Išgelbėti žydų vaikai
Beni Chaitas
Jei vaikas bus apipjaustytas – išgyvens
Beni Chaitas
Iš:Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Mano istorija remiasi mamos Genios Chaitienės prisiminimais ir Jad Vašemui pateiktu jos liudijimu.
Mano mama Genia Chaitienė (mergautine pavarde Šaitovičiūtė) gimė Rokiškyje. Jos tėvas, o mano senelis Mošė, mirus močiutei Fridai, 1925 m. emigravo į Palestiną. Mamai tada buvo ketveri, ji ir pustrečių metukų jos sesutė Sara liko augti pas senelius.
1939-ųjų rugsėjį, būdama aštuoniolikos, mama persikėlė gyventi į Kauną, tikėdamasi susirasti gerą darbą. Viename miesto darželių ji pradėjo dirbti auklėtoja. Kaune ji sutiko dailidę Leibą Chaitą, kilusį iš Utenos, jiedu įsimylėjo ir 1940 m. susituokė be chupos ir be jokių šventimų; būsimieji mano tėvai įregistravo santuoką valstybinėje įstaigoje. Buvo laimingi, dirbo, nieko jiedviem netrūko. Prasidėjus karui tėvai bandė trauktis į Rusiją, bet prie Jonavos juos sustabdė vokiečiai. Mama buvo jau septintą mėnesį nėščia. Vokiečiai ir su jais bendradarbiavę lietuviai suvarė visus sulaikytus žydus į Jonavos turgaus aikštę. Susirinko minia žiūrovų. Mama gerai įsiminė tą momentą, kai vokiečiai ją pastūmė aikštėn: ji susižeidė koją, ir žaizda ėmė smarkiai kraujuoti. Tėvas bandė jai padėti, sustabdyti kraujavimą. Mama buvo įsitikinusi, kad vokiečiai ketina sulaikytuosius sušaudyti. Staiga prasidėjo sovietų antskrydis, sprogmenys ėmė kristi visai šalia aikštės. Kareiviai spruko slėptis, žiūrovai išsilakstė. Sulaikytieji, pasinaudoję proga, pabėgo.
Tėvai ėjo link Kauno ne keliais, o Neries pakrantėmis. Visur jau buvo pilna vokiečių. Pakeliui jie sutiko du vokiečių kareivius, vienas jų kitam pasakė: „Žiūrėk, tokia jauna mergaitė ir jau nėščia.“ Kareiviai davė tėvams duonos ir dešros, bet tėvas, nors alkanas, pačiupo maistą iš mamos rankų ir sušuko: „Neimsim išmaldos iš žudikų!“ Vokiečiai pamatė, ką tėvas daro, o vienas jų pasakė: „Nebijokit, nenorėjau jūsų nunuodyti, pakišdamas dešros, – šita dešra gera.“ Tėvas išsisuko aiškindamas, kad žmona negali valgyti mėsos. Paskui kelyje tėvai sutiko lietuvius valstiečius. Vienas jų davė bulvių ir patarė Kaune pasisaugoti, nes ten jau imta žudyti žydus. Tėvus ši žinia pribloškė, jie nesitikėjo iš lietuvių tokių nežmoniškų veiksmų. Galiausiai jie grįžo į savo nuomojamą butą Slobodkėje, įėjo tamsoje, susipakavo daiktus ir ketino bėgti, bet persigalvojo baimindamiesi, kad jei bus sučiupti gatvėje – juos užmuš vietoje. Jie stengėsi nekelti kojos iš namų, tik kartais tėvas išeidavo nupirkti maisto.
Praėjo visai nedaug laiko ir vokiečiai nurodė visiems žydams persikelti į getą Slobodkėje. Per kelias dienas į Slobodkę atsikėlė daugybė žydų – visi, kuriems nepavyko pasitraukti į Rusiją. Žmonės užėmė visas laisvas patalpas, daugybei šeimų dabar teko sutilpti viename kambaryje. Žmonės apsigyveno net sandėliuose. Į tėvų kambarį atsikraustė mamos pusseserė su šeima ir labai religinga anyta.
Gimdymas vyko 1941 m. rugpjūčio 24 d. slaptoje vietoje, prižiūrint akušerei poniai Markovič (ji išgyveno Holokaustą ir mirė Izraelyje). Po gimimo tėvai labai abejojo, ar mane apipjaustyti, ar ne. Abejones išsklaidė mamos pusseserės anyta, griežtai pareikalavusi apipjaustyti. Ji tikėjo, kad apipjaustymas mane apsaugos ir liksiu gyvas. Taigi buvau apipjaustytas.
Jau pirmosiomis mano gyvenimo dienomis kilo gyvybei gresiančių problemų. Mama neturėjo pakankamai pieno. Tuomet anyta apsiėmė kasdien iš kažkur gauti po 50 gramų pieno – labai mažai, bet tikrai geriau nei nieko.
Vokiečiai ėmė surašinėti geto kalinius, tikrinti kiekvieną butą, jo gyventojus, išeidami išsinešdavo patikusius daiktus. Tikrinant tėvų butą visus išvarė į gatvę, tik mama liko gulėtilovoje. Vokiečiai įėjo į vidų, apsižvalgė ir pamatę mane gulintį vežimėlyje paklausė, ar kūdikis berniukas, ar mergaitė. Kai mama jiems atsakė, kad tai berniukas, vokietis jai atidavė visus iš kaimynų buto paimtus daiktus. Vokiečiams pasitraukus iš mūsų kvartalo, mama grąžino visus tuos daiktus jų savininkams.
1941-ųjų spalio gale vyko Didžioji akcija. Štai ką mama pasakojo apie tą įvykį:
Spalio 27-ąją žydų policininkai apėjo visus geto namus ir pranešė, kad ryte, lygiai šeštą valandą, visi geto gyventojai, net seni ir ligoniai, privalo ateiti į Demokratų aikštę. Būstus liepė palikti atrakintus, kad būtų galima patikrinti, ar kas nepasiliko. Buvome perspėti, kad kiekvienas aptiktas namie bus iškart nušautas. Tąnakt mano vyras nenakvojo kartu, nes vokiečiai tyčia negrąžino vakarinės pamainos iš darbo. Labai jaudinausi, neradau vietos, nežinojau, ką daryti ir kaip pasielgti. Lauke buvo labai šalta. Likti bute negalėjau. Drebėjau iš baimės ir šalčio. Beni įvyniojau į daugybę sluoksnių, dviejų mėnesių kūdikis virto didžiuliu, sunkiai pakeliamu ryšuliu. Negirdėjau jo kvėpavimo, bijojau, jog uždus. Tik jam ėmus rodyti ženklus, kad išalko, supratau: gyvas. Atsisėdau kažkokiame kampe, giminės, su kuriais ėjau į aikštę, apsupo mane, pridengė nuo svetimų akių ir galėjau jį pažindyti.
