Išgelbėti žydų vaikai
Moisiejus Rozenbliumas
Mano šeimos gelbėjimosi istorija
Moisiejus Rozenbliumas
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Pirmieji mano gyvenimo metai prabėgo prieškariniame Kaune.
Gyvenome trise – tėvai Anatolijus ir Raja Rozenbliumai ir aš, vardu Moisiejus (dabar Moshe Rosenblum). Mano tėvas buvo inžinierius, vertėsi projektavimu. Tarp šimto su virš jo suprojektuotų statinių – Kauno ir Šiaulių centriniai pašto pastatai, Karininkų Ramovės rūmai Kaune, Veterinarijos akademija, angarai karo lėktuvams, tarp jų – didžiausieji Lietuvoje; taip pat gyvenamieji namai, kareivinės, gimnazijų, aukštųjų mokyklų, pramonės objektų pastatai, Kauno sporto halė, didžiausias Lietuvoje tiltas per Nemuną ties Alytumi.
Šią mūsų gelbėjimosi per karą istoriją pasakoju remdamasis savo tėvų prisiminimais, tėvo laišku, iškart po išsivadavimo rašytu ištremtiems į Jakutiją giminėms, ir įvairiomis šeimoje girdėtomis istorijomis. Mano paties prisiminimai gana migloti – juk baigiantis karui man tebuvo ketveri...
Antrąją karo dieną mes pabandėme trauktis, tačiau greitai tapo aišku, kad šis sumanymas beviltiškas. Ar dėl to, kad vokiečiai mus jau buvo pralenkę, ar dėl galimo pavojaus keliuose būti užpultiems visokių plėšikų ir padugnių, tėveliai pasuko atgal. Kiek spėjome nutolti nuo namų, nežinau. Tokia pat mirtina grėsmė tykojo ir grįžtant – viešpatavo smurtas ir nebaudžiamumas, siautėjo baltaraiščiai, tačiau savo butą Kaune pasiekėme laimingai.
Pirmomis karo dienomis Kaune banditai vaikštinėjo iš namo į namą. Kratė ir plėšė žydų butus, žmones išsivesdavo į VII fortą, kur liepos pradžioje buvo vykdomos egzekucijos – sušaudyta tūkstančiai: beveik be išimties vien vyrų, – moterų ir vaikų kol kas nelietė. Ten žuvo labai daug pažįstamų ir artimų mūsų šeimai žmonių. Tėvas taip pat pakliuvo gatvėje. Jį kartu su grupe kitų žydų varė į VII fortą net tris kartus. Tačiau nebepriėmė dėl forto „perpildymo“. Dvi dienas juos laikė uždarytus žemame Saugumo departamento rūsyje ir tris dienas – kalėjimo kieme po atviru dangumi. Nė kiek nemaitino. Vieną iš tų dienų tėvą kartu su grupe kitų žmonių nuvedė į lietuvių „partizanų“ štabo kiemą Miško gatvėje. Čia išrikiavo veidu į mūro sieną, o priešais sustojo konvojus su paruoštais ginklais. Pasigirdo komanda „pasiruošti!“, po to – „atšaukti!“. Kai, praėjus daugeliui metų, tėvas man parodė tą vietą, aš paklausiau, ką jis jautė tuo metu. Jis pasakė, jog nieko, jis tiesiog netikėjo. Jis manė, jog jie liko nesušaudyti todėl, kad šaudytojai nenorėjo po to terliotis su lavonais. Liepos 10 dieną visus paleido. Tėvas grįžo namo. Čia jis sužinojo, kad du žaliūkai apiplėšė butą. Šia proga noriu pasakyti, kad Saugumo departamento pastatas, kuriame laikė tėvą, pastatytas pagal jo projektą.
Vėliau namuose lietuviški chuliganai mūsų jau nelietė, matyt, dėl to, kad namą užėmė vokiečių Ortkommandantur. Viename mūsų kambarių taip pat gyveno vokietis. Čia galiu pasakyti, kad mano tėvai gerai kalbėjo vokiškai – tėvas mokėsi Berlyno konservatorijoje, Vokietijoje gavo inžinieriaus išsilavinimą, kurį laiką ten dirbo, mama mokėsi vokiečių gimnazijoje Kaune, šeimoje kalbėjo taip pat ir vokiškai.
