Išgelbėti žydų vaikai
Ranana Kleinšteinaitė-Malchanova
Jie niekam neatsisakė padėti...
Ranana Malchanova-Kleinštein
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Gimiau 1932 metais nedideliame Lietuvos miestelyje Vilkaviškyje, 14 kilometrų nuo tuometinės sienos su Vokietija.
Tėvas Moisiejus Kleinšteinas buvo Vilkaviškio pagrindinės žydų aštuonmetės mokyklos direktorius, iki 1940 metų – ir miesto valdybos pirmininkas. Sovietų valdžios administracija jį pašalino iš visų pareigų. Mama Ester Solomin-Kleinštein dėstė vokiečių kalbą, o nuo 1924 metų, gimus broliui Zejevui, nebedirbo.
1941-ųjų birželio 22-ąją, trečią valandą 30 min. nakties, mūsų miestą bombardavo vokiečių lėktuvai. Kilo visuotinė panika, kas tik galėjo bandė bėgti į rytus. Tėvas iš kažkur gavo arklį su vežimu, tačiau mes važiavome neilgai. Apie vidurdienį vokiečių kareiviai su motociklais pastojo kelią ir liepė grįžti į Vilkaviškį.
Tėvą ir mano brolį kartu su daugeliu Vilkaviškio žydų vyrų uždarė į spaustuvės rūsį. Mes su mama ir kitomis moterims bei vaikais apsigyvenome išlikusiame nesugriautame mediniame namelyje (mūsų namas jau buvo sugriautas per pirmąjį bombardavimą).Pamenu, kaip mudvi su mama bandėme perduoti tėvui ir broliui maistą. Kai pasisekdavo papirkti sargybinį ir prieiti prie grotomis apkalto rūsio lango, matydavome tik aukštyn iškeltas vienas prie kito stovinčių vyrų rankas. Nei tėvo, nei brolio aš daugiau niekada nemačiau. Atneštą maistą tiesiog numesdavome žemyn.
Kartą, kai mes su geltonomis žvaigždėmis ant krūtinių grįždamos iš spaustuvės ėjome su mama šaligatviu, mus pasivijo trys vokiečiai. Vienas jų, gana solidus, matyt, karininkas, trypdamas kojomis apsiputojęs ėmė šaukti mano mamai: kaip tu, žydė, drįsti eiti šaligatviu, o ne grindiniu – ten tavo vieta! Jis pagrasino, kad greitai būsime nušluoti nuo žemės paviršiaus.1941 metų liepos 28-ąją per miestą kareivinių link nuvarė žydų vyrų koloną; tarp jų buvo mano tėvas, brolis Zejevas, didelis būrys tėvo giminaičių. Tą dieną ilgai netilo šūviai Vilkaviškyje...
Moteris, vaikus ir senelius suvarė į getu paverstas kareivines. TenPo patirtų išgyvenimų tas laikas visai išdilo iš mano atminties.
Netrukus visus geto gyventojus suvarė į krūvą ir atrinko specialistus amatininkus: siuvėjus, batsiuvius, laikrodininkus ir panašiai. Kai juos, atrinktus, varė į netoliese esantį Pilviškių miestelį, mudviem su mama pasisekė prisigretinti prie vieno siuvėjo šeimos. Ten visus apgyvendino ištuštėjusiuose mediniuose namuose (Pilviškių žydai jau buvo sušaudyti), aplink vaikščiojo sargybinis.Aš buvau baltaplaukė mergaitė, nepanaši į žydę, puikiai kalbėjau lietuviškai, todėl galėjau laisvai vaikščioti po Pilviškių miestelį. Kartą vakare grįždama namo pamačiau, kad į namų, kuriuose glaudžiasi žydai, langus beldžiasi sargybiniai ir liepia su daiktais išeiti į gatvę. Supratau, kad tai gaudynės. Nulėkiau pas mamą ir įkalbėjau ją kuo greičiau bėgti. Mama griebė nedidelę pintinę, įmetė į ją rankšluostį, pakaitą baltinių, dar kažkokių smulkmenų, ir tamsią šaltą lapkričio naktį mes leidomės kur akys mato. Auštant pasiekėme kažkokią sodybą. Šeimininkų žadinti nesiryžome, todėl įsmukome į tvartą ir laukėme, kol prašvis. Tada pasibeldėme ir įėjome į namą. Šeimininkas, žinoma, iš karto suprato, kas esame. Jis pasakė, kad gali mus palaikyti tiktai iki kito ryto, nes jo kaimynai – blogi žmonės, jis bijo dėl savo šeimos. Jis dar pažadėjo parodyti mums kelią į sodybą, kurioje gyvena geri žmonės, gal jie mus priglaus.
