Išgelbėti žydų vaikai

Žmogus žmogui... Neprisimenu, kaip gimiau. Motina tvirtino, kad tai buvę Šiaulių ligoninėje. Po gimdymo atsidūriau Ibianskio name, čia tėvai nuomojosi butą. Tačiau aš prisimenu tik antrąją mūsų šeimos buveinę Dariaus ir Girėno gatvėje, turtuolio Gordono name, kur tėvai nuomojo butą virš anuometinio kino teatro „Kapitol“. O virš mūsų, trečiajame aukšte, gyveno muzikos pedagogas, kaip jj visi vadindavo, profesorius Kravecas. Tad vos ne nuo gimimo buvau lyg ir įspraustas tarp menų. Po manimi skambėjo kino filmų, o virš galvos – muzikos garsai. Ar tai buvo lemtis? To negana. Tėvai, žmonės inteligentiški, negalėjo nesirūpinti mano meniniu išsilavinimu. Motina, mergautinė pavardė Michlė (Marija) Lichtmacheraitė, kartu su visa šeima iš Kėdainių (jos tėvas – dažytojas) per Pirmąjj pasaulinį karą atsidūrė Rusijoje, ilgai ten gyveno, mokėsi, lankė Jekaterinburgo universitetą, žavėjosi rusų literatūros milžinais. Tad dar ankstyvoje vaikystėje motina man garsiai skaitydavo K. Čiukovskio pasakas ir S. Maršako eilėraščius. Tėvas buvo labai muzikalus, klausydamasis geros muzikos, nejučiom imdavo diriguoti... Tuomet dar nežinojau, kad jo giminėje buvo puikių muzikantų, operos dirigentų. Tėvai apsidžiaugė, kad malonusis senelis profesorius Kravecas (toks jis man, penkerių-šešerių metukų pypliui, įsiminė) sutiko mokyti jų sūnų muzikos. Kai Kravecas manęs paklausė, ko labiau pageidaučiau mokytis, smuiko ar fortepijono, iškart atšoviau – fortepijono. Ir paaiškinau: nenoriu kaip koks šunytis stovėti išsitempęs smuikuojant, kai tuo tarpu mokytojas, patogiai įsitaisęs krėsle, muša koja į taktą ir vis nurodinėja: tas gerai, tas negerai. Kas kita – fortepijonas. Sėdėsime kaip lygūs... Vėliau gyvenime nemažai kentėjau dėl savo ilgo liežuvio. Ką pagalvoju, tą išpyškinu. Tiesa, sovietmečiu buvau gerokai pakoreguotas. Tačiau šios ligos, berods, taip ir nepavyko pagydyti. Tėvas, Samuelis Petuchauskas, per dvidešimt Nepriklausomos Lietuvos metų nuolatos renkamas Šiaulių viceburmistru, nebuvo religingas. Dėl to yra turėjęs nemažai nemalonumų su Šiaulių rabinais. Pastarieji piktinosi, kad toks žinomas žmogus nelanko sinagogos. Motinos, taipogi nereligingos, liudijimu, pagaliau buvo rastas kompromisas: tėvas ateidavo į sinagogą tik per didžiąsias šventes. Atsivesdavo ir mane. Beje, tėvas buvo nusistatęs ir prieš mano apipjaustymą. Tik jam išvykus, tuo pasinaudojo tėvo motina Badana, mano bobutė, labai religinga moteriškė, ir surengė mano apipjaustymą. Surengtas pavėluotai, jis sukėlė galvos skausmą mano jautriajai motinai, išsigandusiai, ar galėsiu turėti vaikų, ar tai nepakenks mano lytiniam gyvenimui. (Gyvenimas parodė, kad motinos nuogąstavimai buvo smarkiai padidinti, nes suaugęs, ko gero, pranokau jos lūkesčius). Tėvas, kiek žinau, buvo žmogus principingas, jis tvirtai laikėsi savo nuomonės, savo įsitikinimų, nuosekliai siekdamas juos įgyvendinti. Niekados nesiekė pralobti (nors tai galėjo padaryti), nepirko nekilnojamojo turto, nerentė namų, kaip daugelis prieškario šiauliečių. Visus dvidešimt metų nuomojo butą. Netgi kai Šiaulių savivaldybė, skatindama statybas, ėmė pardavinėti sklypus mieste, tėvas tokį sklypą Tilžės gatvėje įsigijo pavėluotai ir nenoromis, tik vykdydamas savivaldybės, kuriai vadovavo, miesto plėtros nuostatas ir kolegų iš savivaldybės primygtinius raginimus. Tačiau namo iki pat sovietų okupacijos taip ir nepradėjo statyti. Jam tai buvo neįdomu, svetima. Tėvas garsėjo sąžiningumu, neapykanta korupcijai. Labai gerbė tuos, kurie jį išrinko. Motinos liudijimu, netgi tuo atveju, kai atėjusiam prašytojui neturėjo nė menkiausios galimybės padėti, taip nuoširdžiai paaiškindavo, patardavo, kad pastarasis išeidavo nepažemintas, neįsižeidęs, draugiškai nusiteikęs. Bendrauti žmogiškai, jautriai, pagarbiai su žmonėmis turbūt irgi talentas. Tėvas jį turėjo. Jo įsitikinimų tvirtumas, sąžiningumas juos įgyvendinant buvo plačiai žinomi Šiauliuose ir pelnė jam populiarumą tiek žydų, tiek ir lietuvių visuomenės sluoksniuose. Tik visų tautybių miesto gyventojų balsai užtikrindavo nuolatinį jo perrinkimą į savivaldybę per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį. Keitėsi burmistrai, socialdemokratą keitė tautininkas, o Samuelis Petuchauskas vis buvo išrenkamas Šiaulių viceburmistru. Ir taip –dvidešimt metų, kol sovietai nepanaikino savivaldybių. Tėvas laikėsi nuomonės: gyvendamas Lietuvoje, pirmiausia turi gerai mokėti kalbą. Todėl vos sūnui prašnekus, kalbėjosi su juo tik