Vokiečiai ėmė visus rikiuoti eilėmis ir kolonomis. Staiga atsklido gandas, kad vyrai grįžo iš darbo. Perdaviau Benį pusseserei ir nubėgau ieškoti Leibos. Jį pamačiusi nurimau, pasijutau saugesnė. Su mumis vienoje kolonoje žygiavo vyro brolis Zalmanas su žmona Sara. Džiaugiausi, kad jie šalia mūsų. Pasiekę vietą, kur stovėjo vokiečiai, supratome, jog vyksta atranka: dalis žmonių, daugiausia seniai ir ligoniai, buvo siunčiami dešinėn, kiti, jauni ir sveiki, – kairėn. Taip visai atsitiktinai atsiradome „gerojoje“ pusėje.
Aikštėje prabuvome be galo ilgai, bet galiausiai mums leido grįžti namo. Grįžusi ištraukiau iš ryšulio Beni ir tik tada pamačiau, kad jis kiaurai šlapias ir nuo galvos iki kojų apsidirbęs. Tie, kurie stovėjo dešinėje, buvo uždaryti anksčiau buvusio Mažojo geto teritorijoje, o iš ten nuvaryti į IX fortą. Aš manau, kad jei, neduok Dieve, Beni būtų pravirkęs, būtume nusiųsti į dešinę pusę, į mirtį. Mano pusseserė su šeima namo negrįžo. Zalmanas su Sara buvo atrinkti į kairę pusę ir liko gyvi. Pakvietėme juos apsigyventi pas mus. Geto teritorija buvo sumažinta, tad netrukus į mūsų kambarį buvo įkelta dar viena šeima. Taip ir gyvenome trys šeimos viename kambaryje iki 1943-iųjų spalio.
1943-iųjų spalį vyko nauja akcija. Buvo atrinkta apie 3 000 žmonių ir išsiųsta į darbus Klogos koncentracijos stovykloje Estijoje. Ten pateko ir dėdė Zalmanas su žmona. Pradžiojeir mano tėvai norėjo, kad juos paimtų į Estiją, bet suprato, kad vykti taip toli su mažu vaiku bus labai sunku. Tėvas su Zalmanu susitarė, kad jei Klogoje būti pasirodys geriau, tėvai bandys vėliau ten persikelti. Paaiškėjo, kad sąlygos ten buvo nepakenčiamos. Zalmanas Chaitas žuvo tame lageryje, Sara buvo perkelta į Štuthofą ir sugebėjo išgyventi.
Sumažinus geto teritoriją tėvai nusprendė palikti savo būstą. Tėvas rado nedidelį sandėlį, jį paremontavo, kiek buvo įmanoma geto sąlygomis, ir šeima persikėlė ten gyventi. Prie mūsų prisijungė dar viena mamos pusseserė Sara su vyru Berlu Špaku ir sūnumi Baruchu (Borisu). Sandėlyje gyvenome iki Vaikų akcijos 1944-ųjų kovą.
Beni Chaitas
Iš:Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Mano istorija remiasi mamos Genios Chaitienės prisiminimais ir Jad Vašemui pateiktu jos liudijimu.
Mano mama Genia Chaitienė (mergautine pavarde Šaitovičiūtė) gimė Rokiškyje. Jos tėvas, o mano senelis Mošė, mirus močiutei Fridai, 1925 m. emigravo į Palestiną. Mamai tada buvo ketveri, ji ir pustrečių metukų jos sesutė Sara liko augti pas senelius.
1939-ųjų rugsėjį, būdama aštuoniolikos, mama persikėlė gyventi į Kauną, tikėdamasi susirasti gerą darbą. Viename miesto darželių ji pradėjo dirbti auklėtoja. Kaune ji sutiko dailidę Leibą Chaitą, kilusį iš Utenos, jiedu įsimylėjo ir 1940 m. susituokė be chupos ir be jokių šventimų; būsimieji mano tėvai įregistravo santuoką valstybinėje įstaigoje. Buvo laimingi, dirbo, nieko jiedviem netrūko. Prasidėjus karui tėvai bandė trauktis į Rusiją, bet prie Jonavos juos sustabdė vokiečiai. Mama buvo jau septintą mėnesį nėščia. Vokiečiai ir su jais bendradarbiavę lietuviai suvarė visus sulaikytus žydus į Jonavos turgaus aikštę. Susirinko minia žiūrovų. Mama gerai įsiminė tą momentą, kai vokiečiai ją pastūmė aikštėn: ji susižeidė koją, ir žaizda ėmė smarkiai kraujuoti. Tėvas bandė jai padėti, sustabdyti kraujavimą. Mama buvo įsitikinusi, kad vokiečiai ketina sulaikytuosius sušaudyti. Staiga prasidėjo sovietų antskrydis, sprogmenys ėmė kristi visai šalia aikštės. Kareiviai spruko slėptis, žiūrovai išsilakstė. Sulaikytieji, pasinaudoję proga, pabėgo.
Tėvai ėjo link Kauno ne keliais, o Neries pakrantėmis. Visur jau buvo pilna vokiečių. Pakeliui jie sutiko du vokiečių kareivius, vienas jų kitam pasakė: „Žiūrėk, tokia jauna mergaitė ir jau nėščia.“ Kareiviai davė tėvams duonos ir dešros, bet tėvas, nors alkanas, pačiupo maistą iš mamos rankų ir sušuko: „Neimsim išmaldos iš žudikų!“ Vokiečiai pamatė, ką tėvas daro, o vienas jų pasakė: „Nebijokit, nenorėjau jūsų nunuodyti, pakišdamas dešros, – šita dešra gera.“ Tėvas išsisuko aiškindamas, kad žmona negali valgyti mėsos. Paskui kelyje tėvai sutiko lietuvius valstiečius. Vienas jų davė bulvių ir patarė Kaune pasisaugoti, nes ten jau imta žudyti žydus. Tėvus ši žinia pribloškė, jie nesitikėjo iš lietuvių tokių nežmoniškų veiksmų. Galiausiai jie grįžo į savo nuomojamą butą Slobodkėje, įėjo tamsoje, susipakavo daiktus ir ketino bėgti, bet persigalvojo baimindamiesi, kad jei bus sučiupti gatvėje – juos užmuš vietoje. Jie stengėsi nekelti kojos iš namų, tik kartais tėvas išeidavo nupirkti maisto.
Praėjo visai nedaug laiko ir vokiečiai nurodė visiems žydams persikelti į getą Slobodkėje. Per kelias dienas į Slobodkę atsikėlė daugybė žydų – visi, kuriems nepavyko pasitraukti į Rusiją. Žmonės užėmė visas laisvas patalpas, daugybei šeimų dabar teko sutilpti viename kambaryje. Žmonės apsigyveno net sandėliuose. Į tėvų kambarį atsikraustė mamos pusseserė su šeima ir labai religinga anyta.
