nuo mūsų, Taujėnuose, netoli bažnyčios. Sekmadieniais mes eidavome ten į mišias... Genutės tėvai rūpinosi manimi, jaučiau, kad kartais jie elgiasi su manimi geriau nei su savais anukais. Aš juos gerbiau kaip savo senelius. Jie buvo neturtingi, geri, padorūs, sunkiai dirbantys valstiečiai, gyveno savo paprastą gyvenimą, maitinosi duona, bulvėmis ir košėmis, kurias aš mėgau. Turėjome savo obuolių, grybų, mėlynių ir žemuogių iš šalia esančių miškų. Aš visada gaudavau stiklinę šviežio pieno, retkarčiais kiaušinį. Turėjome šunį – Princą, labai prie jo prisirišau. Aš buvau šeimos dalis!
1944–1945 metų žiema buvo labai šalta, daug prisnigo. Ėjau į kaimo mokyklą, ketvirtą klasę baigiau geriausiais pažymiais savo klasėje. Deja, beveik visą laiką tekdavo kęsti utėles, kojos buvo žaizdotos, susirgau šiltine. Mane paguldė į ligoninę Ukmergėje (apie 20 kilometrų nuo kaimo), plikai nuskuto galvą, jau buvau visai prie mirties slenksčio. To nesupratau, kol neatėjo kunigas suteikti paskutinio patepimo. Ligoninėje kelis kartus mane aplankė Albina, atnešė keptų obuolių, kuriuos man atsiuntė jos motina.
Nepaisant visko, aš pasveikau, grįžau į kaimą, tačiau greitai supratau, kad ši vieta nėra tokia saugi, kaip maniau. Nors karas baigėsi 1945 metais, mano gyvenimas beveik nepasikeitė. Vis dar reikėjo slėpti savo identitetą, kadangi daugumai lietuvių nacių režimas buvo priimtinesnis nei sovietų. Aplinkiniuose miškuose buvo įsitvirtinę taip vadinami partizanai, kurie anksčiau kolaboravo su naciais. Ir iš tiesų žmonės, kurie mane slėpė, kuriuos aš mylėjau, visokeriopai jiems padėjo. Vieną dieną aš įėjau į svirną ir, didžiam mano nustebimui, pamačiau Albiną ir Joną Perkūną, kuris buvo vienu iš jų. Jo galva buvo sužeista. Pažinau jį tą pačią minutę, kai tik pamačiau. Jis ateidavo pas Albiną, flirtuodavo stovėdamas už tvoros, nes motina niekada jam neleido įeiti pro vartelius. Priežastis buvo viena: „jis žudė žydus“. Tą minutę, kai jį pamačiau, mane apėmė panika, ir aš pabėgau. Po to niekas šio incidento neminėjo, tačiau aš tą žmogų mačiau, žinojau, kad jis kažkur čia netoliese ir labai bijojau.
1945 metų rugpjūčo pabaigoje, anksti ryte, aš dar miegojau, netikėtai pasirodė mano brolis Liusikas, apsirengęs rusų armijos uniforma. Jis buvo informuotas, kad aplinkiniuose miškuose yra partizanų, todėl atkeliavo manęs pasiimti, lydimas rusų kareivių. Jis įsakė per dvi valandas nuvežti mane su visais priklausančiais man daiktais į Taujėnų policijos skyrių. Tai sukėlė didžiulį sutrikimą, paaiškėjo tikrasis mano identitetas. Nors aš džiaugiausi, kad galiu susitikti su broliu, tačiau labai blogai jaučiausi dėl to, kaip visa tai buvo atlikta. Senelius įžeidė jo elgesys, jie jokiu būdu to nenusipelnė. Man buvo sunku su jais skirtis, tačiau jaučiau, kad turiu palikti kaimą.
Brolis mane nuvežė į Kauną ir paliko pas tėvo draugus Chonę Lipšicą ir jo žmoną Katią. Mažas kambarėlis Putvinskio gatvėje, kuriame jie gyveno, tapo man daugiau nei svetingas. Jie buvo labai malonūs žmonės, noriai pasilikau pas juos.
