Išgelbėti žydų vaikai
Liuba Funkaitė-Česakov
Mano tėvas Aronas Funkas gimė 1910 metais Palangoje, mama Šeina Šifrisaitė – 1914 metais Tryškiuose. Tėvai susituokė 1937 metais Šiaulių sinagogoje ir išvažiavo gyventi į Klaipėdą. Kai vokiečiai įsiveržė į Klaipėdą, jie sugrįžo į Šiaulius. Aš gimiau 1938-ųjų lapkričio 6-tąją Šiauliuose.
1941-ųjų rugsėjį visus Šiaulių žydus, tarp kurių buvau ir aš su savo tėvais, privertė persikelti gyventi į getą. Gete gyvenome Žilvičių gatvėje, susigrūdę, daug žmonių viename kambaryje.
Mama jautė, kad gyvenimas gete nesibaigs geruoju ir išbraukė mane iš geto kalinių sąrašų, norėdama su manimi persikelti iš Šiaulių geto į Daugėlių lagerį. Tai pavyko įgyvendinti 1943-siais metais. Mama suvyniojo mane į didelį paltą, paprašė, kad neverkčiau. Geto žmonės stovėjo aplink mus, užstodami mane nuo vokiečio. Tik todėl, kad tą dieną lijo, vokiečių kareivių ir karininkų mašinos įstrigo purve ir jie negalėjo laiku atvažiuoti, mane pavyko pervežti į Daugėlių lagerį. Mama pradėjo mokinti mane lietuvių kalbos, nes aš kalbėjau tik žydiškai. Ji imdavo mane su savimi į Sirotavičių butą, kur dirbo tarnaite. Ten dirbo ir Bronė Grigalaitienė su savo vyru Pranu. Mama susitarė su Brone, kad ji paims mane, augins kaip savo vaiką ir grąžins tik jiems, tėvams, jeigu jie sugrįš. Jei ne – aš liksiu jos vaiku.
1943, lapkričio 5-ąją Šiaulių gete įvyko Vaikų ir senelių akcija. Vaikus atskyrė nuo tėvų. Visuotinėje sumaištyje mano tėvas spėjo pasakyti Grigalaičiui, kad mane paslėpė – įkišo į kanalizacijos šulinį. Visus vaikus ir senelius išvežė. Pranas Grigalaitis rado keletą uždengtų dangčiais kanalizacijos šulinių. Barbeno, bet niekas neatsiliepė. Pradėjo atidarinėti visus iš eilės. Viename rado mane. Parnešė namo, nuprausė, buvau visa purvina.
Sirotavičius atėjo pas mamą ir pasakė mamai: – Jėzus Marija, paėmė jūsų vaiką.
Mama pradėjo verkti ir šaukti, tada jis jai pasakė, kad ji niekur neitų, bet tai nepadėjo. Ji išbėgo ir sutiko tetą, kuri liepė jai nusiraminti ir pasakė, kad tėvas mane paslėpė. Mama nusiramino tik pamačiusi, kad manęs tarp vaikų ir senelių nėra.
Į stovyklą aš jau nebegrįžau. Tėvus dar keletą kartų mačiau.
1944-ųjų liepą visus Daugėlių lagerio gyventojus išvežė į koncentracijos stovyklą Dachau Vokietijoje.
Aš augau Grigalaičių šeimoje su dviem broliais – Pranu ir Vytu ir seserimi Birute. Mano vardas buvo Aldutė. Mane globojo ir kiti šeimos nariai, ypač mano tėvelio Prano seserys – Onutė, Bronelė ir Zosė. Bronelė buvo jauna mergina, ji padėdavo mamai Bronei auginti vaikus. Aš augau tarp brolių Pranuko ir Vytuko ir sesers Birutės. Aš buvau vyriausia. Melsdavomės kartu, valgydavom kartu, žaisdavom kartu, jokio skirtumo aš nejutau.
Po karo iš Dachau sugrįžo mano tikrieji tėvai. Aš jų nepažinau ir nenorėjau pas juos eiti. Jie pagyveno savaitę kaime ir tik po to mes išvažiavome į Kauną. Kiekvieną vasarą važiuodavome į kaimą, vėliau į Kuršėnus pas Grigalaičius, kad nors kiek galėtume kartu pabūti su mano antrąja šeima.
