Išgelbėti žydų vaikai
Šalomas Peresas
Ar nepavojinga pažinti mamą?
Šalomas Peresas
Iš Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Gimiau Kaune 1934-ųjų birželio 6 dieną Eliezerio (Leizerio) Pereso ir Šulos (mergautine pavarde Budnikaitė) šeimoje. Po šešerių metų, 1940 m. rugsėjo 25-ąją, mūsų šeimos židinio atsirado ir sesutė Ahuva (Liuba).
Mūsų mama, kiek man žinoma, gimė kažkokiame Krekenavos ūkyje ar bent jau ten gyveno jos tėvai. Mokyklą ji lankė Panevėžyje. Tėvas gimė ir augo Kaune.
Tą dieną, kai vokiečiai įsiveržė į Lietuvą, mūsų šeima su didžiule bėglių minia bandė trauktis į Rusiją. Dalis tų žmonių važiavo vežimais, bet dauguma, kaip ir mes, ėjo pėsčiomis. Grėsmingi vokiečių antskrydžiai vertė minią nuolat ieškoti priedangos grioviuose ar laukuose. Manau, kad mūsų tėvas dingo ten, toje baisioje sumaištyje. Slėpėmės kluone. Staiga išgirdome beldimą į duris. Tai buvo vokiečių parašiutininkas, jis pranešė mums, jog „teritorija išvaduota nuo sovietų kariuomenės“ ir patarė grįžti namo. Pakeliui į Kauną sutikome į rytus besitraukiančią rusų kariuomenės virtinę, tačiau jie mūsų paimti negalėjo. Kariai sakė, kad jei susidurtų su vokiečiais, būtų priversti pasiduoti, nes visi jų ginklai ir šaudmenys pavogti. Toliau traukdami Kauno link matėme pakelėje sužeistuosius – nutrauktomis galūnėmis, plūstančius krauju, maldaujančius padėti. Mama pateko į getą su dviem vaikais, be vyro, o tėvas grįžo į Kauną po metų. Per tuos metus jis buvo patekęs į kelis getus, iš visų jam pavyko pabėgti. Jis slapstėsi įvairiuose Baltarusijos kaimuose. Tėvui padėjo išgyventi puikus technikos išmanymas, kurį buvo įgijęs soviet Lietuvoje, kai teko atsisakyti ankstesnės keliaujančio prekybininko veiklos. Jis mokėjo sutaisyti ūkininkams puodus, vokiečiams – senus sovietinius automobilius ir kt. Tėvui grįžus, kurį laiką mūsų namuose lankydavosi daugybė žmonių – jie užeidavo pasiklausti, ar jis nebuvo sutikęs jų dingusių giminaičių. Paskutinė tėvo darbovietė buvo kažkur už geto ribų. Tą lemtingą dieną jis pūtė autobuso, o gal sunkvežimio ratus. Pagaliau pamatė, kad slėgis pakankamas, ir liovėsi pūsti. Tačiau jį prižiūrėjęs sargybinis parodė, kad slėgio matuoklis dar nepasiekė reikiamos padalos, ir apkaltinęs tėvą kenkimu liepė jam pūsti toliau. Padanga sprogo ir iššokęs ratlankis dviejose vietose tėvui sulaužė abi kojas. Tėvas buvo įsitikinęs, kad jam būnant tualete prižiūrėtojas tyčia perstūmė slėgio matuoklio rodyklę. Jį paguldė į geto ligoninę ir operavo be nuskausminimo; gydytojai toje ligoninėje buvo labai geri, tačiau jie neturėjo reikiamų instrumentų ir medikamentų.
