Išgelbėti žydų vaikai
Rina Gildė-Rubinštein
Pagaliau radau savo šaknis
Rina Gildė-Rubinštein
Iš: Solomon Abramovich and Yakov Zilberg “Smuggled in Potato Sacks”, 2011
„Vienas ankstyviausių mano vaikystės prisiminimų – aš kaimo pirkioje su gerų akių moterimi Julija. Į kambarį įeina akiniuotas nepažįstamas žmogus juodu paltu ir su lazda rankoje. Jis maloniai šypsosi, kalba su Julija ir glosto man galvą. Netrukus aš jau važiuoju kariška mašina kaimo keliais. Galiausiai atvykstame į kitus namus. Vyras juodu paltu nuneša mane į virtuvę. Sėdžiu ten ant didelės viryklės, maža mergaitė baltais kailinukais ir veltinukais. Apsupta nepažįstamų žmonių aš labai varžiausi.
Nuo to momento mano gyvenimas visiškai pasikeitė. Augau Vilniuje, gyvenome gražiame bute miesto centre, ten turėjau savo kambarį. Mano naujas tėtis Viktoras Micelmacheris buvo gerbiamas medicinos profesorius, o naujoji mama Ana dirbo vaistininke. Mano naujieji tėvai visada samdydavo namų tvarkytoją.
Pamenu, mane dažnai lankydavo pagyvenęs gydytojas. Dabar žinau, kad tai buvo gydytojas P. Baublys. Aš buvau liesa ir išpampusiu pilvuku, akivaizdu, kad sirgau rachitu. Šeimoje augome trys vaikai: Tolikas, Gena ir aš.
Mama rūpinosi mūsų mokslais, mat tėtis visą laiką buvo užsiėmęs. Tėvai mums buvo labai geri, bet aš ypač mylėjau tėtį. Niekada nepamiršiu vienos ypatingos dienos, tuomet man buvo aštuoneri metai. Mes žaidėme lauke, ir kaimynų berniukas pasakė, kad mano mama ir tėtis nėra mano tikrieji tėvai. Aš pravirkau ir parbėgusi namo užsidariau savo kambaryje. Tėvai paklausė, kas nutiko, tada aš paklausiau, ką reiškė to berniuko žodžiai. Bet išgirdau tik kad tas berniukas bus nubaustas. Bet nuo tol mane nuolat kamavo mintis: aš ar įvaikinta ir kur mano tikrieji tėvai?
Mus dažnai lankydavo viena moteris iš Kauno. Ji visada atvykdavo su daugybe dovanų vaikams, o ypač man. Tai buvo paslaptinga asmenybė, bet aš jaučiau jos švelnumą man. Ji po kelias valandas konfidencialiai kalbėdavosi su tėčiu. Pamenu, kartą labai nusiminiau po vieno jos apsilankymo. Bet negalėjau suprasti tokios savo nuotaikos priežasties. Moteris man patiko, bet kartu jaučiausi sutrikusi, nes nežinojau, kas ji iš tikrųjų yra. Po to karto moteris labai ilgai nesirodė. Vėliau sužinojau, kad to jos paprašė mano tėvai. Jaučiau, kad mane gaubia kažkokia paslaptis, bet visi tylėjo.
Po kelerių metų vieną vakarą labai susierzinusi nuėjau į tėčio kambarį ir pareikalavau, kad jis pasakytų man tiesą, kas yra mano tėvai. Jis labai susijaudino ir pasakė, kad mano tėvai žuvo Kauno gete. Jis paaiškino, kad buvo mano tikrojo tėčio draugas, todėl susirado mane ir įsidukrino. Nuo tada jaučiau nuoširdžiausią dėkingumą Micelmacherių šeimai už jų meilę ir rūpinimąsi, taip pat už suteiktą išsilavinimą, kuris man padėjo pasiekti viską, ką dabar turiu.
Kai jau buvau studentė, sužinojau, kad paslaptingoji moteris, kuri daugel metų mus lankydavo, buvo mano teta iš tėčio pusės žinoma vaikų gydytoja Fruma Gurvičienė. Nors ji tapo labai artima drauge, mes niekada nekalbėjome apie praeitį ir mano tėvų likimą.