Gimdymas vyko 1941 m. rugpjūčio 24 d. slaptoje vietoje, prižiūrint akušerei poniai Markovič (ji išgyveno Holokaustą ir mirė Izraelyje). Po gimimo tėvai labai abejojo, ar mane apipjaustyti, ar ne. Abejones išsklaidė mamos pusseserės anyta, griežtai pareikalavusi apipjaustyti. Ji tikėjo, kad apipjaustymas mane apsaugos ir liksiu gyvas. Taigi buvau apipjaustytas.
Jau pirmosiomis mano gyvenimo dienomis kilo gyvybei gresiančių problemų. Mama neturėjo pakankamai pieno. Tuomet anyta apsiėmė kasdien iš kažkur gauti po 50 gramų pieno – labai mažai, bet tikrai geriau nei nieko.
Vokiečiai ėmė surašinėti geto kalinius, tikrinti kiekvieną butą, jo gyventojus, išeidami išsinešdavo patikusius daiktus. Tikrinant tėvų butą visus išvarė į gatvę, tik mama liko gulėtilovoje. Vokiečiai įėjo į vidų, apsižvalgė ir pamatę mane gulintį vežimėlyje paklausė, ar kūdikis berniukas, ar mergaitė. Kai mama jiems atsakė, kad tai berniukas, vokietis jai atidavė visus iš kaimynų buto paimtus daiktus. Vokiečiams pasitraukus iš mūsų kvartalo, mama grąžino visus tuos daiktus jų savininkams.
1941-ųjų spalio gale vyko Didžioji akcija. Štai ką mama pasakojo apie tą įvykį:
Spalio 27-ąją žydų policininkai apėjo visus geto namus ir pranešė, kad ryte, lygiai šeštą valandą, visi geto gyventojai, net seni ir ligoniai, privalo ateiti į Demokratų aikštę. Būstus liepė palikti atrakintus, kad būtų galima patikrinti, ar kas nepasiliko. Buvome perspėti, kad kiekvienas aptiktas namie bus iškart nušautas. Tąnakt mano vyras nenakvojo kartu, nes vokiečiai tyčia negrąžino vakarinės pamainos iš darbo. Labai jaudinausi, neradau vietos, nežinojau, ką daryti ir kaip pasielgti. Lauke buvo labai šalta. Likti bute negalėjau. Drebėjau iš baimės ir šalčio. Beni įvyniojau į daugybę sluoksnių, dviejų mėnesių kūdikis virto didžiuliu, sunkiai pakeliamu ryšuliu. Negirdėjau jo kvėpavimo, bijojau, jog uždus. Tik jam ėmus rodyti ženklus, kad išalko, supratau: gyvas. Atsisėdau kažkokiame kampe, giminės, su kuriais ėjau į aikštę, apsupo mane, pridengė nuo svetimų akių ir galėjau jį pažindyti.
Vokiečiai ėmė visus rikiuoti eilėmis ir kolonomis. Staiga atsklido gandas, kad vyrai grįžo iš darbo. Perdaviau Benį pusseserei ir nubėgau ieškoti Leibos. Jį pamačiusi nurimau, pasijutau saugesnė. Su mumis vienoje kolonoje žygiavo vyro brolis Zalmanas su žmona Sara. Džiaugiausi, kad jie šalia mūsų. Pasiekę vietą, kur stovėjo vokiečiai, supratome, jog vyksta atranka: dalis žmonių, daugiausia seniai ir ligoniai, buvo siunčiami dešinėn, kiti, jauni ir sveiki, – kairėn. Taip visai atsitiktinai atsiradome „gerojoje“ pusėje.
Aikštėje prabuvome be galo ilgai, bet galiausiai mums leido grįžti namo. Grįžusi ištraukiau iš ryšulio Beni ir tik tada pamačiau, kad jis kiaurai šlapias ir nuo galvos iki kojų apsidirbęs. Tie, kurie stovėjo dešinėje, buvo uždaryti anksčiau buvusio Mažojo geto teritorijoje, o iš ten nuvaryti į IX fortą. Aš manau, kad jei, neduok Dieve, Beni būtų pravirkęs, būtume nusiųsti į dešinę pusę, į mirtį. Mano pusseserė su šeima namo negrįžo. Zalmanas su Sara buvo atrinkti į kairę pusę ir liko gyvi. Pakvietėme juos apsigyventi pas mus. Geto teritorija buvo sumažinta, tad netrukus į mūsų kambarį buvo įkelta dar viena šeima. Taip ir gyvenome trys šeimos viename kambaryje iki 1943-iųjų spalio.
1943-iųjų spalį vyko nauja akcija. Buvo atrinkta apie 3 000 žmonių ir išsiųsta į darbus Klogos koncentracijos stovykloje Estijoje. Ten pateko ir dėdė Zalmanas su žmona. Pradžiojeir mano tėvai norėjo, kad juos paimtų į Estiją, bet suprato, kad vykti taip toli su mažu vaiku bus labai sunku. Tėvas su Zalmanu susitarė, kad jei Klogoje būti pasirodys geriau, tėvai bandys vėliau ten persikelti. Paaiškėjo, kad sąlygos ten buvo nepakenčiamos. Zalmanas Chaitas žuvo tame lageryje, Sara buvo perkelta į Štuthofą ir sugebėjo išgyventi.
Sumažinus geto teritoriją tėvai nusprendė palikti savo būstą. Tėvas rado nedidelį sandėlį, jį paremontavo, kiek buvo įmanoma geto sąlygomis, ir šeima persikėlė ten gyventi. Prie mūsų prisijungė dar viena mamos pusseserė Sara su vyru Berlu Špaku ir sūnumi Baruchu (Borisu). Sandėlyje gyvenome iki Vaikų akcijos 1944-ųjų kovą.
Iš mamos prisiminimų:
Ryte mano vyras išėjo dirbti į statybas Petrašiūnuose, mane paliko miegančią. Užėjusi pusseserė Sara ėmė ant manes šaukti: „Kodėl tu dar miegi? Kelkis greitai, gete akcija! Tu neįsivaizduoji, kas čia vyksta!“ Apsirengiau pati ir aprengiau Beni, atsisėdau ant lovos krašto visiškai sutrikusi. Lauke buvo baisus sąmyšis. Vokiečių mašinos siuvo pirmyn atgal, garsiakalbiai šaukė, kad niekas neišeitų iš namų. Pažvelgiau laukan. Kaimynė, gyvenusi priešais mūsų sandėlį, atidarė savo buto duris ir pasakė: „Užeikit pas mane, būsime kartu, mes irgi turime vaikų.“ Ta kaimynė buvo grynakraujė vokietė. Ji pateko į getą su sūnumi ir vyru Buršteinu. Man stovint jos buto tarpduryje, į jos namus įėjo vokiečiai, man liepė grįžti į sandėlį ir uždaryti duris. Supratau, kad gete vyksta kažkas baisaus, galvoje sukosi tik viena mintis: kaip išgelbėti Beni. Kai vokiečiai nutolo, vėl čiupau vaiką ir bėgte nubėgau pas kaimynę. Prie manęs prisijungė ir Sara su sūnumi, kurios vyras Berlas irgi buvo darbe.