1957 metais mano tėvai nutarė repatrijuoti į Izraelį. Aš ištekėjau už vyro, kuris turėjo teisę persikelti gyventi į Lenkiją. Mes išvažiavome 1959 metais. Nelengva man buvo palikti savo antrąją šeimą.
1960-aisiais gimė mano sūnus Šlioma ir, praėjus mėnesiui po jo gimimo, mes iš Lenkijos išvykom į Izraelį.
Buvo sunkūs laikai, tada ir nutrūko toks man brangus ryšys su Lietuva.
Izraelyje gimė mano duktė Gita ir sūnus Zohar. Taip metai keitė metus. Mano vyras šachmatininkas, mes dažnai važinėdavom į šachmatų varžybas. 1989-aisiais nuvykom į Rumuniją. Aš visada imdavau su savimi savųjų Grigalaičių adresus. Gal pamėginsiu iš kitos šalies parašyti, gal laiškas juos pasieks. Taip ir šį kartą turėjau su savim adresus. Išgirdusi kalbant lietuviškai, paklausiau, ar yra kas nors iš Kauno. Atsirado viena moteris, ji vėliau atėjo į mano kambarį. Paprašiau surasti mano antrąją šeimą – Grigalaičius. Daviau savo telefono numerį. Ir jau po keleto savaičių atnaujinom tarpusavio ryšius! 1989-ųjų spalį, po trisdešimties metų, atskridau į Lietuvą. Susitikimas su mano mamyte Brone, broliais ir seserimi buvo labai jaudinantis. Vis dėlto praėjo tiek metų...
Sutiko mane ir mano pusseserės Leonora ir Frida, geriausia draugė Violeta. Savo gimtadienį, lapkričio 6-ąją, atšvenčiau kartu su savo šeima ir draugėmis, kurių irgi trisdešimt metų nebuvau mačiusi.
Grįžusi kreipiausi į Jad Vašem, prašydama pripažinti mano antruosius tėvus Bronę ir Praną Grigalaičius Pasaulio Tautų Teisuoliais.
1991-aisiais gavau memorialinio muziejaus Jad Vašem direktoriaus raštą, kuriame jis pasiūlė surinkti Teisuolių grupę iš Lietuvos ir atvežti į Izraelį. Ši idėja kilo mecenatui Harvey Sarneriui iš JAV. Jis jau ne kartą buvo suorganizavęs Teisuolių keliones iš 12-os šalių. tačiau iš Lietuvos Teisuoliai dar nebuvo atvykę. Sudarėme Lietuvos Teisuolių. grupę, jų pavardes gavome iš Jad Vašem memorialo. Tuometinis Izraelio Kneseto pirmininkas Dovas Šilanskis padėjo man susitikti su p. Harvey Sarneriu. Dovas Šilanskis mane pažinojo dar nuo vaikystės, su mano tėvais jis buvo Dachau koncentracijos stovykloje.
Atvažiavau į Lietuvą ir su mano pusseserės Leonoros Vasiliauskienės pagalba pradėjome organizuoti Teisuolių kelionę į Izraelį. Man išvykus, tuos darbus tęsė Leonora. Vėliau Leonora Vasiliauskienė ir režisierė Lilija Kopač sukūrė filmą Gyvybės medis apie Lietuvos Teisuolius.
Ir štai – 1991-aisiais į Izraelį atvyko 25 Teisuoliai iš Lietuvos, tarp jų buvo ir mano antroji mama Bronė Grigalaitienė, broliai Pranas ir Vytas, sesuo Birutė Grigalaitytė-Brazienė. Tai buvo mano Mamytės Bronės pirmasis ir paskutinis apsilankymas Izraelyje. Vėliau broliai ir sesuo dar atvažiavo, o aš kiekvienais metais vykstu į Lietuvą. Lietuvoje jau buvo mano vaikai, anūkas. Pas mane, Izraelyje lankėsi mano brolių ir sesers Birutės vaikai. Tarp mūsų labai stiprus ryšys. Juk neveltui Talmude pasakyta: Išgelbėjai žmogų – išgelbėjai Pasaulį.
