Išgelbėti žydų vaikai
Rosian Bagrianskytė-Zerner
Mano tėvas Polis Bagrianskis (Paul Bagriansky) buvo klestinčios tarptautinės tekstilės įmonės dalininkas, turėjo teisininko išsilavinimą, baigęs karininkų mokyklą gavo leitenanto laipsnį, puikiai žaidė futbolą ir buvo žinomas Kauno žydų bendruomenės narys. Mano mama Gerta Chason gimė Kenigsberge (Rytų Prūsija), Paryžiuje baigė pianino ir pedagogikos studijas. Tėvą sutiko lankydamasi pas draugus ir tėvus Lietuvoje. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.
Mano seneliai iš motinos pusės, dvi tetos ir dėdė iki pat mano gimimo ketino emigruoti į Palestiną. Jie tikėjosi, kad visa mūsų šeima gyvens kartu. Tačiau mano tėvas nebuvo sionistas, jis tikėjosi, kad gandai apie gręsiantį pavojų nepasitvirtins. Užgriuvus karui trauktis buvo per vėlu, nors ir buvome nusipirkę žemės Kanadoje.
Gyvenome Kauno centre, dideliame daugiabučiame name, kuris priklausė mano seneliui Solomonui, pirmojo elektrinio malūno Lietuvoje savininkui. Kadangi mano senelis buvo žinomas žydas, jis buvo nukankintas ir nužudytas pirmosiomis nacių okupacijos savaitėmis. Tokio pačio likimo sulaukė ir mano senelė Amalija, kurią įskundė kaimynas, kai ji stovėjo eilėje prie duonos, užmiršusi prisisegti geltoną žvaigždę.
Tada neturėjome nieko, išskyrus savo gyvybes. Kartu su kitais žydais buvome suvaryti į Kauno getą. Galėjome pasiimti tik tai, ką sugebėjome panešti. Pamenu, kad motina niekaip negalėjo apsispręsti, kas galėtų praversti, ir pasiėmė didžiulį fikusą, kuris neužilgo nušalo šaltame geto kambaryje. Mama sugebėjo perkelti mūsų šeimą į kitas patalpas, nes jai niekaip nepavyko nušveisti nuo sienos ištiškusio kraujo. Persikėlėme į kambarį su keturiomis lovomis. Su mumis gyveno Rivka Šmuklerytė-Ošerovičienė. Kambaryje dar buvo stalas ir tas fikusas... Tai buvo viena šalčiausių žiemų, o kambarys buvo nešildomas! Ištirpdytas sniegas užšaldavo greičiau, nei spėdavome jį išgerti, neretai tekdavo valgyti supuvusias ir sušalusias bulves, jei gaudavome bent tokių. Mano mama, po karo tapusi Lietuvos operos koncertmeistere, sušalusiomis rankomis narsiai virdavo bulvių lupenas ir sumaniai sugebėdavo savo sriuboms gauti šiaudų arba kitokių žolių.
Naciai žadėdavo, kad kiekviena jų įvykdyta žiaurumo akcija jau paskutinė, bet apgaulė išaiškėjo, kai per Didžiąją akciją buvo nužudyti 10 000 Kauno geto žydų. Mūsų gyvybes išgelbėjo tik dokumentas, įrodantis, kad esame darbininkai, ir oficialus leidimas gyventi („Lebenschein”), kurį motina išrūpino savo nenuilstamomis pastangomis. Tačiau mano tėvai nebelaukė būsimosios Vaikų akcijos ir nutarė rizikuoti ir bėgti iš geto. Aš turėjau būti pirmoji, nes man grėsė didžiausias pavojus. Buvau šešerių metų amžiaus, o naciai geto vaikus laikė nedarbingais ir dėl to nereikalingais.
Mano pabėgimą tėvai suplanavo ir realizavo rizikuodami savo gyvybėmis. Smulkmenas apie savo pabėgimą iš Kauno geto sužinojau iš tėvo parašytų prisiminimų.
Po getą supančia spygliuotos vielos tvora tėvai iškasė duobę, pro kurią galėtų pralįsti šešerių metų vaikas. Tada, kruopščiai apskaičiuotu laiku tarp šmirinėjančių prožektorių, šunų ir sargybinių pamainų, mane išstūmė pro tą duobę į laisvę.
