Išgelbėti žydų vaikai
Sulamita Fromanaitė-Lev
Sulamita Fromanaitė-Lev prisimena
Visą gyvenimą mane lydi jausmas, jog aš prisimenu, kas mums nutiko, nors suprantu, kad negaliu to prisiminti. Gimiau 1941 m. birželio 7 d. Šiauliuose. Vaikų gydytojas mamai pasakė: „Jei sekmadienį, birželio 22 d., bus geras oras, kūdikį bus galima išnešti į lauką.“ Bet tą sekmadienį prasidėjo karas, ir mes jau sėdėjome rūsyje. Kaip ir visi žydai, kurie nespėjo pabėgti, liepos mėnesį buvome uždaryti į getą. Šiauliuose buvo du getai, ir kai žmones „rūšiavo“, mano močiutė pateko į vieną getą, o mes su mama ir tėvu – į kitą. Mama kažkam atidavė žiedą, ir močiutei leido būti su mumis. Mamą varydavo į darbą, o močiutė likdavo su manimi. Aš dažnai sirgdavau, nebuvo ko valgyti. Mama dirbo sunkų fizinį darbą: tai prie geležinkelio (kartą geto moterys netgi turėjo stumti sąstatą), tai skerdykloje, tai laukuose, tai valė vagonus. Kai dirbdavo skerdykloje, mama stengdavosi iš kiekvienos karvės pamelžti nors po kelis lašus pieno, o pieną melždavo į buteliuką, kurį turėdavo prisirišusi prie kojos. Ji specialiai užsimaudavo plačias kelnes su gumytėmis apačioje. Ką nors įnešti į getą buvo draudžiama, už tai grėsė mirties bausmė. Ypač žiauriai elgėsi policininkas, pramintas „Metras aštuoniasdešimt“. Kai jis stovėdavo prie geto vartų, žmonės mesdavo viską, ką nešdavosi, bet mama rizikuodavo, nes namie laukė kūdikis. Kartą ją apieškojo ir radę pieną nuvedė į nuovadą, bet vienas geto gyventojas, Izaokas Šeras, kažkur gavo degtinės ir tabako ir sugebėjo išpirkti ją iš policininkų. Tiek tekainavo žmogaus gyvybė. Kartą mamai pasisekė: ją išsiuntė valyti vagonėlių, kuriuose gyveno civiliai vokiečių inžinieriai geležinkelininkai. Jie kalbėjosi su mama (ji mokėjo vokiečių kalbą) ir davė jai produktų iš savo maisto davinių. Gete buvo žinoma, kad kituose miestuose vyksta Vaikų akcijos. Ši valanda išmušė ir Šiaulių gete. Mes gyvenome antrame aukšte, virš mūsų buvo palėpė. Naktį per angą lubose, pastatę stalą ir ant jo taburetę, užkėlė į palėpę močiutę ir mane. Su mumis dar buvo mažytė, keleriais metais už mane vyresnė gražuolė Aviva su savo močiute. Kad neverkčiau, mane užmigdė migdomaisiais. Rytą kaip visada mamą su visais išvarė į darbą. Kai vakare žmonės grįžo į getą ir dauguma nerado savo vaikų, kilo baisūs riksmai ir aimanos. Mama ėjo prie mūsų namo nežinodama, kas jos laukia. Vienas iš sielvarto pamišęs senukas jai pasakė, jog matė, kaip išvedė jos motiną ir vaiką. Mama kišenėje turėjo mano kepuraitę; ji spaudė rankoje tą kepuraitę įsitikinusi, kad tai viskas, kas jai liko prisiminimui apie vaiką. Kaip apdujusi slinko į namą ir susidūrė su policininku, kuris sėdėjo ir grojo lūpine armonikėle. Ji priėjo prie jo ir pasakė: „Niekše, kaip gali groti, kai aplink liejasi kraujas ir tavo rankos suteptos krauju?“ Ji tikėjosi, kad jis nužudys ją, nes neturėjo jėgų gyventi. Bet policininkas jos net nemušė, tik pasakė: „Tu dar jauna – važiuosi į Vokietiją dirbti“. Taip mama pasiekė namą, užlipo į antrą aukštą. Močiutė, pravėrusi angą, pašaukė ją vardu, bet mama ilgai neatsiliepė. Paskui pagaliau suprato, kad ją šaukia. Močiutė nukėlė į apačią miegančią mane, paskui nulipo pati. Mama vis dar negalėjo patikėti, kad mes gyvos. Močiutė gnaibė ją, mušė per veidą, kad ji atsitokėtų. Paskui papasakojo, kaip viskas vyko. Policininkai vaikščiojo po butus ir atiminėjo vaikus. Atėję pas mus ir pamatę lubose angą, ėmė daužyti šautuvų buožėmis ir šaukti: „Išeikit!