Dėka Bronės ir Prano Grigalaičių, mano antrųjų tėvų, aš turiu šeimą, tris vaikus, septynis anūkus.
1941-ųjų rugsėjį visus Šiaulių žydus, tarp kurių buvau ir aš su savo tėvais, privertė persikelti gyventi į getą. Gete gyvenome Žilvičių gatvėje, susigrūdę, daug žmonių viename kambaryje.
Mama jautė, kad gyvenimas gete nesibaigs geruoju ir išbraukė mane iš geto kalinių sąrašų, norėdama su manimi persikelti iš Šiaulių geto į Daugėlių lagerį. Tai pavyko įgyvendinti 1943-siais metais. Mama suvyniojo mane į didelį paltą, paprašė, kad neverkčiau. Geto žmonės stovėjo aplink mus, užstodami mane nuo vokiečio. Tik todėl, kad tą dieną lijo, vokiečių kareivių ir karininkų mašinos įstrigo purve ir jie negalėjo laiku atvažiuoti, mane pavyko pervežti į Daugėlių lagerį. Mama pradėjo mokinti mane lietuvių kalbos, nes aš kalbėjau tik žydiškai. Ji imdavo mane su savimi į Sirotavičių butą, kur dirbo tarnaite. Ten dirbo ir Bronė Grigalaitienė su savo vyru Pranu. Mama susitarė su Brone, kad ji paims mane, augins kaip savo vaiką ir grąžins tik jiems, tėvams, jeigu jie sugrįš. Jei ne – aš liksiu jos vaiku.
1943, lapkričio 5-ąją Šiaulių gete įvyko Vaikų ir senelių akcija. Vaikus atskyrė nuo tėvų. Visuotinėje sumaištyje mano tėvas spėjo pasakyti Grigalaičiui, kad mane paslėpė – įkišo į kanalizacijos šulinį. Visus vaikus ir senelius išvežė. Pranas Grigalaitis rado keletą uždengtų dangčiais kanalizacijos šulinių. Barbeno, bet niekas neatsiliepė. Pradėjo atidarinėti visus iš eilės. Viename rado mane. Parnešė namo, nuprausė, buvau visa purvina.
Sirotavičius atėjo pas mamą ir pasakė mamai: – Jėzus Marija, paėmė jūsų vaiką.
Mama pradėjo verkti ir šaukti, tada jis jai pasakė, kad ji niekur neitų, bet tai nepadėjo. Ji išbėgo ir sutiko tetą, kuri liepė jai nusiraminti ir pasakė, kad tėvas mane paslėpė. Mama nusiramino tik pamačiusi, kad manęs tarp vaikų ir senelių nėra.
Į stovyklą aš jau nebegrįžau. Tėvus dar keletą kartų mačiau.
1944-ųjų liepą visus Daugėlių lagerio gyventojus išvežė į koncentracijos stovyklą Dachau Vokietijoje.
Aš augau Grigalaičių šeimoje su dviem broliais – Pranu ir Vytu ir seserimi Birute. Mano vardas buvo Aldutė. Mane globojo ir kiti šeimos nariai, ypač mano tėvelio Prano seserys – Onutė, Bronelė ir Zosė. Bronelė buvo jauna mergina, ji padėdavo mamai Bronei auginti vaikus. Aš augau tarp brolių Pranuko ir Vytuko ir sesers Birutės. Aš buvau vyriausia. Melsdavomės kartu, valgydavom kartu, žaisdavom kartu, jokio skirtumo aš nejutau.
Po karo iš Dachau sugrįžo mano tikrieji tėvai. Aš jų nepažinau ir nenorėjau pas juos eiti. Jie pagyveno savaitę kaime ir tik po to mes išvažiavome į Kauną. Kiekvieną vasarą važiuodavome į kaimą, vėliau į Kuršėnus pas Grigalaičius, kad nors kiek galėtume kartu pabūti su mano antrąja šeima.
