Išgelbėti žydų vaikai
Dalia Hofmekler-Ginzburg
Aš gimiau 1939 m. sausio 29 d. Kaune, Lietuvoje. Buvau vienintelis mano tėvų Peralės Radziunski ir Michaelio Hofmeklerio vaikas.
Mano mama kilusi iš Seirijų, Alytaus rajono. Ji buvo Arie (Leibos) Radziunski ir Zlatos Arulianski dukra ir turėjo šešis brolius bei dvi seseris. Mano tėvas gimė Vilniuje. Jo tėvas Motl (Mordechajus) buvo muzikantas, grojo violončele ir kontrabosu. Jo motina Berta (Blinder-Stupel) buvo namų šeimininkė. Mano tėvas buvo vyriausias iš penkių vaikų, smuikininkas ir dirigentas. Jo brolis Lola (Arie) buvo pianistas ir orkestro dirigentas, Donia (Daniel) buvo violončelistas, Ruva (Reuven) grojo violončele ir pučiamaisiais, o sesuo Ženia (Zelda) nebuvo muzikantė.
Mano tėvai gyveno gerai, o mano tėvo karjera klestėjo: jis buvo gerai žinomas muzikantas ir jau 1932 metais Lietuvos Prezidentas jam įteikė medalį už indėlį į šalies muzikinę kultūrą.
Gete mes gyvenome šešių kambarių plytiniame name, Linkuvos gatvėje 56 – kiekviename kambaryje po šeimą. Mano tėvai ir aš gyvenome viename kambaryje kartu su seneliais Motl ir Berta. Kitame kambaryje gyveno mano pusseserės Katia Segalson šeima, ji buvo penkiais metais vyresnė už mane.
Mano mama buvo stipri, energinga moteris, pasirengusi imtis bet kokio darbo ir, be kitų darbų, ji net valydavo geto komendanto Gekės (Wilhelm Göcke) biurą. Mano tėvas, kita vertus, buvo silpnos valios ir nenorėjo užsiimti niekuo kitu tik muzika. Po pirmosios didelės Inteligentų akcijos muzikantai bijojo prisipažinti kokia jų profesija, todėl žydų taryba nusprendė, kad geriausias būdas juos išsaugoti – įdarbinti policininkais ir duoti jiems uniformas. Kai šis planas buvo įgyvendintas, tik muzikantai išvengė mirties IX forte.
Kai Gete ėmė plisti gandai, kad artėja Vaikų akcija, kilo įtampa tarp visų geto gyventojų. Reikėjo, kad mane išvežtų iš geto. Tai buvo galima padaryti tik suradus ne žydų kilmės žmogų, kuris galėtų manimi pasirūpinti. Tai buvo labai sunku, bet mano motinos drąsa neturėjo ribų. Dirbdama Geto komendanto Gekės biure, ji paskambino Maniai, kuri tuo metu dirbo gamykloje Kaune, ir susitarė, kad Mania priimtų mane.
Prieš karą Marijona Rudzianskienė – Mania dirbo pas mano pusseserę Katia Segalson tarnaite. Mania turėjo paimti Katią, bet, mano laimei, Segalsonų šeimos draugė Genutė Pukaitė pasisiūlė priimti Katią, todėl Mania galėjo priimti mane.
Slaptasis išgabenimas iš geto prasidėjo prieš pat didžiąją Vaikų akciją, maždaug 1944 m. kovo mėnesį. Mano mama pasišnekėjo su Vermachto kareiviu, kuris tarp žydų buvo žinomas kaip galintis padėti slaptai išgabenti mažus vaikus. Jo vardas buvo Bretter. Jo pareiga buvo budėti sargyboje prie vienų iš geto vartų, ir jis sutiko padėti. Mama man paaiškino, kad mes turime išsiskirti, kad ji tikisi, jog greitai vėl pasimatysime, ir kad Mania nusiveš mane pas savo gimines – neturtingą senyvų žmonių porą, gyvenančią mažame kaimelyje netoli Jonavos.