Pro langą pamatėme žydų policininką Gutnerį, besisukiojantį šalia gretimo namo. Jis palaukė vokiečių, o paskui visi suėjo į ponios Burštein butą. Gutneris nuvedė vokiečius į kambarį, kuriame pats gyveno. Ten jie užtruko. Mano smalsumas vis augo, knietėjo sužinoti, kas vyksta už sienos. Prisiartinau prie durų ir ėmiau stebėti pro rakto skylutę. Mačiau, kaip Gutneris pakėlė sofą, kažką iš jos išėmė ir padavė vokiečiams. Išėję iš Gutnerio kambario vokiečiai apskritai pasišalino. Išeidami jie pažymėjo duris, kad šis namas patikrintas. Gutneris taip pat išėjo iš savo kambario ir mus pamatęs riktelėjo: „Eikit lauk iš šito buto, čia per daug vaikų vienoje vietoje!“ Čia aš pratrūkau: „Pone Gutneri, mačiau, kas vyko jūsų kambaryje. Žinau, kad savų vaikų išgelbėjimas Jums brangiai kainavo. Ir aš sutinku sumokėti, kiek tik įstengsiu, tik leiskit mums pasilikti šiame name, nes jis saugesnis už kitus, jį jau patikrino.“ – „Ne, ne, negalima! – šaukė Gutneris. – Išeikite iš čia!“ – „Gerai, – pasakiau, – mes su Beni išeisim, bet jeigu jo neteksiu, jūs neteksit savo abiejų vaikų!“ Nežinau, iš kur turėjau drąsos ir įžūlumo jam taip pasakyti; tikriausiai dėl tos beviltiškos padėties, kurioje buvau atsidūrusi. Tada ponia Burštein kreipėsi į Gutnerį ir jam pasakė, kad šis neturįs teisės išvaryti iš čia ponios Chaitienės: „Ji mano kambaryje, ne Jūsų. Aš ją pasikviečiau ir ji liks su manimi.“ Gutneris nutilo, pagalvojo porą sekundžių ir sako: „Lauke yra kopėčios, lipkite į pastogę.“ Pastogėn Gutneris atvedė ir du savo vaikus, ir meilužę, ir tėvus, jie prie mūsų prisijungė, visi ten gulėjome, tuo tarpu vokiečiai tęsė paieškas, šukavo visus namus paeiliui.
Pastogėje vienoje sienoje buvo skylė, pro ją stebėjome, kas vyksta. Vokiečiai įeidavo į namus, ištempdavo vaikus, senius ir ligonius. Lojo šunys, vaikų ir tėvų verksmai draskė širdį, riksmai kilo į dangų. Vaikus ir senius sulaipino į sunkvežimius. O aš sau galvojau: „Jei vokiečiai mus suras, aš sūnaus nepaliksiu.“ Staiga Beni pradėjo rėkti. Palėpėje buvo sieninis laikrodis ir vaikas reikalavo, kad šis tiksėtų. Laikrodis netiksėjo. Dariau viską, kad jį nuraminčiau, bet nesėkmingai. Vokiečiai sukiojosi aplink namą, bijojau, kad dėl Benio riksmų mus suras. Sara paėmė iš manęs vaiką, uždėjo jo rankutes ant savo krūtų, ir Beni nurimo.
Popiet riksmai ir verksmas po truputį ėmė rimti, bet vokiečiai vis dar sukiojosi aplink ieškodami vaikų. Mano Beni vėl ėmė verkti. Vienas netoliese buvęs vokietis pasakė, regis, girdįs vaiko verksmą, išsitraukė rankinę granatą ir metė ją į namą. Granata sprogo, bet, laimei, visai nenukentėjome.
Sutemus vokiečiai pasitraukė iš geto. Darbininkai grįžo iš darbo, su jais ir mano vyras Leiba. Vėl pasigirdo raudos, riksmai ir verksmas. Getą prislėgė gedulas. Faktą, kad mūsų vaikai liko gyvi, turėjome slėpti ne tik nuo vokiečių, bet ir nuo kaimynų, nes vaikų netekusių nelaimingų žmonių pavydas galėjo atnešti mums nelaimę.
Mano pusbrolis Baruchas Špakas, Saros sūnus, šiandien gyvenantis Ramat Avive, tada buvo šešerių metų, jis gerai prisimena tos dienos įvykius. Jo atmintyje įsirėžė baisus vaizdas: uniformuoti rusiškai kalbantys žmonės, tikriausiai ukrainiečiai, užsiundė šunimis nelaimingą moterį ir brutaliai išplėšė vaiką jai iš rankų. Rytojaus rytą mama nenorėjo išleisti tėvo į darbą. Tėvas jai pasakė, kad kartu su juo dirbantis lietuvis Kazys Tamašauskas, sužinojęs, jog gete ketinama vykdyti Vaikų akciją, pažadėjo mane priglausti. Kol kas tėvai mūsų sandėlyje įrengė man slėptuvę tarp sienos ir sofos. Mano perdavimas užtruko, lietuvis delsė, taip praėjo mėnuo. Kas dieną darėsi vis sunkiau mane paslėpti, tad mama nusprendė nueiti kartu su tėvu į darbą ir pakalbėti su Kaziu akis į akį. Mama puolė prieš jį ant kelių ir bučiavo jam kojas, maldaudama kuo skubiau mane paimti. Kazys pažadėjo mane pasiimti artimiausiomis dienomis. Kai tėvai pasimatė su juo po karo, jis pasakė mamai: „Puolei ant kelių ir bučiavai man kojas, negalėjau atsakyti.“ Vieną rytą seselė suleido man migdomųjų vaistų liuminalio, tėvas apsirengė darbo drabužiais, sukišo mano kojytes į vidines jų kišenes,prisirišo mane prie savęs rankšluosčiu ir ant viršaus apsivilko platų paltą. Tėvai įsimaišė į išeinančių darbininkų koloną. Iš vakaro jie pasirūpino, kad ryte prie vartų būsiantys žydų policininkai per patikrą jiems padėtų. Tą rytą sargybą ėjo du žydų policininkai, vienas vardu Jankelė (tikriausiai Jakovas Lipavskis) ir antrasis – Mackinas, jiedu niekad neatsisakydavo padėti geto gyventojams.