1962-aisiais ištekėjau už Ruveno Rubinšteino. Sovietų valdžia karo išvakarėse ištrėmė jo šeimą į Sibirą, į Kauną jie grįžo 6-ojo dešimtmečio pabaigoje. Prieš pat vestuves gavau nuo mamos sesers tetos Frumos Hasman dovaną iš Izraelio. Taip pat ji man atsiuntė mamos nuotraukų. Mama buvo labai panaši į tą, kokią aš ją įsivaizdavau. Aš nė nenutuokiau, kad turiu tokią tetą Frumą Hasman, tad jos atsiradimas man buvo didžiulė staigmena. Mano būsimoji anyta, sužinojusi mano istoriją, rašė mano tetai į Izraelį laiškus. Tik daug vėliau Fruma man papasakojo, kad 6-ajame dešimtmetyje ji neoficialiai teiravosi Izraelio ambasadoje apie galimybę pasiimti mane į Izraelį, bet, žinoma, tai buvo neįmanoma, sovietų valdžia nebūtų leidusi.
Fruma Gurvičienė supažindino mane su mano gelbėtojais Julija Vitkauskiene ir jos sūnumi Arėju, labai gerais, maloniais žmonėmis. Per pirmą susitikimą Julija kalbėjo nedaug, tik švelniai į mane žiūrėjo. Paaiškėjo, kad Julija daug metų susirašinėjo su mano teta Fruma iš Tel Avivo, teta rėmė Vitkauskų šeimą, siuntė jiems iš Izraelio siuntinius. Vėliau ir aš stengiausi palaikyti santykius su jais, išreikšti meilę ir dėkingumą šiems nuostabiems žmonėms, kurie išgelbėjo man gyvybę.
Iš savo tetų ir Julijos sužinojau, kas Holokausto metais nutiko mano tėvams. Ir tėvas Maksas Gildė, ir mama Eida Judelevič gimė Šiauliuose. 1935-aisiais mano mama persikėlė į Palestiną, ji tapo dainininke ir aktore, vaidino „Matate“ teatre. Tėtis baigė Kauno medicinos institutą. 1937-aisiais, baigęs ginekologijos studijas, jis išvažiavo pas mamą, ir jie Tel Avive susituokė.
Tuo metu gyventi Tel Avive buvo labai sunku. Tėtis niekaip negalėjo rasti gydytojo darbo, o mama prarado darbą teatre, todėl 1938-aisiais jie nusprendė laikinai grįžti į Lietuvą. Aš gimiau Kaune 1940-ųjų balandžio 6 dieną, man davė hebrajišką vardą Rina. Iš laiškų, kuriuos mama prieš karą siuntė seseriai į Tel Avivą, sužinojau, kad mano tėvai visada svajojo grįžti į Palestiną.
Pirmomis karo dienomis tėvai bandė pabėgti nuo vokiečių ir įsilieti į partizanų būrį. Deja, aš sirgau kokliušu, tad tėvams buvo keblu mane paslėpti ir pereiti daugybę patikros punktų pakeliui. Po dviejų savaičių, pavargę ir išsekę, jie pabeldė į lietuvės Julijos namus. Prieš karą ji buvo mano tėvų kaimynė. Bet mano tėvų butą jau buvo užėmęs lietuvių policijos viršininkas. Todėl Julija nuvedė juos pas savo giminaičius į Vilijampolę. Jau kitą dieną namas, kuriame mus paslėpė, buvo aptvertas spygliuotų vielų tvora ir atsidūrė geto teritorijoje.
Julija visada buvo labai draugiška mūsų šeimai, ji mums pradėjo padėti dar gete. Kartais, kai būdavo varomas į sunkiuosius darbus mieste, tėtis pabėgdavo iš kolonos ir susitikdavo su Julija. Ji paslapčiomis tėčiui į kišenę įdėdavo maisto ir kartais buteliuką pieno man.
