Išgelbėti žydų vaikai
MANE PAĖMĖ...
Icchokas Meras. Geltonas lopas
Palikau aš vienas kaip pirštas, vienutėlis. Tėvą nušovė, mamą – taip pat, seserį geri žmonės kažkur paslėpė. O kur man dingti, kur pasidėti? Kaip atlaužta duonos žiauberė prie nieko pritapti negalėjau... Rodos, pakrikštijo mane, vardą kitokį davė, krikščionišką, pavardę pakeitė, kunigas klebonas naują metriką išrašė. Tiesa, pavardės mano vis keitėsi. Per kiek rankų perėjau, tiek ir pavardžių turėjau. Lukaitis ar Mockus, Grišius ar Kvedaras... Bet kaip buvau žydukas, taip ir palikau. Vis atliekamas, vis nereikalingas...
Sėdėjau lauke ant slenksčio ir verkiau, vis bailiai apsidairydamas.
Čia, siauroje užmiesčio gatvelėje, fronto tarsi visai nebūta. Nei tau degėsių ar plytgalių, nei aprūkusių mūrinių sienų negyvomis langų akimis. Įvairiaspalvės gėlių galvos brovėsi pro tvoras, raudonžandžiai obuoliai lingavo ant plonų šakelių.
Vidury negrįstos, dulkėtos gatvelės krebždėjo žvirblių būrys. Straksinėdami jie rinko pamestą grūdą ar kirmėlaitę, atkiūtinusią, kur nereikia. Patvoriais, pabrukęs uodegą ir prigulęs prie žemės, dūlino kaimynų katinas; jis taip ir taikstėsi nustverti atšokavusį žvirbliuką.
Ateis vakaras, nuslinks kirmėlaitė į savo urvą, čirkšdami nuplasnos paukšteliai į savo lizdus. Nutapens katinas prie savo durų, pakrapštys nagais, paklebens, ir žmonės įleis jį, paplaukiui paglostys, pienu pagirdys.
Kai naujoji valdžia, mirtimi grasindama, paliepė visus pabėgusius žydukus prie valsčiaus atvesti, buvau pas Lukaitį, pas kurpių. Jo pačiai, mat, perdavė mane siuvėja Daunorienė, nes šalia Daunorienės policininkas apsigyveno.
Būdavo, pasisodina mane Lukaitienė prie stalo, valgydina ir sako:
– Tu nebijok, tu valgyk...
Ir pasakodavo, kad seniau vos ne visus miesto žydus pažinojusi, kad tai geri žmonės buvę, visada bėdoj padėdavę. O sušaudė juos, nežinia nei už ką, nei kodėl, pačius nekalčiausius žmones. Lukaitis dėbtelėdavo į mus baltomis akimis, paskui vėl kaldavo kaldavo ir bambėdavo kažką po nosimi. Nuo Lukaitienės kalbų, kuriomis ji mane ramindavo, ir nuo Lukaičio žvilgsnių kąsnis strigdavo gerklėj.
Naktį Lukaitis grįždavo, sunkiai vilkdamas kojas, išspardydavo visas taburetes, kol prieidavo prie lovos, kur mes miegojome. Mes abu susiriesdavome kamputyje, nutildavome kaip pelės, katinui pasirodžius.
– Kur tu čia dabar, rupūže! – kriokdavo šiaučius.– Aš tau dantis išmalsiu, ragana... Gyvačiuką po sijonu jaukini... Gal nori, kad mus sušaudytų?! Ne... Manęs nesušaudys. Aš geriau jus abu paskųsiu! Pa-skų-siul Kche, kche...
Jis pakosėdavo, pasvyruodavo apie lovos galą ir vėl:
– Palauk! Kam skųsti? Aš pats jus papjausiu... Papjausiu! Kur tas mano peilis... Duok peilį, gyva...te prakeikta. Duok, sakau!
Jis pagrabinėdavo, pašiūruodavo po varstotą ir, sukniubęs ten pat ant grindų, užknarkdavo. Tada Lukaitienė tempdavo jį į lovą, o aš tūnodavau pačiame kampelyje ištisą naktį, akių nesudėdavau. Atsibus, ims ir papjaus... Ir nė žodžio niekas, bene svarbu kam? Lyg musę ant sienos – paspaudei pirštu, trakšt, ir nėra.