lietuviškai. Taip ši kalba tapo mano pirmąja, gimtąja kalba. Kitas tėvo principas: sūnus turi mokėti savo tėvynės – Izraelio kalbą. Todėl buvau vedamas ne į žydų, o į hebrajų vaikų darželį, vėliau stojau į hebrajų mokyklą. Mokiausi gerai, o tikybos mokytojas netgi prieš visą klasę pagyrė mane kaip sektiną pavyzdį. Į jo klausimą, kokiu būdu man pavyksta taip gerai išmokti tikybos užduotis, atsakiau: tai labai gražios pasakos, o pasakas aš mėgstąs neišpasakytai. Kilo baisus šurmulys. Skubiai į mokyklą buvo iškviestas tėvas pasiaiškinti, kodėl taip laisvamaniškai esu auklėjamas. Ir vėl nemalonumai dėl to mano prakeikto liežuvio. Bet tėvas nepyko, tik labai ilgai kvatojo. Kaip prisiminė vėliau motina, nemažai juoko sukėlęs ir kitas mano ilgo liežuvio suskeltas „humoras“. Mūsų namuose savaitgali susirinko daugelis svečių, tuometinė Šiaulių aukštuomenė. Atsibudęs vėlyvą vakarą, užsimiegojęs, pusnuogis išlindau j svetainę. Vieni svečiai garsiai kalbėjosi, kiti lošė kortomis, treti užkandžiavo. Mieguistas ir, matyt, nepatenkintas tokiu garsiu šurmuliu, staiga drėbtelėjau: „Man pakanka ištarti tik vieną žodį, ir jūs visi iškart dingsite iš čia“. Susidomėję svečiai primygtinai ir ilgai prašė, kad pasakyčiau, kas gi tai per žodis. Pagaliau ištariau: „Lauk!“. Prisimenu įspūdingą kelionę su tėvu į lietuvių skautų laužą miške. Ceremonijoje dalyvavo daug uniformuotų, ant pečiuotų svečių. Prisimenu pasididžiavimą, kai pirmąkart įsėdau į naujutėlaitį savivaldybės limuziną ir greta jo vairuotojo, vilkinčio žalia uniforma ir žalia formine kepure, pravažiavau pagrindinėmis miesto gatvėmis. Prisimenu Milšteino kavinę priešais kino teatrą „Kapitol“, Dariaus ir Girėno gatvėje. Nuostabiai skanius pyragaičius, kuriais tėvas mane nusivesdavo pavaišinti, kai to būdavau vertas. Menu motinos pasakojimą apie prezidento A. Smetonos apsilankymą Šiauliuose. Pastarasis pažinojo mūsų šeimą, ne kartą buvo susitikęs ir kalbėjosi su tėvu Šiaulių miesto reikalais. Vakare surengtame priėmime Smetona pakvietė motiną šokti. Bešokdama mama išgirdo komplimentų, kad puikiai šokanti ir kad esanti gražiausia Šiaulių dama. Negalėčiau paneigti: prezidentas turėjo gerą skonį. Motina išties buvo labai graži, taisyklingų dvasingų veido bruožų madona, spindinti ypatinga didelių mėlynų akių šviesa. Vyrai atsisukdavo, kai ji eidavo gatve. Žinau ne vieną iš mūsų šeimos pažįstamų ar draugų, kurie vienaip ar kitaip žavėjosi ja. Iki pat mirties natūraliausiu, lyg ir savaime suprantamu gyvenimo leitmotyvu buvo aukojimasis kitiems. Pati sau ji visuomet buvo paskutinėje vietoje. Pirmoje buvo kiti - vyras, sūnus, vėliau anūkas, pažįstami ir net visai svetimi žmonės. Nežinau, ar tai suvokė, ar deramai įvertino tėvas. Apie tai, kaip ir apie daugel kitų dalykų, deja, nespėjome pasikalbėti. Jį sušaudė Paneriuose, kai man buvo devyneri. Ligi šiol skausmingai prisimenu jo ypatingą plaukų kvapą, kurį tarsi visam gyvenimui įkvėpiau jau Vilniuje, mūsų bute Algirdo gatvėje 6, iš kur tėvą išvedė 1941 metų vasarą, ir jis niekados nebegrįžo.

Gedimino ordinas Kai trys aukšti, gražiai nuaugę elegantiškais šviesiais kostiumais vyrai iš Vilniaus saugumo policijos atėjo suimti tėvą, motina ašarodama atsinešė LDK Gedimino ordiną. Ji manė įtikinsianti lietuvius nacius, kad tėvas nesąs joks komunistas. Priešingai, jis Lietuvos patriotas, per visą Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį nuolatos buvo renkamas Šiaulių viceburmistru, 1938 metais Prezidento apdovanotas Gedimino ordinu už nuopelnus nepriklausomai Lietuvai... Tačiau vyrai tik nusijuokė nė nežvilgterėję į ordiną ir išsivedė tėvą. Šis įvykis visam gyvenimui įsirėžė į mano, tuomet devynerių metų vaiko, sąmonę. Tik vėliau sužinojome, kad mes, kaip buvusio viceburmistro šeima, buvome įtraukti į sovietinių birželio vežimų sąrašą. Tačiau sovietai nespėjo mūsų išvežti, ir sąrašai NKVD rūmuose pateko jau į kito – nacistinio Vilniaus saugumo policijos rankas. Tad štai kodėl taip lengvai surado tėvą. Simboliška. Ką nespėjo vieni, padarė kiti. Beje, per visą mano tolesnę biografiją ruda ir raudona gija nusidriekė nemalonumai. Priklausomai nuo to, kuris režimas valdė Lietuvą. Sovietmečiu mane svarstė, grasinosi išmesti iš Vilniaus universiteto, kurio garbę teršė Šiaulių „burmistro sūnelis“, dėl tos priežasties negavau ir jokio paskyrimo. Baigęs teisės fakultetą, tapau bedarbiu su „laisvu“ diplomu. Vėliau šiaip taip pavyko įsidarbinti radijo komitete vertėju. Dar vėliau, postalininiais laikais, dirbdamas Mokslų