1941 metų liepą paskelbtas Kauno miesto valdžios įsakymas, įvedantis įvairius apribojimus žydams ir nurodantis jiems iki rugpjūčio 15 dienos persikelti į Vilijampolę. Pasitarimo su atsakingais lietuvių valdininkais dokumentas, reglamentuojantis persikėlimą į getą, 1941 metų liepos 22-ąją pasirašytas ir mano tėvo Anatolijaus Rozenbliumo, cituojamas Avrahamo Torio knygoje „Kauno getas“. Tėvas šiame epizode pavadintas persikėlimo į getą žydų sudaryto komiteto atstovu.
Jau pirmomis buvimo gete dienomis „darbams“ buvo paimta per 500 žydų inteligentų. Tarp jų buvo labai daug mano tėvų gerų draugų ir pažįstamų. Visi jie buvo sušaudyti.
Būdami Kauno gete, 1941-ųjų spalio 28-ąją išgyvenome Didžiąją akciją – žudynes, atėmusias gyvybę trečdaliui geto gyventojų. Vokiečių majoras Rauche skirstė žmones rechts – links (į dešinę – į kairę). Mes pakliuvome į „blogąją pusę“. Tačiau Kauno geto policijos vadui Michailui Kopelmanui pavyko prikalbinti vokiečius paleisti visą mūsų šeimą, apeliuojant į tai, kad tėvas gali būti naudingas kaip geras specialistas.
Gete tėvas dirbo prie statybų aerodrome ir kitur, vienu metu buvo užsiėmęs projektavimu. Jis pasakojo tikrą atvejį, kai, baigęs projektavimo darbą, paprašė iš vokiečių valdininko kokio nors atpildo. Tas visai geranoriškai pasiūlė pasiųsti jį sušaudyti, matyt, neabejodamas, kad šitoks likimas vis vien neišvengiamas.
1943 metų pabaigoje mano tėvai, sužinoję apie lapkričio 5 dienos Vaikų akciją Šiaulių gete, nutarė, kad man toliau likti gete nebegalima. Padėti sutiko agronomas Antanas Midvigis, su kuriuo mama susipažino man nežinomomis aplinkybėmis. Jis nuvedė mamą su manim pas Vincą Vobolevičių, turėjusį vienkiemį Salių kaime netoli Vandžiogalos. Naktis, tamsios Kauno gatvės, aš kinkytame vežime – vaizdas, kurį matau ir dabar. Man atrodo, kad prieš pasiekdami Salius buvome apsistoję pas Zubovus-Čiurlionius. Ir anksčiau pasitaikydavo, kad tai tėvelis, tai mama, išėję iš geto, trumpam apsistodavo jų name. Paslėpti mus ilgam Zubovai negalėjo – miesto centre vokiečių kratos buvo įprastinis dalykas.
Sofija Čiurlionienė, Danutė ir Vladimiras (Vladys) Zubovai karo metu gelbėjo daug žydų, jiems visiems trims Jad Vašem institutas Jeruzalėje suteikė Pasaulio Tautų Teisuolių vardus. Jie įrašyti ir mūsų širdyse.
Paaiškėjo, kad Vobolevičiai negali priimti pas save žydų vaiko, nes vieta buvo gan judri ir pavojinga, be to, patys šeimininkai augino du mažamečius vaikelius, kurių vienas – naujagimis. Mes turėjome grįžti į getą.
Tačiau Vincas ir Helia neliko abejingi svetimo vaiko likimui. Jie ėmėsi ieškoti man kito prieglobsčio. Sykį Vincas atvyko į susitikimo su mama vietą su gera žinia. Monika Lukoševičienė (prieš santuoką – Valionytė), Helios sesuo, gyvenanti Maironiškių kaime netoli Kauno IX forto, sutiko priimti mane pas save.
Prisimenu, kaip aš ir mama išėjom iš geto. Tai buvo naktį. Mes turėjom prasmukti pro vartus spygliuotos vielos tvoroje. Prie vartų buvo lentų būdelė – vagonėlis. Vieta ryškiai apšviesta. Aš buvau perspėtas, kad būdelėje yra „blogi žmonės“. Turiu būti tylus, kad mūsų neišgirstų. Sargyba vartuose, matyt, buvo papirkta, ir mes praėjome. Žygiavome visiškoje tamsoje, vengdami kelių. Kartais matydavome tolumoje pravažiuojančių mašinų šviesas. Sykį su mama įkritom į duobę, bet aš neištariau jokio garso. Taip patekome pas Moniką ir Bronių Lukoševičius.
