Išgelbėti žydų vaikai
Imanuelis Grinbergas
Mato Janušausko laiškas Domui Jasaičiui
apie lietuvių ir žydų santykius ir išgelbėtą žydų berniuką
Iš:„Išgelbėję pasaulį..."
Žydų gelbėjimas Lietuvoje (1941–1944),
sudarė Dalia Kuodytė ir Rimantas Stankevičius
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2001
Mielas tautieti,
1977 balandžio 4 d.
Nežinau, kokių žinių turite apie mane, tai suteiksiu šį tą. 1932–1936 m. klausiau politinę ekonomiją Vytauto Didžiojo Universitete Kaune. 1936–1937 m. tarnavau Lietuvos banke Kybartuose, o vėliau Kaune. Kadangi visą laiką buvau antifašistinio nusistatymo, tai prie sovietų buvau nenorom įtrauktas į aukštesnes pareigas (apie visas aplinkybes, reikalui esant, galėčiau suteikti daug įdomių faktų), kas man suteikė galimybę daugiau suprasti lietuvių-žydų santykius. Nors bolševikų laikais nesu niekam pakenkęs, tačiau atėjus vokiečiams tam tikras elementas pradėjo persekioti mane. Likęs be darbo, suradau vyr. buhalterio vietą viename iš nacionalizuotų fabrikų. Kiek vėliau, vokiečiams perėmus tą fabriką, buvau patvirtintas direktoriaus pareigoms, tačiau persekiojimas nesiliovė, ir vien gerų draugų dėka bei vokiškai vadovybei užtariant išvengiau neigiamų pasekmių, nors fabrike buvau apstatytas šnipais.
Lietuvių-žydų santykiuose stengiausi būti bešališku ir žiūriu į istorines, socialines, politines, tikybines bei kitas aplinkybes iš akademinio įvertinimo taško. Gal tas mane ir laiko nuošaliai nuo lietuvių, nes ir praeityje, ir dabar turiu pagrindą vengti tų, kurių nepažįstu ar kuriais nepasitikiu. Bet tas yra tolimesnių diskusijų objektas, tai grįžtu prie reikalo.
Jūsų pageidaujamas žinias apie mano šeimos išgelbėtą vaiką pridedu prie šio laiško. Apie savo veiklą, kaip esu minėjęs pirmame laiške, buvau parašęs (neįskaitomas žodis), kuris buvo išspausdintas kaip dalis straipsnio „Lietuviai kovoje dėl žydų laisvės" (Naujienos, 1948 m. balandžio 21-27 d.) (turiu pridurti, kad to straipsnio man niekas neatsiuntė – tik per trečią asmenį sužinojau apie tai), taip pat yra straipsnis ST. Louis Star-Times. Gruodis. 1944–1945 psl. 35, ir gruodžio 17, 1945, psl. 15. Tos žinios buvo suteiktos Dr. Grinbergo ir yra kiek iškreiptos (greičiausiai korespondento).
1943 m. pradžioje fabrike pradėjo dirbti žydų grupė. Jos vadovu buvo Dr. Zalmanas Grinbergas.
1943-ųjų lapkričio mėnesį Šiaulių gete buvo pravesta „Vaikų akcija“. Lapkričio mėn. vieną tamsų vakarą kartu su žmona nuėjom prie geto spygliuotos tvoros ir paėmiau dr. Z. G. 2-jų metų sūnų Imanuelį. Padėčiai aprimus, po poros mėnesių tėvai nutarė paimti vaiką atgal.
1944 m. kovo mėn. staigiai pravesta „Vaikų akcija“ Kaune. Dalis vaikų, jų tarpe dr. Z. Grinbergo sūnus, suspėta paslėpti. Kitą dieną ateidamas į darbą atnešė vaiką atgal pas mus. Liepos mėn. pasitraukdamas iš Lietuvos vaiką išvežiau kaipo brolėną (turėjau gimimo metriką).
1945 m. balandžio mėn. atsidūriau Švabijoje, kur sulaukiau karo pabaigos. Liepos mėn. sužinojau, jog apskrities mieste (Biberach) įsisteigė UNRRA skyrius, ir tučtuojau nuvykau prašydamas persiųsti žinią apie vaiką jo giminėms į Kanadą ir Palestiną. Rugpjūčio mėn. su UNRRA pagalba suradau jo tėvą, kuris buvo direktorium buv. vokiečių karo ligoninės, kurioje buvo gydomi buvę „kacetnikai". Kitą dieną jisai kartu su manim nuvyko paimti vaiką su visa mano šeima. St. Ottilien ligoninėje dirbau administracijoje iki 1948 m. Vaiko motina buvo sovietų išlaisvinta Rytprūsiuose. 1945 m. pradžioje ir kurį laiką pabuvus poilsio namuose jai buvo leista grįžti į Kauną, kur jinai sužinojo, kad vyras yra gyvas ir turi sūnų. Jinai atvyko į St. Ottilien 1945 m. pabaigoje.