Paaiškėjus, kad getą ketinama likviduoti, žmonės pradėjo kasti požemines malinas su įvairiausiais slaptais įėjimais. Mūsų namuose įėjimas į slėptuvę buvo virtuvės grindyse, priešais krosnį, po apsauginiu metalo dangčiu. Tėvai, nors ir turėjo išsikasę slėptuvę, ja per daug nesikliovė, ieškojo galimybių pasislėpti už geto ribų. Mūsų šeimai pasisekė, nes mama turėjo ypatingų sugebėjimų, padedančių išgyventi,– buvo labai energinga ir tvirtai tikėjo, kad suras sprendimą. Ji nebuvo panaši į žydę, ir, kai sėkmingai išsprukusi iš geto gyventojų, vedamų į darbus, kolonos, nusiplėšdavo geltoną lopą, puikiai mokėdama lietuvių kalbą laisvai vaikščiodavo mieste. Gete buvo keturi tėvo broliai ir seserys, kai kurie jų vedę ir turėjo vaikų. Išgirdę mūsų tėvų planą išsiųsti vaikus iš geto, jie pareiškė, kad nepritaria tokiam žingsniui ir kad visų šeimos narių likimas turi būti vienodas. O mūsų tėvai manė, kad geriau tegul bent kas išgyvena, nei visi miršta. Jie susitaikė su tuo, kad, jei išgyvens, jų vaikai gali būti užauginti katalikais. Tėvams tai atrodė geresnė išeitis nei mirtis. Likimas įrodė, jog jų sprendimas buvo teisingas: iš tėvo brolių ir seserų teišgyveno du – sesuo ir brolis, – kiti kartu su sutuoktiniais ir vaikais karo pabaigos nesulaukė. Iš jų mes žinome tik išgyvenusį dėdę Elijahu Peresą, jis turėjo sūnų
Israelį, kuris žuvo gete.
Šalomas Peresas
Iš Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Gimiau Kaune 1934-ųjų birželio 6 dieną Eliezerio (Leizerio) Pereso ir Šulos (mergautine pavarde Budnikaitė) šeimoje. Po šešerių metų, 1940 m. rugsėjo 25-ąją, mūsų šeimos židinio atsirado ir sesutė Ahuva (Liuba).
Mūsų mama, kiek man žinoma, gimė kažkokiame Krekenavos ūkyje ar bent jau ten gyveno jos tėvai. Mokyklą ji lankė Panevėžyje. Tėvas gimė ir augo Kaune.
Tą dieną, kai vokiečiai įsiveržė į Lietuvą, mūsų šeima su didžiule bėglių minia bandė trauktis į Rusiją. Dalis tų žmonių važiavo vežimais, bet dauguma, kaip ir mes, ėjo pėsčiomis. Grėsmingi vokiečių antskrydžiai vertė minią nuolat ieškoti priedangos grioviuose ar laukuose. Manau, kad mūsų tėvas dingo ten, toje baisioje sumaištyje. Slėpėmės kluone. Staiga išgirdome beldimą į duris. Tai buvo vokiečių parašiutininkas, jis pranešė mums, jog „teritorija išvaduota nuo sovietų kariuomenės“ ir patarė grįžti namo. Pakeliui į Kauną sutikome į rytus besitraukiančią rusų kariuomenės virtinę, tačiau jie mūsų paimti negalėjo. Kariai sakė, kad jei susidurtų su vokiečiais, būtų priversti pasiduoti, nes visi jų ginklai ir šaudmenys pavogti. Toliau traukdami Kauno link matėme pakelėje sužeistuosius – nutrauktomis galūnėmis, plūstančius krauju, maldaujančius padėti. Mama pateko į getą su dviem vaikais, be vyro, o tėvas grįžo į Kauną po metų. Per tuos metus jis buvo patekęs į kelis getus, iš visų jam pavyko pabėgti. Jis slapstėsi įvairiuose Baltarusijos kaimuose. Tėvui padėjo išgyventi puikus technikos išmanymas, kurį buvo įgijęs soviet Lietuvoje, kai teko atsisakyti ankstesnės keliaujančio prekybininko veiklos. Jis mokėjo sutaisyti ūkininkams puodus, vokiečiams – senus sovietinius automobilius ir kt. Tėvui grįžus, kurį laiką mūsų namuose lankydavosi daugybė žmonių – jie užeidavo pasiklausti, ar jis nebuvo sutikęs jų dingusių giminaičių. Paskutinė tėvo darbovietė buvo kažkur už geto ribų. Tą lemtingą dieną jis pūtė autobuso, o gal sunkvežimio ratus. Pagaliau pamatė, kad slėgis pakankamas, ir liovėsi pūsti. Tačiau jį prižiūrėjęs sargybinis parodė, kad slėgio matuoklis dar nepasiekė reikiamos padalos, ir apkaltinęs tėvą kenkimu liepė jam pūsti toliau. Padanga sprogo ir iššokęs ratlankis dviejose vietose tėvui sulaužė abi kojas. Tėvas buvo įsitikinęs, kad jam būnant tualete prižiūrėtojas tyčia perstūmė slėgio matuoklio rodyklę. Jį paguldė į geto ligoninę ir operavo be nuskausminimo; gydytojai toje ligoninėje buvo labai geri, tačiau jie neturėjo reikiamų instrumentų ir medikamentų.
