Išgelbėti žydų vaikai
Ruta ir Ariana Jedaitės
Pirmą kartą paragautas šokoladas
Ruta ir Ariana Jedaitės (pasakoja Ariana)
Iš: Solomon Abramovich and Yakov Zilberg “Smuggled in Potato Sacks”, 2011
„Mano tėtis Mejeris Jedas (Meir Jed) studijavo mediciną Leipcigo universitete, ten jis susipažino su Edna Fuks, greitai ji tapo jo žmona. Po studijų tėtis dirbo chirurgu Vokietijoje. Kai į valdžią atėjo naciai, tėtį suėmė. Jį žiauriai sumušė, sulaužė žandikaulį ir įkalino. Mano mamai Ednai, padedant Lietuvos ambasadai, pavyko ištraukti jį iš kalėjimo, ir tėvai skubiai išvyko į Lietuvą. Mano sesuo gimė Kaune 1939-aisiais, o aš – 1940-aisiais.
Nuo pat karo pradžios mūsų tėtis tarnavo sovietų armijoje. Jo vyriausiasis brolis Mordechajus (Motl), kuris taip pat buvo chirurgas, nepaklausė tėčio patarimo evakuotis – pasakė, kad negali palikti savo pacientų – ir jį nušovė ligoninės palatoje. Mano senelis Aronas Jedas (Aaron Jed) ir tėčio jaunesnioji sesuo Estera buvo nužudyti Kauno gete.
Pačiomis pirmomis okupacijos dienomis gestapininkai atėjo į mūsų butą. Jie kankino mamą ir reikalavo pasakyti, kur paslėpė dukras. Mama neišdavė. Tada jai suleido vaistų, ir po dvidešimties minučių ji mirė.
Prie mūsų išgelbėjimo prisidėjo teta Gerta Fuks, gydytojas Baublys, profesorius Mažylis ir daugelis kitų žmonių. Mus slėpė gete, kartais kaimuose, kūdikių namuose. Iš to laikotarpio atsimenu tik kelis epizodus. Pats klaikiausias epizodas vis iškyla atmintyje, bet negaliu pasakyti, kur tiksliai tai įvyko. Mačiau, kaip policininkas išplėšė iš motinos rankų kūdikį ir išmetė jį pro langą. Prisimenu tą kūno tekštelėjimo į žemę garsą, moteris pribėgo prie lango ir, pamačiusi negyvą savo vaiką, irgi iššoko pro langą.
Pamenu, kartą Rutą pasiuntė nunešti karvei kibirą pašaro. Pamačiusi Rutą karvė ėmė bėgti į jos pusę. Vargšė Ruta, pirmą kartą pamačiusi tokią pabaisą, išmetė iš rankų kibirą ir puolė bėgti. Valstiečio žmona primušė Rutą už tai, kad toji išliejo pašarą.
Vaikų namai, į kuriuos mus perkėlė, buvo šalia miško. Priekinėje pastato dalyje buvo didelė veranda. Pamenu, nors visą laiką būdavome alkanos, aš vis tiek negalėdavau valgyti kraujinių dešrų, kuriomis mus maitindavo. Kartą paklausiau Rutos, kodėl mes neturime tėvelio ir mamytės kaip kiti. Ji atsakė: „Ne visi vaikai turi tėvus. Man tave atnešė gandras, kad nebūčiau tokia vieniša.“
Lietuviai dažnai ateidavo į vaikų namus žydų vaikų. Tie išsigandę sprukdavo į tamsias kertes po stalu arba po lova. Kartais vaikus surasdavo ir išsinešdavo. Ruta buvo labai protinga, ji išmokė mane stovėti ramiai ir žiūrėti nepažįstamiesiems į akis. Mes, šviesiaplaukės, niekada nebuvome įtariamos esančios žydės. Kai kurie žmonės atvykdavo į vaikų namus norėdami įsivaikinti. Ruta reikalavo, kad mūsų neišskirtų. Poros gana dažnai norėdavo mane įsivaikinti, bet Ruta išmokė mane kandžiotis, kad atbaidyčiau potencialius įtėvius.