1946 m. pradžioje motina su sūnum išvyko į Palestiną (dar anglų tebevaldomą). Ten vaikas susirgo leukemija. Tėvas nuskubėjo į Palestiną, bet vaikas greit mirė, ir pagal tėvo laišką ant jo kapo stovi paminklas, ant kurio yra mūsų pavardė (?) kaipo jo išgelbėtojų. Mano turimom žiniom, jo tėvas ir motina abudu yra JAV, bet persiskyrė. Santykių nebepalaikau.
Tai visa istorija trumpai, apleidau visas smulkmenas. Jeigu Jums įdomu, galiu smulkiai aprašyti, bet abejoju, ar tiks knygai.
Turiu dar paminėti, kad Dr. Z. G. buvo pirmininku (prezidentu) išlaisvintų buv. politinių ir rasinių kalinių – žydų sąjungos. 1945 m. buvo USA armijos lėktuvu nuskraidintas į JAV ir bedarąs didelę karjerą, bet tai vėl atskiras klausimas.
Pridedamas tris foto (nuotraukas) prašau grąžinti.
Dr. S. Atlasas persikėlė į New Yorką ir apie jį galite sužinoti Jewish institute of religijon (Žydų religijos institute).
Oficiali Dr. Z. G. asmeniška padėka ir kiti dokumentai užsimetė. Jeigu jų negalėsite gauti, tai galėsiu padaryti nuorašą iš turimos medžiagos.
Apie Jūsų užklausimus bei išvadas galiu tiek pasakyti: apie Dr. Kaganskio likimą man pasakojo 1948 m. D.P. stovykloje prie Augsburgo ten gyvenę kybartiečiai. Jie minėjo man pažįstamų žydų pavardes, bet daugiausia padarė įspūdį Dr. Kaganskio likimas. Turiu dar paminėti, kad, man jau būnant Australijoje, tą patį faktą pasakojo vienas kybartietis. Galiu paminėti dar vieną faktą: tebesant D. P. stovykloje kybartietis L. Ab. davė man skaityti laišką, rašytą jam Dr. Z-ko, kuriame jisai prašė L. Ab. padaryti per IRO „Swom declaration", kad Dr. Z-kas nėra prisidėjęs prie žydų žudynių, bet priešingai – esą jiems daug padėjęs. Tas dokumentas neva jam labai reikalingas patiekti vietos valdžiai, nes kitaip jis turėsiąs daug nemalonumų. Į mano paklausimą, ką jisai nutarė daryti, L. Ab. nusišypsojęs pasakė, jog jisai nemanąs duoti melagingą priesaiką ir geriausia į tą laišką nieko neatsakyti. Kadangi greit po to emigravau, tai daugiau tuo reikalu nieko nesužinojau ir nieko negaliu pasakyti.
Apie kpt. Šimkų man pasakojo 1951 m. toks R. S., kuris didžiuodavosi savo ryšiais su Kauno ir Vilniaus SD ir gestapu (kai kurie kaltino jį daug pakenkus lietuviams). Neprisimenu, kad būtų minėjęs Š. vardą ar jo tolimesnį likimą, tik susidariau įspūdį, jog jis buvo atvykęs į Australiją kita pavarde. Spėju, kad tai bus tas pats asmuo, apie kurį 1941 m. Kaune kalbėjo. Tai buvęs karo aviacijos kapitonas, sėdėjęs Smetonos laikais kalėjime kaipo voldemarininkas ir vėliau dirbęs Lietuvos banke kasininku. Tačiau tai tik spėliojimas.
Man atrodo. Jūs nepajėgsite „prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų ir išgirsti nors vieną žodelį iš senovės laikų", tai atrodo, jog nedaug pasieksite; kadangi, kaip minėjau, esu kiek nutolęs nuo lietuviškos bendruomenės, tai Jūsų minėtos medžiagos nesu skaitęs. Jeigu tas nesudaro daug sunkumo, gal galite atsiųsti minėtą „Masinės žydų žudynės Lietuvoje". Gal aš galėčiau ką nors pridėti ar paaiškinti. Pvz., man įdomu apie VII fortą ir jo komendantą (pavardę pamiršau). Apie jo veiklą turiu teigiamų ir neigiamų žinių iš išlikusių gyvais.
Nors aš dabar esu pensininkas ir mano pajamos labai ribotos, tačiau visas išlaidas apmokėsiu.
Tai iki kito laiško.