Mama sutarė su Mania, kad ši lauktų kitoje vartų pusėje. Ji surado vežimo vairuotoją ir paprašė jo išvežti mažą virtuvės spintelę už geto ribų. Man teko įlįsti į tą spintelę su dviem durimis ir stalčiais, o vairuotojas sargybiniui Bretteriui leidus išvažiavo pro vartus. Bretteris netgi atidarė vieną stalčių, kad galėčiau lengviau kvėpuoti. Štai kaip aš išsiskyriau su motina ir patekau į mylinčios Manios rankas. Mania nusivežė mane pas savo gimines į mažą kaimelį, kurio pavadinimo negaliu prisiminti.
Gyvenimas kaime nebuvo lengvas. Senoji pora gyveno skurdžiai ir vos sugebėjo išlaikyti patys save, turėjo vos kelias kiaules ir mažą daržą. Kaime aš buvau pristatyta kaip Manios duktė, kaimelio kunigas buvo šeimos draugas ir pakrikštijo mane katalike. Man buvo suteiktas lenkiškas vardas Jadvyga, mane išmokė lenkiškai melstis. Mania mane lankė ir atveždavo saldainių. Tos dienos, kai ji mane aplankydavo, buvo laimingiausios per visą buvimo tame kaime laikotarpį. Genutė taip pat kelis kartus atvyko manęs aplankyti.
Rugpjūčio 1-ąją Raudonoji armija išlaisvino Kauną ir užėmė Jonavos rajoną. Mania atvyko į kaimelį ir aš pirmą kartą galėjau išeiti laukan į sodą ir gatvę. Mania sakė girdėjusi, kad išgyvenusiems žydų našlaičiams kuriama prieglauda ir ji mane ten nuveš. Nepamenu, kada tiksliai Mania mane nuvežė į prieglaudą Kaune, Rastyčių gatvėje 4.
Privalau paminėti, kad mano išgelbėjimo istorijoje nebuvo jokių atsilyginimų, niekam nebuvo sumokėta už tai, ką jie darė – nei Maniai, nei Bretteriui, nei senajai porai. Viskas buvo daroma iš žmogiškumo ir meilės, rizikuojant savo gyvybėmis. Nuostabių žmonių dėka aš esu gyva ir galiu prisiminti bei papasakoti apie tas dienas.
Kai getas buvo sunaikintas, mano tėvus išsiuntė į koncentracijos stovyklas: mamą į Štuthofą, tėvą į Dachau. Visi kiti šeimos nariai buvo nužudyti per akcijas ar kitus žiaurumo protrūkius. Visa mano mamos šeima, gyvenusi Seirijuose, buvo nužudyta pirmosiomis karo dienomis. Tačiau mano tėvai išgyveno.
Čia prasideda ilga kito mūsų išsiskyrimo su mama istorija ir gyvenimas kitoje prieglaudoje Vilniuje. Vėliau mes sužinojome, kad sovietai mamą nuteisė 8 metams sunkiųjų darbų kalėjimo Nižnij Tagilo miestelyje Urale. Dėka kelių aukštas pareigas užimančių lietuvių, kurie pažinojo ir vertino mano tėvą, ją paleido anksčiau, maždaug po dviejų metų. Kaip buvusiai politinei kalinei, mamai nebuvo leista gyventi Vilniuje ir pasiimti manęs kartu su savimi. 1952 m. mamai pagaliau buvo leista pasiimti mane, ir čia prasidėjo mūsų laimingosios dienos kartu. 1956 m. mama nusprendė išvykti į Izraelį.
Izraelyje aš įgijau vidurinį išsilavinimą žemės ūkio mokykloje ir pradėjau tarnybą kariuomenėje. Tarnybos metu sutikau būsimą vyrą Dov Ginzburg, gimusį Izraelyje. Jis padovanojo man daug metų laimės ir dukterį Einat (Natty). Pasibaigus tarnybos armijoje laikui, studijavau bibliotekininkystę ir 36 metus dirbau Ašdodo bibliotekoje. Mano mama gyveno su mumis kol 1981 m. mirė būdama 67-erių. Natty susituokė su Avi ir turi du vaikus: 20 metų amžiaus Ori, tarnaujantį kariuomenėje, ir 15 metų Noa, vis dar moksleivį. Mano vyras mirė nuo leukemijos 1990 m.
Dabar aš esu pensininkė. Turiu keturis šunis ir tris kates, neskaitant daugybės svetimų, užsukančių pas mane paėsti. Visi mano gyvūnai atklydo pas mane iš gatvės. Gyvenu 2 minutės kelio nuo dukters namų. Jos šeima – ji, jos vyras ir du vaikai – yra mano didžiausias džiaugsmas.