Gydytojas Dugovskis (Dugovsky) tarnavo vienoje divizijoje su mūsų tėčiu. 1945-aisiais jis kelis laisvadienius praleido Kaune. Ir pamatė kelis vaikus iš vaikų namų, tarp jų atpažino Rutą. Grįžęs į tarnybą, jis įkalbėjo tėtį vykti į Kauną ir išsiaiškinti, ar tai tikrai buvo Ruta.
Brolis ir sesuo Nemeikšos kartais pasiimdavo mus į namus. Man labai patiko ten svečiuotis. Mes žaisdavome sode. Labai aiškiai prisimenu, kaip atsidarė Nemeikšų namų durys ir įėjo tėvelis. Pamatęs Rutą jis puolė ant kelių, apkabino ją ir ėmė bučiuoti taip raudodamas, kaip dar nieko nebuvau girdėjusi raudant. Aš nustėrau: mane išmokė bijoti rusų su pistoletais, o Ruta štai apsikabino tą žmogų. „Ruta, kodėl tu nebėgi?“ – rėkiau aš. Tik tada Tėtis pastebėjo ir mane. Jis paklausė: „Ruta, kas šita mergaitė?“ „Tai Ariana“, – atsakė ji. Tada Tėtis apkabino ir bandė pabučiuoti ir mane ir vėl pratrūko raudoti. Kaip mane buvo išmokiusi Ruta, aš pradėjau kandžiotis ir spardytis.
Tėtis pasiūlė man šokolado. „Imk Ariana, – pasakė Ruta, – tai šimtą kartų skaniau negu cukrus.“ Man labai patiko šokoladas. Pamaniau: koks keistas žmogus, atiduoda už dyka tokį skanėstą. Vėliau Ruta man pasakė: „Aš tau melavau, kad mes neturime tėvų. Šitas vyras yra mūsų tėvelis.“
Tėčiui reikėjo grįžti į karo tarnybą. Jis paliko mus iki karo buvusiai mūsų tarnaitei Marijai. Jis jai mokėjo, bet nežinojo, kad ji dirbo dar ir prostitute. Kartą pas Mariją nakvojo rusų kareivis, jis prisigėrė ir ėmė ją smaugti. Ji ištūko iš jo rankų, nubloškė jį ir pabėgo. Kareivis įsiutęs ėmė tratinti aplinkui automatu. Mes susigūžėme lovoje ir tik per stebuklą likome nesužeistos, lubos virš mūsų buvo nusagstytos kulkomis. Kareivis pripuolė prie lango ir toliau kaip pamišęs šaudė į gatvę kur pakliūva, kol galiausiai jį nušovė milicininkas, ir jis susmuko mūsų akyse.
Kai grįžo iš armijos, Tėtis vedė Asią, ir ji tapo mūsų mama. Mes persikėlėme į Vilnių. Tėtis ėmė dirbti pediatru ir greitai tapo populiarus ir gerbiamas. 1958-aisiais Ruta fiktyviai susituokė su vienu lenku, ir mes gavome leidimą išvykti į Lenkiją. Vieną dieną prieš išvykimą į mūsų namus atėjo NKVD karininkas. Tėčio nebuvo namie, bet tas žmogus laukė gal keturias valandas, kol tėtis grįžo. Pamatęs karininką tėvas iš baimės pabalo (jis buvo įsitikinęs, kad jį suims). Bet karininkas nuramino jį ir papasakojo, kad mes esame įskųsti: esą du žydai informavę NKVD apie fiktyvią Rutos santuoką. Tas žmogus tikriausiai buvo dėkingas mūsų tėvui už medicininę pagalbą, kurią jis suteikė jo vaikams. Jis pasakė, kad užvilkins tyrimą, bet mes turį nedelsdami išvykti iš SSRS. Tai ir padarėme! Ir 1958-aisiais per Lenkiją atkeliavome į Izraelį.
Izraelyje Ruta visą gyvenimą dirbo akių gydytoja, aš tapau mikrobiologe. Abi ištekėjome, sukūrėme šeimas, abi užauginome po du vaikus.