Kitą dieną Lukaitienė jau šykščiau ramindavo mane, ir tų pažinčių su buvusiais miesto žydais sumažėdavo. Pasisodindavo prie stalo ir sakydavo:
– Tu valgyk.
Paskui pažintys visai išnyko, o prie stalo suvapėdavo:
– Valgyk, ko žiopsai!
Paėmė mane kaimynai – du gražūs senukai, geri žmonės, Mockai. Vaikų tai jie savų turėjo, bet pastarieji ar išmirę buvo, ar svetur išvažinėję. Ne tiek mane jie, kiek naujai pakrikštytą dūšią gelbėjo. Argi juokas žydą švęstu vandeniu pašlakstyti! O čia ir žydukas, ir gatavai pakrikštytas. Visagalis Kristus – geras piemuo, kiekvieną nuklaidintą avelę savo bandon sugrąžina, taip ir Šventame Rašte pasakyta. O kas tą avelę padės surasti ir piemeniui atiduoti, tam tūkstančiai dienų atlaidų! Kiek čia ir gyventi beliko toj ašarų pakalnėj...
Kas rytą ir kas vakarą, o kartais ir per pietus, poterius kalbėdavau, kad man Dievas visus griekus dovanotų ir juodos duonos nepagailėtų, idant iš bado nemirčiau. „Tėve mūsų“, „Sveika Marija“ ir visokias kitokias maldas bėriau lyg pupas į sieną, net sapne suklydęs nebūčiau. Juodos naminės duonos senukai man negailėjo, dar lašinių po bryzą primesdavo, kad žydą iš manęs greičiau išvarytų, nes, girdi, kad ir krikščionis, o vis tik dar ne visai. Pradžioj šleikštu buvo. Nepratęs. Paskui pripratau.
Bet jau būkštavo Mockai,– net ir man mirtiną drebulį įvarydavo. Nebuvo tos šviesios dienelės, kad langinę atidarytų, vis baiminosi. O ką, ateis, suras, visus tris išpyškins, ir gana. Toks įstatymas – kur žydas užlaikomas, ten visi turi mirti. Senukai dvejas gedulingas mišias užpirko – už visus mirusius ir nekaltai pražuvusius, o baimė vis vešėjo lyg tas slibinas – vieną galvą nukirtai, trys naujos atsirado... Ir vėl nebegalėjau miegoti, kaip pas kurpių, pas Lukaitį, Tada paliepė man Mockai amžinatilsį kalbėti už savo tėvus ir visus kitus mirusius, būtinai vardus paminint.
Kalbėdavau kalbėdavau, tik niekaip nesirišdavo žydiški vardai su katalikiškais poteriais. Baigdavau ir pradėdavau iš naujo. Taip be galo. Bet kai sušnibždėdavau: „Amžiną atilsį duok jiems, Viešpatie!“, seilės užsprangindavo gerklę, nors imk ir rėk pilnu balsu. Ne, ne amžino atilsio aš jiems norėjau... Tegul gyvi būna, tegul gyvena su manim, taip, kaip prieš karą... Kodėl jie mirė, o dabar iš kapų nesikelia, neateina pas mane? Kodėl Kristus galėjo prisikelti, o mano mama – ne?!
Vieną tokią nemigos naktį išgirdau šnabždesį:
– Tėvai, ar jau miegi?
– Nemiegu, močia, ne...
– Bijau, tėvai, oi, kaip bijau... Suras gi jį... Suras!
– Aha, suras, o kaipgi... Užmuš mus, Povilai, savo amžiaus neišgyvenus, kaip mane gyvą matai. Ką darysim, ką darysim, tokia koronė ponadievo...
– Nežinau, moč. Ką čia padarysi. Vis ne šuniukas, neišmesi.
– Atiduokim Grišiams, tiems bevaikiams, kur gale gatvės gyvena. Tie jauni, o savų neturi...
– Kad, moč, tas Grišius parmazonas, Dievo nebijo. Kaipgi čia vaiko dūšią išgelbėsi? O ir atlaidai, tiek dienų atlaidų...
Tyla.
– Tėvai, ar jau miegi?
– Nemiegu, močia, ne...
– Sakau, neužsirūstins Visagalis.
– O kaipgi taip neužsirūstins?