Izraelis, 2009
Mano mama kilusi iš Seirijų, Alytaus rajono. Ji buvo Arie (Leibos) Radziunski ir Zlatos Arulianski dukra ir turėjo šešis brolius bei dvi seseris. Mano tėvas gimė Vilniuje. Jo tėvas Motl (Mordechajus) buvo muzikantas, grojo violončele ir kontrabosu. Jo motina Berta (Blinder-Stupel) buvo namų šeimininkė. Mano tėvas buvo vyriausias iš penkių vaikų, smuikininkas ir dirigentas. Jo brolis Lola (Arie) buvo pianistas ir orkestro dirigentas, Donia (Daniel) buvo violončelistas, Ruva (Reuven) grojo violončele ir pučiamaisiais, o sesuo Ženia (Zelda) nebuvo muzikantė.
Mano tėvai gyveno gerai, o mano tėvo karjera klestėjo: jis buvo gerai žinomas muzikantas ir jau 1932 metais Lietuvos Prezidentas jam įteikė medalį už indėlį į šalies muzikinę kultūrą.
Gete mes gyvenome šešių kambarių plytiniame name, Linkuvos gatvėje 56 – kiekviename kambaryje po šeimą. Mano tėvai ir aš gyvenome viename kambaryje kartu su seneliais Motl ir Berta. Kitame kambaryje gyveno mano pusseserės Katia Segalson šeima, ji buvo penkiais metais vyresnė už mane.
Mano mama buvo stipri, energinga moteris, pasirengusi imtis bet kokio darbo ir, be kitų darbų, ji net valydavo geto komendanto Gekės (Wilhelm Göcke) biurą. Mano tėvas, kita vertus, buvo silpnos valios ir nenorėjo užsiimti niekuo kitu tik muzika. Po pirmosios didelės Inteligentų akcijos muzikantai bijojo prisipažinti kokia jų profesija, todėl žydų taryba nusprendė, kad geriausias būdas juos išsaugoti – įdarbinti policininkais ir duoti jiems uniformas. Kai šis planas buvo įgyvendintas, tik muzikantai išvengė mirties IX forte.
Kai Gete ėmė plisti gandai, kad artėja Vaikų akcija, kilo įtampa tarp visų geto gyventojų. Reikėjo, kad mane išvežtų iš geto. Tai buvo galima padaryti tik suradus ne žydų kilmės žmogų, kuris galėtų manimi pasirūpinti. Tai buvo labai sunku, bet mano motinos drąsa neturėjo ribų. Dirbdama Geto komendanto Gekės biure, ji paskambino Maniai, kuri tuo metu dirbo gamykloje Kaune, ir susitarė, kad Mania priimtų mane.
Prieš karą Marijona Rudzianskienė – Mania dirbo pas mano pusseserę Katia Segalson tarnaite. Mania turėjo paimti Katią, bet, mano laimei, Segalsonų šeimos draugė Genutė Pukaitė pasisiūlė priimti Katią, todėl Mania galėjo priimti mane.
Slaptasis išgabenimas iš geto prasidėjo prieš pat didžiąją Vaikų akciją, maždaug 1944 m. kovo mėnesį. Mano mama pasišnekėjo su Vermachto kareiviu, kuris tarp žydų buvo žinomas kaip galintis padėti slaptai išgabenti mažus vaikus. Jo vardas buvo Bretter. Jo pareiga buvo budėti sargyboje prie vienų iš geto vartų, ir jis sutiko padėti. Mama man paaiškino, kad mes turime išsiskirti, kad ji tikisi, jog greitai vėl pasimatysime, ir kad Mania nusiveš mane pas savo gimines – neturtingą senyvų žmonių porą, gyvenančią mažame kaimelyje netoli Jonavos.
Mama sutarė su Mania, kad ši lauktų kitoje vartų pusėje. Ji surado vežimo vairuotoją ir paprašė jo išvežti mažą virtuvės spintelę už geto ribų. Man teko įlįsti į tą spintelę su dviem durimis ir stalčiais, o vairuotojas sargybiniui Bretteriui leidus išvažiavo pro vartus. Bretteris netgi atidarė vieną stalčių, kad galėčiau lengviau kvėpuoti. Štai kaip aš išsiskyriau su motina ir patekau į mylinčios Manios rankas. Mania nusivežė mane pas savo gimines į mažą kaimelį, kurio pavadinimo negaliu prisiminti.