Kartą nuėjau į sinagogą Ožeškienės gatvėje, buvusioje čia pat už kampo, bet labai nusivyliau, nes nepamačiau nei vieno žmogaus, kurį pažinojau. Netoliese „Metropolio“ restorane dirbo Genutė, kartas nuo karto ją lankydavau.
Pas Lipšicus gyvenau apie keturis mėnesius, kol kartą, kaip iš kito pasaulio, pasirodė Peralė Hofmekler (buvo galvojama, kad ji mirusi Štuthofe). Peralė iš kažkur sužinojo, kad mano tėvas ir jos vyras Miša gyvi ir yra Vokietijoje. Ji atvyko pasiimti savo septynerių metų dukters Dalios ir manęs, reikėjo nelegaliai pervažiuoti sieną į Lenkiją, kad galėtume juos pasiekti. Aš džiaugiausi, galvodama apie ateitį.
1946 m. sausio 5–6 dienomis ilgai lauktas įvykis buvo pradėtas įgyvendinti. Kartu su daugeliu kitų žmonių šaltą, snieguotą naktį mes išvažiavome iš Vilniaus. Vieno iš keturių mus vežusių sunkvežimių vairuotojas pasirodė esąs informatorius. Rusų armijos kareiviai pradėjo šaudyti, ir mus sustabdė, nuvežė į centrinę KGB būstinę Gedimino prospekte. Po ilgo ir varginančio tardymo suaugusieji buvo nusiųsti į kalėjimą. Su jais buvo Peralė Hofmekler ir mano brolis.
Mus, vaikus, dienai baigiantis, nusiuntė į vaikų namus, iš kurių sekantį rytą mes pabėgome. Aš nusivedžiau Dalią pas savo tėvo pusbrolį dr. Ovadiją Jochelson, kuri gyveno už kelių kvartalų, Trakų gatvėje. Iš čia Dalią perkėlė pas jos giminės Veršbovič, irgi ant Trakų gatvės. Aš kurį laiką buvau pas Jochelsonus, vėliau jie mane patalpino į Vilniaus žydų vaikų našlaičių prieglaudą Žygimantų gatvėje, Neries pakarantėje. Tęsiau mokslus, lankiau lietuvių mokyklą Vilniaus senamiestyje. Dažnai praeidavau pro Katedrą. Galbūt tai buvo pagrindinė priežastis, kad jaučiausi taip, tarsi būčiau pašalinta iš visuomenės. Nors vaikų namų darbuotojai stengėsi kiek galėdami, maistas buvo skurdus, ir patys vaikų namai įsiminė kaip labai liūdna ir šalta vieta. Vėl apniko utėlės, bijojau, kad nenukirptų plaukų kaip anksčiau. Vienintelis mano džiaugsmas buvo fortepijono pamokos, kurias aš lankiau konservatorijoje. Mano mokytoja buvo gerai žinoma fortepijono dėstytoja – Nadja Dukstulski, mūsų šeimos pažįstama iš Kauno.
Mane lankydavo Katia Lipšic, kiekvieną sykį ateidama vis atnešdavo pyragaitį. Praėjus šešiems mėnesiams, ji pasiėmė mane iš vaikų namų ir nuvežė į Kauną pas Genutę į Žemuogių Nr. 4, Žaliakalnyje. Čia vėl pasijutau kaip namuose, nors paaiškėjo, kad nebesu pilnateisė šių namų narė. Buvo leista suprasti, kad daugiau negaliu aplankyti Genutės tėvų kaime, nes tai būtų pavojinga man pačiai. Netyčia nugirdau, kaip Genutės draugė priekaištavo jai, kad vis dar mane laiko, užuot nusiuntusi pas savus, juk karas jau baigėsi.