Mama ėjo kolonoje priešais tėvą su gerai pažįstamomis moterimis. Pridengdami tėvą apsupo aukšti vyrai. Vienas žmogus, pastebėjęs, kad tėvas pastorėjo, sušuko: „A, Chaitai, tapai spekuliantu! Ką tu ten neši?“ Prie vartų stovėjęs Jankelė jį nutildė. Tuo kritiniu momentu pradėjau kosėti. Mama sakė, kad tiesiog nustėro iš baimės, bet Jankelė, išgirdęs mane kosint, liepė keliems žmonėms grupėje imti kosėti. Suaugusiųjų kosulys nustelbė vaiko kosulį. Kai grupė priėjo vartus, Jankelė norėdamas nukreipti vokiečių sargybinių dėmesį, sustabdė vieną žmogų iš kolonos, irgi vilkėjusį didelį paltą, ir nusivedė jį patikrinti. Jį tikrindami rado pūkinę antklodę. Vargšas gavo už bausmę 10 dienų labai sunkų darbų. Visos tos pastangos padėjo tėvams sėkmingai išeiti per vartus. Jie įlipo į sunkvežimį, vežusį į tėvo darbo vietą. Bevažiuojant atsibudau. Iškišau galvą iš palto ir ėmiau kalbėti. Sunkvežimį lydėjęs vokietis paklausė, iš kur sklinda vaiko balsas. Vienas darbininkų jam atsakė, kad moka pamėgdžioti įvairius balsus, paklausė, ar vokietis nori išgirsti gaidžio giedojimą, ir ėmė laidyti įvairius keistus garsus, kad susuktų vokiečiui galvą. Vokietis liovėsi kreipti dėmesį į triukšmą sunkvežimyje.
Dieną prieš tai tėvas buvo sutaręs su vokiečiu, kuris juos prižiūrėjo, kad rytoj ateis su žmona ir vaiku, prašė jo leidimo mums pasilikti darbo metu. Šis, matyt, buvo geras žmogus, neatsakė, tėvas suprato, jog tas sutinka. Mama su manimi pasislėpė palėpėje. Praėjus kuriam laikui liuminalio poveikis pasibaigė, atsibudau, ėmiau verkti, apsišlapinau. Šlapimas lašėjo darbininkams ant galvų. „Kas čia laša?“ – pasiteiravo vokietis, laimei, nesigilindamas nuėjo savais keliais. Mane turėjusi pasiimti lietuvio žmona į dienos pabaigą vis dar nebuvo atvykusi. Darbų vykdytojas Kazys užlaikė visą grupę dar valandą. Galiausiai atėjo jo žmona Jadzė. Tėvai mane slapta nunešė iš pastato į jos vežimą, uždengė šiaudais, ir vežimas nuriedėjo link Kauno priemiesčio Palemono.
Grįždami į getą tėvai atkreipė dėmesį, kad Kaunas šventiškai išpuoštas. Ant namų pleveno vėliavos su fiurerio portretais. Buvo balandžio 20-oji, Hitlerio gimtadienis. Mama sėdėjo sunkvežimyje ir visą kelią verkė. Vienas kartu važiavusių žydų pasakė: „Neverk, atidavei vaiką, kad išgelbėtum. Tavo padėtis dešimtis kartų geresnė nei tų tėvų, iš kurių vaikai atimti per akciją.“
Mane atidavusi mama nutarė, kad jai geriau nelikti vienai namuose ir eidavo kasdien į darbą. Visos jos mintys kiekvieną minutę sukosi tik apie mane. Buvo sutarta, kad jei tėvai pabėgs iš geto, Kazys juos trumpam priglaus. Tėvai planavo pabėgimą; mama bandė bėgti pirmoji, bet nepavyko. Ją sustabdė žydų policininkas ir, nepaisydamas maldavimų, liepė grįžti į getą. Prieš sunaikinant getą tėvą išsiuntė į Dachau, mamą – į Štuthofą. Iš ten ją persiuntė į kitą stovyklos filialą netoli Štuthofo.
Ryte mano vyras išėjo dirbti į statybas Petrašiūnuose, mane paliko miegančią. Užėjusi pusseserė Sara ėmė ant manes šaukti: „Kodėl tu dar miegi? Kelkis greitai, gete akcija! Tu neįsivaizduoji, kas čia vyksta!“ Apsirengiau pati ir aprengiau Beni, atsisėdau ant lovos krašto visiškai sutrikusi. Lauke buvo baisus sąmyšis. Vokiečių mašinos siuvo pirmyn atgal, garsiakalbiai šaukė, kad niekas neišeitų iš namų. Pažvelgiau laukan. Kaimynė, gyvenusi priešais mūsų sandėlį, atidarė savo buto duris ir pasakė: „Užeikit pas mane, būsime kartu, mes irgi turime vaikų.“ Ta kaimynė buvo grynakraujė vokietė. Ji pateko į getą su sūnumi ir vyru Buršteinu. Man stovint jos buto tarpduryje, į jos namus įėjo vokiečiai, man liepė grįžti į sandėlį ir uždaryti duris. Supratau, kad gete vyksta kažkas baisaus, galvoje sukosi tik viena mintis: kaip išgelbėti Beni. Kai vokiečiai nutolo, vėl čiupau vaiką ir bėgte nubėgau pas kaimynę. Prie manęs prisijungė ir Sara su sūnumi, kurios vyras Berlas irgi buvo darbe.
Pro langą pamatėme žydų policininką Gutnerį, besisukiojantį šalia gretimo namo. Jis palaukė vokiečių, o paskui visi suėjo į ponios Burštein butą. Gutneris nuvedė vokiečius į kambarį, kuriame pats gyveno. Ten jie užtruko. Mano smalsumas vis augo, knietėjo sužinoti, kas vyksta už sienos. Prisiartinau prie durų ir ėmiau stebėti pro rakto skylutę. Mačiau, kaip Gutneris pakėlė sofą, kažką iš jos išėmė ir padavė vokiečiams. Išėję iš Gutnerio kambario vokiečiai apskritai pasišalino. Išeidami jie pažymėjo duris, kad šis namas patikrintas. Gutneris taip pat išėjo iš savo kambario ir mus pamatęs riktelėjo: „Eikit lauk iš šito buto, čia per daug vaikų vienoje vietoje!“ Čia aš pratrūkau: „Pone Gutneri, mačiau, kas vyko jūsų kambaryje. Žinau, kad savų vaikų išgelbėjimas Jums brangiai kainavo. Ir aš sutinku sumokėti, kiek tik įstengsiu, tik leiskit mums pasilikti šiame name, nes jis saugesnis už kitus, jį jau patikrino.“ – „Ne, ne, negalima! – šaukė Gutneris. – Išeikite iš čia!“ – „Gerai, – pasakiau, – mes su Beni išeisim, bet jeigu jo neteksiu, jūs neteksit savo abiejų vaikų!“ Nežinau, iš kur turėjau drąsos ir įžūlumo jam taip pasakyti; tikriausiai dėl tos beviltiškos padėties, kurioje buvau atsidūrusi. Tada ponia Burštein kreipėsi į Gutnerį ir jam pasakė, kad šis neturįs teisės išvaryti iš čia ponios Chaitienės: „Ji mano kambaryje, ne Jūsų. Aš ją pasikviečiau ir ji liks su manimi.“ Gutneris nutilo, pagalvojo porą sekundžių ir sako: „Lauke yra kopėčios, lipkite į pastogę.“ Pastogėn Gutneris atvedė ir du savo vaikus, ir meilužę, ir tėvus, jie prie mūsų prisijungė, visi ten gulėjome, tuo tarpu vokiečiai tęsė paieškas, šukavo visus namus paeiliui.