Paaiškėjus, kad getą ketinama likviduoti, žmonės pradėjo kasti požemines malinas su įvairiausiais slaptais įėjimais. Mūsų namuose įėjimas į slėptuvę buvo virtuvės grindyse, priešais krosnį, po apsauginiu metalo dangčiu. Tėvai, nors ir turėjo išsikasę slėptuvę, ja per daug nesikliovė, ieškojo galimybių pasislėpti už geto ribų. Mūsų šeimai pasisekė, nes mama turėjo ypatingų sugebėjimų, padedančių išgyventi,– buvo labai energinga ir tvirtai tikėjo, kad suras sprendimą. Ji nebuvo panaši į žydę, ir, kai sėkmingai išsprukusi iš geto gyventojų, vedamų į darbus, kolonos, nusiplėšdavo geltoną lopą, puikiai mokėdama lietuvių kalbą laisvai vaikščiodavo mieste. Gete buvo keturi tėvo broliai ir seserys, kai kurie jų vedę ir turėjo vaikų. Išgirdę mūsų tėvų planą išsiųsti vaikus iš geto, jie pareiškė, kad nepritaria tokiam žingsniui ir kad visų šeimos narių likimas turi būti vienodas. O mūsų tėvai manė, kad geriau tegul bent kas išgyvena, nei visi miršta. Jie susitaikė su tuo, kad, jei išgyvens, jų vaikai gali būti užauginti katalikais. Tėvams tai atrodė geresnė išeitis nei mirtis. Likimas įrodė, jog jų sprendimas buvo teisingas: iš tėvo brolių ir seserų teišgyveno du – sesuo ir brolis, – kiti kartu su sutuoktiniais ir vaikais karo pabaigos nesulaukė. Iš jų mes žinome tik išgyvenusį dėdę Elijahu Peresą, jis turėjo sūnų
Israelį, kuris žuvo gete.
Beje, Ahuvos išnešimas iš geto tapo pavojingu nuotykiu. Ji buvo dar kūdikis, tad mama ją nešė link vartų krepšyje (nežinau, kaip ją pavyko nutildyti ar užmigdyti). Žydų policininkas žinojo mamos planą. Pralaukusi netoli vartų visą vakarą, bet taip ir neradusi tinkamos progos, mama su Ahuva grįžo namo. Jinai pabandė prasmukti kitą vakarą, ir tąkart jai pavyko. Prie vartų sugedus vokiečių automobiliui, jį pastumti policininkas šūktelėjo netoliese buvusius žydus. Mama tik to ir telaukė; greitai išbėgusi pro vartus, ji nusiplėšė geltoną lopą, įlipo į pro šalį riedantį vežimą ir nuvyko link Paukščio namų. Netrukus vežikas išgirdo: „Stok!“ Raitas lietuvių policininkas ėmė kamantinėti mamą. Pamatęs krepšį paklausė, kas yra jame. Mama atsakė, kad ten nieko ypatingo nėra – tik grūdai ar rūbai. Policininkas liepė parodyti. Tą lemiamą akimirką kitas policininkas šūktelėjo pirmajam, kad šis sustabdęs ne tą vežimą (buvo gaudomas kažkoks nusikaltėlis), ir jiedu nujojo taip ir neaptikę krepšyje Ahuvos. Kad mamą atsitiktinai sustabdė – tai buvo nesėkmė, bet kita vertus – didžiulė sėkmė, netgi stebuklas, buvo tai, kad ji pačiu laiku išsigelbėjo.
Atėjo mano eilė palikti getą. Prieš išvesdami tėvai mane išmokė kelių lietuviškų žodžių ir paaiškino, kad nuo šiol būsiu Jonas Petronis. Paukštys man parūpino padirbtą gimimo liudijimą. Kelias dienas praleidau jo namuose vienas. Pirmą kartą gyvenime likau vienas, nesuprasdamas kalbos, ir tai buvo labai skaudi patirtis. Po kelių dienų mama atėjo manęs aplankyti ir per visą tą pasimatymą nesiliaudamas maldavau pasiimti mane atgal į getą. Aišku, mano prašymas nebuvo įvykdytas.