Genutės sesuo Aldona su savo vyru ir keturiais vaikais – Henriku, Lida, Judita ir Faustu, atvyko ir apsigyveno pas mus. Mes visi gerai sutarėme. Kol Genutė būdavo darbe, eidavau priešpiečių pas Katią. Leisdavausi žemyn Kauko laiptais, perkirsdavau Laisvės alėją aplankydavau mūsų ankstesnius kaimynus Gladšteinus, kurie vėl sugrįžo į savo prieškarinį butą.
Mano draugė Grasilda irgi buvo mieste.
Vieną dieną, eidama Ukmergės–Savanorių gatvėmis, aš susidūriau su Fruma. Šį kartą mes nepaprastai apsidžiaugėme. Ji vienintelė iš savo šeimos liko gyva, gyveno netoli nuo mūsų pas Heleną Holzman. Mes aplankėme viena kitą ir planavome kartu eiti į mokyklą. Atrodė, kad gyvenimas vėl tampa normalus.
Tačiau kartą atėjo telegrama iš Lodzės, pasirašyta mano tėvo. Jis ieškojo manęs. Telegrama pasiekė žydų vaikų namus Kaune. Ten dirbanti Chana Bravo pasirūpino, kad telegrama pasiektų mane.
Kaip vėliau sužinojau, mano tėvas buvo išvaduotas iš Dachau 1945 m. gegužės 1-ą. 1946 m. balandžio 2 d. Vokietijoje, Landsberge, jis vedė Ženią Segal (gim. Ginsburg), kurią pažinojau kaip geto kaimynę. Ji buvo našlė, savo vaikų neturėjo, artimai draugavo su Percikovičiais. Ženia išvadavimo sulaukė Štuthofe. Tai ji atvyko į Lodzę, kreipėsi į „Bricha“ ir organizavo mano pervežimą per sieną. Šiems tikslams ji panaudojo žiedą su briliantu, kurį jai parūpino rabinas Abraham Klausner, JAV armijos kapelionas. Greitai po to kažkas atvyko paimti manęs.
Turiu pasakyti, kad tada aš jau niekur nebenorėjau važiuoti. Buvau susirūpinusi, nes sekančią dieną reikėjo pradėti lankyti mokyklą. Mylėjau Genutę, jaučiau, kad ir ji mane myli, bet ji mane ir įtikino. Mane nuvežė traukiniu į Vilnių, vėl grąžino, po to vėl paėmė ir patalpino bute, kuriame mes turėjome laukti, kol bus galima tęsti kelionę. Tai užtruko beveik tris savaites, kol perkirtome sieną su suklastotais lenkų, grižtančių į savo tėvynę Lenkiją, dokumentais. Per Baranovičius pasiekėme Varšuvą ir Lodzę. Man tai atrodė kaip amžinybė. Todėl mano nusivylimas buvo didžiulis, kai pamačiau ne mane sutinkantį tėvą, o jo žmoną Ženią. Ji buvo maloni. Vaišino mane karštu šokoladu, išnaikino mane apnikusias utėles. Dar vieną kartą nelegaliai perkirtome kitą sieną – šį kartą iš Lenkijos į Vokietiją. Užtruko mėnesį, kol pagaliau mes pasiekėme mano tėvą Miunchene. Tai buvo 1946-ųjų spalio 28 diena. Mano svajonės pavirto tikrove. Po beveik trejų metų išsiskyrimo vėl susitikau su tėvu. Tik tada sužinojau viską, kas atsitiko, kai palikau getą:
1944 metų liepą, kai priartėjo Sovietai, vokiečiai pradėjo Kauno geto likvidaciją. Žydai tada galvojo, kad juos ruošiasi siųsti į mirtį.
Mano tėvas nusprendė eiti kartu su visais. Jis išgyveno Dachau kartu su savo broliu Samueliu, sūnėnais Liusiku-Ariju ir Chone, pusbroliu Iljuša Segalsonu.
Tėvo sesuo Altočke Maliacki ir jos dukra Lialia neišgyveno.