– Sakau, Dešimty Dievo įstatymų pasakyta: mylėk artimą kaip pats save. Tai kaip tu tą artimą mylėsi, jei pats galvą po kulipka statai? Juk statai?
– Statau, o kaipgi. Po kulipka...
– Tai atiduokim Grišiui, tėvai...
– O kaipgi su dūšia, moč, a?
– Mes Dievuliui avelę į bandą atginėm ir poterėlių visų išmokėm, gal pats Dievulis dabar tą avelę sužiūrės, galgi ir tiems parmazonams neleis ištvirkinti...
– Kaipgi, gal ir neleis.
Rytojaus dieną atsisveikinau su geraisiais senukais Mockais, su maldelėmis ir amžinatilsiu, su rupia namine duona ir riebiais lašiniais. Mane paėmė Grišiai, parmazonai.
Pirmą dieną naujasis įtėvis man paplojo per petį ir tarė, neslėpdamas šypsenos:
– Pas mane tu augsi laisvas žmogus!
Antrą dieną kaimynė įkišo galvą pro duris ir sušnibždėjo Grišienei:
– Apsaugok švenčiausias, aktyvistai eina, žydų ieško...
– Jėzau Marija! – suriko Grišienė. – Juozai! Juozai!
Tie nespėjo įeiti į mūsų gatvelę, gal nė neįėjo, o aš jau turėjau kitus tėvus – Kvedarus... Išgyvenau pas juos ištisos pusantros dienos.
O kur dabar eiti? Jau ir nebeatiduoda niekam, o gal niekas ir neima, negi lobis koks...
Šokuoja, čirškia žvirbliukai, tuoj kirminuką savo paukštyčiams nuneš. O manęs jau niekas nepaims. Nepriglaus į savo lizdą.
Migla prieš mane tirštėjo, tamsėjo...
Gėriau dieną, gėriau naktį
Pas Jurgiuką plikakaktį.
Dėkui jam ir vaikams,
Ir bačkutei, ir lankams!
Išgirdęs dainą, pratryniau akis. Gatvės viduriu kėlė dulkių debesį kažkoks vyriškis. Aš žiūrėjau į jį, jis į mane.
– Ateik, vaike, – suriko. – Ateik, sakau!
Aš dar labiau susigūžiau.
– Aha, neini...– susvyravo jis artyn. – Tai kieno pats būsi?
Žiūrėjau į jį bailiomis akimis.
– Nu, nu, nesigąsčiok... Aš... geras vyras. Geras! Na, išmečiau burnelę, tai kas? Nuodėmė? Ar žemė griūva?
Jis prisėdo šalia ant slenksčio.
– Tai kieno pats, a? Ir bliauni tu, vyruti, mmm...
– Aš... niekieno... Aš pats... žydukas aš...
– Aha, žydukas. Žinoma, žinoma, suprantu, nu, nu.
– Eiti neturiu kur, tai va sėdžiu ir galvoju,—įsidrąsinau.
– Kur tau eiti. Niekur neik! Žinoma! Ir nepasakok niekam, kas toks. Dabar žmonės, mmm, kaip vilkai! Visko gali būti...
– Nelaiko manęs niekas, bijo, ir nebeatiduoda į kitas rankas. Jūs, ponuli, užriškit mane į maišą ir upėn įmeskit. Kaip kačiuką... Kur man dingti daugiau?
– Aha, iš karto reikėjo sakyti! Ak tu, bambize! Į upę, kaip kačiuką! Cha, cha, cha, cha, cha!.. Aš tau, rupūžiokui, kai uždėsiu per uodegą, bus tau skandintis! Nu, nu!
Praradau visą pasitikėjimą nepažįstamuoju. Drebėjau kaip viščiukas, vanagui pasirodžius. Kas mane tempė už liežuvio? Būčiau geriau neužsiminęs apie maišą.
–Tai jie nelaiko?– parodė jis į duris.
– Jie...
– O paėmė?
– Paėmė...
– Ot tai skrandos pasmirdusios... Aš jiems! Turi čia ko nors? Drabužiukų ar ko?
– Neturiu nieko, kaip stoviu...
Jis pastūmė mane į šalį,
– Tu palauk. Palauk, sakau! Nu!