Čia mane paguldė lovon. Mama atsigulė šalia. Kaip ji vėliau pasakojo, man davė migdomųjų – liuminalio. Kai pabudau, mamos jau nebebuvo. Savo tragišką neviltį tuo momentu aš ir dabar prisimenu. Mamos nosinę, likusią mano rankose, dar ilgai saugojau ir glaudžiau prie veido.
1943 metų Kalėdų naktį iš netoliese esančio IX forto pabėgo didelė žydų kalinių grupė. Vienas jų trumpam užėjo į Lukoševičių sodybą. Ir štai naktį į namą įgriuvo būrys lietuvių policininkų daryti kratos. Visi jau miegojo. Aš prisimenu tuos šešėlius už lango, žibintų šviesas, baisų bildesį į duris, sąmyšį kambaryje. Jiems ilgai neatrakino. Buvo aišku, kas laukia šeimos, jei mane suras. Monika, teta Nika, kaip aš ją vadinau, sugriebė mane ir paguldė į savo lovą, o pati atsigulė ant manęs taip, kad aš savo galvą galėjau įsprausti jai į pažastį. Aš galėjau matyti viską, kas dėjosi kambaryje. Šviesos kažkodėl nedegė, mačiau tik žibintų spindulius, lakstančius po spintą, po lovomis, ir juodus vyrus. Kai jie išėjo, teta Nika pargriuvo netekusi sąmonės.
Sužinojusi apie įvykį, mama nutarė, kad Lukoševičiai bijos toliau laikyti vaiką. Tačiau jie manęs neatsisakė. Iš viso išbuvau ten 8 mėnesius – iki išlaisvinimo.
Buvau mokomas, kad, jei atsitiktinai mane pastebėtų koks vokietis, turiu šaukti, jog esu ligonis. Buvo žinoma, kad vokiečiai labai bijo apsikrėsti. Ir štai vieną dieną, kai buvau kieme, staiga įsuka raitas kariškis. Aš pargriuvau ant žemės, bandžiau pasislėpti už gėlyno. Ir dabar prisimenu tas gėles. Kai supratau, kad mane iš viršaus mato, pradėjau šaukti kaip buvau mokytas. Tačiau to nereikėjo: tai buvo rusų kareivis – pirmasis, atsiradęs po juodos trejų metų nakties.
Mano tėvai liko gete iki 1944-ųjų kovo 29 dienos. Tuo metu ištrūkti iš geto jau buvo labai sunku, tačiau jie rado išeitį – įsiterpti į žydų darbininkų brigadą, kuri valtimi buvo plukdoma per Nerį. Praleidę dieną pas Zubovus, tėvai pasiekė Vobolevičių sodybą, kur jiems buvo įrengta slėptuvė. Mano seneliai Kenigsbergai, matyt, persikėlė pas juos kiek anksčiau – dieną prieš tėvams pabėgant iš geto vokiečiai surengė Vaikų akciją, jos metu, be vaikų, gete buvo sunaikinti ir vyresnio amžiaus žmonės. Helia ir Vincas Vobolevičiai rūpinosi mano artimaisiais keturis mėnesius iki Raudonosios armijos atėjimo. Nereikia ir sakyti, kiek ramybės aukojo, kuo be jokios naudos sau rizikavo šie kilnūs žmonės.
Pasibaigus karui, iki paskutiniųjų mano tėvų dienų šilti, širdingi, iš tikro artimi santykiai siejo mano tėvus su mūsų gelbėtojais. Dabar jau nebėra nei vienų, nei kitų. Liko vaikai: du Vinco ir Helios Vobolevičių sūnūs – Bogdanas ir Jonušas, trys Lukoševičių dukros – Alina, Tenia ir Nelė. Tai žmonės, kurie leido mūsų šeimai išvengti baisaus beveik visų Lietuvos žydų likimo. Aš taip pat turiu šeimą, du sūnus, anūkes. Ir jie išgelbėti.
