Išgelbėti žydų vaikai

Aš, Dovydas Leibzonas, prieš karą su tėvais Mina ir Efraimu Leibzonais ir seserimi Ada gyvenau Kaune. Prieš atvykdamas gyventi į Kauną, mano tėvas dirbo Tauragėje gimnazijos direktoriumi, Kaune tėvelis dirbo inžinieriumi chemiku „Silvos“ fabrike, motina mokytojavo gimnazijoje, sesuo Ada buvo mokinukė. Prasidėjus karui ir žydų pogromams, mes neišeidavom iš savo namų Vilijampolėje, o liepos mėnesį buvom priversti persikelti į getą. Gyvenom mažame kambarėlyje vieno aukšto mediniame name. Tėvai kas rytą eidavo į darbą aerodrome. Grįžę vakare, atnešdavo skardinėje skystos sriubos, kur plaukiodavo keli kopūstų lapai ir duonos gabalai. Gyvenimas gete buvo alkanas ir žiaurus. Dažnai vykdavo vadinamos „akcijos”, kurių metu dalį žmonių iš geto išveždavo į IX-tą fortą ir ten visus sušaudydavo. Akcijų metu mes slėpdavomės po namais išraustose slėptuvėse, vadinamose „malinomis“, taip išgyvendami nuo vienos akcijos iki kitos. Man buvo tik 5-6 metai, turėjau draugą Šliomą, su juo dažnai kieme žaisdavome. Kartais geto kaliniai surengdavo koncertus. Kartą paklausiau motinos, kodėl žmonės verkia, klausydamiesi muzikos. Iš gerų prisiminimų – niekad nepamiršiu, kaip kartą motina, dirbusi pas žmones, atnešė didžiulį sumuštinį, kurį mes su seserimi valgėme kone visą savaitę. Spalvotą sumuštinio vaizdą su visom smulkmenom matau iki šiol. Po Didžiosios akcijos, 1941-ųjų spalio 28-os dienos, kuomet visi geto gyventojai privalėjo praeiti pro SS karininką, gestapininką Helmutą Rauką, o šis rankos mostelėjimu „rūšiavo“ žmones į kairę – į IX-tą fortą sušaudyti, ar į dešinę – atgal į getą, geto gyventojų skaičius labai sumažėjo. Tomis dienomis (1941 spalio 28–29) Kauno IX forte buvo nužudyta apie 10 000 žmonių. Pasklidus gandams, kad ruošiama Vaikų akcija, tėvai ryžosi bet kuria kaina gelbėti vaikus. Mano motina, rizikuodama gyvybe, nusiėmė geltonas žvaigždes ir nuėjo prašyti pagalbos pas savo buvusią bendradarbę, mokytoją Zofiją Simokaitienę. Zofija ir jos vyras Juozas ryžosi mus išgelbėti. Vieną žiemos vakarą, per pūgą, mes – mama, sesuo Ada ir aš – išėjome pro geto vartus su darbininkų kolona ir pabėgome į miestą pas savo gelbėtojus Zofiją ir Juozą Simokaičius. Simokaičiai mums surado vietas slapstytis pas savo gimines kaimuose. Mane ir motiną į kaimą Žemaitijoje pas Zofijos Simokaitienės tėvus Boguslauskus nuvežė Zofijos brolis Antanas Boguslauskas. Kelionėje mums teko patirti daugybę pavojų, bet galiausiai pasiekėme Boguslauskų vienkiemį Žemalės kaime, Mažeikių apskrityje. Kaime motina dirbo ūkyje, siuvo drabužius, o man teko būti piemeniu. Viskas buvo ne taip paprasta. Aš juk nemokėjau lietuviškai, buvau uždarytas kambaryje, kaip ligonis, ir turėjau skubiai išmokti lietuvių kalbą. Aš tą suvokiau ir dažnai net naktį atsibudęs klausdavau mamos, kaip lietuviškai vadinasi vienas ar kitas daiktas. Žinoma, per ilgą laiką mums teko patirti daug pavojingų situacijų, dažnai klausdavau motinos, ar jau viskas, ar mes greit mirsime. Tačiau geriems žmonėms padedant, mums visiems pavyko išgyventi. Mano sesutę Adą Juozas Simokaitis nuvežė pas savo seserį Petronėlę Zasimauskienę. Ada tapo vos kelerių mėnesių Petronėlės ir Stasio Zasimauskų dukrytės aukle ir buvo šios šeimos globojama iki karo Lietuvoje pabaigos. Tėvui pavyko pabėgti iš priverstinių darbų geto likvidavimo dienomis. Jam padėjo Simokaičiai ir Šv. Antano bažnyčios klebonas Juozapas Želvys. Visi susitikome Kaune tik išvadavus Lietuvą nuo vokiečių. Mūsų namai gete buvo sudeginti, rūsyje radome visų kaimynų, tarp jų ir mano draugo Šliomos, palaikus. Po karo gyvenome Kaune, aš mokiausi, vėliau studijavau. Baigęs studijas gyvenau ir dirbau Vilniuje. Mano tėvai Mina ir Efraimas Leibzonai palaidoti Kaune, sesuo Ada Leibzonaitė Kantorovič gyvena Izraelyje.