“ Avivos močiutės nervai neišlaikė, ir ji pašnibždom pasakė mano močiutei: „Išeikime, aš turiu briliantų, išsipirksime“. Mano močiutė atsakė, kad jei lemta mirti, tegul mirtis pati ateina, o ji neis jos pasitikti. Avivos močiutė atidarė angą. Policininkai išsivedė ją ir gražuolę Avivą. Po Vaikų akcijos gete neturėjo būti vaikų, o tie, kurie liko, buvo pasmerkti. Mano mama rengėsi bėgti. Ji išeidavo iš geto pasitaikius bet kokiai galimybei ir nusisegdavo nuo drabužių šešiakampes žvaigždes. Reikėjo rasti žmonių, kurie galėtų ir norėtų mums padėti. Mama ir močiutė nebuvo panašios į žydes. Mama gerai mokėjo lietuvių ir vokiečių kalbas. Pirmoji pagalbos ranką ištiesė Šiaulių gimnazijos mokytojo Antano Margaičio šeima. Sutartą dieną sutartoje vietoje kieme mūsų laukė A. Margaitis su vežimu. Tą dieną į darbą varomoje kolonoje buvo mano močiutė, mama ir aš. Prieš kelionę man vėl davė migdomųjų, tada mama prisirišo mane prie savęs virvutėmis, užsivilko platų paltą ir apsigobė didele skara. Eidama ji po skara prilaikė mane – jai vis atrodė, kad aš slystu. Mamai ir močiutei pavyko iššokti iš kolonos. A. Margaitis pasodino mus į vežimą ir nuvežė į kaimą. Prasidėjo mūsų klaidžiojimai. Nuo vienų ūkininkų mes eidavome pas kitus, nes vienoje vietoje ilgai likti buvo pavojinga. Per tą laiką mamai ir močiutei pavyko gauti suklastotus pasus: mama tapo Žukauskiene, močiutė – Stankiene. Man parūpino tikrus mirusios mergaitės (maždaug mano amžiaus) metrikus. Aš tapau Maryte Kazlauskaite. Tuos metrikus išrašė dvasininkas; deja, šio kilnaus žmogaus pavardės nežinau. Paskutinė mūsų klaidžiojimų vieta buvo Vaiguvos miestelis netoli Šiaulių. Ten stovėjo dvaras, kurio šeimininkė Marija Rusteikaitė mus priglaudė. Mama dirbo raštinėje, močiutė buvo aprengta vienuolės abitu, o mane atidavė į vaikų prieglaudą tame pačiame dvare. Iki to laiko aš jau visai užmiršau jidiš kalbą, kalbėjau tik lietuviškai. Mane vesdavosi į bažnyčią, aš meldžiausi ir žegnojausi kaip tikra katalikė. Mama negalėjo viena prie manęs prieiti. Kad nekiltų įtarimo, aš niekada net ir susitikusi neištardavau žodžio „mama“. Kartą, kai šalia nieko nebuvo, paklausiau: „Viešpatie, dabar nieko nėra, ar galiu Tau pasakyti – MAMA?“ Dažnai mąstau: argi normaliame gyvenime galima priversti arba įkalbėti vaiką netarti žodžio „mama“? Esu įsitikinusi, kad ne. Ekstremaliomis aplinkybėmis vaikai greitai tampa suaugusiais. Pas Mariją Rusteikaitę mes gyvenome iki karo pabaigos. Mūsų šeimai pasisekė – išsigelbėti padėjo daug gerų žmonių. Tarp jų buvo ir paprastų kaimiečių, ir mokytojas, ir labai išsilavinusi, inteligentiška Marija Rusteikaitė. Mums padėjo ir vokiečių inžinieriai geležinkelininkai, kurie mamai duodavo maisto, ir dvasininkas, kuris išdavė man krikšto metrikus. Išsigelbėję žmonės, tikėjo, kad po visų kančių, pagaliau, sulaukė išsvajotos laisvės. Realybė, deja, buvo kitokia. Tiktai dabar jau pokarinė tarybinė tikrovė laužė žmonių likimus. 