Paskui pasiraitojo rankoves, rodos, ir girtumas išdūko, lyg ranka nuėmė.
– Ei, jūs, rupūžės, tai šitaip vaiką suvarginot?
Ir grūdo kumščiu į langą. Skardžiu traškesiu susprogo stiklai. Jis ištraukė ranką, nupurtė.
– Kraujas! Kraujas bėga! – sušukau ir puoliau artyn.
– Nieko, vaike, nieko. Aš šunį gerą turiu – nulaižys, pamatysi. Ak tu, bambize! Einam! Nu!
– Kur?!
– Einam, sakau! Pas mane einam.
Jis nutvėrė mane už rankos, suspaudė lyg geležiniais čiuptuvais ir nusivedė.
Pakeliui, murmėdamas per nosį, niūniavo:
– Gėriau dieną, gėriau naktį...
Įstūmė jis mane į žemėn susmegusią trobelę su mažais tarsi špygos langais.
– Čia dabar gyvensi! Motin, vaiką priimk! Šešis turi, še septintą. O jūs, varliai, pasižiūrėkit. Žiūrėkit, sakau! Nu! Brolis čia jums nuo šiolei. Brolis!
Keturi vaikai, viens už kitą per plaštaką didesni, apspito mane. Kitų dviejų nesimatė.
Vyriškis patylom, kad mes negirdėtume, tarė žmonai:
– Žydukas... Nelaiko niekur. Pas mus išgyvens, a, motin?
–Išgyvens... Išgyvens prie būrio dar vienas.
– Ot, tai aš tave myliu,– sušuko jis ir apglėbė motiną.
– Girtas, tėvai, eik numigti, – kratėsi ji.
Paskui pažiūrėjo į mane. Taip pažiūrėjo, kaip dar niekas iki šiol, kai mamos netekau.
Kunigas klebonas vėl perrašė metriką. Dabar aš vadinausi Dinikis, Benius Dinikis.
Po keleto dienų Dinikis pasakė savo žmonai:
– Pereisim prie dvaro gyventi, ten, kur už miesto. Gal gyvenimas geresnis bus, o ir pažįstamų nei su žiburiu nerasi. Tikras sūnus gi mums dabar Beniukas.
Icchokas Meras. Geltonas lopas
Palikau aš vienas kaip pirštas, vienutėlis. Tėvą nušovė, mamą – taip pat, seserį geri žmonės kažkur paslėpė. O kur man dingti, kur pasidėti? Kaip atlaužta duonos žiauberė prie nieko pritapti negalėjau... Rodos, pakrikštijo mane, vardą kitokį davė, krikščionišką, pavardę pakeitė, kunigas klebonas naują metriką išrašė. Tiesa, pavardės mano vis keitėsi. Per kiek rankų perėjau, tiek ir pavardžių turėjau. Lukaitis ar Mockus, Grišius ar Kvedaras... Bet kaip buvau žydukas, taip ir palikau. Vis atliekamas, vis nereikalingas...
Sėdėjau lauke ant slenksčio ir verkiau, vis bailiai apsidairydamas.
Čia, siauroje užmiesčio gatvelėje, fronto tarsi visai nebūta. Nei tau degėsių ar plytgalių, nei aprūkusių mūrinių sienų negyvomis langų akimis. Įvairiaspalvės gėlių galvos brovėsi pro tvoras, raudonžandžiai obuoliai lingavo ant plonų šakelių.
Vidury negrįstos, dulkėtos gatvelės krebždėjo žvirblių būrys. Straksinėdami jie rinko pamestą grūdą ar kirmėlaitę, atkiūtinusią, kur nereikia. Patvoriais, pabrukęs uodegą ir prigulęs prie žemės, dūlino kaimynų katinas; jis taip ir taikstėsi nustverti atšokavusį žvirbliuką.
Ateis vakaras, nuslinks kirmėlaitė į savo urvą, čirkšdami nuplasnos paukšteliai į savo lizdus. Nutapens katinas prie savo durų, pakrapštys nagais, paklebens, ir žmonės įleis jį, paplaukiui paglostys, pienu pagirdys.
Kai naujoji valdžia, mirtimi grasindama, paliepė visus pabėgusius žydukus prie valsčiaus atvesti, buvau pas Lukaitį, pas kurpių. Jo pačiai, mat, perdavė mane siuvėja Daunorienė, nes šalia Daunorienės policininkas apsigyveno.