Ankstyvą kitos dienos rytą leidomės į tolimą kelią. Šeimininkai, pas kuriuos užėjom, išties buvo geri žmonės ir leido mums pasislėpti jų namo palėpėje. Čia slapstėmės maždaug dvi savaites. Tie žmonės surado mums kitus ūkininkus. Taip naktimis ėjome iš vienos sodybos į kitą, iš vienų ūkininkų pas kitus. Vieni mus priimdavo, kiti atsisakydavo, nes bijojo rizikuoti. Daugiausia mus slėpė namų palėpėse, klėtyse. Žiemą klėtyse būdavo labai šalta, antklodės prišaldavo prie veido. Nei namuose, nei kieme man, o juo labiau mano mamai rodytis nebuvo galima. Kiauras dienas turėjome gulėti, slapčia mums atnešdavo valgyti, šviesos, suprantama, nebuvo.
Aš augau, drabužiai ir avalynė darėsi ankšti. Kartais vaikų sukneles atiduodavo kaimiečiai, o štai batų nebuvo. Vasarą vaikščiojau basa, o žiemą apsiavusi mamos numegztomis storomis vilnonėmis kojinėmis.
Kažkas mums patarė nueiti į Šakių apskrities Žėčkalnių kaimą pas Strimaičius, kurie turėjo 40 ha žemės, didelį sodą. Jie esą niekam neatsisako padėti. Mes nuėjome. Ir iš tiesų – Strimaičiai mus apgyvendino savo name, vėliau net įrengė tame kambaryje, kuriame gyvenome, gerai užmaskuotą dvigubą sieną, kad turėtume kur slėptis iškilus pavojui.
Veronika ir Stasys Strimaičiai turėjo keturis vaikus: dukras Mildą, Laimą, Dalią ir sūnų Aidą. Pas Strimaičius aš jaučiausi laisviau, galėjau išeiti į kiemą ir sodą. Susidraugavau su savo bendraamže Milda, kai kada kartu ganėme galvijus, laisvalaikiu žaisdavom. Susitarėme: jei mane pamatys koks nors pašalinis žmogus, šeimininkai sakys, kad esu jų tolima giminaitė, atvažiavusi iš Kauno. Pirmą kartą Strimaičiai mus laikė du ar tris mėnesius. Kadangi jie slėpė ir kitus žydus, mums tekdavo keisti šeimininkus. Tačiau pas Strimaičius vis sugrįždavom.Kartą pasibeldėme į pagyvenusių ūkininkų namą. Nelaimei, atostogų iš Kauno buvo sugrįžęs jų sūnus policininkas. Tuo metu jis prausėsi. Pamatęs mus, suriko: „Kokios čia žydės?" – ir griebė pistoletą. Būtų nušovęs vietoje, bet jo motina puolė jam po kojomis prašydama paleisti mus. Jis sutiko nežudyti, bet nutarė nuvesti mus į valsčių atiduoti policijai. Buvo graži 1943 metų rugpjūčio diena. Policininkas ilgai mus varė kaimo keliu. Pakeliui sutikome kažkokį žmogų; jis paklausė policininko, kas mes esame ir kur jis mus varo. Policininkas paaiškino. Vyras (tai buvo valsčiaus seniūnas) su policininku žingsniavo priekyje visą laiką kalbėdamiesi, o mes – iš paskos. Kai ėjome pro rugių lauką, seniūnas už nugaros mostelėjo ranka – atseit bėkite. Ir mes nėrėme į rugius. Pasilenkusios ilgai bėgome. Staiga išėjome į didelį sodą. Netikėjau savo akimis: tai buvo Strimaičių sodas. Čia mus, žinoma, priėmė, kartu su mumis džiaugėsi, kad išsigelbėjome, guodė. Mes dar ilgai negalėjome atsikvošėti.Pas Strimaičius slapstėmės ir 1944 metų vasarą. Traukdamiesi fašistai nepaprastai siautėjo, todėl mus laikyti namuose buvo labai pavojinga. Dienas praleisdavome krūmuose šalia javų lauko, Milda atnešdavo mums valgyti.Kartą išgirdau gaudesį, arklių kanopų kaukšėjimą. Atsargiai priėjau prie kelio ir pamačiau kareivių koloną jau ne su vokiškomis uniformomis. Supratau – tai rusų kariai. Mes laisvos!