Pastogėje vienoje sienoje buvo skylė, pro ją stebėjome, kas vyksta. Vokiečiai įeidavo į namus, ištempdavo vaikus, senius ir ligonius. Lojo šunys, vaikų ir tėvų verksmai draskė širdį, riksmai kilo į dangų. Vaikus ir senius sulaipino į sunkvežimius. O aš sau galvojau: „Jei vokiečiai mus suras, aš sūnaus nepaliksiu.“ Staiga Beni pradėjo rėkti. Palėpėje buvo sieninis laikrodis ir vaikas reikalavo, kad šis tiksėtų. Laikrodis netiksėjo. Dariau viską, kad jį nuraminčiau, bet nesėkmingai. Vokiečiai sukiojosi aplink namą, bijojau, kad dėl Benio riksmų mus suras. Sara paėmė iš manęs vaiką, uždėjo jo rankutes ant savo krūtų, ir Beni nurimo.
Popiet riksmai ir verksmas po truputį ėmė rimti, bet vokiečiai vis dar sukiojosi aplink ieškodami vaikų. Mano Beni vėl ėmė verkti. Vienas netoliese buvęs vokietis pasakė, regis, girdįs vaiko verksmą, išsitraukė rankinę granatą ir metė ją į namą. Granata sprogo, bet, laimei, visai nenukentėjome.
Sutemus vokiečiai pasitraukė iš geto. Darbininkai grįžo iš darbo, su jais ir mano vyras Leiba. Vėl pasigirdo raudos, riksmai ir verksmas. Getą prislėgė gedulas. Faktą, kad mūsų vaikai liko gyvi, turėjome slėpti ne tik nuo vokiečių, bet ir nuo kaimynų, nes vaikų netekusių nelaimingų žmonių pavydas galėjo atnešti mums nelaimę.
Mano pusbrolis Baruchas Špakas, Saros sūnus, šiandien gyvenantis Ramat Avive, tada buvo šešerių metų, jis gerai prisimena tos dienos įvykius. Jo atmintyje įsirėžė baisus vaizdas: uniformuoti rusiškai kalbantys žmonės, tikriausiai ukrainiečiai, užsiundė šunimis nelaimingą moterį ir brutaliai išplėšė vaiką jai iš rankų. Rytojaus rytą mama nenorėjo išleisti tėvo į darbą. Tėvas jai pasakė, kad kartu su juo dirbantis lietuvis Kazys Tamašauskas, sužinojęs, jog gete ketinama vykdyti Vaikų akciją, pažadėjo mane priglausti. Kol kas tėvai mūsų sandėlyje įrengė man slėptuvę tarp sienos ir sofos. Mano perdavimas užtruko, lietuvis delsė, taip praėjo mėnuo. Kas dieną darėsi vis sunkiau mane paslėpti, tad mama nusprendė nueiti kartu su tėvu į darbą ir pakalbėti su Kaziu akis į akį. Mama puolė prieš jį ant kelių ir bučiavo jam kojas, maldaudama kuo skubiau mane paimti. Kazys pažadėjo mane pasiimti artimiausiomis dienomis. Kai tėvai pasimatė su juo po karo, jis pasakė mamai: „Puolei ant kelių ir bučiavai man kojas, negalėjau atsakyti.“ Vieną rytą seselė suleido man migdomųjų vaistų liuminalio, tėvas apsirengė darbo drabužiais, sukišo mano kojytes į vidines jų kišenes,prisirišo mane prie savęs rankšluosčiu ir ant viršaus apsivilko platų paltą. Tėvai įsimaišė į išeinančių darbininkų koloną. Iš vakaro jie pasirūpino, kad ryte prie vartų būsiantys žydų policininkai per patikrą jiems padėtų. Tą rytą sargybą ėjo du žydų policininkai, vienas vardu Jankelė (tikriausiai Jakovas Lipavskis) ir antrasis – Mackinas, jiedu niekad neatsisakydavo padėti geto gyventojams.
Mama ėjo kolonoje priešais tėvą su gerai pažįstamomis moterimis. Pridengdami tėvą apsupo aukšti vyrai. Vienas žmogus, pastebėjęs, kad tėvas pastorėjo, sušuko: „A, Chaitai, tapai spekuliantu! Ką tu ten neši?“ Prie vartų stovėjęs Jankelė jį nutildė. Tuo kritiniu momentu pradėjau kosėti. Mama sakė, kad tiesiog nustėro iš baimės, bet Jankelė, išgirdęs mane kosint, liepė keliems žmonėms grupėje imti kosėti. Suaugusiųjų kosulys nustelbė vaiko kosulį. Kai grupė priėjo vartus, Jankelė norėdamas nukreipti vokiečių sargybinių dėmesį, sustabdė vieną žmogų iš kolonos, irgi vilkėjusį didelį paltą, ir nusivedė jį patikrinti. Jį tikrindami rado pūkinę antklodę. Vargšas gavo už bausmę 10 dienų labai sunkų darbų. Visos tos pastangos padėjo tėvams sėkmingai išeiti per vartus. Jie įlipo į sunkvežimį, vežusį į tėvo darbo vietą. Bevažiuojant atsibudau. Iškišau galvą iš palto ir ėmiau kalbėti. Sunkvežimį lydėjęs vokietis paklausė, iš kur sklinda vaiko balsas. Vienas darbininkų jam atsakė, kad moka pamėgdžioti įvairius balsus, paklausė, ar vokietis nori išgirsti gaidžio giedojimą, ir ėmė laidyti įvairius keistus garsus, kad susuktų vokiečiui galvą. Vokietis liovėsi kreipti dėmesį į triukšmą sunkvežimyje.
Dieną prieš tai tėvas buvo sutaręs su vokiečiu, kuris juos prižiūrėjo, kad rytoj ateis su žmona ir vaiku, prašė jo leidimo mums pasilikti darbo metu. Šis, matyt, buvo geras žmogus, neatsakė, tėvas suprato, jog tas sutinka. Mama su manimi pasislėpė palėpėje. Praėjus kuriam laikui liuminalio poveikis pasibaigė, atsibudau, ėmiau verkti, apsišlapinau. Šlapimas lašėjo darbininkams ant galvų. „Kas čia laša?“ – pasiteiravo vokietis, laimei, nesigilindamas nuėjo savais keliais. Mane turėjusi pasiimti lietuvio žmona į dienos pabaigą vis dar nebuvo atvykusi. Darbų vykdytojas Kazys užlaikė visą grupę dar valandą. Galiausiai atėjo jo žmona Jadzė. Tėvai mane slapta nunešė iš pastato į jos vežimą, uždengė šiaudais, ir vežimas nuriedėjo link Kauno priemiesčio Palemono.