Mano motina nusprendė likti ir kartu su savo jaunesniuoju broliu Dodiku, dr. Davidu Arulianski, ir jo žmona Ira (gim. Gurvič) pasislėpti „malinoje“ – slėptuvėje, įrengtoje gete. Kadangi getą sugriovė ir sudegino, niekas iš jų neišgyveno. Mano motinai buvo 40 metų.
Sugrįžusi pas tėvą, gavau naujus drabužius, praėjau pilną medicininį patikrinimą, po kurio mane nusiuntė į Berchtesgaden. Likimo ironija – tai buvo mėgiamiausia Hitlerio poilsio vieta.
Sekančius dvejus metus gyvenome Miunchene, Bogenhausene, Kopernikus gatvėje Nr. 1. Mano tėvas tapo Centrinio išvaduotųjų žydų komiteto nariu amerikiečių zonoje, Vokietijoje. Aš lankiau čia įsteigtą Hebrajų mokyklą, joje pagrindinė kalba buvo jidiš. 1947 m. vaikams surengė vasaros stovyklą Bavarijos Alpėse, Urfelde prie Walchensee, o 1948 m. Hartmannsberge. Įsigijau naujų draugų, nors ir turėjau sunkumų prisitaikydama prie naujo gyvenimo. Man trūko mamos.
Ženia buvo inteligentiška, gyvybinga moteris, turėjo gerą humoro jausmą. Tikiu, kad jos ketinimai buvo kuo geriausi, bet tada jie neatitiko manųjų jausmų.
Tuo laikotarpiu palaipsniui lioviausi meldusis ir tikėjusi Marija ir Jėzumi Kristumi. Bet visada prisimenu, kokią didelę paguodą šis tikėjimas man suteikė sunkiausiu metu.
Į Izraelį mes atvykome lėktuvu 1948 m. spalio 29 dieną. Šį kartą legaliai, pradėti naują gyvenimą. Tik mums atvykus, gavau naują oficialų vardą – Karmela.
Pradžioje porą mėnesių gyvenome pas tėvo brolį Samuelį. Samuelio šeima atvyko į Tel-Avivą 1946-ais. Jų 19-os metų sūnų, mano mylimiausią pusbrolį Chonę, 1948 m. per karą dėl Izraelio Nepriklausomybės nužudė arabai.
Vėliau kažkurį laiką mes dalinomės mažu butu su Percikovičių šeima (dabar Perec), po to kraustėmės ir pakeitėme tris butus, kol 1950 m. galutinai apsistojome nuosavame nedideliame name netoli Beilinson ligoninės, Petach Tikvoje, kur mano tėvas gavo pastovų vadovaujančio administratoriaus darbą. Ženia taip pat pradėjo dirbti banke. Aš lankiau mokyklą Tel Avive, mokiausi hebrajiškai, įsijungiau į jaunimo judėjimą, bandžiau pasivyti prarastus metus.
1951 metais užsiregistravau į medicinos seserų mokyklą Haifoje prie Rambam ligoninės. Perecai gyveno šalia. Jie mane apgaubė savo globa. Daktaras Perecas buvo Akušerijos ir Ginekologijos departamento vadovas, vienas iš mano mokytojų. Po mokslų baigimo (1954 m.) kelerius metus dirbau medicinos seserimi. 1955 m. ištekėjau už Dano, tuomet Haifos Technikos universiteto (Technion) studento, būsimo inžineriaus. Mes abu lankėme tą pačią aukštąją mokyklą – „Tichon Chadaš” Tel Avive.
Turime dvi dukras (abi atėjo į pasaulį su daktaro Aarono Pereco pagalba). Osnat (g. 1956 m.) – architektė ir miestų planuotoja ir Raja (g. 1964 m.) – sociologė ir statistikos specialistė. Dabar, kai rašau prisiminimus, mūsų anūkei Majai 10 metų, dažnai save pagaunu lyginant to paties amžiaus save ir ją...
Peralė ir
Hofmekler atvyko į Izraelį iš Lietuvos 1956-aisias, Jochelsonai – šešiasdešimtaisiais, Katia Lipšic ir Chana Bravo – septyniasdešimtaisiais.