Akademijoje, ne kartą savo kailiu patyriau ir rudąjį, ir raudonąjį požiūrį. Mano likimo vingiuose tie požiūriai kartais stebėtinai suartėdavo, tarsi vienas kitą papildydami (tiesa, tai galima būtų plačiau pailiustruoti ir žinomais istorijos faktais). Antisemitiniai išpuoliai dėl žydo, drįstančio rašyti ir vertinti lietuvių teatrą, išdrįsusio kurti ir vadovauti pirmajam Lietuvoje moksliniam menotyros centrui, retsykiais persipindavo su smerktinu „burmistro sūnelio“ įvaizdžiu. Bet grįžkime į 1941-uosius. Rugpjūtyje tėvas Samuelis Petuchauskas buvo sušaudytas Paneriuose. Okupavę kokį miestą, naciai siekdavo pirmiausia nukirsti žydų bendruomenės galvą – sunaikinti intelektinį sluoksnį, žinomus mokslininkus, menininkus, gydytojus, advokatus, visuomenės veikėjus. Tėvas buvo vilnietis, jo tėvai Petuchovskiai gyveno Vilniuje, kaip ir visa plati tėvo giminė. Joje buvo ir paprastų žmonių, ir mažaraščių, ir žurnalistų, mokslininkų, menininkų, gydytojų, filosofų, garsių rabinų. Šios giminės geneologinis medis, bent jau mano žiniomis, siekia 1755 metus. Dalis Petuchovskių (tai buvo knygų leidėjai, kitų profesijų žmonės) iš Vilniaus persikėlė į Vokietiją. Daug naujo apie tai sužinojau palyginti neseniai. Iš lentelės, sudarytos mano giminaičio Vašingtone Semo Petukowski, NASA profesoriaus astrofiziko, bei iš dokumentų Lietuvos valstybiniame archyve. Įvykiai 1989 m. plėtojosi kaip kino filme. Semas apie mano egzistavimą visiškai atsitiktinai sužinojo, dirbdamas Vašingtone JAV Kongreso bibliotekoje. Paspaudęs kompiuterio mygtuko „P“ raidę, (pasidomėjo savo tėvo, Cincinačio judaizmo filosofijos profesoriaus, Jakobo Petukowski išleistomis knygomis), aptiko mano tris knygas apie lietuvių teatrą, kurias įsigijo JAV Kongreso biblioteka. Susirado mane Vilniuje, iškamantinėjo laiškais ir nustatė, kad mes giminės. Jau būdamas svečiuose pas Semą Vašingtone, sužinojau, kad turiu ir Izraelyje giminaitę – Jocheved Petuchovski. Ji aštuoniolikos metų išvyko iš Vilniaus į Pažadėtąją žemę 1936 m., ten įkūrė vieną pirmųjų kibucų – Kfar Menachem. Sužinojau daug naujo ir apie plačią giminės atšaką Vokietijoje. Jos priekyje -vyriausiasis Berlyno rabinas filosofijos dr. Marcus Petuchowski (miręs 1926 m.), mano tėvo pusbrolis (pirmos eilės). Jo vaikai – Berlyno dantų gydytojas Zigmundas, Acheno operos dirigentas Ernstas, „storoji“ Berta, ištekėjusi už dr. Tobijaus Jakobovičiaus, žinomo Čekijos žydų istoriko, Prahos žydų bibliotekos vadovo, Sofija, ištekėjusi už dr. Alfredo Rabau – Berlyno žydų bendruomenės oficialaus patarėjo, vieno iš Vokietijos Makabi sporto organizacijos įkūrėjų. Taigi, Marcuso Petuchovski vaikai yra mano antros eilės pusbroliai, o aš esu Jakobo Petukowski (Semo tėvo) dėdė. Pasitraukusi iš nacistinės Vokietijos, ši giminės atšaka atsidūrė JAV, kur greta minėto astrofiziko gyvena dar du jo broliai - libro sinagogos Vašingtone vyriausiasis rabinas Aronas ir teisininkas Džonatanas. Jų motinai Elizabet Petukowski, gyvenančiai Cincinatyje, priverstinis bėgimas iš Vokietijos nesutrukdė pamilti vokiečių kultūros, ji, šiuolaikinės vokiečių literatūros profesorė, kasmet lankosi Vokietijoje.

Vilniaus gete Nuo 1941 m. rugsėjo 6 d., įkūrus getą, su motina atsidūrėme Rūdininkų gatvėje, netoli geto vartų. Dvejus metus, 1941–1943 m., gyvenome būdingais getui rūpesčiais: kaip nenumirti badu, kaip išlikti gyvam. O gyvųjų iš mūsų šeimos Lietuvoje nedaug kas ir beliko. Paneriuose atsidūrė ir senutė tėvo motina, žuvusi likviduojant vadinamąjj Antrąjį getą. Alytuje sušaudyta tėvo sesuo Čilė ir beveik visa jos šeima. Išliko vienas Čilės sūnus Mejeris Zacepinskis, spėjęs pasitraukti į Rusiją. Dveji metai Vilniaus gete - tai ištisa epopėja, apie ją nepapasakosi trumpai. Vaiko atmintyje išliko šiurpūs mirties, bado, pažeminimo ir didvyriškumo vaizdai. Lankiau žydų mokyklą, pirmąkart galėjau geriau išmokti žydų kalbą, ypač raštą. Šiauliuose lankiau hebrajų vaikų darželį ir pradžios mokyklos pirmąją klasę. Sovietmečiu jau teko mokytis mokykloje jidiš dėstoma kalba Vilniuje, nes hebrajų buvo uždarytos. Pirmieji kultūros, meno blyksniai mano sąmonėje siejasi su knygomis, kurias ryte rijau geto bibliotekoje. Knygų, meninės fantazijos pasaulis padėjo pabėgti nuo nuolatos kankinančio alkio, šalčio, baimės. Nuo gyvenimo kambaryje, kuriame buvo sugrūsta daugiau kaip dvidešimt žmonių: visi suguldavo ant grindų dviem eilėm, galvomis į vidų, kojomis į priešingas sienas. Kad prasiskverbtum prie durų, reikėdavo tamsoje atsargiai balansuojant žengti