Atsisveikinusios su Strimaičiais, išėjome į kelią, stabdėme pakeleivingas mašinas ir po kelių dienų pasiekėme Vilnių. Čia buvo daug tuščių butų, mes apsigyvenome dabartiniame Gedimino prospekte. Visas mūsų turtas buvo sudegęs, neturėjome iš ko gyventi, mums išdavė korteles. Už jas gaudavome tik tiek, kad nemirtume badu. Mama susirgo tuberkulioze, ilgai gydėsi; aš pusantrų metų gyvenau žydų vaikų namuose. Persirgau hepatitu, difterija, skarlatina. Bet mes buvome laisvos!
1944-ųjų rugsėjį pradėjau lankyti rusų mokyklos penktą klasę, sėkmingai baigiau mokyklą, įstojau į universitetą. Ištekėjau, pagimdžiau du vaikus. Apie keturiasdešimt metų dirbau spaudos leidiniuose vertėja – verčiau tekstus iš lietuvių kalbos į rusų. Dabar esu pensininkė, turiu dvi anūkes ir anūką. Mano mama taip ir nepasveiko po viso to, ką jai teko patirti. Ji mirė sulaukusi 59-erių.
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009
Ranana Malchanova-Kleinštein
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Gimiau 1932 metais nedideliame Lietuvos miestelyje Vilkaviškyje, 14 kilometrų nuo tuometinės sienos su Vokietija.
Tėvas Moisiejus Kleinšteinas buvo Vilkaviškio pagrindinės žydų aštuonmetės mokyklos direktorius, iki 1940 metų – ir miesto valdybos pirmininkas. Sovietų valdžios administracija jį pašalino iš visų pareigų. Mama Ester Solomin-Kleinštein dėstė vokiečių kalbą, o nuo 1924 metų, gimus broliui Zejevui, nebedirbo.
1941-ųjų birželio 22-ąją, trečią valandą 30 min. nakties, mūsų miestą bombardavo vokiečių lėktuvai. Kilo visuotinė panika, kas tik galėjo bandė bėgti į rytus. Tėvas iš kažkur gavo arklį su vežimu, tačiau mes važiavome neilgai. Apie vidurdienį vokiečių kareiviai su motociklais pastojo kelią ir liepė grįžti į Vilkaviškį.
Tėvą ir mano brolį kartu su daugeliu Vilkaviškio žydų vyrų uždarė į spaustuvės rūsį. Mes su mama ir kitomis moterims bei vaikais apsigyvenome išlikusiame nesugriautame mediniame namelyje (mūsų namas jau buvo sugriautas per pirmąjį bombardavimą).Pamenu, kaip mudvi su mama bandėme perduoti tėvui ir broliui maistą. Kai pasisekdavo papirkti sargybinį ir prieiti prie grotomis apkalto rūsio lango, matydavome tik aukštyn iškeltas vienas prie kito stovinčių vyrų rankas. Nei tėvo, nei brolio aš daugiau niekada nemačiau. Atneštą maistą tiesiog numesdavome žemyn.