Būdavo, pasisodina mane Lukaitienė prie stalo, valgydina ir sako:
– Tu nebijok, tu valgyk...
Ir pasakodavo, kad seniau vos ne visus miesto žydus pažinojusi, kad tai geri žmonės buvę, visada bėdoj padėdavę. O sušaudė juos, nežinia nei už ką, nei kodėl, pačius nekalčiausius žmones. Lukaitis dėbtelėdavo į mus baltomis akimis, paskui vėl kaldavo kaldavo ir bambėdavo kažką po nosimi. Nuo Lukaitienės kalbų, kuriomis ji mane ramindavo, ir nuo Lukaičio žvilgsnių kąsnis strigdavo gerklėj.
Naktį Lukaitis grįždavo, sunkiai vilkdamas kojas, išspardydavo visas taburetes, kol prieidavo prie lovos, kur mes miegojome. Mes abu susiriesdavome kamputyje, nutildavome kaip pelės, katinui pasirodžius.
– Kur tu čia dabar, rupūže! – kriokdavo šiaučius.– Aš tau dantis išmalsiu, ragana... Gyvačiuką po sijonu jaukini... Gal nori, kad mus sušaudytų?! Ne... Manęs nesušaudys. Aš geriau jus abu paskųsiu! Pa-skų-siul Kche, kche...
Jis pakosėdavo, pasvyruodavo apie lovos galą ir vėl:
– Palauk! Kam skųsti? Aš pats jus papjausiu... Papjausiu! Kur tas mano peilis... Duok peilį, gyva...te prakeikta. Duok, sakau!
Jis pagrabinėdavo, pašiūruodavo po varstotą ir, sukniubęs ten pat ant grindų, užknarkdavo. Tada Lukaitienė tempdavo jį į lovą, o aš tūnodavau pačiame kampelyje ištisą naktį, akių nesudėdavau. Atsibus, ims ir papjaus... Ir nė žodžio niekas, bene svarbu kam? Lyg musę ant sienos – paspaudei pirštu, trakšt, ir nėra.
Kitą dieną Lukaitienė jau šykščiau ramindavo mane, ir tų pažinčių su buvusiais miesto žydais sumažėdavo. Pasisodindavo prie stalo ir sakydavo:
– Tu valgyk.
Paskui pažintys visai išnyko, o prie stalo suvapėdavo:
– Valgyk, ko žiopsai!
Paėmė mane kaimynai – du gražūs senukai, geri žmonės, Mockai. Vaikų tai jie savų turėjo, bet pastarieji ar išmirę buvo, ar svetur išvažinėję. Ne tiek mane jie, kiek naujai pakrikštytą dūšią gelbėjo. Argi juokas žydą švęstu vandeniu pašlakstyti! O čia ir žydukas, ir gatavai pakrikštytas. Visagalis Kristus – geras piemuo, kiekvieną nuklaidintą avelę savo bandon sugrąžina, taip ir Šventame Rašte pasakyta. O kas tą avelę padės surasti ir piemeniui atiduoti, tam tūkstančiai dienų atlaidų! Kiek čia ir gyventi beliko toj ašarų pakalnėj...
Kas rytą ir kas vakarą, o kartais ir per pietus, poterius kalbėdavau, kad man Dievas visus griekus dovanotų ir juodos duonos nepagailėtų, idant iš bado nemirčiau. „Tėve mūsų“, „Sveika Marija“ ir visokias kitokias maldas bėriau lyg pupas į sieną, net sapne suklydęs nebūčiau. Juodos naminės duonos senukai man negailėjo, dar lašinių po bryzą primesdavo, kad žydą iš manęs greičiau išvarytų, nes, girdi, kad ir krikščionis, o vis tik dar ne visai. Pradžioj šleikštu buvo. Nepratęs. Paskui pripratau.