per miegančių žmonių galvas. Kankino ne tik badas, kankino baisus bejėgiškumas: kai vaikas girdi apie kažkur greta vyresniųjų kuriamą kovinę antifašistinę organizaciją, kažkas bėga iš geto, o tu pasmerktas neveiklumui ir stingdančiam sielą bejėgiam laukimui. Apie geto teatrą daug rašiau, pasakojau, surengiau Tarptautines meno dienas jam atminti. Bet vis dėlto dar kartą norisi pasakyti: tai buvo gyvenimo tiltas, vilties kibirkštis, žmogiškos dvasios blykstelėjimas, labiausiai padėjęs man ištverti. Tėvo gerumo aura ir po mirties lydėjo mus su motina. Tėvas buvo labai populiarus ir mėgstamas žmogus Šiauliuose, per dvidešimtį metų daug prisidėjęs prie miesto plėtros, statybų, komunalinio ūkio sutvarkymo, žmonių gerbūvio, kultūros augimo. Po jo mirties, atsidūrus gete, ne vienas žinomas lietuvių intelektualas ištiesė mums pagalbos ranką. Antai, žinomas teisininkas profesorius Kazys Šalkauskis, dirbęs kartu su tėvu Šiaulių miesto savivaldybėje, žinomo lietuvių filosofo Stasio Šalkauskio brolis, dažnai kviesdavosi motiną, išėjusią iš geto j miestą darbams, apsilankyti jo bute, pavalgydindavo, įduodavo maisto, kad nuneštų sūnui. Profesorius atvirai piktinosi hitlerininkų ir lietuvių žydšaudžių siautėjimu, sielodamasis kartodavo motinai, kad ši juoda dėmė ilgai lydės lietuvių tautą. Sunkią valandą, kai jau tapo aišku, kad Vilniaus geto dienos suskaičiuotos, netikėtai mums ranką ištiesė Ruzgių šeima. Iki karo mes net nebuvome pažįstami. Tiesa, jie, šiauliečiai, nemažai girdėję apie tėvo, viceburmistro darbus. Belikus vos porai mėnesių iki geto likvidavimo, Ruzgiai pasiūlė mums bėgti iš geto ir pasislėpti jų bute. Nepasakosiu apie pabėgimo iš geto nuotykius (jie aprašyti J. Ruzgio knygoje „Mirties verpete“, kurios antroji, pomirtinė, rašytojo laida neseniai pasirodė). Apie tai parašiau ir į S. Binkienės knygą „Ir be ginklo kariai“ (1967), ne tik norėdamas papasakoti apie „Nepamirštamus lietuvius“, bet ir siekdamas viešai paremti sugrįžusį iš sovietinio konclagerio ir visaip ignoruojamą rašytoją Joną Ruzgį. Kiek galėdamas padėjau Ruzgiams atgauti jų namą, kuris po J. Ruzgio suėmimo buvo paskelbtas „bešeimininkiu“ (anuomet man pagelbėjo ir J. Bluvšteinas, jaunystėje dirbęs juriskonsultu Vilniaus vykdomajame komitete). Visus hitlerinės okupacijos metus Stasė ir Jonas Ruzgiai savo bute Žvėryne slėpė žydę Lizą Aizenberg ir jos dukrytę Ritą. Todėl ilgiau ten man ir motinai pasilikti buvo neįmanoma. Iškilo dilema: grįžti į getą ar žūtbūt, kad ir kaip rizikuojant, ieškoti kitos slėptuvės. Ir tuomet iškilo J. Sondeckio pavardė. Jackus Sondeckis ne vienerius metus dirbo su tėvu Šiaulių savivaldybėje, buvo žinomas humanistas, doras, plačių pažiūrų žmogus. Idėją palaikė J. Ruzgys ir su būdinga jam energija ėmėsi jos įgyvendinimo. Gavome suklastotus dokumentus, ir kelionėn į Šiaulius drauge su Stase Ruzgiene išsiruošė Marija Petrauskienė ir Jonas Petrauskas. Dirbdamas Vilniaus sveikatos skyriuje, J. Ruzgys pasirūpino ir komandiruote. Priešingu atveju neįmanoma būtų buvę nusipirkti geležinkelio bilietų ir patekti į traukinį. Mat perone reikėjo praeiti vokiečių karininko vadovaujamo patrulio patikrinimą. Ir štai pagaliau, praėję tą patikrinimą, trise atsidūrėme Šiaulių traukinyje. Nespėjome lengviau atsikvėpti, kai prieš mus staiga atsisėdo jauna lietuvė su hitlerine svastika elegantiško kostiumėlio atlape. Moteris pasirodė gana plepi, tuojau pat pasigyrė dirbanti gestape, žingeidi ir ypač domėjosi vaiku (t. y., manimi), vis tai šį, tai tą paklausdama. Tačiau jau patyrusi konspiratorė Stasė Ruzgienė tarsi numatė tokį atvejį – iš anksto apmuturiavo mano veidą dideliu baltu bintu. Atseit, vaikui baisingai sopa dantis. Ir kalbėti negaliu, ir veido nelabai matyti. O anuomet mano vaikiškas veidelis turėjo daugiau, galbūt, nei reikėjo, semitinių bruožų. Šiauliuose Stasė vėl pasirodė esanti išmoninga ir drąsi konspiratorė. Buvo vakaras, ir reikėjo kažkur pernakvoti, o į miestą išeiti pavojinga – pilna pažįstamų. Tuomet S. Ruzgienė su visais dokumentais nuėjo pas čia pat, prie stoties, veikusio vokiečių kariškių viešbučio komendantą ir gavo leidimą mums visiems pernakvoti šiame viešbutyje. Kas gali būti saugiau ir pavojingiau, kaip nakvoti vokiečių karininkų viešbutyje. Iš ryto Stasė nuėjo į Dvaro gatvę, kur gyveno Sondeckiai, ir gavo Sondeckių palaiminimą: važiuoti į Telšių apskrities Šašaičių kaimą, į Sondeckių ūkį, kuriame šeimininkauja Jackaus sesuo Eugenija Sondeckytė-Kazlauskienė ir jos vyras Juozas Kazlauskas.