Kartą, kai mes su geltonomis žvaigždėmis ant krūtinių grįždamos iš spaustuvės ėjome su mama šaligatviu, mus pasivijo trys vokiečiai. Vienas jų, gana solidus, matyt, karininkas, trypdamas kojomis apsiputojęs ėmė šaukti mano mamai: kaip tu, žydė, drįsti eiti šaligatviu, o ne grindiniu – ten tavo vieta! Jis pagrasino, kad greitai būsime nušluoti nuo žemės paviršiaus.1941 metų liepos 28-ąją per miestą kareivinių link nuvarė žydų vyrų koloną; tarp jų buvo mano tėvas, brolis Zejevas, didelis būrys tėvo giminaičių. Tą dieną ilgai netilo šūviai Vilkaviškyje...
Moteris, vaikus ir senelius suvarė į getu paverstas kareivines. TenPo patirtų išgyvenimų tas laikas visai išdilo iš mano atminties.
Netrukus visus geto gyventojus suvarė į krūvą ir atrinko specialistus amatininkus: siuvėjus, batsiuvius, laikrodininkus ir panašiai. Kai juos, atrinktus, varė į netoliese esantį Pilviškių miestelį, mudviem su mama pasisekė prisigretinti prie vieno siuvėjo šeimos. Ten visus apgyvendino ištuštėjusiuose mediniuose namuose (Pilviškių žydai jau buvo sušaudyti), aplink vaikščiojo sargybinis.Aš buvau baltaplaukė mergaitė, nepanaši į žydę, puikiai kalbėjau lietuviškai, todėl galėjau laisvai vaikščioti po Pilviškių miestelį. Kartą vakare grįždama namo pamačiau, kad į namų, kuriuose glaudžiasi žydai, langus beldžiasi sargybiniai ir liepia su daiktais išeiti į gatvę. Supratau, kad tai gaudynės. Nulėkiau pas mamą ir įkalbėjau ją kuo greičiau bėgti. Mama griebė nedidelę pintinę, įmetė į ją rankšluostį, pakaitą baltinių, dar kažkokių smulkmenų, ir tamsią šaltą lapkričio naktį mes leidomės kur akys mato. Auštant pasiekėme kažkokią sodybą. Šeimininkų žadinti nesiryžome, todėl įsmukome į tvartą ir laukėme, kol prašvis. Tada pasibeldėme ir įėjome į namą. Šeimininkas, žinoma, iš karto suprato, kas esame. Jis pasakė, kad gali mus palaikyti tiktai iki kito ryto, nes jo kaimynai – blogi žmonės, jis bijo dėl savo šeimos. Jis dar pažadėjo parodyti mums kelią į sodybą, kurioje gyvena geri žmonės, gal jie mus priglaus.
Ankstyvą kitos dienos rytą leidomės į tolimą kelią. Šeimininkai, pas kuriuos užėjom, išties buvo geri žmonės ir leido mums pasislėpti jų namo palėpėje. Čia slapstėmės maždaug dvi savaites. Tie žmonės surado mums kitus ūkininkus. Taip naktimis ėjome iš vienos sodybos į kitą, iš vienų ūkininkų pas kitus. Vieni mus priimdavo, kiti atsisakydavo, nes bijojo rizikuoti. Daugiausia mus slėpė namų palėpėse, klėtyse. Žiemą klėtyse būdavo labai šalta, antklodės prišaldavo prie veido. Nei namuose, nei kieme man, o juo labiau mano mamai rodytis nebuvo galima. Kiauras dienas turėjome gulėti, slapčia mums atnešdavo valgyti, šviesos, suprantama, nebuvo.
Aš augau, drabužiai ir avalynė darėsi ankšti. Kartais vaikų sukneles atiduodavo kaimiečiai, o štai batų nebuvo. Vasarą vaikščiojau basa, o žiemą apsiavusi mamos numegztomis storomis vilnonėmis kojinėmis.
Kažkas mums patarė nueiti į Šakių apskrities Žėčkalnių kaimą pas Strimaičius, kurie turėjo 40 ha žemės, didelį sodą. Jie esą niekam neatsisako padėti. Mes nuėjome. Ir iš tiesų – Strimaičiai mus apgyvendino savo name, vėliau net įrengė tame kambaryje, kuriame gyvenome, gerai užmaskuotą dvigubą sieną, kad turėtume kur slėptis iškilus pavojui.