Bet jau būkštavo Mockai,– net ir man mirtiną drebulį įvarydavo. Nebuvo tos šviesios dienelės, kad langinę atidarytų, vis baiminosi. O ką, ateis, suras, visus tris išpyškins, ir gana. Toks įstatymas – kur žydas užlaikomas, ten visi turi mirti. Senukai dvejas gedulingas mišias užpirko – už visus mirusius ir nekaltai pražuvusius, o baimė vis vešėjo lyg tas slibinas – vieną galvą nukirtai, trys naujos atsirado... Ir vėl nebegalėjau miegoti, kaip pas kurpių, pas Lukaitį, Tada paliepė man Mockai amžinatilsį kalbėti už savo tėvus ir visus kitus mirusius, būtinai vardus paminint.
Kalbėdavau kalbėdavau, tik niekaip nesirišdavo žydiški vardai su katalikiškais poteriais. Baigdavau ir pradėdavau iš naujo. Taip be galo. Bet kai sušnibždėdavau: „Amžiną atilsį duok jiems, Viešpatie!“, seilės užsprangindavo gerklę, nors imk ir rėk pilnu balsu. Ne, ne amžino atilsio aš jiems norėjau... Tegul gyvi būna, tegul gyvena su manim, taip, kaip prieš karą... Kodėl jie mirė, o dabar iš kapų nesikelia, neateina pas mane? Kodėl Kristus galėjo prisikelti, o mano mama – ne?!
Vieną tokią nemigos naktį išgirdau šnabždesį:
– Tėvai, ar jau miegi?
– Nemiegu, močia, ne...
– Bijau, tėvai, oi, kaip bijau... Suras gi jį... Suras!
– Aha, suras, o kaipgi... Užmuš mus, Povilai, savo amžiaus neišgyvenus, kaip mane gyvą matai. Ką darysim, ką darysim, tokia koronė ponadievo...
– Nežinau, moč. Ką čia padarysi. Vis ne šuniukas, neišmesi.
– Atiduokim Grišiams, tiems bevaikiams, kur gale gatvės gyvena. Tie jauni, o savų neturi...
– Kad, moč, tas Grišius parmazonas, Dievo nebijo. Kaipgi čia vaiko dūšią išgelbėsi? O ir atlaidai, tiek dienų atlaidų...
Tyla.
– Tėvai, ar jau miegi?
– Nemiegu, močia, ne...
– Sakau, neužsirūstins Visagalis.
– O kaipgi taip neužsirūstins?
– Sakau, Dešimty Dievo įstatymų pasakyta: mylėk artimą kaip pats save. Tai kaip tu tą artimą mylėsi, jei pats galvą po kulipka statai? Juk statai?
– Statau, o kaipgi. Po kulipka...
– Tai atiduokim Grišiui, tėvai...
– O kaipgi su dūšia, moč, a?
– Mes Dievuliui avelę į bandą atginėm ir poterėlių visų išmokėm, gal pats Dievulis dabar tą avelę sužiūrės, galgi ir tiems parmazonams neleis ištvirkinti...
– Kaipgi, gal ir neleis.
Rytojaus dieną atsisveikinau su geraisiais senukais Mockais, su maldelėmis ir amžinatilsiu, su rupia namine duona ir riebiais lašiniais. Mane paėmė Grišiai, parmazonai.
Pirmą dieną naujasis įtėvis man paplojo per petį ir tarė, neslėpdamas šypsenos:
– Pas mane tu augsi laisvas žmogus!
Antrą dieną kaimynė įkišo galvą pro duris ir sušnibždėjo Grišienei:
– Apsaugok švenčiausias, aktyvistai eina, žydų ieško...
– Jėzau Marija! – suriko Grišienė. – Juozai! Juozai!
Tie nespėjo įeiti į mūsų gatvelę, gal nė neįėjo, o aš jau turėjau kitus tėvus – Kvedarus... Išgyvenau pas juos ištisos pusantros dienos.
O kur dabar eiti? Jau ir nebeatiduoda niekam, o gal niekas ir neima, negi lobis koks...
Šokuoja, čirškia žvirbliukai, tuoj kirminuką savo paukštyčiams nuneš. O manęs jau niekas nepaims. Nepriglaus į savo lizdą.
Migla prieš mane tirštėjo, tamsėjo...
Gėriau dieną, gėriau naktį
Pas Jurgiuką plikakaktį.
Dėkui jam ir vaikams,
Ir bačkutei, ir lankams!
Išgirdęs dainą, pratryniau akis. Gatvės viduriu kėlė dulkių debesį kažkoks vyriškis. Aš žiūrėjau į jį, jis į mane.