Žydšaudis Vincė

Taip aš tapau piemeniu Joniu, greitu laiku jau kalbėjau žemaitiškai, ganiau šešiolikos melžiamų karvių bandą, jodinėjau ir girdžiau arklius. Buvo pati šienapjūtė. Ir man teko grėbti, krauti ir vežti šieną ne vien su Kazlauskų samdinėm – „mergom“, kaip jas čia vadino, bet ir su Kazlauskų bernu Vince, Kazlauskai perspėjo, kad būčiau atsargus, kuo mažiau plepėčiau ir saugočiausi Vincės. Jis, pasirodo, kaime žinomas Alsėdžių žydšaudis. Dabar, 1943 m., pritrūkęs „darbo pagal specialybę“ (Alsėdžių žydai jau buvo iššaudyti), jis parsisamdė Kazlauskų ūkyje. Smulkutis, tamsių siaurų akių veriančiu žvilgsniu, juodo gymio. Keikėsi jis visomis įmanomomis ir neįmanomomis rusiškų keiksmažodžių variacijomis, kokių niekur nesu girdėjęs, įtariu, kad jų prasmės nelabai tesuprato, rusų kalbos nemokėjo. Bet didžiausias ir nuolatos vartojamas keiksmažodis buvo žydas. Jeigu tu valgai ne taip, tai: „Ko valgai, kaip žydas?“. Jeigu stovi: „Ko stovi, kaip žydas?“. Jeigu eini: „Ko eini, kaip žydas?... Ko žiūri, kaip žydas?“ ir taip be galo. Gana draugiškai pasitikęs mane, piemenį Jonį, jis tačiau ir su manimi kalbėjo panašiai („Ko stovi, kaip žydas?“. „Ko eini, kaip žydas?“...).
Bandžiau nereaguoti į šitokį Vincės žodžių lietų. Tarsi tai būtų sakoma ne man. Atrodo, tai pavykdavo. Iškentėjau iki rudens darbų pabaigos, kai baigėsi sutarto tarnavimo laikas ir Kazlauskams pagaliau pavyko atsikratyti pavojingojo berno.
Taip bent mums atrodė. Tačiau neilgai. Vieną dieną, grįžęs iš Sedos, Juozas Kazlauskas sunerimęs pranešė, kad pažįstamas policininkas perspėjęs saugotis. Mat esama skundų, kad Kazlauskai slepia žydus ir komunistus. Tą pačią dieną Kazlauskas išvežė motiną ir mane pas savo pažįstamus mažažemius kaimynus Virkečius, gyvenusius atokiau nuo žmonių, miško pakraštyje. Čia mes jau slapstėmės nuo visų.
Spėjome pabėgti. Paryčiais, vos auštant, policininkų gauja iš visų pusių įsiveržė į Kazlauskų sodybą. Kratos, tardymai. Bet baltaraiščiai pavėlavo. Nieko nerado.

Žemaitija, meilė mano

Prasidėjo ilga slapstymosi vietų keitimo odisėja. Ji truko iki 1944-jų rudens, kai hitlerininkai buvo išvyti iš Žemaitijos.
Neįmanoma papasakoti visų jaudinančių, įsirėžusių atmintin atvejų, detalių, apibūdinančių tuos puikius žmones, šviesius žemaičius valstiečius, kurie, nebodami mirties pavojaus, rizikavo savo ir savo vaikų gyvybėmis, kad išgelbėtų mus, iki tol nepažįstamus žmones. Vienos knygos neužtektų.
Virkečių sodyboje prasidėjo visai kitoks gyvenimas. Patys Virkečiai bei du jų nepilnamečiai vaikai gyveno nepaprastai vargingai. Susigrūdę viename mažos trobelės gale, kitame buvo nedidelis apleistas tvartas. Kažkada čia buvo taikoma karvė, kiaulės. Šis taip iki galo ir nėiškuoptas, be langų, menkai tevėdinamas tvartas tapo mūsų slėptuve, nuolatine gyvenimo vieta, iš kurios į gryną orą teišeidavome tik sutemus. Sodyboje nebuvo šulinio, jos gyventojai geriamą vandenį semdavosi ir prausdavosi tame pačiame nelabai švariame griovyje. Maistą, kurį J. Kazlauskas laikas nuo laiko mums atveždavo, dalindavomės su šeimininkais, kurie ir patys vos galus sudurdavo.
Po kurio laiko pajutome, kad mus apspito utėlės. Iš pradžių galvos. Vėliau, atsiradus ant kojų keistoms žaizdoms, jos ėmė daugintis ir po tas žaizdas padengusia luoba.
Tai buvo katastrofa. Net badmiriaudami gete sugebėjome išvengti panašių nelaimių. Dusdami nešvariame tvarte, gyvendami pusbadžiu ir net negalėdami kiek žmoniškiau nusiprausti, kamuojami atsiradusių galvoje, ant rankų ir kojų žaizdų, utėlėti, mes jautėmės taip, tarsi gyvi būtume pradėję pūti.
Kartą sutemus aplankęs mus Kazlauskas ir pamatęs šį liūdną vaizdą, pasibaisėjo. Suprato, kad toliau mūsų čia palikti negalima. Virkečiai buvo nuoširdūs, labai dori ir drąsūs žmonės, bet bejėgiai padėti net sau patiems. Dėkingumą jiems, jų sūnui visados nešiojausi širdyje. Deja, surasti juos ar ką nors sužinoti apie jų likimą pokario metais ir vėliau man taip ir nepavyko.
J. Kazlauskas pabandė mus apgyvendinti pas kaimyną, turtingesnį valstietį Dokšą. Paslapsčius mus kokią savaitę, geraširdžio Dokšo nervai neišlaikė.
– Daryk, ką nori, nebegaliu,– pasakė jis Kazlauskui.
Pagaliau Kazlauskui pavyko susitarti dėl mūsų su tolokai nuo Šašaičių gyvenusia Šimkų pora. Jie vaikų neturėjo, gyveno vienkiemyje, toli nuo kaimynų, miško viduryje. Prie sodybos prieiti galima buvo tik iš vienos, kelio pusės. Iš visų kitų pusių sodybą supo miškas, dargi miškingos, nelengvai išbrendamos pelkės.