M. Janušauskas (parašas)
Originalas, rankraštis
apie lietuvių ir žydų santykius ir išgelbėtą žydų berniuką
Iš:„Išgelbėję pasaulį..."
Žydų gelbėjimas Lietuvoje (1941–1944),
sudarė Dalia Kuodytė ir Rimantas Stankevičius
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2001
Mielas tautieti,
1977 balandžio 4 d.
Nežinau, kokių žinių turite apie mane, tai suteiksiu šį tą. 1932–1936 m. klausiau politinę ekonomiją Vytauto Didžiojo Universitete Kaune. 1936–1937 m. tarnavau Lietuvos banke Kybartuose, o vėliau Kaune. Kadangi visą laiką buvau antifašistinio nusistatymo, tai prie sovietų buvau nenorom įtrauktas į aukštesnes pareigas (apie visas aplinkybes, reikalui esant, galėčiau suteikti daug įdomių faktų), kas man suteikė galimybę daugiau suprasti lietuvių-žydų santykius. Nors bolševikų laikais nesu niekam pakenkęs, tačiau atėjus vokiečiams tam tikras elementas pradėjo persekioti mane. Likęs be darbo, suradau vyr. buhalterio vietą viename iš nacionalizuotų fabrikų. Kiek vėliau, vokiečiams perėmus tą fabriką, buvau patvirtintas direktoriaus pareigoms, tačiau persekiojimas nesiliovė, ir vien gerų draugų dėka bei vokiškai vadovybei užtariant išvengiau neigiamų pasekmių, nors fabrike buvau apstatytas šnipais.
Lietuvių-žydų santykiuose stengiausi būti bešališku ir žiūriu į istorines, socialines, politines, tikybines bei kitas aplinkybes iš akademinio įvertinimo taško. Gal tas mane ir laiko nuošaliai nuo lietuvių, nes ir praeityje, ir dabar turiu pagrindą vengti tų, kurių nepažįstu ar kuriais nepasitikiu. Bet tas yra tolimesnių diskusijų objektas, tai grįžtu prie reikalo.
Jūsų pageidaujamas žinias apie mano šeimos išgelbėtą vaiką pridedu prie šio laiško. Apie savo veiklą, kaip esu minėjęs pirmame laiške, buvau parašęs (neįskaitomas žodis), kuris buvo išspausdintas kaip dalis straipsnio „Lietuviai kovoje dėl žydų laisvės" (Naujienos, 1948 m. balandžio 21-27 d.) (turiu pridurti, kad to straipsnio man niekas neatsiuntė – tik per trečią asmenį sužinojau apie tai), taip pat yra straipsnis ST. Louis Star-Times. Gruodis. 1944–1945 psl. 35, ir gruodžio 17, 1945, psl. 15. Tos žinios buvo suteiktos Dr. Grinbergo ir yra kiek iškreiptos (greičiausiai korespondento).
1943 m. pradžioje fabrike pradėjo dirbti žydų grupė. Jos vadovu buvo Dr. Zalmanas Grinbergas.
1943-ųjų lapkričio mėnesį Šiaulių gete buvo pravesta „Vaikų akcija“. Lapkričio mėn. vieną tamsų vakarą kartu su žmona nuėjom prie geto spygliuotos tvoros ir paėmiau dr. Z. G. 2-jų metų sūnų Imanuelį. Padėčiai aprimus, po poros mėnesių tėvai nutarė paimti vaiką atgal.
1944 m. kovo mėn. staigiai pravesta „Vaikų akcija“ Kaune. Dalis vaikų, jų tarpe dr. Z. Grinbergo sūnus, suspėta paslėpti. Kitą dieną ateidamas į darbą atnešė vaiką atgal pas mus. Liepos mėn. pasitraukdamas iš Lietuvos vaiką išvežiau kaipo brolėną (turėjau gimimo metriką).
1945 m. balandžio mėn. atsidūriau Švabijoje, kur sulaukiau karo pabaigos. Liepos mėn. sužinojau, jog apskrities mieste (Biberach) įsisteigė UNRRA skyrius, ir tučtuojau nuvykau prašydamas persiųsti žinią apie vaiką jo giminėms į Kanadą ir Palestiną. Rugpjūčio mėn. su UNRRA pagalba suradau jo tėvą, kuris buvo direktorium buv. vokiečių karo ligoninės, kurioje buvo gydomi buvę „kacetnikai". Kitą dieną jisai kartu su manim nuvyko paimti vaiką su visa mano šeima. St. Ottilien ligoninėje dirbau administracijoje iki 1948 m. Vaiko motina buvo sovietų išlaisvinta Rytprūsiuose. 1945 m. pradžioje ir kurį laiką pabuvus poilsio namuose jai buvo leista grįžti į Kauną, kur jinai sužinojo, kad vyras yra gyvas ir turi sūnų. Jinai atvyko į St. Ottilien 1945 m. pabaigoje.