1957 metais mano tėvai nutarė repatrijuoti į Izraelį. Aš ištekėjau už vyro, kuris turėjo teisę persikelti gyventi į Lenkiją. Mes išvažiavome 1959 metais. Nelengva man buvo palikti savo antrąją šeimą.
1960-aisiais gimė mano sūnus Šlioma ir, praėjus mėnesiui po jo gimimo, mes iš Lenkijos išvykom į Izraelį.
Buvo sunkūs laikai, tada ir nutrūko toks man brangus ryšys su Lietuva.
Izraelyje gimė mano duktė Gita ir sūnus Zohar. Taip metai keitė metus. Mano vyras šachmatininkas, mes dažnai važinėdavom į šachmatų varžybas. 1989-aisiais nuvykom į Rumuniją. Aš visada imdavau su savimi savųjų Grigalaičių adresus. Gal pamėginsiu iš kitos šalies parašyti, gal laiškas juos pasieks. Taip ir šį kartą turėjau su savim adresus. Išgirdusi kalbant lietuviškai, paklausiau, ar yra kas nors iš Kauno. Atsirado viena moteris, ji vėliau atėjo į mano kambarį. Paprašiau surasti mano antrąją šeimą – Grigalaičius. Daviau savo telefono numerį. Ir jau po keleto savaičių atnaujinom tarpusavio ryšius! 1989-ųjų spalį, po trisdešimties metų, atskridau į Lietuvą. Susitikimas su mano mamyte Brone, broliais ir seserimi buvo labai jaudinantis. Vis dėlto praėjo tiek metų...
Sutiko mane ir mano pusseserės Leonora ir Frida, geriausia draugė Violeta. Savo gimtadienį, lapkričio 6-ąją, atšvenčiau kartu su savo šeima ir draugėmis, kurių irgi trisdešimt metų nebuvau mačiusi.
Grįžusi kreipiausi į Jad Vašem, prašydama pripažinti mano antruosius tėvus Bronę ir Praną Grigalaičius Pasaulio Tautų Teisuoliais.
1991-aisiais gavau memorialinio muziejaus Jad Vašem direktoriaus raštą, kuriame jis pasiūlė surinkti Teisuolių grupę iš Lietuvos ir atvežti į Izraelį. Ši idėja kilo mecenatui Harvey Sarneriui iš JAV. Jis jau ne kartą buvo suorganizavęs Teisuolių keliones iš 12-os šalių. tačiau iš Lietuvos Teisuoliai dar nebuvo atvykę. Sudarėme Lietuvos Teisuolių. grupę, jų pavardes gavome iš Jad Vašem memorialo. Tuometinis Izraelio Kneseto pirmininkas Dovas Šilanskis padėjo man susitikti su p. Harvey Sarneriu. Dovas Šilanskis mane pažinojo dar nuo vaikystės, su mano tėvais jis buvo Dachau koncentracijos stovykloje.
Atvažiavau į Lietuvą ir su mano pusseserės Leonoros Vasiliauskienės pagalba pradėjome organizuoti Teisuolių kelionę į Izraelį. Man išvykus, tuos darbus tęsė Leonora. Vėliau Leonora Vasiliauskienė ir režisierė Lilija Kopač sukūrė filmą Gyvybės medis apie Lietuvos Teisuolius.
Ir štai – 1991-aisiais į Izraelį atvyko 25 Teisuoliai iš Lietuvos, tarp jų buvo ir mano antroji mama Bronė Grigalaitienė, broliai Pranas ir Vytas, sesuo Birutė Grigalaitytė-Brazienė. Tai buvo mano Mamytės Bronės pirmasis ir paskutinis apsilankymas Izraelyje. Vėliau broliai ir sesuo dar atvažiavo, o aš kiekvienais metais vykstu į Lietuvą. Lietuvoje jau buvo mano vaikai, anūkas. Pas mane, Izraelyje lankėsi mano brolių ir sesers Birutės vaikai. Tarp mūsų labai stiprus ryšys. Juk neveltui Talmude pasakyta: Išgelbėjai žmogų – išgelbėjai Pasaulį.
Dėka Bronės ir Prano Grigalaičių, mano antrųjų tėvų, aš turiu šeimą, tris vaikus, septynis anūkus.