Jos ligi šiolei stovi man akyse. Mat, tapau „slaptu“ vienintelės Šimkų karvės piemeniu. Karvė pasirodė pasiutusi, pelkės – dar labiau. Nors ir su pakabintu po kaklu skambalu, žaloji įsigudrindavo akimirksniu dingti man iš akių. Puikiai pažįstanti kiekvieną pelkės kimšą, ji vikriai dingdavo tarp klampių pelkės plotų. Aš gi, pirmąkart atsidūręs nesibaigiančių pelkių vandenyse, visas pašiurpęs nuo baimės, su ašaromis akyse, uždusęs šokinėjau nuo vieno kupsto prie kito, laikas nuo laiko panirdamas į vandenį. Pramirkęs visą dieną bėgiojau, ieškodamas savo naujosios gyvenimo draugės.
Širdį suspausdavo pagalvojus: va, nesurasiu Šimkų maitintojos, šeimininkas, neduokdie, supykęs ims ir išvarys mus su motina ...
Tačiau kai vakare šlapias, sušalęs vis dėlto pargindavau karvę namo, jaučiausi laimingas, tarsi nugalėjęs didžiausią gyvenimo kliūtį.
Šimkuvienė buvo gera mezgėja. Tas jos mezgimas buvo svarbus šeimos pragyvenimo šaltinis. Laimei, motina taip pat buvo gera mezgėja ir, pasislėpusi kitame trobos gale, nuo ryto iki vakaro mezgė, vykdydama Šimkuvienės gautus užsakymus. Taip mes galėdavome bent kiek atsilyginti mūsų geradariams. (Kito būdo, tiesa sakant, ir nebuvo: jokio turto neturėjome. Viskas liko žmonėms, apsigyvenusiems mūsų bute Vilniuje, Algirdo gatvėje).
Po Virkečių slapstymąsi Šimkų sodyboje galima būtų prilyginti vos ne sanatorijai. Šimkai buvo darbštūs, draugiški žmonės. Čia išgyvenome vieną ramiausių ir ilgiausių mūsų slapstymosi laikotarpių.
Bet anksčiau ar vėliau yla išlenda iš maišo. Laikui bėgant aplinkiniai ėmė kalbėti apie Šimkų sodybos paslaptingus gyventojus. Ir vėl teko bėgti.
Stojo 1944 metų ruduo. Fronto linija ties Šiauliais audrino hitlerininkų jungo kamuojamą ir siaubiamą Žemaitiją. Subėgę iš visos Lietuvos į šį kraštą nacių talkininkai, vakarykščiai policininkai, žydšaudžiai, lietuvių saugumo ir kitų kolaborantinių struktūrų vadai vadukai, apsistoję Žemaitijos kaimuose, kaitino nacistinę isteriją, sėjo įtarumą ir baimę tarp valstiečių. Rasti valstietį, kuris tokiomis sąlygomis ryžtųsi slapstyti žydę su vaiku, darėsi vis sunkiau.
Šįkart Juozas Kazlauskas, pasitelkęs pagalbon giminaitį, dėdę Lauryną, šiaip ne taip surado mums vietą. Vėl miškuose, vienkiemyje, kuriame moteris gyveno viena su kokių dvidešimt šešerių metų sūnumi Stasiu. Viskas vyko taip staigiai, jog net jų pavardės nesužinojome. Atvežė slapta ir paliko.
Iškart paaiškėjo, kad šeimininkė toli gražu ne konspiratorė. Nuoširdi, atvira, ji buvo įsitikinusi, kad ir visi aplinkui tokie pat - dori, savi. Tad ir nėra ko slapstytis. Po kelių dienų aplinkinėse kaimo trobose turbūt jau nebuvo žmogaus, kuris nežinotų, kad pas kaimynę apsigyveno žydė su vaiku. Šeimininkė ir ypač sūnus Stasys suvokė, į kokią bėdą visi pakliuvome, bet buvo vėlu. Reikėjo skubiai dingti - ir dingti kuo toliau nuo šių patiklių, naivių žmonių sodybos.
Stasys kažkur ilgai bėgiojo susijaudinęs, kol pavakare pranešė, kad surado puikią slėptuvę. Miške troboje gyvenąs senas kavalierius, vienišius, net šeimininkė, ir ta jį palikusi. Viengungis sutikęs mus priimti. Sutemus keliausime.
O sutemos pastaruoju metu darėsi vis malonesnės ir teikė vilčių: padangė vos ne kasnakt rausdavo nuo artėjančio fronto pašvaistės, vis artėdama dundėjo kanonada, danguje vis dažniau ūžė sunkūs bombonešiai, skrisdami į Vakarus, o visais vieškeliais ir net siaurais miško takais bėgo hitlerininkai, bėgo masiškai, dieną ir naktį. Lipte aplipę skubančius į Vokietiją tankus, arkliais, rekvizuotais valstiečių vežimais. Kaip pakliuvo.
Dieve, koks tai buvo džiaugsmas. Pagaliau! Pasislėpęs miško tankmėje, prisėlinęs prie vieškelio, užmiršęs bet kokį atsargumą, negalėjau atgauti kvapo iš jaudulio, kažkokio ypatingo, sumišusio dvylikamečio sieloje su neapykanta okupantams ir artėjančio atpildo laukimu.
Vilties kibirkštėlė, niekados neužgesusi, ėmė rusenti stipriau. Tai teikė mums su motina naujų jėgų.
Po ilgos nakties kelionės per mišką, per brūzgynus, apeidami visus kelius ir keliukus, pagaliau suradome tamsoje mūsų būsimojo šeimininko trobelę. Malonaus veido, pagyvenęs, kokių šešiasdešimties metų viengungis. Nuvedęs mus į antrą trobos galą, apnakvindino, pasidžiaugęs, kad va, bus lengviau: vis moteriškos rankos, kurių taip trūksta dabar, išėjus ankstesnei jo šeimininkei.
Juozas Kazlauskas nuolatos mus globojo, vežė maistą, ieškojo eilinės slėptuvės, kai dėl vienų ar kitų priežasčių iš senosios tekdavo bėgti. Šis žmogus vertas atskiros knygos.
Užkurys, atėjęs į turtingą žmonos ūkį, J. Kazlauskas pavertė jį vienu labiausiai mechanizuotu ano meto ūkiu. Nebaigęs jokių mokslų, mažaraštis valstietis, jis turėjo šviesią inžinieriaus konstruktoriaus galvą ir auksines rankas. Ir auksinę širdį. Bebaimę karžygio širdį ir filosofo humanisto protą. O tokių žmonių likimai neretai būna tragiški.