Veronika ir Stasys Strimaičiai turėjo keturis vaikus: dukras Mildą, Laimą, Dalią ir sūnų Aidą. Pas Strimaičius aš jaučiausi laisviau, galėjau išeiti į kiemą ir sodą. Susidraugavau su savo bendraamže Milda, kai kada kartu ganėme galvijus, laisvalaikiu žaisdavom. Susitarėme: jei mane pamatys koks nors pašalinis žmogus, šeimininkai sakys, kad esu jų tolima giminaitė, atvažiavusi iš Kauno. Pirmą kartą Strimaičiai mus laikė du ar tris mėnesius. Kadangi jie slėpė ir kitus žydus, mums tekdavo keisti šeimininkus. Tačiau pas Strimaičius vis sugrįždavom.Kartą pasibeldėme į pagyvenusių ūkininkų namą. Nelaimei, atostogų iš Kauno buvo sugrįžęs jų sūnus policininkas. Tuo metu jis prausėsi. Pamatęs mus, suriko: „Kokios čia žydės?" – ir griebė pistoletą. Būtų nušovęs vietoje, bet jo motina puolė jam po kojomis prašydama paleisti mus. Jis sutiko nežudyti, bet nutarė nuvesti mus į valsčių atiduoti policijai. Buvo graži 1943 metų rugpjūčio diena. Policininkas ilgai mus varė kaimo keliu. Pakeliui sutikome kažkokį žmogų; jis paklausė policininko, kas mes esame ir kur jis mus varo. Policininkas paaiškino. Vyras (tai buvo valsčiaus seniūnas) su policininku žingsniavo priekyje visą laiką kalbėdamiesi, o mes – iš paskos. Kai ėjome pro rugių lauką, seniūnas už nugaros mostelėjo ranka – atseit bėkite. Ir mes nėrėme į rugius. Pasilenkusios ilgai bėgome. Staiga išėjome į didelį sodą. Netikėjau savo akimis: tai buvo Strimaičių sodas. Čia mus, žinoma, priėmė, kartu su mumis džiaugėsi, kad išsigelbėjome, guodė. Mes dar ilgai negalėjome atsikvošėti.Pas Strimaičius slapstėmės ir 1944 metų vasarą. Traukdamiesi fašistai nepaprastai siautėjo, todėl mus laikyti namuose buvo labai pavojinga. Dienas praleisdavome krūmuose šalia javų lauko, Milda atnešdavo mums valgyti.Kartą išgirdau gaudesį, arklių kanopų kaukšėjimą. Atsargiai priėjau prie kelio ir pamačiau kareivių koloną jau ne su vokiškomis uniformomis. Supratau – tai rusų kariai. Mes laisvos!
Atsisveikinusios su Strimaičiais, išėjome į kelią, stabdėme pakeleivingas mašinas ir po kelių dienų pasiekėme Vilnių. Čia buvo daug tuščių butų, mes apsigyvenome dabartiniame Gedimino prospekte. Visas mūsų turtas buvo sudegęs, neturėjome iš ko gyventi, mums išdavė korteles. Už jas gaudavome tik tiek, kad nemirtume badu. Mama susirgo tuberkulioze, ilgai gydėsi; aš pusantrų metų gyvenau žydų vaikų namuose. Persirgau hepatitu, difterija, skarlatina. Bet mes buvome laisvos!
1944-ųjų rugsėjį pradėjau lankyti rusų mokyklos penktą klasę, sėkmingai baigiau mokyklą, įstojau į universitetą. Ištekėjau, pagimdžiau du vaikus. Apie keturiasdešimt metų dirbau spaudos leidiniuose vertėja – verčiau tekstus iš lietuvių kalbos į rusų. Dabar esu pensininkė, turiu dvi anūkes ir anūką. Mano mama taip ir nepasveiko po viso to, ką jai teko patirti. Ji mirė sulaukusi 59-erių.
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009