Po kurio laiko mane paėmė į Marijampolės saleziečių Kunigo Bosko vienuolijos našlaičių namus. Kurį laiką apsimečiau kurčnebyliu. Nuogąstavau, kad paaiškės, jog esu apipjaustytas, baiminausi per miegus prabilti jidiš. Visais kitais atžvilgiais pritapau prie berniukų dienotvarkės: klūpodavau prie lovos ryte ir vakare, kas savaitę lankydavausi bažnyčioje. Kartais visiems miegant direktorė pasikviesdavo mane į savo kambarį ir mokydavo lietuviškai. Kai nutarė, kad kalbą aš jau gana gerai moku, paskelbė visiems, kad mane veža pas gydytoją. Suprantama, kad pas jokį gydytoją ji manęs nevežė, bet kai grįžome iš kelionės, ji pranešė vaikams, jog „pasveikau“ ir jau galiu kalbėti.
Vieną dieną našlaičių namuose ji man slapta pasakė, kad kamuolį, kurį mums kažkas paaukojęs žaidimams, iš tikro atsiuntusi mano mama. Tai buvo gera žinia, ji reiškė, jog mano tėvai gyvi. Prisimenu, dauguma vaikų lankė mokyklą ir atlikdavo namų darbus, bet kadangi „pasveikau“ jau prasidėjus mokslo metams, mokyklą turėjau pradėti lankyti tik kitais metais. Kai kurie vaikai nemokėjo skaičiuoti, o aš visad žinojau teisingą atsakymą, nors dar nebuvau pradėjęs mokytis mokykloje; labai greitai tapau matematikos „specialistu“.
Atėjo mano eilė palikti getą. Prieš išvesdami tėvai mane išmokė kelių lietuviškų žodžių ir paaiškino, kad nuo šiol būsiu Jonas Petronis. Paukštys man parūpino padirbtą gimimo liudijimą. Kelias dienas praleidau jo namuose vienas. Pirmą kartą gyvenime likau vienas, nesuprasdamas kalbos, ir tai buvo labai skaudi patirtis. Po kelių dienų mama atėjo manęs aplankyti ir per visą tą pasimatymą nesiliaudamas maldavau pasiimti mane atgal į getą. Aišku, mano prašymas nebuvo įvykdytas.
Po kurio laiko mane paėmė į Marijampolės saleziečių Kunigo Bosko vienuolijos našlaičių namus. Kurį laiką apsimečiau kurčnebyliu. Nuogąstavau, kad paaiškės, jog esu apipjaustytas, baiminausi per miegus prabilti jidiš. Visais kitais atžvilgiais pritapau prie berniukų dienotvarkės: klūpodavau prie lovos ryte ir vakare, kas savaitę lankydavausi bažnyčioje. Kartais visiems miegant direktorė pasikviesdavo mane į savo kambarį ir mokydavo lietuviškai. Kai nutarė, kad kalbą aš jau gana gerai moku, paskelbė visiems, kad mane veža pas gydytoją. Suprantama, kad pas jokį gydytoją ji manęs nevežė, bet kai grįžome iš kelionės, ji pranešė vaikams, jog „pasveikau“ ir jau galiu kalbėti.
Vieną dieną našlaičių namuose ji man slapta pasakė, kad kamuolį, kurį mums kažkas paaukojęs žaidimams, iš tikro atsiuntusi mano mama. Tai buvo gera žinia, ji reiškė, jog mano tėvai gyvi. Prisimenu, dauguma vaikų lankė mokyklą ir atlikdavo namų darbus, bet kadangi „pasveikau“ jau prasidėjus mokslo metams, mokyklą turėjau pradėti lankyti tik kitais metais. Kai kurie vaikai nemokėjo skaičiuoti, o aš visad žinojau teisingą atsakymą, nors dar nebuvau pradėjęs mokytis mokykloje; labai greitai tapau matematikos „specialistu“.