1946 m. pradžioje motina su sūnum išvyko į Palestiną (dar anglų tebevaldomą). Ten vaikas susirgo leukemija. Tėvas nuskubėjo į Palestiną, bet vaikas greit mirė, ir pagal tėvo laišką ant jo kapo stovi paminklas, ant kurio yra mūsų pavardė (?) kaipo jo išgelbėtojų. Mano turimom žiniom, jo tėvas ir motina abudu yra JAV, bet persiskyrė. Santykių nebepalaikau.
Tai visa istorija trumpai, apleidau visas smulkmenas. Jeigu Jums įdomu, galiu smulkiai aprašyti, bet abejoju, ar tiks knygai.
Turiu dar paminėti, kad Dr. Z. G. buvo pirmininku (prezidentu) išlaisvintų buv. politinių ir rasinių kalinių – žydų sąjungos. 1945 m. buvo USA armijos lėktuvu nuskraidintas į JAV ir bedarąs didelę karjerą, bet tai vėl atskiras klausimas.
Pridedamas tris foto (nuotraukas) prašau grąžinti.
Dr. S. Atlasas persikėlė į New Yorką ir apie jį galite sužinoti Jewish institute of religijon (Žydų religijos institute).
Oficiali Dr. Z. G. asmeniška padėka ir kiti dokumentai užsimetė. Jeigu jų negalėsite gauti, tai galėsiu padaryti nuorašą iš turimos medžiagos.
Apie Jūsų užklausimus bei išvadas galiu tiek pasakyti: apie Dr. Kaganskio likimą man pasakojo 1948 m. D.P. stovykloje prie Augsburgo ten gyvenę kybartiečiai. Jie minėjo man pažįstamų žydų pavardes, bet daugiausia padarė įspūdį Dr. Kaganskio likimas. Turiu dar paminėti, kad, man jau būnant Australijoje, tą patį faktą pasakojo vienas kybartietis. Galiu paminėti dar vieną faktą: tebesant D. P. stovykloje kybartietis L. Ab. davė man skaityti laišką, rašytą jam Dr. Z-ko, kuriame jisai prašė L. Ab. padaryti per IRO „Swom declaration", kad Dr. Z-kas nėra prisidėjęs prie žydų žudynių, bet priešingai – esą jiems daug padėjęs. Tas dokumentas neva jam labai reikalingas patiekti vietos valdžiai, nes kitaip jis turėsiąs daug nemalonumų. Į mano paklausimą, ką jisai nutarė daryti, L. Ab. nusišypsojęs pasakė, jog jisai nemanąs duoti melagingą priesaiką ir geriausia į tą laišką nieko neatsakyti. Kadangi greit po to emigravau, tai daugiau tuo reikalu nieko nesužinojau ir nieko negaliu pasakyti.
Apie kpt. Šimkų man pasakojo 1951 m. toks R. S., kuris didžiuodavosi savo ryšiais su Kauno ir Vilniaus SD ir gestapu (kai kurie kaltino jį daug pakenkus lietuviams). Neprisimenu, kad būtų minėjęs Š. vardą ar jo tolimesnį likimą, tik susidariau įspūdį, jog jis buvo atvykęs į Australiją kita pavarde. Spėju, kad tai bus tas pats asmuo, apie kurį 1941 m. Kaune kalbėjo. Tai buvęs karo aviacijos kapitonas, sėdėjęs Smetonos laikais kalėjime kaipo voldemarininkas ir vėliau dirbęs Lietuvos banke kasininku. Tačiau tai tik spėliojimas.
Man atrodo. Jūs nepajėgsite „prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų ir išgirsti nors vieną žodelį iš senovės laikų", tai atrodo, jog nedaug pasieksite; kadangi, kaip minėjau, esu kiek nutolęs nuo lietuviškos bendruomenės, tai Jūsų minėtos medžiagos nesu skaitęs. Jeigu tas nesudaro daug sunkumo, gal galite atsiųsti minėtą „Masinės žydų žudynės Lietuvoje". Gal aš galėčiau ką nors pridėti ar paaiškinti. Pvz., man įdomu apie VII fortą ir jo komendantą (pavardę pamiršau). Apie jo veiklą turiu teigiamų ir neigiamų žinių iš išlikusių gyvais.
Nors aš dabar esu pensininkas ir mano pajamos labai ribotos, tačiau visas išlaidas apmokėsiu.
Tai iki kito laiško.
M. Janušauskas (parašas)
Originalas, rankraštis