Mano brolis Liusikas su šeima atvyko iš Tarybų Sąjungos 1990-ais, bet mūsų tėvelis jau buvo miręs, jie nebepasimatė. Tėvelis mirė 1969 m. spalio 9 d. šešiasdešimt šešerių metų amžiaus. Jo žmona Ženia mirė 1984 m. balandžio 1 d., prieš jos mirtį mes buvome labai artimos.
Ilgą laiką palaikiau kontaktus su Mania Rudzianskiene, bet ji nustojo rašiusi ir nuo to laiko man nieko nepavyko sužinoti kaip susiklostė jos likimas.
Genutės motina Marytė, Marijona mirė 1949 m., jos tėvas Juozas, Juozapas Pukas –1966 m. Aš visą laiką prisimenu jų gerumą, puoselėju ir branginu jų atminimą.
1967 m. gegužės 23-ią už savo humanišką elgseną karo metais ir žydų gelbėjimą nuo nacių tironijos Genutė, Genovaitė Pukaitė pripažinta Pasaulio Tautų Teisuole. Ji apdovanota Pasaulio Tautų Teisuolio medaliu, o 1985 m. Jeruzalėje, Jad Vašem Teisuolių alėjoje pasodintas jai skirtas medelis. Aš labai jaudinausi, kai po ilgų bandymo metų pagaliau 1991 metais man pavyko išsikviesti Genutę. Genutė atvyko porai savaičių, susitiko su mano šeima, draugais ir aplankė Šventąsias krikščionių vietas.
Porą kartų aš aplankiau Genutę Lietuvoje, ten mane svetingai sutiko draugai ir Genutės šeimos nariai. Nors man daugiau nei skausminga buvo vėl sugrįžti į savo praeitį, aš jaučiausi labai laiminga, kad atvykau, nes suteikiau džiaugsmo ir laimės Genutei. Vienintelis jos nusivylimas buvo, kad aš nustojau tikėti Dievu.
1994-ais, sekančio mano vizito metu, Genutė Pukaitė buvo apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, kurį jai įteikė Lietuvos Respublikos Prezidentas. Tuomet buvo minima 50-osios Kauno geto likvidavimo metinės. Praėjus keliems mėnesiams po minėtų įvykių, būdama 82-ų metų, Genutė Pukaitė mirė (1912, birželio 28 – 1994, gruodžio 17). Man ji liko padorumo ir gerumo, drąsos ir nesavanaudiškumo pavyzdys.
Genutės giminės, kuriuos gerbiu ir vertinu kaip savus, mano draugai Grasilda Kniukštaitė ir Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė gyvena Kaune.
Kai 1999-ais vėl atvažiavau į Lietuvą, su dukra Raja, aplankėme visus gyvuosius ir visus kapus bei vietas, kur viskas vyko...
Tik žvelgdama į praeitį suvokiu, kokia aš laiminga.
Haifa. 2003 m., birželis
Pradžioje porą mėnesių gyvenome pas tėvo brolį Samuelį. Samuelio šeima atvyko į Tel-Avivą 1946-ais. Jų 19-os metų sūnų, mano mylimiausią pusbrolį Chonę, 1948 m. per karą dėl Izraelio Nepriklausomybės nužudė arabai.
Vėliau kažkurį laiką mes dalinomės mažu butu su Percikovičių šeima (dabar Perec), po to kraustėmės ir pakeitėme tris butus, kol 1950 m. galutinai apsistojome nuosavame nedideliame name netoli Beilinson ligoninės, Petach Tikvoje, kur mano tėvas gavo pastovų vadovaujančio administratoriaus darbą. Ženia taip pat pradėjo dirbti banke. Aš lankiau mokyklą Tel Avive, mokiausi hebrajiškai, įsijungiau į jaunimo judėjimą, bandžiau pasivyti prarastus metus.