1949 metais KGB areštavo mano tėvą. Tada man buvo 8 metai, gerai prisimenu kratą mūsų bute Vilniuje. Bute viską išvartė, netgi pelenus iš krosnies išsėmė. Kiek supratau, ieškojo, kur tėvas „slėpė“ radijo siųstuvą, per kurį „perdavinėjo“ priešui informaciją. Tėvą laikė Lukiškių kalėjime. Su senele nešiojome jam siuntinėlius, stovėjome eilėje prie langelio, kur viską patikrindavo. Kažką praleisdavo, kažką atmesdavo. Viskas atrodė taip grėsmingai ir žeminančiai. Vieną kartą mūsų siuntinėlio nebepriėmė, nes tėvą jau išvežė. Praėjus daugeliui metų, jis man pasakojo apie tardymus KGB. Tėvą nuteisė pagal 581-tą straipsnį 25-iems metams ir išvežė į Karagandos lagerį Kazachstane. Kai tėvą pasodino į kalėjimą, mano mamai „pasiūlė“ išeiti iš darbo „savu noru“, nors jos pareigos buvo labai kuklios. Ją daugelį kartų kvietė tardymams į KGB, vis bandė iškvosti kaip tai mes per karą likome gyvos. Mes visos trys – mano motina, senelė ir aš, likome be pragyvenimo šaltinio. Mūsų laimei du mamos broliai, mano senelės sūnūs, nuo 1936-ųjų metų gyveno Pietų Afrikos Respublikoje. Nepaisydama draudimo pardavinėti atsiųstus daiktus, mano senelė juos pardavinėjo, iš to mes ir gyvenome, netgi dar siuntėme siuntinius tėvui į Karagandą. Tėvą reabilitavo 1955 metais. Jis liko gyventi Karagandoje. 1980 metais mano tėvas atvyko į Lietuvą, o 1982-ais emigravo į JAV. Jis mirė Niujorke 1995 metais, o mano mama mirė 1983 metais Vilniuje. Visus juos prisimenu. Prisimenu ir Avivą, kurią suėmė gete, savo pusseseres Dorą ir Mirą, kurių niekada nesu mačiusi – jas išplėšė iš jų motinos rankų Kauno gete. Prisimenu tėvo seseris ir jo tėvus, kurie guli Paneriuose, mamos seserį, kurią su šeima sušaudė IX forte... Prisimenu juos visus ir viską. Vilnius, 2009
Visą gyvenimą mane lydi jausmas, jog aš prisimenu, kas mums nutiko, nors suprantu, kad negaliu to prisiminti. Gimiau 1941 m. birželio 7 d. Šiauliuose. Vaikų gydytojas mamai pasakė: „Jei sekmadienį, birželio 22 d., bus geras oras, kūdikį bus galima išnešti į lauką.“ Bet tą sekmadienį prasidėjo karas, ir mes jau sėdėjome rūsyje. Kaip ir visi žydai, kurie nespėjo pabėgti, liepos mėnesį buvome uždaryti į getą. Šiauliuose buvo du getai, ir kai žmones „rūšiavo“, mano močiutė pateko į vieną getą, o mes su mama ir tėvu – į kitą. Mama kažkam atidavė žiedą, ir močiutei leido būti su mumis. Mamą varydavo į darbą, o močiutė likdavo su manimi. Aš dažnai sirgdavau, nebuvo ko valgyti. Mama dirbo sunkų fizinį darbą: tai prie geležinkelio (kartą geto moterys netgi turėjo stumti sąstatą), tai skerdykloje, tai laukuose, tai valė vagonus. Kai dirbdavo skerdykloje, mama stengdavosi iš kiekvienos karvės pamelžti nors po kelis lašus pieno, o pieną melždavo į buteliuką, kurį turėdavo prisirišusi prie kojos. Ji specialiai užsimaudavo plačias kelnes su gumytėmis apačioje. Ką nors įnešti į getą buvo draudžiama, už tai grėsė mirties bausmė. Ypač žiauriai elgėsi policininkas, pramintas „Metras aštuoniasdešimt“. Kai jis stovėdavo prie geto vartų, žmonės mesdavo viską, ką nešdavosi, bet mama rizikuodavo, nes namie laukė kūdikis. Kartą ją apieškojo ir radę pieną nuvedė į nuovadą, bet vienas geto gyventojas, Izaokas Šeras, kažkur gavo degtinės ir tabako ir sugebėjo išpirkti ją iš policininkų. Tiek tekainavo žmogaus gyvybė. Kartą mamai pasisekė: ją išsiuntė valyti vagonėlių, kuriuose