Už geto tvoros manęs laukusi Bronė Budreikaitė nusivedė mane į savo butą. Bronė buvo mano tėvo sekretorė ir Vilniaus geto komendanto Jokūbo Genso brolienė. Pas ją buvau labai trumpai, nes daug verkdavau. Mane paslėpė Lidijos Golubovienės (Fugalevičiūtės) ūkyje, kur Bronė lankydavo mane. Buvo paskleistas gandas, kad aš – jos nesantuokinis vaikas ir kad ji gėdydamasi laiko mane kaime. Margarita Holzman ir jos mama Helena, kurios irgi tapo mano gelbėtojomis, kartais taip pat aplankydavo mane kartu su Brone. Karo metu mano vardas buvo Irena Budreikaitė.
Kaip ir daugelio kitų slepiamų žydų vaikų atvejais, iškilus pavojui man tekdavo keisti slėptuves. Mane gelbėjo Lidija Golubovienė (Fugalevičiūtė), Natalija Fugalevičiūtė, Natalija Jegorova-Melioranskaja, Helena Holzman, Margarita Holzman, Bronė Budreikaitė, Vytautas Kauneckas ir Stefanija Andriūnienė (kuri slėpė mane savo vaikų namuose, nežinodama, kad esu žydaitė). Pagrindiniai mano gelbėtojai jau įtraukti į Jad Vašem instituto Pasaulio Teisuolių sąrašą, išskyrus Bronę, bet tikiuosi, kad netrukus ir ji bus tinkamai pagerbta.
Karo metu mane pakrikštijo katalike. Tai buvo daroma gana dažnai, nes sustiprindavo saugumą, o gelbėtojams nereikėdavo meluoti. Kai kurie išsigelbėjusieji ir po karo praktikavo katalikybę.
Vėliau mano mama ir tėvas pabėgo į Vilniaus getą. Tėvas tapo partizanu, kur pritaikė Lietuvos karo akademijoje įgytus gebėjimus, o mokėdamas kelias kalbas galėjo vertėjauti. Mama ėmė slapstytis, o kartą net aplankė mane Kulautuvoje, Lidijos Golubovienės ūkyje, kur išmokau mušti sviestą, skyniau obuolius, melžiau karves ir stengiausi padėti ūkyje, kiek leido mano vaikiškos jėgos. Mama atnešė man vienintelį tikrą žaislą, kurį atsimenu iš tų laikų: lėlę, kurią pasiuvo iš skarmalų ir aprengė drabužėliais, numegztais iš siūlų atraižų. Ilgus metus saugojau tą lėlę.
Karą išgyveno visi mūsų šeimos nariai, nors Lietuvoje buvo išžudyti daugiau nei 94 proc. žydų. Po karo labai nedaug vaikų galėjo pasigirti turį abu tėvus, todėl aš laikau tai stebuklu ir visą gyvenimą jaučiu dėkingumą.
Mano seneliai iš motinos pusės, dvi tetos ir dėdė iki pat mano gimimo ketino emigruoti į Palestiną. Jie tikėjosi, kad visa mūsų šeima gyvens kartu. Tačiau mano tėvas nebuvo sionistas, jis tikėjosi, kad gandai apie gręsiantį pavojų nepasitvirtins. Užgriuvus karui trauktis buvo per vėlu, nors ir buvome nusipirkę žemės Kanadoje.
Gyvenome Kauno centre, dideliame daugiabučiame name, kuris priklausė mano seneliui Solomonui, pirmojo elektrinio malūno Lietuvoje savininkui. Kadangi mano senelis buvo žinomas žydas, jis buvo nukankintas ir nužudytas pirmosiomis nacių okupacijos savaitėmis. Tokio pačio likimo sulaukė ir mano senelė Amalija, kurią įskundė kaimynas, kai ji stovėjo eilėje prie duonos, užmiršusi prisisegti geltoną žvaigždę.
Tada neturėjome nieko, išskyrus savo gyvybes. Kartu su kitais žydais buvome suvaryti į Kauno getą. Galėjome pasiimti tik tai, ką sugebėjome panešti. Pamenu, kad motina niekaip negalėjo apsispręsti, kas galėtų praversti, ir pasiėmė didžiulį fikusą, kuris neužilgo nušalo šaltame geto kambaryje. Mama sugebėjo perkelti mūsų šeimą į kitas patalpas, nes jai niekaip nepavyko nušveisti nuo sienos ištiškusio kraujo. Persikėlėme į kambarį su keturiomis lovomis. Su mumis gyveno Rivka Šmuklerytė-Ošerovičienė. Kambaryje dar buvo stalas ir tas fikusas... Tai buvo viena šalčiausių žiemų, o kambarys buvo nešildomas! Ištirpdytas sniegas užšaldavo greičiau, nei spėdavome jį išgerti, neretai tekdavo valgyti supuvusias ir sušalusias bulves, jei gaudavome bent tokių. Mano mama, po karo tapusi Lietuvos operos koncertmeistere, sušalusiomis rankomis narsiai virdavo bulvių lupenas ir sumaniai sugebėdavo savo sriuboms gauti šiaudų arba kitokių žolių.