Gyvenimas kaime nebuvo lengvas. Senoji pora gyveno skurdžiai ir vos sugebėjo išlaikyti patys save, turėjo vos kelias kiaules ir mažą daržą. Kaime aš buvau pristatyta kaip Manios duktė, kaimelio kunigas buvo šeimos draugas ir pakrikštijo mane katalike. Man buvo suteiktas lenkiškas vardas Jadvyga, mane išmokė lenkiškai melstis. Mania mane lankė ir atveždavo saldainių. Tos dienos, kai ji mane aplankydavo, buvo laimingiausios per visą buvimo tame kaime laikotarpį. Genutė taip pat kelis kartus atvyko manęs aplankyti.
Rugpjūčio 1-ąją Raudonoji armija išlaisvino Kauną ir užėmė Jonavos rajoną. Mania atvyko į kaimelį ir aš pirmą kartą galėjau išeiti laukan į sodą ir gatvę. Mania sakė girdėjusi, kad išgyvenusiems žydų našlaičiams kuriama prieglauda ir ji mane ten nuveš. Nepamenu, kada tiksliai Mania mane nuvežė į prieglaudą Kaune, Rastyčių gatvėje 4.
Privalau paminėti, kad mano išgelbėjimo istorijoje nebuvo jokių atsilyginimų, niekam nebuvo sumokėta už tai, ką jie darė – nei Maniai, nei Bretteriui, nei senajai porai. Viskas buvo daroma iš žmogiškumo ir meilės, rizikuojant savo gyvybėmis. Nuostabių žmonių dėka aš esu gyva ir galiu prisiminti bei papasakoti apie tas dienas.
Kai getas buvo sunaikintas, mano tėvus išsiuntė į koncentracijos stovyklas: mamą į Štuthofą, tėvą į Dachau. Visi kiti šeimos nariai buvo nužudyti per akcijas ar kitus žiaurumo protrūkius. Visa mano mamos šeima, gyvenusi Seirijuose, buvo nužudyta pirmosiomis karo dienomis. Tačiau mano tėvai išgyveno.
Čia prasideda ilga kito mūsų išsiskyrimo su mama istorija ir gyvenimas kitoje prieglaudoje Vilniuje. Vėliau mes sužinojome, kad sovietai mamą nuteisė 8 metams sunkiųjų darbų kalėjimo Nižnij Tagilo miestelyje Urale. Dėka kelių aukštas pareigas užimančių lietuvių, kurie pažinojo ir vertino mano tėvą, ją paleido anksčiau, maždaug po dviejų metų. Kaip buvusiai politinei kalinei, mamai nebuvo leista gyventi Vilniuje ir pasiimti manęs kartu su savimi. 1952 m. mamai pagaliau buvo leista pasiimti mane, ir čia prasidėjo mūsų laimingosios dienos kartu. 1956 m. mama nusprendė išvykti į Izraelį.
Izraelyje aš įgijau vidurinį išsilavinimą žemės ūkio mokykloje ir pradėjau tarnybą kariuomenėje. Tarnybos metu sutikau būsimą vyrą Dov Ginzburg, gimusį Izraelyje. Jis padovanojo man daug metų laimės ir dukterį Einat (Natty). Pasibaigus tarnybos armijoje laikui, studijavau bibliotekininkystę ir 36 metus dirbau Ašdodo bibliotekoje. Mano mama gyveno su mumis kol 1981 m. mirė būdama 67-erių. Natty susituokė su Avi ir turi du vaikus: 20 metų amžiaus Ori, tarnaujantį kariuomenėje, ir 15 metų Noa, vis dar moksleivį. Mano vyras mirė nuo leukemijos 1990 m.
Dabar aš esu pensininkė. Turiu keturis šunis ir tris kates, neskaitant daugybės svetimų, užsukančių pas mane paėsti. Visi mano gyvūnai atklydo pas mane iš gatvės. Gyvenu 2 minutės kelio nuo dukters namų. Jos šeima – ji, jos vyras ir du vaikai – yra mano didžiausias džiaugsmas.
Izraelis, 2009