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009
Moisiejus Rozenbliumas
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Pirmieji mano gyvenimo metai prabėgo prieškariniame Kaune.
Gyvenome trise – tėvai Anatolijus ir Raja Rozenbliumai ir aš, vardu Moisiejus (dabar Moshe Rosenblum). Mano tėvas buvo inžinierius, vertėsi projektavimu. Tarp šimto su virš jo suprojektuotų statinių – Kauno ir Šiaulių centriniai pašto pastatai, Karininkų Ramovės rūmai Kaune, Veterinarijos akademija, angarai karo lėktuvams, tarp jų – didžiausieji Lietuvoje; taip pat gyvenamieji namai, kareivinės, gimnazijų, aukštųjų mokyklų, pramonės objektų pastatai, Kauno sporto halė, didžiausias Lietuvoje tiltas per Nemuną ties Alytumi.
Šią mūsų gelbėjimosi per karą istoriją pasakoju remdamasis savo tėvų prisiminimais, tėvo laišku, iškart po išsivadavimo rašytu ištremtiems į Jakutiją giminėms, ir įvairiomis šeimoje girdėtomis istorijomis. Mano paties prisiminimai gana migloti – juk baigiantis karui man tebuvo ketveri...
Antrąją karo dieną mes pabandėme trauktis, tačiau greitai tapo aišku, kad šis sumanymas beviltiškas. Ar dėl to, kad vokiečiai mus jau buvo pralenkę, ar dėl galimo pavojaus keliuose būti užpultiems visokių plėšikų ir padugnių, tėveliai pasuko atgal. Kiek spėjome nutolti nuo namų, nežinau. Tokia pat mirtina grėsmė tykojo ir grįžtant – viešpatavo smurtas ir nebaudžiamumas, siautėjo baltaraiščiai, tačiau savo butą Kaune pasiekėme laimingai.
Pirmomis karo dienomis Kaune banditai vaikštinėjo iš namo į namą. Kratė ir plėšė žydų butus, žmones išsivesdavo į VII fortą, kur liepos pradžioje buvo vykdomos egzekucijos – sušaudyta tūkstančiai: beveik be išimties vien vyrų, – moterų ir vaikų kol kas nelietė. Ten žuvo labai daug pažįstamų ir artimų mūsų šeimai žmonių. Tėvas taip pat pakliuvo gatvėje. Jį kartu su grupe kitų žydų varė į VII fortą net tris kartus. Tačiau nebepriėmė dėl forto „perpildymo“. Dvi dienas juos laikė uždarytus žemame Saugumo departamento rūsyje ir tris dienas – kalėjimo kieme po atviru dangumi. Nė kiek nemaitino. Vieną iš tų dienų tėvą kartu su grupe kitų žmonių nuvedė į lietuvių „partizanų“ štabo kiemą Miško gatvėje. Čia išrikiavo veidu į mūro sieną, o priešais sustojo konvojus su paruoštais ginklais. Pasigirdo komanda „pasiruošti!“, po to – „atšaukti!“. Kai, praėjus daugeliui metų, tėvas man parodė tą vietą, aš paklausiau, ką jis jautė tuo metu. Jis pasakė, jog nieko, jis tiesiog netikėjo. Jis manė, jog jie liko nesušaudyti todėl, kad šaudytojai nenorėjo po to terliotis su lavonais. Liepos 10 dieną visus paleido. Tėvas grįžo namo. Čia jis sužinojo, kad du žaliūkai apiplėšė butą. Šia proga noriu pasakyti, kad Saugumo departamento pastatas, kuriame laikė tėvą, pastatytas pagal jo projektą.
Vėliau namuose lietuviški chuliganai mūsų jau nelietė, matyt, dėl to, kad namą užėmė vokiečių Ortkommandantur. Viename mūsų kambarių taip pat gyveno vokietis. Čia galiu pasakyti, kad mano tėvai gerai kalbėjo vokiškai – tėvas mokėsi Berlyno konservatorijoje, Vokietijoje gavo inžinieriaus išsilavinimą, kurį laiką ten dirbo, mama mokėsi vokiečių gimnazijoje Kaune, šeimoje kalbėjo taip pat ir vokiškai.