Kartą, kai ėjome per gatvę, vieną mūsų našlaičių partrenkė automobilis. Jį nuvežė į ligoninę, o iš ten jis taip ir nebegrįžo. Neprisimenu, ką mums aiškino, gal kad jis pateko į rojų. Tik pasibaigus karui sužinojau, jog jis buvo nužudytas ligoninėje, paaiškėjus, kad yra apipjaustytas. Nė neįtariau, jog vienuolyno našlaičių namuose yra dar vienas žydas. Galimas daiktas, jų būta ir daugiau. Be direktorės, ten buvo dar personalo, tarp jų kelios dvidešimtmetės, tikriausiai vienuolės. Su viena iš jų susipykau, bet tuomet neėmiau šito į galvą. Vėliau, po karo, sužinojau, kad mergina, su kuria buvau susikivirčijęs, nuėjo į policiją ir mane įskundė. Gali būti, kad policininkai ja nepatikėjo. Kadangi Raudonoji armija jau artėjo prie Kauno, policija rūpinosi atsitraukimu, eiti aiškintis dėl kažkokio žydų vaiko jiems jau nebebuvo svarbiausias reikalas. Frontui priartėjus, Marijampolę imta bombarduoti. Kažkas iš direktorės šeimos turėjo namą kaime, ji nutarė, jog ten bus saugiau nei bombarduojamame mieste, ir nuvedė mus pėsčiomis į tą kaimą. Prisimenu, kad tai buvo labai ilgas žygis, jis truko vos ne visą dieną. Kaimynai po karo pasakojo, kad vokiečiai atėjo į vienuolyną manęs ieškoti praėjus vos kelioms valandoms po to, kai mes patraukėm į kaimą, ir neradę į tą reikalą numojo ranka. Aptikti tą kaimą ir tame kaime mane jiems jau buvo pernelyg sudėtinga.
Našlaičių namams įsikūrus kaime, pas mus ėmė lankytis įnamius įvaikinti norintys valstiečiai. Kai kurie jų akivaizdžiai ieškojo pigios darbo jėgos. Kažkodėl daugelis jų norėjo paimti mane. Direktorė, žinodama, kad mano tėvai gali būti gyvi, bandydavo juos atkalbėti, pasakodama išgalvotas istorijas apie mano sveikatą. Tačiau greitai ji rado geresnį sprendimą: kasdien išsiųsdavo mane į laukus ganyti karvių. Išeidavau iš namų ankstų rytą ir grįždavau vėlų vakarą. Tai man tapo rutina visas septynias savaitės dienas. Niekas nepasikeitė net pasirodžius sovietų kareiviams.
Išvadavus Kauną mama pasisakė kaimynui lietuviui esanti žydė ir papasakojo apie savo šeimą. Kai ji užsiminė, kad jos sūnus yra našlaičių namuose Marijampolėje, kaimynas ėmė klausinėti, koks mano amžius, kūno sudėjimas, kokios spalvos plaukai. Išgirdęs jos atsakymus nuščiuvo. Mama kažkaip iš kaimyno išpešė, kad jis girdėjęs, jog panašus vaikais buvo nužudytas. Jis, suprantama, turėjo galvoje ligoninėje nužudytą berniuką, apie kurį pasakojau anksčiau. Mama beveik patikėjo, kad manęs nebėra gyvo. Vis tiek ji turėjo surasti bent mano kapą. Bet kadangi tai buvo tik gandas, jos širdyje dar buvo likę šiek tiek vilties.
Sužinojusi, kad Marijampolė išvaduota, mama ten nuvyko, surado našlaičių namus, tačiau vaikų juose nebuvo. Tada per vargus ji atsekė mūsų našlaičių namus kaime. Ten pamatė žaidžiančius vaikus, bet manęs tarp jų nebuvo. Tai tik dar sustiprino jos nerimą, kad gandas teisingas. Norėdama kuo vėliau išgirsti baisią žinią, mama atsisėdo ant suolelio. Netrukus šalia jos prisėdo vienuolė, pamaniusi, kad mama nori kažkurį mūsų įsivaikinti. Mama jos užklausė, kiek yra našlaičių namuose vaikų ir ar yra tarp jų žydų. Tuomet įdėmiai nužvelgusi mamą vienuolė paklausė: „Ar Jūs Jonuko mama?“ Trūksta žodžių apibūdinti mamos džiaugsmui sužinojus, kad aš gyvas.