Nelankąs bažnyčios, Šašaičiuose, gražiosios Varduvos krašte, Žemaičių Kalvarijoje turėjo bedievio ciciliko reputaciją. O dar pasklidusi pokario metais žinia, kad gelbėjo žydus. Visa tai, matyt, lėmė jo žiaurų likimą. Paradoksas. „Buožė“, 40 hektarų savininkas, samdęs ne vieną samdinį, turėjęs pagal sovietų tvarką būti likviduotas kaip klasė. O nužudė jį tie, kurie kovojo prieš sovietus.
Po ilgų paieškų buvo rastas miške, pakartas ant vadelių. Veidas buvo taip subjaurotas, kad tik žmona atpažino lavoną. Paskutiniame laiške 1946 m. Juozas Kazlauskas rašė mums, kad Šašaičiuose darosi „karšta“, ir jis žadąs skubiai keltis į Vilnių, kur greitai susitiksim. Nespėjo. Likimo ironija: abu Kazlauskų sūnūs - Gediminas ir Algis, dalyvavę pogrindinėje veikloje, buvo sovietų represuoti. Man regis, šiurpioje šeimos istorijoje tarsi lašelyje atsispindi visos ano meto Lietuvos tragedija.
Tragiška buvo kiekvienam savaip. Kad ir, sakykime, J. Sondeckio tėvui - senajam Laurynui. Argi jam, senyvam žmogui, lengva buvo rizikuoti dukters Eugenijos, žento J. Kazlausko, pagaliau trijų anūkų - mažosios Alinos, Gedimino ir Algio gyvybėmis. Dėl mūsų – vakar dar visai nepažįstamų žmonių. Tačiau nė vieno priekaišto, nė vienos abejonės, nė vieno nepasitenkinimo atodūsio. Lauryną visi gerbė. Visi mes žemaitiškai jį vadinom Papuniu. Mažakalbis, lyg ir nesikišantis į ūkio reikalus, tačiau jo išraiškingos gilios akys buvo tarsi visų ūkyje vykstančių įvykių sąžinės veidrodis. Niekad neužmiršiu jo nuolatinio rūpesčio išbadėjusiu geto vaiku. Jo meistriškai išdrožtų žemaitiškų klumpių, kurias greitai išmokau mūvėti, kurios gelbėjo ir šaltą žiemą. Ir dovanotų kailinių. Su šiomis klumpėmis ir kailiniais ilgai nesiskyriau. Net atvykęs į Vilnių 1944-jų rudenį, pas Ruzgius į Žvėryną atsibeldžiau su Papunio klumpėmis ir jau skylėtais žemaitiškais kailiniais...
Argi Laurynas ne tikras pasaulio teisuolis! O kiek tokių sutikau per savo klajones po tuometinę Žemaitiją, kurią pamilau visam gyvenimui.
Tragedija neapėjo ir kitų Sondeckių. Jackus Sondeckis okupacijos metais daug padėjo Šiaulių getui, jo gyventojams. Humanistas, nekentęs nacizmo, vienas Lietuvos socialdemokratų partijos kūrėjų, artėjant frontui pasitraukė iš Lietuvos, palikęs žmoną ir du vaikus.
Ir staiga, praėjus beveik penkiems išsiskyrimo dešimtmečiams, Sąjūdžio mitinge, skirtame geto aukoms atminti, prie buvusio geto teatro (koks sutapimas!) netikėtai pamačiau mielą, neužmirštamą Jackaus veidą. Prasiskverbęs pro minią, paklausiau: „Jūs Sondeckis?“
Jackus spėjo aplankyti ir mano mamą. Taip neseniai jie abu dar buvo tarp mūsų...
Jau po J. Sondeckio mirties pasirodžiusioje jo knygoje „Gyvenimas Lietuvai“ perskaičiau daug šiltų žodžių apie tėvą.
J. Sondeckio žodžiai, kuriuos perskaičiau apie save, ligi šiolei yra aukščiausias iš visų įvertinimų, kokius tik esu gavęs. Gyvendamas JAV jis rašė: „Matyt vyras yra ne tik gabus, bet ir geras žmogus... Sesuo (Eug. Kazlauskienė - M. P.) pranešė, kad jaunasis Petuchauskas buvo atvažiavęs padėkoti už savo ir motinos išgelbėjimą. Tai nepaprastas jo žygis. Gavusieji kieno nors pagalbos labai retai tinkamai padėkoja. Marko poelgis yra reta išimtis.“ („Gyvenimas Lietuvai“ - „Delta“, 1993, Šiauliai, 198 p.).
Man tai reiškė tėvo draugo ir bendražygio liudijimą, kad neišdaviau tėvo doros principų.
Sujaudino knygos nuotraukos: tėvas greta J. Sondeckio, kitų iškilių to meto šiauliečių (Naujalio, Venclauskių ir kt.). Nuotraukos, užfiksavusios, kaip J. Sondeckis, S. Petuchauskas, kiti miesto vadovai pasitinka atvykusį į Šiaulius prezidentą Smetoną.
Vienoje nuotraukų po daugelio metų išvydau ir Papunį, kartu su kitais Sondeckiais ir Kazlauskais (Juozu, Eugenija, vaikais) išlydintį į emigraciją Jackų.