Per Vaikų akciją tėtis man ir kitiems vaikams davė raminamųjų, kad tyliai sėdėtume slėptuvėje. Iš karto po akcijos mama susitiko su Julija už geto ribų. Iškamuota ir išsekusi ji maldavo Julijos gelbėti mane: „Už tai tu būsi apdovanota Dievo palaiminimu“, – sakė mama. Pasitarusi su savo šešiolikmečiu sūnumi Arėju, Julija nusprendė mums padėti. Po kelių nesėkmingų bandymų gresiant dideliam pavojui galiausiai tėčiui pavyko bulvių maiše (žinoma, prieš tai davus raminamųjų) vežimu, papirkus vokietį sargybinį, nuvežti mane Julijai. Ji mūsų laukė sutartoje vietoje. Kai mane ištraukė iš maišo, aš paklausiau: „O kur mama?“ Vokiečių kareivis pažiūrėjo į mane skvarbiomis akimis, tada pažiūrėjo į tėtį ir burbtelėjo: „Kokia graži mergaitė.“ Buvo aišku, kad jis nori papildomo užmokesčio. Tėtis atidavė jam savo auksinį laikrodį. Vokietis liko patenkintas ir pasakė: „Judėkime, reikia grįžti į getą.“
Aš buvau labai žydiškos išvaizdos, todėl Julijai teko reguliariai keisti butus. Daugybę laiko praleisdavau tiesiog kiūtodama po lova nevalgiusi ir negėrusi, bijodama, kad manęs nerastų vokiečiai. Ant Julijos namo atsirado įspėjimas: „Žmonės, padedantys žydams, bus nubausti mirties bausme“. Nepaisydama to ji padėjo išgelbėti dar du vaikus: Pesahą ir Chaną Joselevičius. Kadangi nuolat trūko pinigų ir maisto, Julija mus, tris žydų vaikus, išsivežė į kaimą pas savo tėvus, gerus ir mielus žmones. Arėjas liko Kaune ir pavadavo Juliją leidybos reikaluose.
Mus, tris žydukus, išmokė, kad kai tik išgirsime žodį „vokiečiai“, spruktume pasislėpti po sofa. Mes ten tyliai sėdėdavome po kelias valandas, neprašydami maisto ir vandens. Kaimynai miestelyje į mus skersakiavo, bet Julija slėpė mus iki karo pabaigos.
Julija ir jos sūnus buvo tikri didvyriai. Jie abu pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Deja, jie mirė prieš apdovanojimo ceremoniją Jad Vašem Jeruzalėje.
Mano tėvai sudegė gyvi vokiečiams likviduojant getą.
1973-iaisiais po ilgų atkaklių bandymų su vyru ir dukra Ilana pagaliau repatriavome į Izraelį. 1975-aisiais mums gimė sūnus Eitanas. Izraelyje iki pensijos dirbau pediatre.
Haifa, Izraelis, 2008
Rina Gildė-Rubinštein
Iš: Solomon Abramovich and Yakov Zilberg “Smuggled in Potato Sacks”, 2011
„Vienas ankstyviausių mano vaikystės prisiminimų – aš kaimo pirkioje su gerų akių moterimi Julija. Į kambarį įeina akiniuotas nepažįstamas žmogus juodu paltu ir su lazda rankoje. Jis maloniai šypsosi, kalba su Julija ir glosto man galvą. Netrukus aš jau važiuoju kariška mašina kaimo keliais. Galiausiai atvykstame į kitus namus. Vyras juodu paltu nuneša mane į virtuvę. Sėdžiu ten ant didelės viryklės, maža mergaitė baltais kailinukais ir veltinukais. Apsupta nepažįstamų žmonių aš labai varžiausi.
Nuo to momento mano gyvenimas visiškai pasikeitė. Augau Vilniuje, gyvenome gražiame bute miesto centre, ten turėjau savo kambarį. Mano naujas tėtis Viktoras Micelmacheris buvo gerbiamas medicinos profesorius, o naujoji mama Ana dirbo vaistininke. Mano naujieji tėvai visada samdydavo namų tvarkytoją.
Pamenu, mane dažnai lankydavo pagyvenęs gydytojas. Dabar žinau, kad tai buvo gydytojas P. Baublys. Aš buvau liesa ir išpampusiu pilvuku, akivaizdu, kad sirgau rachitu. Šeimoje augome trys vaikai: Tolikas, Gena ir aš.
Mama rūpinosi mūsų mokslais, mat tėtis visą laiką buvo užsiėmęs. Tėvai mums buvo labai geri, bet aš ypač mylėjau tėtį. Niekada nepamiršiu vienos ypatingos dienos, tuomet man buvo aštuoneri metai. Mes žaidėme lauke, ir kaimynų berniukas pasakė, kad mano mama ir tėtis nėra mano tikrieji tėvai. Aš pravirkau ir parbėgusi namo užsidariau savo kambaryje. Tėvai paklausė, kas nutiko, tada aš paklausiau, ką reiškė to berniuko žodžiai. Bet išgirdau tik kad tas berniukas bus nubaustas. Bet nuo tol mane nuolat kamavo mintis: aš ar įvaikinta ir kur mano tikrieji tėvai?