Grįždami į getą tėvai atkreipė dėmesį, kad Kaunas šventiškai išpuoštas. Ant namų pleveno vėliavos su fiurerio portretais. Buvo balandžio 20-oji, Hitlerio gimtadienis. Mama sėdėjo sunkvežimyje ir visą kelią verkė. Vienas kartu važiavusių žydų pasakė: „Neverk, atidavei vaiką, kad išgelbėtum. Tavo padėtis dešimtis kartų geresnė nei tų tėvų, iš kurių vaikai atimti per akciją.“
Mane atidavusi mama nutarė, kad jai geriau nelikti vienai namuose ir eidavo kasdien į darbą. Visos jos mintys kiekvieną minutę sukosi tik apie mane. Buvo sutarta, kad jei tėvai pabėgs iš geto, Kazys juos trumpam priglaus. Tėvai planavo pabėgimą; mama bandė bėgti pirmoji, bet nepavyko. Ją sustabdė žydų policininkas ir, nepaisydamas maldavimų, liepė grįžti į getą. Prieš sunaikinant getą tėvą išsiuntė į Dachau, mamą – į Štuthofą. Iš ten ją persiuntė į kitą stovyklos filialą netoli Štuthofo.
1945 m. sausio 22-ąją Raudonajai armijai išlaisvinus stovyklą, mama buvo paskirta dirbti sesele karo ligoninėje Lenkijoje. Iš ten ji parašė laišką į Kauno savivaldybę, prašydama susisiekti su Tamašauskais ir sužinoti, koks mano likimas, tačiau atsakymo negavo. Vėliau, kai mama pasimatė su Kaziu,šis sakė, jog buvo iškviestas į savivaldybę ir jos darbuotojams paaiškino, kad berniukas gyvas ir sveikas, tačiau ne pas jį. Kazys buvo perspėtas, kad vaiko nesuradus jis pats turės atsakyti dėl jo dingimo. Paaiškėjo, jog Tamašauskai ilgai manęs nelaikė. Jadzė bijojo, kad kas nors gali mane pamatyti ir įskųsti vokiečiams. Man neleisdavo išeiti į lauką, bet, kaip visi vaikai, buvau smalsus. Pamatęs arklį sušukau jidiš kalba: Ferdalė, ferdalė! Jadzė, manęs pasigedusi, iššoko į lauką ir susidūrė su vokiečiu, kuris, matyt, blogai nugirdęs, ką sakiau, pasiteiravo: „Iš kur vaikas moka vokiškai?“ Jadzė nesutriko: „Mano sesuo buvo ištekėjusi už vokiečio, kuris žuvo fronte. Tai jos vaikas. Jai sunku jį auginti, todėl atvežė man.“ Vokietis mane pavaišino sausainiu. Tamašauskai turėjo dvylikametį sūnų Vytą. Jadzė su Kaziu paprašė Vyto žaisti su manimi slėpynių ir pamokyti mane slėptis didelėje medinėje dėžėje, kai tik kas svetimas artėja prie namo. Po dviejų mėnesių Jadzė nutarė niekam nieko nesakiusi perduoti mane vienai moteriai į gretimą kaimą. Buvo sutarta, kad Jadzė mane suvynios į antklodę ir padės prie tos moters namo durų, taip ji ir padarė. Prasidėjo liūtis, visas permirkęs ėmiau verkti. Moteris, išgirdusi verksmą, atidarė duris ir pamačiusi ryšulį įsinešė mane į vidų.
Atvykau į naujuosius namus būdamas trejų metų. Gestapas sužinojo, kad kaime yra pamestas vaikas. Apsilankę pas moterį gestapininkai pamatė liesą geltonplaukį vaiką mėlynomis akimis; niekas negalėjo net pagalvoti, kad esu žydas. Jie nesivargino (ar nenorėjo) patikrinti, ar nesu apipjaustytas. Kaimo žmonėms buvo paskelbta, kad rastas rusų arba lenkų vaikas, tėvai, kurių vaikas dingo, paprašyti susisiekti su kaimo valdžia.
Apsilankiusi viena kaimynė labai įdėmiai mane apžiūrėjo, numovė man kelnaites ir, žinoma, pamatė, kad esu žydas. Tuo metu Raudonoji armija jau artėjo prie Kauno, visi suprato, kad vokiečių laukia pralaimėjimas. Todėl toji kaimynė patarė toliau mane globoti: jei atsirasią tėvai, jie dosniai atsilyginsią už vaiko išgelbėjimą.
Pasibaigus karui iš Raudonosios armijos demobilizuotas jaunas žydų karininkas Šmuelis Peipertas11 apsiėmė vykdyti pavojingą planą: surasti ir surinkti žydų vaikus, kuriuos jų tėvai buvo atidavę globoti krikščionių šeimoms. Taip jis rado ir mane. Peipertas prašė moters mane atiduoti jam, tačiau ši griežtai atsisakė teigdama, kad žadėjusi mane grąžinti tik tėvams. Kai ji išėjo melžti karvės ar šerti kiaulių, Peipertas mane tiesiog pagrobė ir nubėgo per laukus. Jis atvyko su manimi į Panevėžį, kur grįžę iš Sibiro gyveno mamos sesuo teta Sara su vyru Geršonu Ošeriu. Peipertas pažinojo Sarą, tad kreipėsi į ją prašydamas mane globoti. Tada labai kosėjau, buvau silpnas. Sara atsisakė mane priimti teisindamasi, kad pirma privalanti nuvykti į Kauną ir surasti savo sesers sūnų, kuris buvęs atiduotas lietuvių globai.
Tėvas, amerikiečių išlaisvintas iš Dachau, savo jėgomis perėjo į rusų pusę ir buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją darbams. Sužinojęs, kad Sara Ošerienė su vyru grįžo iš Rusijos ir gyvena Panevėžyje, tėvas jiems pranešė, kad mane perdavęs Tamašauskams iš Palemono.
Sara su vyru atvyko pas Tamašauskus. Manęs ten, aišku, nerado. Jadzė jiems paaiškino, kad atidavusi mane globoti gerai šeimai viename kaime, tačiau neseniai pasirodęs žydas karine uniforma ir tą vaiką pagrobęs. Jadzė buvo girdėjusi, kad vaikas Panevėžyje. Geršonas paprašė apibūdinti vaiką, tuomet Kazys parodė jam mažą nuotraukėlę. Pamatę nuotrauką Geršonas su Sara jau neabejojo, kad tai tas pats vaikas, kurį jiems perduoti norėjo Peipertas.
