Išgelbėti žydų vaikai
2004 m. rugpjūčio 19 d.
Jo Ekscelencijai
LR Prezidentui
Valdui Adamkui
Simono Daukanto a. 3,
LT- 01021 Vilnius
Jo Ekscelencijai
LR Premjerui
Algirdui Brazauskui
Gedimino pr.11,
LT-01103 Vilnius
Jo Ekscelencijai
LR Seimo Pirmininkui
Artūrui Paulauskui
Gedimino pr. 53,
LT-01109 Vilnius
Gerbiamieji,
kreipiuosi į jus, o taip pat į visus buvusius ir būsimus Lietuvos Prezidentus, Premjerus, Seimo Pirmininkus, valstybės vyrus, visuomenės veikėjus, geros valios žmones, prašydamas bendrų pastangų – Vilniuje turėtų iškilti paminklas tiems, kurie vokiečių okupacijos metais gelbėjo žydus.
Jie atliko iškiliausią tautinę pareigą.
Jie anais laikais buvo tikroji tautos sąžinė.
Jie buvo tautos dorovės žiedas, tautos dvasios didikai, nesvarbu, išsimokslinę žmonės ar paprastuoliai rašto nepažinę, ar dvasininkai, nešą tikrąją artimo meilę, ar paprasti valstiečiai, sudiržusiom rankom beriantys žemėn sėklą, prabundančią gyvybės daigu, visa savo esybe žiną ir žmogaus gyvybės vertę.
Jie sąmoningai ar nesąmoningai priešinosi naikinančiai nacių jėgai ir jos įrankiui – tiems, kurie žudė.
Mes turime atminti ir garbinti jų didvyriškumą, grįstą sąžine, dora, artimo meile ir paprastu žmogišku gailesčiu.
Jų vardai įamžinti Jeruzalėje Atminimo kalne.
Jų vardai turėtų būti aukso raidėmis iškalti ir nepriklausomoje Lietuvoje.
Turėtų iškilti paminklas lietuvių tautos Teisuoliams, tiems, kurie didžiausios tamsybės laikais nešė beginklėse nudegintose rankose sąžinės, doros, artimo meilės žiburį.
Tegu iškyla jisai, didingas, tegu jį išmargina vardai nuo papėdės ligi viršūnės, ir tegu visi kartoja jų vardus kaip maldą, šiandien – mes, o rytoj – ateinančios kartos.
Tikiu, kad mano balsas bus išgirstas.
Su gilia pagarba ir viltimi,
Jūsų
Icchokas Meras
Jo Ekscelencijai
LR Prezidentui
Valdui Adamkui
Simono Daukanto a. 3,
LT- 01021 Vilnius
Jo Ekscelencijai
LR Premjerui
Algirdui Brazauskui
Gedimino pr.11,
LT-01103 Vilnius
Jo Ekscelencijai
LR Seimo Pirmininkui
Artūrui Paulauskui
Gedimino pr. 53,
LT-01109 Vilnius
Gerbiamieji,
kreipiuosi į jus, o taip pat į visus buvusius ir būsimus Lietuvos Prezidentus, Premjerus, Seimo Pirmininkus, valstybės vyrus, visuomenės veikėjus, geros valios žmones, prašydamas bendrų pastangų – Vilniuje turėtų iškilti paminklas tiems, kurie vokiečių okupacijos metais gelbėjo žydus.
Jie atliko iškiliausią tautinę pareigą.
Jie anais laikais buvo tikroji tautos sąžinė.
Jie buvo tautos dorovės žiedas, tautos dvasios didikai, nesvarbu, išsimokslinę žmonės ar paprastuoliai rašto nepažinę, ar dvasininkai, nešą tikrąją artimo meilę, ar paprasti valstiečiai, sudiržusiom rankom beriantys žemėn sėklą, prabundančią gyvybės daigu, visa savo esybe žiną ir žmogaus gyvybės vertę.
Jie sąmoningai ar nesąmoningai priešinosi naikinančiai nacių jėgai ir jos įrankiui – tiems, kurie žudė.
Mes turime atminti ir garbinti jų didvyriškumą, grįstą sąžine, dora, artimo meile ir paprastu žmogišku gailesčiu.
Jų vardai įamžinti Jeruzalėje Atminimo kalne.
Jų vardai turėtų būti aukso raidėmis iškalti ir nepriklausomoje Lietuvoje.
Turėtų iškilti paminklas lietuvių tautos Teisuoliams, tiems, kurie didžiausios tamsybės laikais nešė beginklėse nudegintose rankose sąžinės, doros, artimo meilės žiburį.
Tegu iškyla jisai, didingas, tegu jį išmargina vardai nuo papėdės ligi viršūnės, ir tegu visi kartoja jų vardus kaip maldą, šiandien – mes, o rytoj – ateinančios kartos.
Tikiu, kad mano balsas bus išgirstas.
Su gilia pagarba ir viltimi,
Jūsų
Icchokas Meras