gyveno civiliai vokiečių inžinieriai geležinkelininkai. Jie kalbėjosi su mama (ji mokėjo vokiečių kalbą) ir davė jai produktų iš savo maisto davinių. Gete buvo žinoma, kad kituose miestuose vyksta Vaikų akcijos. Ši valanda išmušė ir Šiaulių gete. Mes gyvenome antrame aukšte, virš mūsų buvo palėpė. Naktį per angą lubose, pastatę stalą ir ant jo taburetę, užkėlė į palėpę močiutę ir mane. Su mumis dar buvo mažytė, keleriais metais už mane vyresnė gražuolė Aviva su savo močiute. Kad neverkčiau, mane užmigdė migdomaisiais. Rytą kaip visada mamą su visais išvarė į darbą. Kai vakare žmonės grįžo į getą ir dauguma nerado savo vaikų, kilo baisūs riksmai ir aimanos. Mama ėjo prie mūsų namo nežinodama, kas jos laukia. Vienas iš sielvarto pamišęs senukas jai pasakė, jog matė, kaip išvedė jos motiną ir vaiką. Mama kišenėje turėjo mano kepuraitę; ji spaudė rankoje tą kepuraitę įsitikinusi, kad tai viskas, kas jai liko prisiminimui apie vaiką. Kaip apdujusi slinko į namą ir susidūrė su policininku, kuris sėdėjo ir grojo lūpine armonikėle. Ji priėjo prie jo ir pasakė: „Niekše, kaip gali groti, kai aplink liejasi kraujas ir tavo rankos suteptos krauju?“ Ji tikėjosi, kad jis nužudys ją, nes neturėjo jėgų gyventi. Bet policininkas jos net nemušė, tik pasakė: „Tu dar jauna – važiuosi į Vokietiją dirbti“. Taip mama pasiekė namą, užlipo į antrą aukštą. Močiutė, pravėrusi angą, pašaukė ją vardu, bet mama ilgai neatsiliepė. Paskui pagaliau suprato, kad ją šaukia. Močiutė nukėlė į apačią miegančią mane, paskui nulipo pati. Mama vis dar negalėjo patikėti, kad mes gyvos. Močiutė gnaibė ją, mušė per veidą, kad ji atsitokėtų. Paskui papasakojo, kaip viskas vyko. Policininkai vaikščiojo po butus ir atiminėjo vaikus. Atėję pas mus ir pamatę lubose angą, ėmė daužyti šautuvų buožėmis ir šaukti: „Išeikit!“ Avivos močiutės nervai neišlaikė, ir ji pašnibždom pasakė mano močiutei: „Išeikime, aš turiu briliantų, išsipirksime“. Mano močiutė atsakė, kad jei lemta mirti, tegul mirtis pati ateina, o ji neis jos pasitikti. Avivos močiutė atidarė angą. Policininkai išsivedė ją ir gražuolę Avivą. Po Vaikų akcijos gete neturėjo būti vaikų, o tie, kurie liko, buvo pasmerkti. Mano mama rengėsi bėgti. Ji išeidavo iš geto pasitaikius bet kokiai galimybei ir nusisegdavo nuo drabužių šešiakampes žvaigždes. Reikėjo rasti žmonių, kurie galėtų ir norėtų mums padėti. Mama ir močiutė nebuvo panašios į žydes. Mama gerai mokėjo lietuvių ir vokiečių kalbas. Pirmoji pagalbos ranką ištiesė Šiaulių gimnazijos mokytojo Antano Margaičio šeima. Sutartą dieną sutartoje vietoje kieme mūsų laukė A. Margaitis su vežimu. Tą dieną į darbą varomoje kolonoje buvo mano močiutė, mama ir aš. Prieš kelionę man vėl davė migdomųjų, tada mama prisirišo mane prie savęs virvutėmis, užsivilko platų paltą ir apsigobė didele skara. Eidama ji po skara prilaikė mane – jai vis atrodė, kad aš slystu. Mamai ir močiutei pavyko iššokti iš kolonos. A. Margaitis pasodino mus į vežimą ir nuvežė į kaimą. Prasidėjo mūsų klaidžiojimai. Nuo vienų ūkininkų mes eidavome pas kitus, nes vienoje vietoje ilgai likti buvo pavojinga. Per tą laiką mamai ir močiutei pavyko gauti suklastotus pasus: mama tapo Žukauskiene, močiutė – Stankiene. Man parūpino tikrus mirusios mergaitės (maždaug mano amžiaus) metrikus. Aš tapau Maryte Kazlauskaite. Tuos metrikus išrašė dvasininkas; deja, šio kilnaus žmogaus pavardės nežinau. Paskutinė mūsų klaidžiojimų vieta buvo Vaiguvos miestelis netoli Šiaulių. Ten stovėjo dvaras, kurio šeimininkė Marija Rusteikaitė mus priglaudė. Mama dirbo raštinėje, močiutė buvo aprengta vienuolės abitu, o mane atidavė į vaikų prieglaudą tame pačiame dvare. Iki to laiko aš jau visai užmiršau jidiš kalbą, kalbėjau tik lietuviškai. Mane vesdavosi į bažnyčią, aš meldžiausi ir žegnojausi kaip tikra katalikė. Mama negalėjo viena prie manęs prieiti. Kad nekiltų įtarimo, aš niekada net ir susitikusi neištardavau žodžio „mama“. Kartą, kai šalia nieko nebuvo, paklausiau: „Viešpatie, dabar nieko nėra, ar galiu Tau pasakyti – MAMA?“ Dažnai mąstau: argi normaliame gyvenime galima priversti arba įkalbėti vaiką netarti žodžio „mama“? Esu įsitikinusi, kad ne. Ekstremaliomis aplinkybėmis vaikai greitai tampa suaugusiais. Pas Mariją Rusteikaitę mes gyvenome iki karo pabaigos. Mūsų šeimai pasisekė – išsigelbėti padėjo daug gerų žmonių. Tarp jų buvo ir paprastų kaimiečių, ir mokytojas, ir labai išsilavinusi, inteligentiška Marija Rusteikaitė. Mums padėjo ir vokiečių inžinieriai geležinkelininkai, kurie mamai duodavo maisto, ir dvasininkas, kuris išdavė man krikšto metrikus. Išsigelbėję žmonės, tikėjo, kad po visų kančių, pagaliau, sulaukė išsvajotos laisvės. Realybė, deja, buvo kitokia. Tiktai dabar jau pokarinė tarybinė tikrovė laužė žmonių likimus. 1949 metais KGB areštavo mano tėvą. Tada man buvo 8 metai, gerai prisimenu kratą mūsų bute Vilniuje. Bute viską išvartė, netgi pelenus iš krosnies išsėmė. Kiek supratau, ieškojo, kur tėvas „slėpė“ radijo siųstuvą, per kurį „perdavinėjo“ priešui informaciją. Tėvą laikė Lukiškių kalėjime. Su senele nešiojome jam siuntinėlius, stovėjome eilėje prie langelio, kur viską patikrindavo. Kažką praleisdavo, kažką atmesdavo. Viskas atrodė taip grėsmingai ir žeminančiai. Vieną kartą mūsų siuntinėlio nebepriėmė, nes tėvą jau išvežė. Praėjus daugeliui metų, jis man pasakojo apie tardymus KGB. Tėvą nuteisė pagal 581-tą straipsnį 25-iems metams ir išvežė į Karagandos lagerį Kazachstane. Kai tėvą pasodino į kalėjimą, mano mamai „pasiūlė“ išeiti iš darbo „savu noru“, nors jos pareigos buvo labai kuklios. Ją daugelį kartų kvietė tardymams į KGB, vis bandė iškvosti kaip tai mes per karą likome gyvos. Mes visos trys – mano motina, senelė ir aš, likome be pragyvenimo šaltinio. Mūsų laimei du mamos broliai, mano senelės sūnūs, nuo 1936-ųjų metų gyveno Pietų Afrikos Respublikoje. Nepaisydama draudimo pardavinėti atsiųstus daiktus, mano senelė juos pardavinėjo, iš to mes ir gyvenome, netgi dar siuntėme siuntinius tėvui į Karagandą. Tėvą reabilitavo 1955 metais. Jis liko gyventi Karagandoje. 1980 metais mano tėvas atvyko į Lietuvą, o 1982-ais emigravo į JAV. Jis mirė Niujorke 1995 metais, o mano mama mirė 1983 metais Vilniuje. Visus juos prisimenu. Prisimenu ir Avivą, kurią suėmė gete, savo pusseseres Dorą ir Mirą, kurių niekada nesu mačiusi – jas išplėšė iš jų motinos rankų Kauno gete. Prisimenu tėvo seseris ir jo tėvus, kurie guli Paneriuose, mamos seserį, kurią su šeima sušaudė IX forte... Prisimenu juos visus ir viską. Vilnius, 2009