O aš kaip įprasta leidau laiką laukuose, iki tos valandėlės, kai buvau iškviestas skubiai sugrįžti į ūkį. Pamačiau ant suolo sėdinčią mamą. Pažinau ją iš karto, bet bijojau išsiduoti. Priimamas į vienuolyno prieglaudą buvau pamokytas „nepažinti“ savo tėvų, jei kas nors mus suvestų. Todėl į prieglaudos direktorės klausimą, ar pažįstu šią moterį, atsakiau: „Ne“ ir tyliai pasiteiravau: „Argi nepavojinga ją atpažinti?“ Tik patikintas, jog tikrai ne, puoliau mamai į glėbį.
Našlaičių namams įsikūrus kaime, pas mus ėmė lankytis įnamius įvaikinti norintys valstiečiai. Kai kurie jų akivaizdžiai ieškojo pigios darbo jėgos. Kažkodėl daugelis jų norėjo paimti mane. Direktorė, žinodama, kad mano tėvai gali būti gyvi, bandydavo juos atkalbėti, pasakodama išgalvotas istorijas apie mano sveikatą. Tačiau greitai ji rado geresnį sprendimą: kasdien išsiųsdavo mane į laukus ganyti karvių. Išeidavau iš namų ankstų rytą ir grįždavau vėlų vakarą. Tai man tapo rutina visas septynias savaitės dienas. Niekas nepasikeitė net pasirodžius sovietų kareiviams.
Išvadavus Kauną mama pasisakė kaimynui lietuviui esanti žydė ir papasakojo apie savo šeimą. Kai ji užsiminė, kad jos sūnus yra našlaičių namuose Marijampolėje, kaimynas ėmė klausinėti, koks mano amžius, kūno sudėjimas, kokios spalvos plaukai. Išgirdęs jos atsakymus nuščiuvo. Mama kažkaip iš kaimyno išpešė, kad jis girdėjęs, jog panašus vaikais buvo nužudytas. Jis, suprantama, turėjo galvoje ligoninėje nužudytą berniuką, apie kurį pasakojau anksčiau. Mama beveik patikėjo, kad manęs nebėra gyvo. Vis tiek ji turėjo surasti bent mano kapą. Bet kadangi tai buvo tik gandas, jos širdyje dar buvo likę šiek tiek vilties.
Sužinojusi, kad Marijampolė išvaduota, mama ten nuvyko, surado našlaičių namus, tačiau vaikų juose nebuvo. Tada per vargus ji atsekė mūsų našlaičių namus kaime. Ten pamatė žaidžiančius vaikus, bet manęs tarp jų nebuvo. Tai tik dar sustiprino jos nerimą, kad gandas teisingas. Norėdama kuo vėliau išgirsti baisią žinią, mama atsisėdo ant suolelio. Netrukus šalia jos prisėdo vienuolė, pamaniusi, kad mama nori kažkurį mūsų įsivaikinti. Mama jos užklausė, kiek yra našlaičių namuose vaikų ir ar yra tarp jų žydų. Tuomet įdėmiai nužvelgusi mamą vienuolė paklausė: „Ar Jūs Jonuko mama?“ Trūksta žodžių apibūdinti mamos džiaugsmui sužinojus, kad aš gyvas.
O aš kaip įprasta leidau laiką laukuose, iki tos valandėlės, kai buvau iškviestas skubiai sugrįžti į ūkį. Pamačiau ant suolo sėdinčią mamą. Pažinau ją iš karto, bet bijojau išsiduoti. Priimamas į vienuolyno prieglaudą buvau pamokytas „nepažinti“ savo tėvų, jei kas nors mus suvestų. Todėl į prieglaudos direktorės klausimą, ar pažįstu šią moterį, atsakiau: „Ne“ ir tyliai pasiteiravau: „Argi nepavojinga ją atpažinti?“ Tik patikintas, jog tikrai ne, puoliau mamai į glėbį.