Mus dažnai lankydavo viena moteris iš Kauno. Ji visada atvykdavo su daugybe dovanų vaikams, o ypač man. Tai buvo paslaptinga asmenybė, bet aš jaučiau jos švelnumą man. Ji po kelias valandas konfidencialiai kalbėdavosi su tėčiu. Pamenu, kartą labai nusiminiau po vieno jos apsilankymo. Bet negalėjau suprasti tokios savo nuotaikos priežasties. Moteris man patiko, bet kartu jaučiausi sutrikusi, nes nežinojau, kas ji iš tikrųjų yra. Po to karto moteris labai ilgai nesirodė. Vėliau sužinojau, kad to jos paprašė mano tėvai. Jaučiau, kad mane gaubia kažkokia paslaptis, bet visi tylėjo.
Po kelerių metų vieną vakarą labai susierzinusi nuėjau į tėčio kambarį ir pareikalavau, kad jis pasakytų man tiesą, kas yra mano tėvai. Jis labai susijaudino ir pasakė, kad mano tėvai žuvo Kauno gete. Jis paaiškino, kad buvo mano tikrojo tėčio draugas, todėl susirado mane ir įsidukrino. Nuo tada jaučiau nuoširdžiausią dėkingumą Micelmacherių šeimai už jų meilę ir rūpinimąsi, taip pat už suteiktą išsilavinimą, kuris man padėjo pasiekti viską, ką dabar turiu.
Kai jau buvau studentė, sužinojau, kad paslaptingoji moteris, kuri daugel metų mus lankydavo, buvo mano teta iš tėčio pusės žinoma vaikų gydytoja Fruma Gurvičienė. Nors ji tapo labai artima drauge, mes niekada nekalbėjome apie praeitį ir mano tėvų likimą.
1962-aisiais ištekėjau už Ruveno Rubinšteino. Sovietų valdžia karo išvakarėse ištrėmė jo šeimą į Sibirą, į Kauną jie grįžo 6-ojo dešimtmečio pabaigoje. Prieš pat vestuves gavau nuo mamos sesers tetos Frumos Hasman dovaną iš Izraelio. Taip pat ji man atsiuntė mamos nuotraukų. Mama buvo labai panaši į tą, kokią aš ją įsivaizdavau. Aš nė nenutuokiau, kad turiu tokią tetą Frumą Hasman, tad jos atsiradimas man buvo didžiulė staigmena. Mano būsimoji anyta, sužinojusi mano istoriją, rašė mano tetai į Izraelį laiškus. Tik daug vėliau Fruma man papasakojo, kad 6-ajame dešimtmetyje ji neoficialiai teiravosi Izraelio ambasadoje apie galimybę pasiimti mane į Izraelį, bet, žinoma, tai buvo neįmanoma, sovietų valdžia nebūtų leidusi.
Fruma Gurvičienė supažindino mane su mano gelbėtojais Julija Vitkauskiene ir jos sūnumi Arėju, labai gerais, maloniais žmonėmis. Per pirmą susitikimą Julija kalbėjo nedaug, tik švelniai į mane žiūrėjo. Paaiškėjo, kad Julija daug metų susirašinėjo su mano teta Fruma iš Tel Avivo, teta rėmė Vitkauskų šeimą, siuntė jiems iš Izraelio siuntinius. Vėliau ir aš stengiausi palaikyti santykius su jais, išreikšti meilę ir dėkingumą šiems nuostabiems žmonėms, kurie išgelbėjo man gyvybę.
Iš savo tetų ir Julijos sužinojau, kas Holokausto metais nutiko mano tėvams. Ir tėvas Maksas Gildė, ir mama Eida Judelevič gimė Šiauliuose. 1935-aisiais mano mama persikėlė į Palestiną, ji tapo dainininke ir aktore, vaidino „Matate“ teatre. Tėtis baigė Kauno medicinos institutą. 1937-aisiais, baigęs ginekologijos studijas, jis išvažiavo pas mamą, ir jie Tel Avive susituokė.