Naciai žadėdavo, kad kiekviena jų įvykdyta žiaurumo akcija jau paskutinė, bet apgaulė išaiškėjo, kai per Didžiąją akciją buvo nužudyti 10 000 Kauno geto žydų. Mūsų gyvybes išgelbėjo tik dokumentas, įrodantis, kad esame darbininkai, ir oficialus leidimas gyventi („Lebenschein”), kurį motina išrūpino savo nenuilstamomis pastangomis. Tačiau mano tėvai nebelaukė būsimosios Vaikų akcijos ir nutarė rizikuoti ir bėgti iš geto. Aš turėjau būti pirmoji, nes man grėsė didžiausias pavojus. Buvau šešerių metų amžiaus, o naciai geto vaikus laikė nedarbingais ir dėl to nereikalingais.
Mano pabėgimą tėvai suplanavo ir realizavo rizikuodami savo gyvybėmis. Smulkmenas apie savo pabėgimą iš Kauno geto sužinojau iš tėvo parašytų prisiminimų.
Po getą supančia spygliuotos vielos tvora tėvai iškasė duobę, pro kurią galėtų pralįsti šešerių metų vaikas. Tada, kruopščiai apskaičiuotu laiku tarp šmirinėjančių prožektorių, šunų ir sargybinių pamainų, mane išstūmė pro tą duobę į laisvę.
Už geto tvoros manęs laukusi Bronė Budreikaitė nusivedė mane į savo butą. Bronė buvo mano tėvo sekretorė ir Vilniaus geto komendanto Jokūbo Genso brolienė. Pas ją buvau labai trumpai, nes daug verkdavau. Mane paslėpė Lidijos Golubovienės (Fugalevičiūtės) ūkyje, kur Bronė lankydavo mane. Buvo paskleistas gandas, kad aš – jos nesantuokinis vaikas ir kad ji gėdydamasi laiko mane kaime. Margarita Holzman ir jos mama Helena, kurios irgi tapo mano gelbėtojomis, kartais taip pat aplankydavo mane kartu su Brone. Karo metu mano vardas buvo Irena Budreikaitė.
Kaip ir daugelio kitų slepiamų žydų vaikų atvejais, iškilus pavojui man tekdavo keisti slėptuves. Mane gelbėjo Lidija Golubovienė (Fugalevičiūtė), Natalija Fugalevičiūtė, Natalija Jegorova-Melioranskaja, Helena Holzman, Margarita Holzman, Bronė Budreikaitė, Vytautas Kauneckas ir Stefanija Andriūnienė (kuri slėpė mane savo vaikų namuose, nežinodama, kad esu žydaitė). Pagrindiniai mano gelbėtojai jau įtraukti į Jad Vašem instituto Pasaulio Teisuolių sąrašą, išskyrus Bronę, bet tikiuosi, kad netrukus ir ji bus tinkamai pagerbta.
Karo metu mane pakrikštijo katalike. Tai buvo daroma gana dažnai, nes sustiprindavo saugumą, o gelbėtojams nereikėdavo meluoti. Kai kurie išsigelbėjusieji ir po karo praktikavo katalikybę.
Vėliau mano mama ir tėvas pabėgo į Vilniaus getą. Tėvas tapo partizanu, kur pritaikė Lietuvos karo akademijoje įgytus gebėjimus, o mokėdamas kelias kalbas galėjo vertėjauti. Mama ėmė slapstytis, o kartą net aplankė mane Kulautuvoje, Lidijos Golubovienės ūkyje, kur išmokau mušti sviestą, skyniau obuolius, melžiau karves ir stengiausi padėti ūkyje, kiek leido mano vaikiškos jėgos. Mama atnešė man vienintelį tikrą žaislą, kurį atsimenu iš tų laikų: lėlę, kurią pasiuvo iš skarmalų ir aprengė drabužėliais, numegztais iš siūlų atraižų. Ilgus metus saugojau tą lėlę.
Karą išgyveno visi mūsų šeimos nariai, nors Lietuvoje buvo išžudyti daugiau nei 94 proc. žydų. Po karo labai nedaug vaikų galėjo pasigirti turį abu tėvus, todėl aš laikau tai stebuklu ir visą gyvenimą jaučiu dėkingumą.