1941 metų liepą paskelbtas Kauno miesto valdžios įsakymas, įvedantis įvairius apribojimus žydams ir nurodantis jiems iki rugpjūčio 15 dienos persikelti į Vilijampolę. Pasitarimo su atsakingais lietuvių valdininkais dokumentas, reglamentuojantis persikėlimą į getą, 1941 metų liepos 22-ąją pasirašytas ir mano tėvo Anatolijaus Rozenbliumo, cituojamas Avrahamo Torio knygoje „Kauno getas“. Tėvas šiame epizode pavadintas persikėlimo į getą žydų sudaryto komiteto atstovu.
Jau pirmomis buvimo gete dienomis „darbams“ buvo paimta per 500 žydų inteligentų. Tarp jų buvo labai daug mano tėvų gerų draugų ir pažįstamų. Visi jie buvo sušaudyti.
Būdami Kauno gete, 1941-ųjų spalio 28-ąją išgyvenome Didžiąją akciją – žudynes, atėmusias gyvybę trečdaliui geto gyventojų. Vokiečių majoras Rauche skirstė žmones rechts – links (į dešinę – į kairę). Mes pakliuvome į „blogąją pusę“. Tačiau Kauno geto policijos vadui Michailui Kopelmanui pavyko prikalbinti vokiečius paleisti visą mūsų šeimą, apeliuojant į tai, kad tėvas gali būti naudingas kaip geras specialistas.
Gete tėvas dirbo prie statybų aerodrome ir kitur, vienu metu buvo užsiėmęs projektavimu. Jis pasakojo tikrą atvejį, kai, baigęs projektavimo darbą, paprašė iš vokiečių valdininko kokio nors atpildo. Tas visai geranoriškai pasiūlė pasiųsti jį sušaudyti, matyt, neabejodamas, kad šitoks likimas vis vien neišvengiamas.
1943 metų pabaigoje mano tėvai, sužinoję apie lapkričio 5 dienos Vaikų akciją Šiaulių gete, nutarė, kad man toliau likti gete nebegalima. Padėti sutiko agronomas Antanas Midvigis, su kuriuo mama susipažino man nežinomomis aplinkybėmis. Jis nuvedė mamą su manim pas Vincą Vobolevičių, turėjusį vienkiemį Salių kaime netoli Vandžiogalos. Naktis, tamsios Kauno gatvės, aš kinkytame vežime – vaizdas, kurį matau ir dabar. Man atrodo, kad prieš pasiekdami Salius buvome apsistoję pas Zubovus-Čiurlionius. Ir anksčiau pasitaikydavo, kad tai tėvelis, tai mama, išėję iš geto, trumpam apsistodavo jų name. Paslėpti mus ilgam Zubovai negalėjo – miesto centre vokiečių kratos buvo įprastinis dalykas.
Sofija Čiurlionienė, Danutė ir Vladimiras (Vladys) Zubovai karo metu gelbėjo daug žydų, jiems visiems trims Jad Vašem institutas Jeruzalėje suteikė Pasaulio Tautų Teisuolių vardus. Jie įrašyti ir mūsų širdyse.
Paaiškėjo, kad Vobolevičiai negali priimti pas save žydų vaiko, nes vieta buvo gan judri ir pavojinga, be to, patys šeimininkai augino du mažamečius vaikelius, kurių vienas – naujagimis. Mes turėjome grįžti į getą.
Tačiau Vincas ir Helia neliko abejingi svetimo vaiko likimui. Jie ėmėsi ieškoti man kito prieglobsčio. Sykį Vincas atvyko į susitikimo su mama vietą su gera žinia. Monika Lukoševičienė (prieš santuoką – Valionytė), Helios sesuo, gyvenanti Maironiškių kaime netoli Kauno IX forto, sutiko priimti mane pas save.
Prisimenu, kaip aš ir mama išėjom iš geto. Tai buvo naktį. Mes turėjom prasmukti pro vartus spygliuotos vielos tvoroje. Prie vartų buvo lentų būdelė – vagonėlis. Vieta ryškiai apšviesta. Aš buvau perspėtas, kad būdelėje yra „blogi žmonės“. Turiu būti tylus, kad mūsų neišgirstų. Sargyba vartuose, matyt, buvo papirkta, ir mes praėjome. Žygiavome visiškoje tamsoje, vengdami kelių. Kartais matydavome tolumoje pravažiuojančių mašinų šviesas. Sykį su mama įkritom į duobę, bet aš neištariau jokio garso. Taip patekome pas Moniką ir Bronių Lukoševičius.