Šašaičiai Vėl ir vėl matau Šašaičius. Reto grožio Varduvą, vingiuojančią pro pačią Kazlauskų sodybą. Tereikia nusileisti keliolika žingsnių žemyn. Tvirtai suręsta dviejų galų žemaitiška troba su ryškiais baltais langais, didžiulis sodas, bičių aviliai, kuriuos taip meistriškai puoselėjo Juozas. Dirbo lėtai, su kažkokiu ypatingu malonumu, susikaupimu, tarytum atlikdamas itin svarbią, sakyčiau mokslinę misiją ar bažnytines apeigas. Didžiulis aptvertas kiemas, viduryje prūdas, už jo kiaulidės, dar toliau svirnas, kitoj pusėj tvartas. Iš čia kasdien švintant išgindavau didelę Kazlauskų bandą – šešiolika melžiamų karvių, keletą telyčaičių, galingą bulių ir keturiasdešimt juodagalvių avių. Mano priešas – piktas didžiulis avinas (taip bent man, dvylikamečiui, tuomet atrodė). Vos tik bandą atvarydavau į ganyklą, prasidėdavo mūsų nesibaigiantis galynėjimasis. Avinas apsilaižęs (tai buvo ženklas, kad jau pyksta) puldavo mane, norėdamas žūtbūt smogti savo galinga kakta. O aš kaip įmanydamas bėgdavau. Kai avinas grėsmingai priartėdavo, staigiai šokdavau į šoną, ir avinas įsiutęs pralėkdavo pro šalį. Ir taip be galo. Avinas sunkokai – jam gerokai trukdė jo veislinis ištobulintas, varpus primenantis vyriškumas. Kai abu gerokai pavargdavome, guldavausi ant pievos ir leisdavau avinui pergalingai priartėti. Bet gulintį jam buvo sunkiau smūgiuoti. Tą akimirką stipriai apsikabindavau aviną per kaklą ir greitai užsiropšdavau ant jo nugaros. Prasidėdavo antrasis žaidimo etapas. Avinas sek bandą, vis stengdamasis mane numesti, o aš lyg toreadoras pergalingai jodavau namų link. Iš ryto ir vakare, girdydamas Varduvoje gražius Kazlauskų arklius, jodinėti ne tik ant avino. Dieve, ko tik aš neišmokau. Pjauti žolę, aparinėti bulves, akėti, krauti ir vežti šieną. Melstis ir giedoti per atlaidus einant keliais g Žemaičių Kalvarijos stacijas. Didžiausią komplimentą savo adresu prie nuostabaus grožio medinės Platelių bažnyčios. Ten kartą atvežiau šeimininkus, važnyčiodamas puošnioje Kazlauskų bričkoje. „Koks inteligentiškas Jūsų piemuo“,- pasakė šeimininkei pažįstama, įdėmiai stebėjusi mane bažnyčioje. Aš iš tikrųjų stengiausi. Išmokau pusryčiams valgyti žemaitišką pusmarškonę košę. Ją, labai skanią, kas rytą virdavo visai šeimynai dideliame špižiniame puode Eugenija Kazlauskienė.
Beje, tai irgi priminė apeigas.
Centre už ilgo stalo sėsdavosi šeimininkas. Tik po jo susėsdavo visa gausi šeimyna. Prisispaudęs prie krūtinės milžinišką kvapios duonos kepalą, į durtuvą peiliu atriekdavo dviejų delnų dydžio riekes. Kiekvienas pas po riekę ir mediniu šaukštu kabindavo iš savojo krašto pusmarškonę. Iš tarsi prausimuisi skirto metalinio dubens. Šeimininkas savo šaukštu dubens centre įsprausdavo gilų įdubimą ir supildavo) jį iš katiliuko karštų spirgų. Kiekvienas, kabindamas košę iš sa mirkydavo ją į spirgus ir valgydavo, užgerdamas rūgpieniu. Daug ką sugebėjęs išmokti, vieno neįstengiau: nugalėti savo i įgimto „poniško“ jautrumo. Niekaip nelindo į gerklę košė, pakabinta iš kurio valgė visi. Greitai susivokusi Eugenija įkrėsdavo man košės į dubenėlį, tačiau paprastos bulvių, be miltų. Šeimynai paaiškino, kad tas miesčioniukas, girdi, nepratęs prie kaimiškos pusmarškonės. Taip „incidento“ buvo išvengta. Niekas neįsižeidė. Išlikau garbinau šeimynos nariu. Šašaičiai, jų šeimininkai, visa plati giminė, samdiniai. Kiekvieną šiandien matau taip ryškiai, lyg tik vakar būtume išsiskyrę. Gyvendamas Vilniuje niekados jau nebegalėjau atsikratyti savųjų Šašaičių. Meilės gamtai, žemei. Ši nostalgiška trauka visą gyvenimą tiesiog persekiote persekioja mane. Man vėl ir vėl reikia savųjų Šašaičių. Kaimo trobos ant upės kranto, miško, žolės, žemės, auginančios vaisių. Bent jau vasarą, bent laisvu nuo darbo metu. Ir rašyti man geriausiai sekėsi tokiame kampelyje. Knygos apie teatrą lengviausiai gimdavo, kaip ir šios eilutės – ant Neries kranto, medinėje kaimo troboje, sodyboje, kiek tai įmanoma primenančioje Šašaičius. Prabėgo dešimtmečiai. Daug vandens nutekėjo. Ir Varduva, ir Nerimi. Griuvo sovietų imperija. Lietuva tapo nepriklausoma. Artėjo dvidešimt pirmasis amžius. Apie daug ką dar vakar ir sapnuoti negalėjai. Ir štai atėjo ta diena. Apėmė džiaugsmas, istorinio teisingumo jausmas, kai ilgų mano pastangų dėka pagaliau stojo tiesos akimirka. Tegul ir pavėluota. Pasaulio Tautų Teisuolių medaliai po mirties buvo skirti Jackui Sondeckiui ir Kazlauskų šeimai – Eugenijai ir Juozui. Tuo metu jau veikė mano įkurtas ir vadovaujamas Lietuvos žydų kultūros klubas. Jis rengė nemažai kultūros, meno programų, siekiančių atkurti litvakų kultūros atmintį, atgaivinti lietuvių ir žydų bendravimą bene svarbiausioje -dvasingumo, žmogiškų vertybių suvokimo sferoje. Tuo metu su mano gelbėtojų Jackaus ir Rozalijos sūnumi prof. Sauliumi Sondeckiu mes jau rengėme bendras meno programas. Sauliaus vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras dalyvavo 1997 m. ir 2002 m. mano surengtose Tarptautinėse meno dienose Vilniaus geto teatrui atminti. Vis dažniau, bendraujant su garsiais menininkais, ypač Lietuvos, mąsčiau: o gal tai ir yra tikroji kartų tąsa, kuriai nieko nebūtų gaila paaukoti – laiko, darbo, jėgų. Cituojama iš almanacho Žydų muziejus. Vyr. redaktorė ir sud. Dalija Epšteinaitė. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, Vilnius, 2005