Po karo mokiausi žydų pradinėje mokykloje. Buvau jau dešimties, tad stengiausi pasivyti prarastus metus ir baigti keturias klases per dvejus metus. Vėliau lankiau rusų vidurinę mokyklą. Didžiąją pirmųjų mokslo metų dalį rusiškoje berniukų mokykloje kamavausi. Dažniausiai nesuprasdavau mokytojo nurodymų ir klausimų, dėl to mano atsakymai bendraklasiams atrodė juokingi arba kvaili. Dėl karo daugelis jų kelerius metus nesimokė, tad kai kurie bendraklasiai buvo keleriais metais vyresni už mane, kai kurie jų buvo antisemitai ir nuolat mane mušdavo. Bijodavau eiti iš mokyklos namo, nes dažnai būrys vyresnių berniukų laukdavo manęs pakeliui ir imdavo mane kankinti. Maldavau tėvo, kad ateitų pasiimti manęs iš mokyklos, bet jis nesutiko, sakydamas, kad turiu išmokti kovoti! Mano laimei, po kelių mėnesių kažkas klasėje surengė imtynių turnyrą. Visų nustebimui, užėmiau antrą vietą. Po šio pasiekimo kiti berniukai ėmė mane gerbti, muštynės baigėsi. Gavęs brandos atestatą norėjau tęsti mokslus Leningrade, bet nė viena Leningrado mokymo įstaiga manęs nepriėmė. Grįžau į gimtąjį miestą ir įstojau į Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą. Praėjus keleriems metams po Stalino mirties politinės nuotaikos pagerėjo. Dingo persekiojimų baimė, netgi pradėjome pasakoti politinius anekdotus. Tačiau man teko brangiai sumokėti už apgaulingą laisvės jausmą. 1956 m. rudenį mūsų fakultete buvo rengiami rinkimai į komjaunimo komitetą. Mes su keliais draugais pokštaudami ištrynėm kandidatų vardus ir kaire ranka parašėm: Eisenhoweris, Dullesas, Adenaueris, Gomułka ir Ben Gurionas. Mūsų nelaimei, juokdariai po kelių mėnesių buvo išaiškinti. Institute įvyko atviras teismas ir buvo nuspręsta, kad tokio pobūdžio juokai veda į politinį maištą; už bausmę buvau išmestas iš komjaunimo ir iš instituto, baigiau studijas vėliau. Mūsų šeima pasinaudojo pirmąja galimybe išvykti iš Sovietų Sąjungos į Lenkiją ir iš ten emigravome į Izraelį. Izraelyje gyvenome ilgiau nei šešerius metus. 1966 m. su žmona Aleksandra ir sūnumi Amosu, kuris gimė Lenkijoje, išvykau į Kanadą. 1968 m. Monrealyje gimė duktė Belinda.
Dabar tiksliai neprisimenu, kas būtent mane atvedė prie Broniaus Paukščio temos. Atrodo, kad dalyvavome teisme, kuris jam buvo surengtas po karo Lietuvoje. Vėliau, prisimenu, jis buvo atvykęs mūsų aplankyti, kai grįžo iš Sibiro. Tos mintys man sukėlė kaltės jausmą, kad taip ilgai visai negalvojau apie žmogų, kuris man išgelbėjo gyvybę. Paaiškėjo, jog grįžusiam iš Sibiro Paukščiui nebeleista eiti tas pačias pareigas kaip anksčiau. Jis gaudavo kažkokią pašalpą iš bažnyčios, kurios nepakako pragyventi. Jis keliavo po Lietuvą pamokslaudamas mažose bažnyčiose. Deja, kai apie šitai sužinojau, Bronius Paukštys jau buvo miręs.
Torontas, Kanada, 2012
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014
Dabar tiksliai neprisimenu, kas būtent mane atvedė prie Broniaus Paukščio temos. Atrodo, kad dalyvavome teisme, kuris jam buvo surengtas po karo Lietuvoje. Vėliau, prisimenu, jis buvo atvykęs mūsų aplankyti, kai grįžo iš Sibiro. Tos mintys man sukėlė kaltės jausmą, kad taip ilgai visai negalvojau apie žmogų, kuris man išgelbėjo gyvybę. Paaiškėjo, jog grįžusiam iš Sibiro Paukščiui nebeleista eiti tas pačias pareigas kaip anksčiau. Jis gaudavo kažkokią pašalpą iš bažnyčios, kurios nepakako pragyventi. Jis keliavo po Lietuvą pamokslaudamas mažose bažnyčiose. Deja, kai apie šitai sužinojau, Bronius Paukštys jau buvo miręs.
Torontas, Kanada, 2012
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014