Čia mane paguldė lovon. Mama atsigulė šalia. Kaip ji vėliau pasakojo, man davė migdomųjų – liuminalio. Kai pabudau, mamos jau nebebuvo. Savo tragišką neviltį tuo momentu aš ir dabar prisimenu. Mamos nosinę, likusią mano rankose, dar ilgai saugojau ir glaudžiau prie veido.
1943 metų Kalėdų naktį iš netoliese esančio IX forto pabėgo didelė žydų kalinių grupė. Vienas jų trumpam užėjo į Lukoševičių sodybą. Ir štai naktį į namą įgriuvo būrys lietuvių policininkų daryti kratos. Visi jau miegojo. Aš prisimenu tuos šešėlius už lango, žibintų šviesas, baisų bildesį į duris, sąmyšį kambaryje. Jiems ilgai neatrakino. Buvo aišku, kas laukia šeimos, jei mane suras. Monika, teta Nika, kaip aš ją vadinau, sugriebė mane ir paguldė į savo lovą, o pati atsigulė ant manęs taip, kad aš savo galvą galėjau įsprausti jai į pažastį. Aš galėjau matyti viską, kas dėjosi kambaryje. Šviesos kažkodėl nedegė, mačiau tik žibintų spindulius, lakstančius po spintą, po lovomis, ir juodus vyrus. Kai jie išėjo, teta Nika pargriuvo netekusi sąmonės.
Sužinojusi apie įvykį, mama nutarė, kad Lukoševičiai bijos toliau laikyti vaiką. Tačiau jie manęs neatsisakė. Iš viso išbuvau ten 8 mėnesius – iki išlaisvinimo.
Buvau mokomas, kad, jei atsitiktinai mane pastebėtų koks vokietis, turiu šaukti, jog esu ligonis. Buvo žinoma, kad vokiečiai labai bijo apsikrėsti. Ir štai vieną dieną, kai buvau kieme, staiga įsuka raitas kariškis. Aš pargriuvau ant žemės, bandžiau pasislėpti už gėlyno. Ir dabar prisimenu tas gėles. Kai supratau, kad mane iš viršaus mato, pradėjau šaukti kaip buvau mokytas. Tačiau to nereikėjo: tai buvo rusų kareivis – pirmasis, atsiradęs po juodos trejų metų nakties.
Mano tėvai liko gete iki 1944-ųjų kovo 29 dienos. Tuo metu ištrūkti iš geto jau buvo labai sunku, tačiau jie rado išeitį – įsiterpti į žydų darbininkų brigadą, kuri valtimi buvo plukdoma per Nerį. Praleidę dieną pas Zubovus, tėvai pasiekė Vobolevičių sodybą, kur jiems buvo įrengta slėptuvė. Mano seneliai Kenigsbergai, matyt, persikėlė pas juos kiek anksčiau – dieną prieš tėvams pabėgant iš geto vokiečiai surengė Vaikų akciją, jos metu, be vaikų, gete buvo sunaikinti ir vyresnio amžiaus žmonės. Helia ir Vincas Vobolevičiai rūpinosi mano artimaisiais keturis mėnesius iki Raudonosios armijos atėjimo. Nereikia ir sakyti, kiek ramybės aukojo, kuo be jokios naudos sau rizikavo šie kilnūs žmonės.
Pasibaigus karui, iki paskutiniųjų mano tėvų dienų šilti, širdingi, iš tikro artimi santykiai siejo mano tėvus su mūsų gelbėtojais. Dabar jau nebėra nei vienų, nei kitų. Liko vaikai: du Vinco ir Helios Vobolevičių sūnūs – Bogdanas ir Jonušas, trys Lukoševičių dukros – Alina, Tenia ir Nelė. Tai žmonės, kurie leido mūsų šeimai išvengti baisaus beveik visų Lietuvos žydų likimo. Aš taip pat turiu šeimą, du sūnus, anūkes. Ir jie išgelbėti.
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009