1951 metais užsiregistravau į medicinos seserų mokyklą Haifoje prie Rambam ligoninės. Perecai gyveno šalia. Jie mane apgaubė savo globa. Daktaras Perecas buvo Akušerijos ir Ginekologijos departamento vadovas, vienas iš mano mokytojų. Po mokslų baigimo (1954 m.) kelerius metus dirbau medicinos seserimi. 1955 m. ištekėjau už Dano, tuomet Haifos Technikos universiteto (Technion) studento, būsimo inžineriaus. Mes abu lankėme tą pačią aukštąją mokyklą – „Tichon Chadaš” Tel Avive.
Turime dvi dukras (abi atėjo į pasaulį su daktaro Aarono Pereco pagalba). Osnat (g. 1956 m.) – architektė ir miestų planuotoja ir Raja (g. 1964 m.) – sociologė ir statistikos specialistė. Dabar, kai rašau prisiminimus, mūsų anūkei Majai 10 metų, dažnai save pagaunu lyginant to paties amžiaus save ir ją...
Peralė ir
Hofmekler atvyko į Izraelį iš Lietuvos 1956-aisias, Jochelsonai – šešiasdešimtaisiais, Katia Lipšic ir Chana Bravo – septyniasdešimtaisiais.
Mano brolis Liusikas su šeima atvyko iš Tarybų Sąjungos 1990-ais, bet mūsų tėvelis jau buvo miręs, jie nebepasimatė. Tėvelis mirė 1969 m. spalio 9 d. šešiasdešimt šešerių metų amžiaus. Jo žmona Ženia mirė 1984 m. balandžio 1 d., prieš jos mirtį mes buvome labai artimos.
Ilgą laiką palaikiau kontaktus su Mania Rudzianskiene, bet ji nustojo rašiusi ir nuo to laiko man nieko nepavyko sužinoti kaip susiklostė jos likimas.
Genutės motina Marytė, Marijona mirė 1949 m., jos tėvas Juozas, Juozapas Pukas –1966 m. Aš visą laiką prisimenu jų gerumą, puoselėju ir branginu jų atminimą.
1967 m. gegužės 23-ią už savo humanišką elgseną karo metais ir žydų gelbėjimą nuo nacių tironijos Genutė, Genovaitė Pukaitė pripažinta Pasaulio Tautų Teisuole. Ji apdovanota Pasaulio Tautų Teisuolio medaliu, o 1985 m. Jeruzalėje, Jad Vašem Teisuolių alėjoje pasodintas jai skirtas medelis. Aš labai jaudinausi, kai po ilgų bandymo metų pagaliau 1991 metais man pavyko išsikviesti Genutę. Genutė atvyko porai savaičių, susitiko su mano šeima, draugais ir aplankė Šventąsias krikščionių vietas.
Porą kartų aš aplankiau Genutę Lietuvoje, ten mane svetingai sutiko draugai ir Genutės šeimos nariai. Nors man daugiau nei skausminga buvo vėl sugrįžti į savo praeitį, aš jaučiausi labai laiminga, kad atvykau, nes suteikiau džiaugsmo ir laimės Genutei. Vienintelis jos nusivylimas buvo, kad aš nustojau tikėti Dievu.
1994-ais, sekančio mano vizito metu, Genutė Pukaitė buvo apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, kurį jai įteikė Lietuvos Respublikos Prezidentas. Tuomet buvo minima 50-osios Kauno geto likvidavimo metinės. Praėjus keliems mėnesiams po minėtų įvykių, būdama 82-ų metų, Genutė Pukaitė mirė (1912, birželio 28 – 1994, gruodžio 17). Man ji liko padorumo ir gerumo, drąsos ir nesavanaudiškumo pavyzdys.
Genutės giminės, kuriuos gerbiu ir vertinu kaip savus, mano draugai Grasilda Kniukštaitė ir Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė gyvena Kaune.
Kai 1999-ais vėl atvažiavau į Lietuvą, su dukra Raja, aplankėme visus gyvuosius ir visus kapus bei vietas, kur viskas vyko...
Tik žvelgdama į praeitį suvokiu, kokia aš laiminga.
Haifa. 2003 m., birželis