– Ateik, vaike, – suriko. – Ateik, sakau!
Aš dar labiau susigūžiau.
– Aha, neini...– susvyravo jis artyn. – Tai kieno pats būsi?
Žiūrėjau į jį bailiomis akimis.
– Nu, nu, nesigąsčiok... Aš... geras vyras. Geras! Na, išmečiau burnelę, tai kas? Nuodėmė? Ar žemė griūva?
Jis prisėdo šalia ant slenksčio.
– Tai kieno pats, a? Ir bliauni tu, vyruti, mmm...
– Aš... niekieno... Aš pats... žydukas aš...
– Aha, žydukas. Žinoma, žinoma, suprantu, nu, nu.
– Eiti neturiu kur, tai va sėdžiu ir galvoju,—įsidrąsinau.
– Kur tau eiti. Niekur neik! Žinoma! Ir nepasakok niekam, kas toks. Dabar žmonės, mmm, kaip vilkai! Visko gali būti...
– Nelaiko manęs niekas, bijo, ir nebeatiduoda į kitas rankas. Jūs, ponuli, užriškit mane į maišą ir upėn įmeskit. Kaip kačiuką... Kur man dingti daugiau?
– Aha, iš karto reikėjo sakyti! Ak tu, bambize! Į upę, kaip kačiuką! Cha, cha, cha, cha, cha!.. Aš tau, rupūžiokui, kai uždėsiu per uodegą, bus tau skandintis! Nu, nu!
Praradau visą pasitikėjimą nepažįstamuoju. Drebėjau kaip viščiukas, vanagui pasirodžius. Kas mane tempė už liežuvio? Būčiau geriau neužsiminęs apie maišą.
–Tai jie nelaiko?– parodė jis į duris.
– Jie...
– O paėmė?
– Paėmė...
– Ot tai skrandos pasmirdusios... Aš jiems! Turi čia ko nors? Drabužiukų ar ko?
– Neturiu nieko, kaip stoviu...
Jis pastūmė mane į šalį,
– Tu palauk. Palauk, sakau! Nu!
Paskui pasiraitojo rankoves, rodos, ir girtumas išdūko, lyg ranka nuėmė.
– Ei, jūs, rupūžės, tai šitaip vaiką suvarginot?
Ir grūdo kumščiu į langą. Skardžiu traškesiu susprogo stiklai. Jis ištraukė ranką, nupurtė.
– Kraujas! Kraujas bėga! – sušukau ir puoliau artyn.
– Nieko, vaike, nieko. Aš šunį gerą turiu – nulaižys, pamatysi. Ak tu, bambize! Einam! Nu!
– Kur?!
– Einam, sakau! Pas mane einam.
Jis nutvėrė mane už rankos, suspaudė lyg geležiniais čiuptuvais ir nusivedė.
Pakeliui, murmėdamas per nosį, niūniavo:
– Gėriau dieną, gėriau naktį...
Įstūmė jis mane į žemėn susmegusią trobelę su mažais tarsi špygos langais.
– Čia dabar gyvensi! Motin, vaiką priimk! Šešis turi, še septintą. O jūs, varliai, pasižiūrėkit. Žiūrėkit, sakau! Nu! Brolis čia jums nuo šiolei. Brolis!
Keturi vaikai, viens už kitą per plaštaką didesni, apspito mane. Kitų dviejų nesimatė.
Vyriškis patylom, kad mes negirdėtume, tarė žmonai:
– Žydukas... Nelaiko niekur. Pas mus išgyvens, a, motin?
–Išgyvens... Išgyvens prie būrio dar vienas.
– Ot, tai aš tave myliu,– sušuko jis ir apglėbė motiną.
– Girtas, tėvai, eik numigti, – kratėsi ji.
Paskui pažiūrėjo į mane. Taip pažiūrėjo, kaip dar niekas iki šiol, kai mamos netekau.
Kunigas klebonas vėl perrašė metriką. Dabar aš vadinausi Dinikis, Benius Dinikis.
Po keleto dienų Dinikis pasakė savo žmonai:
– Pereisim prie dvaro gyventi, ten, kur už miesto. Gal gyvenimas geresnis bus, o ir pažįstamų nei su žiburiu nerasi. Tikras sūnus gi mums dabar Beniukas.