Petah Tikva, Izraelis, 2009 liepa
Ruta ir Ariana Jedaitės (pasakoja Ariana)
Iš: Solomon Abramovich and Yakov Zilberg “Smuggled in Potato Sacks”, 2011
„Mano tėtis Mejeris Jedas (Meir Jed) studijavo mediciną Leipcigo universitete, ten jis susipažino su Edna Fuks, greitai ji tapo jo žmona. Po studijų tėtis dirbo chirurgu Vokietijoje. Kai į valdžią atėjo naciai, tėtį suėmė. Jį žiauriai sumušė, sulaužė žandikaulį ir įkalino. Mano mamai Ednai, padedant Lietuvos ambasadai, pavyko ištraukti jį iš kalėjimo, ir tėvai skubiai išvyko į Lietuvą. Mano sesuo gimė Kaune 1939-aisiais, o aš – 1940-aisiais.
Nuo pat karo pradžios mūsų tėtis tarnavo sovietų armijoje. Jo vyriausiasis brolis Mordechajus (Motl), kuris taip pat buvo chirurgas, nepaklausė tėčio patarimo evakuotis – pasakė, kad negali palikti savo pacientų – ir jį nušovė ligoninės palatoje. Mano senelis Aronas Jedas (Aaron Jed) ir tėčio jaunesnioji sesuo Estera buvo nužudyti Kauno gete.
Pačiomis pirmomis okupacijos dienomis gestapininkai atėjo į mūsų butą. Jie kankino mamą ir reikalavo pasakyti, kur paslėpė dukras. Mama neišdavė. Tada jai suleido vaistų, ir po dvidešimties minučių ji mirė.
Prie mūsų išgelbėjimo prisidėjo teta Gerta Fuks, gydytojas Baublys, profesorius Mažylis ir daugelis kitų žmonių. Mus slėpė gete, kartais kaimuose, kūdikių namuose. Iš to laikotarpio atsimenu tik kelis epizodus. Pats klaikiausias epizodas vis iškyla atmintyje, bet negaliu pasakyti, kur tiksliai tai įvyko. Mačiau, kaip policininkas išplėšė iš motinos rankų kūdikį ir išmetė jį pro langą. Prisimenu tą kūno tekštelėjimo į žemę garsą, moteris pribėgo prie lango ir, pamačiusi negyvą savo vaiką, irgi iššoko pro langą.
Pamenu, kartą Rutą pasiuntė nunešti karvei kibirą pašaro. Pamačiusi Rutą karvė ėmė bėgti į jos pusę. Vargšė Ruta, pirmą kartą pamačiusi tokią pabaisą, išmetė iš rankų kibirą ir puolė bėgti. Valstiečio žmona primušė Rutą už tai, kad toji išliejo pašarą.
Vaikų namai, į kuriuos mus perkėlė, buvo šalia miško. Priekinėje pastato dalyje buvo didelė veranda. Pamenu, nors visą laiką būdavome alkanos, aš vis tiek negalėdavau valgyti kraujinių dešrų, kuriomis mus maitindavo. Kartą paklausiau Rutos, kodėl mes neturime tėvelio ir mamytės kaip kiti. Ji atsakė: „Ne visi vaikai turi tėvus. Man tave atnešė gandras, kad nebūčiau tokia vieniša.“
Lietuviai dažnai ateidavo į vaikų namus žydų vaikų. Tie išsigandę sprukdavo į tamsias kertes po stalu arba po lova. Kartais vaikus surasdavo ir išsinešdavo. Ruta buvo labai protinga, ji išmokė mane stovėti ramiai ir žiūrėti nepažįstamiesiems į akis. Mes, šviesiaplaukės, niekada nebuvome įtariamos esančios žydės. Kai kurie žmonės atvykdavo į vaikų namus norėdami įsivaikinti. Ruta reikalavo, kad mūsų neišskirtų. Poros gana dažnai norėdavo mane įsivaikinti, bet Ruta išmokė mane kandžiotis, kad atbaidyčiau potencialius įtėvius.