Tuo metu gyventi Tel Avive buvo labai sunku. Tėtis niekaip negalėjo rasti gydytojo darbo, o mama prarado darbą teatre, todėl 1938-aisiais jie nusprendė laikinai grįžti į Lietuvą. Aš gimiau Kaune 1940-ųjų balandžio 6 dieną, man davė hebrajišką vardą Rina. Iš laiškų, kuriuos mama prieš karą siuntė seseriai į Tel Avivą, sužinojau, kad mano tėvai visada svajojo grįžti į Palestiną.
Pirmomis karo dienomis tėvai bandė pabėgti nuo vokiečių ir įsilieti į partizanų būrį. Deja, aš sirgau kokliušu, tad tėvams buvo keblu mane paslėpti ir pereiti daugybę patikros punktų pakeliui. Po dviejų savaičių, pavargę ir išsekę, jie pabeldė į lietuvės Julijos namus. Prieš karą ji buvo mano tėvų kaimynė. Bet mano tėvų butą jau buvo užėmęs lietuvių policijos viršininkas. Todėl Julija nuvedė juos pas savo giminaičius į Vilijampolę. Jau kitą dieną namas, kuriame mus paslėpė, buvo aptvertas spygliuotų vielų tvora ir atsidūrė geto teritorijoje.
Julija visada buvo labai draugiška mūsų šeimai, ji mums pradėjo padėti dar gete. Kartais, kai būdavo varomas į sunkiuosius darbus mieste, tėtis pabėgdavo iš kolonos ir susitikdavo su Julija. Ji paslapčiomis tėčiui į kišenę įdėdavo maisto ir kartais buteliuką pieno man.
Per Vaikų akciją tėtis man ir kitiems vaikams davė raminamųjų, kad tyliai sėdėtume slėptuvėje. Iš karto po akcijos mama susitiko su Julija už geto ribų. Iškamuota ir išsekusi ji maldavo Julijos gelbėti mane: „Už tai tu būsi apdovanota Dievo palaiminimu“, – sakė mama. Pasitarusi su savo šešiolikmečiu sūnumi Arėju, Julija nusprendė mums padėti. Po kelių nesėkmingų bandymų gresiant dideliam pavojui galiausiai tėčiui pavyko bulvių maiše (žinoma, prieš tai davus raminamųjų) vežimu, papirkus vokietį sargybinį, nuvežti mane Julijai. Ji mūsų laukė sutartoje vietoje. Kai mane ištraukė iš maišo, aš paklausiau: „O kur mama?“ Vokiečių kareivis pažiūrėjo į mane skvarbiomis akimis, tada pažiūrėjo į tėtį ir burbtelėjo: „Kokia graži mergaitė.“ Buvo aišku, kad jis nori papildomo užmokesčio. Tėtis atidavė jam savo auksinį laikrodį. Vokietis liko patenkintas ir pasakė: „Judėkime, reikia grįžti į getą.“
Aš buvau labai žydiškos išvaizdos, todėl Julijai teko reguliariai keisti butus. Daugybę laiko praleisdavau tiesiog kiūtodama po lova nevalgiusi ir negėrusi, bijodama, kad manęs nerastų vokiečiai. Ant Julijos namo atsirado įspėjimas: „Žmonės, padedantys žydams, bus nubausti mirties bausme“. Nepaisydama to ji padėjo išgelbėti dar du vaikus: Pesahą ir Chaną Joselevičius. Kadangi nuolat trūko pinigų ir maisto, Julija mus, tris žydų vaikus, išsivežė į kaimą pas savo tėvus, gerus ir mielus žmones. Arėjas liko Kaune ir pavadavo Juliją leidybos reikaluose.
Mus, tris žydukus, išmokė, kad kai tik išgirsime žodį „vokiečiai“, spruktume pasislėpti po sofa. Mes ten tyliai sėdėdavome po kelias valandas, neprašydami maisto ir vandens. Kaimynai miestelyje į mus skersakiavo, bet Julija slėpė mus iki karo pabaigos.
Julija ir jos sūnus buvo tikri didvyriai. Jie abu pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Deja, jie mirė prieš apdovanojimo ceremoniją Jad Vašem Jeruzalėje.
Mano tėvai sudegė gyvi vokiečiams likviduojant getą.
1973-iaisiais po ilgų atkaklių bandymų su vyru ir dukra Ilana pagaliau repatriavome į Izraelį. 1975-aisiais mums gimė sūnus Eitanas. Izraelyje iki pensijos dirbau pediatre.
Haifa, Izraelis, 2008