Gydytojas Dugovskis (Dugovsky) tarnavo vienoje divizijoje su mūsų tėčiu. 1945-aisiais jis kelis laisvadienius praleido Kaune. Ir pamatė kelis vaikus iš vaikų namų, tarp jų atpažino Rutą. Grįžęs į tarnybą, jis įkalbėjo tėtį vykti į Kauną ir išsiaiškinti, ar tai tikrai buvo Ruta.
Brolis ir sesuo Nemeikšos kartais pasiimdavo mus į namus. Man labai patiko ten svečiuotis. Mes žaisdavome sode. Labai aiškiai prisimenu, kaip atsidarė Nemeikšų namų durys ir įėjo tėvelis. Pamatęs Rutą jis puolė ant kelių, apkabino ją ir ėmė bučiuoti taip raudodamas, kaip dar nieko nebuvau girdėjusi raudant. Aš nustėrau: mane išmokė bijoti rusų su pistoletais, o Ruta štai apsikabino tą žmogų. „Ruta, kodėl tu nebėgi?“ – rėkiau aš. Tik tada Tėtis pastebėjo ir mane. Jis paklausė: „Ruta, kas šita mergaitė?“ „Tai Ariana“, – atsakė ji. Tada Tėtis apkabino ir bandė pabučiuoti ir mane ir vėl pratrūko raudoti. Kaip mane buvo išmokiusi Ruta, aš pradėjau kandžiotis ir spardytis.
Tėtis pasiūlė man šokolado. „Imk Ariana, – pasakė Ruta, – tai šimtą kartų skaniau negu cukrus.“ Man labai patiko šokoladas. Pamaniau: koks keistas žmogus, atiduoda už dyka tokį skanėstą. Vėliau Ruta man pasakė: „Aš tau melavau, kad mes neturime tėvų. Šitas vyras yra mūsų tėvelis.“
Tėčiui reikėjo grįžti į karo tarnybą. Jis paliko mus iki karo buvusiai mūsų tarnaitei Marijai. Jis jai mokėjo, bet nežinojo, kad ji dirbo dar ir prostitute. Kartą pas Mariją nakvojo rusų kareivis, jis prisigėrė ir ėmė ją smaugti. Ji ištūko iš jo rankų, nubloškė jį ir pabėgo. Kareivis įsiutęs ėmė tratinti aplinkui automatu. Mes susigūžėme lovoje ir tik per stebuklą likome nesužeistos, lubos virš mūsų buvo nusagstytos kulkomis. Kareivis pripuolė prie lango ir toliau kaip pamišęs šaudė į gatvę kur pakliūva, kol galiausiai jį nušovė milicininkas, ir jis susmuko mūsų akyse.
Kai grįžo iš armijos, Tėtis vedė Asią, ir ji tapo mūsų mama. Mes persikėlėme į Vilnių. Tėtis ėmė dirbti pediatru ir greitai tapo populiarus ir gerbiamas. 1958-aisiais Ruta fiktyviai susituokė su vienu lenku, ir mes gavome leidimą išvykti į Lenkiją. Vieną dieną prieš išvykimą į mūsų namus atėjo NKVD karininkas. Tėčio nebuvo namie, bet tas žmogus laukė gal keturias valandas, kol tėtis grįžo. Pamatęs karininką tėvas iš baimės pabalo (jis buvo įsitikinęs, kad jį suims). Bet karininkas nuramino jį ir papasakojo, kad mes esame įskųsti: esą du žydai informavę NKVD apie fiktyvią Rutos santuoką. Tas žmogus tikriausiai buvo dėkingas mūsų tėvui už medicininę pagalbą, kurią jis suteikė jo vaikams. Jis pasakė, kad užvilkins tyrimą, bet mes turį nedelsdami išvykti iš SSRS. Tai ir padarėme! Ir 1958-aisiais per Lenkiją atkeliavome į Izraelį.
Izraelyje Ruta visą gyvenimą dirbo akių gydytoja, aš tapau mikrobiologe. Abi ištekėjome, sukūrėme šeimas, abi užauginome po du vaikus.
Petah Tikva, Izraelis, 2009 liepa