Sara su Geršonu nuskubėjo atgal į Panevėžį, bet paaiškėjo, kad Peipertas jau buvo mane įkurdinęs našlaičių namuose. Našlaičių namų viršininkė, kilusi iš Rokiškio, buvo mokiusis su mano mama vienoje klasėje, tad sutiko mane atiduoti dėdei ir tetai be biurokratinių procedūrų. Nuo tos dienos mane globojo teta Sara. Palengva prie jos pripratau, ėmiau suprasti ir kalbėti jidiš. Sarą vadinau mama, Geršoną – tėvu. Pas juos dar gyveno ir mažoji Geršono dukterėčia Taibelė (Tania) Blochaitė.
Mama buvo demobilizuota iš Raudonosios armijos ir grįžo į Lietuvą tik 1945 m. gruodžio 12-ąją. Čia ji pasimatė su pussesere Sara Špakiene. Ją su vyru ir vaiku karo metais slėpė Juozo Seniūno, prieš karą buvusio jų kaimyno, šeima. Juozo padedamas tuoj po Vaikų akcijos Berlas Špakas suorganizavo savo sūnaus Barucho išnešimą, vėliau jo žmona Sara, pabėgusi iš geto, prisiglaudė bute Žaliakanyje, o iš ten nukako į Seniūnų namus Kulautuvoje. Berlas irgi pabėgo iš geto, pasiekė Kulautuvą ir prisijungė prie šeimos.
Sara perdavė mamai gerų naujienų: aš esu pas jos seserį Panevėžyje, o jos vyras Leiba gyvas ir yra Vokietijoje. Suprantama, mama nutarė tuoj važiuoti pas seserį į Panevėžį. Kaip žinoma, tais laikais Lietuvoje vykstant į kitą miestą reikėjo turėti special NKVD leidimą. Tai buvo sudėtinga procedūra, mama vyko be leidimo, pakeleivingomis mašinomis. Atvyko į Panevėžį vakare; buvo tamsu ir šalta. Mama nežinojo, kur gyvena sesuo. Ji užėjo į pirmą pasitaikiusį namą ir pasiteiravo šeimininko, ar šis kartais nežinąs, kur gyvenanti Sara Ošerienė. Šeimininkas buvo žydas, jis palydėjo mamą iki pat jos sesers namų.
Sara laukėsi. Atidariusi duris ir pamačiusi seserį ji nualpo. Kilo sąmyšis. Išėjęs pažiūrėti, kas atsitiko, Geršonas nesusigaudė, kuriai padėti pirmai – mano mamai ar savo žmonai. Mama pamatė prie stalo du vaikus, tačiau mane ji pažino iškart. Sugriebusi ėmė bučiuoti man rankas. Stengiausi jas ištraukti, pravirkau. „Aš tavo mama“, – pasakė moteris, bet aš lietuviškai šaukiau: „Tu ne mano mama, eik iš čia.“ Rytojaus dieną mama ramiai su manimi pakalbėjo, davė man saldainių ir žaislų, kuriuos buvo atvežusi iš Vokietijos. Pripratau prie jos ir jau antrą naktį su ja miegojau. Suvokiau, kad ji tikroji mama. Ir toliau vadinau Sarą „mama“, o mamą – „tikrąja mama“. Likau Ošerių šeimoje dar kurį laiką, kol mama gavo darbą ir susirado butą, tada ji pasiėmė mane į Kauną. Ji man paaiškino, kad mano tėvas yra Leiba, parodė jo nuotraukų, pasakė, kad jis netrukus pas mus atvažiuos. Beveik kasdien eidavome į geležinkelio stotį jo pasitikti. Tačiau 1946-ųjų rugpjūtį tėvas atvyko į Kauną vieną iš tų dienų, kai į stotį nebuvome nuėję. Grįžus tėvui prasidėjo normalus gyvenimas. 1950 m. gimė mano brolis Avi.
1967 m. visa šeima emigravome į Izraelį. 1969 m. susituokiau su Sara Začepinski ar susilaukėme dviejų sūnų – Sagi ir Talio – bei anūko. 30 metų dirbau naftos perdirbimo gamykloje Haifoje, 1998 m. išėjau į pensiją. Šiandien tarnauju savanoriu pagalbininku Izraelio policijoje.
2012, Kirijat Mockin, Izraelis
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014
Atvykau į naujuosius namus būdamas trejų metų. Gestapas sužinojo, kad kaime yra pamestas vaikas. Apsilankę pas moterį gestapininkai pamatė liesą geltonplaukį vaiką mėlynomis akimis; niekas negalėjo net pagalvoti, kad esu žydas. Jie nesivargino (ar nenorėjo) patikrinti, ar nesu apipjaustytas. Kaimo žmonėms buvo paskelbta, kad rastas rusų arba lenkų vaikas, tėvai, kurių vaikas dingo, paprašyti susisiekti su kaimo valdžia.
Apsilankiusi viena kaimynė labai įdėmiai mane apžiūrėjo, numovė man kelnaites ir, žinoma, pamatė, kad esu žydas. Tuo metu Raudonoji armija jau artėjo prie Kauno, visi suprato, kad vokiečių laukia pralaimėjimas. Todėl toji kaimynė patarė toliau mane globoti: jei atsirasią tėvai, jie dosniai atsilyginsią už vaiko išgelbėjimą.
Pasibaigus karui iš Raudonosios armijos demobilizuotas jaunas žydų karininkas Šmuelis Peipertas11 apsiėmė vykdyti pavojingą planą: surasti ir surinkti žydų vaikus, kuriuos jų tėvai buvo atidavę globoti krikščionių šeimoms. Taip jis rado ir mane. Peipertas prašė moters mane atiduoti jam, tačiau ši griežtai atsisakė teigdama, kad žadėjusi mane grąžinti tik tėvams. Kai ji išėjo melžti karvės ar šerti kiaulių, Peipertas mane tiesiog pagrobė ir nubėgo per laukus. Jis atvyko su manimi į Panevėžį, kur grįžę iš Sibiro gyveno mamos sesuo teta Sara su vyru Geršonu Ošeriu. Peipertas pažinojo Sarą, tad kreipėsi į ją prašydamas mane globoti. Tada labai kosėjau, buvau silpnas. Sara atsisakė mane priimti teisindamasi, kad pirma privalanti nuvykti į Kauną ir surasti savo sesers sūnų, kuris buvęs atiduotas lietuvių globai.
Tėvas, amerikiečių išlaisvintas iš Dachau, savo jėgomis perėjo į rusų pusę ir buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją darbams. Sužinojęs, kad Sara Ošerienė su vyru grįžo iš Rusijos ir gyvena Panevėžyje, tėvas jiems pranešė, kad mane perdavęs Tamašauskams iš Palemono.
Sara su vyru atvyko pas Tamašauskus. Manęs ten, aišku, nerado. Jadzė jiems paaiškino, kad atidavusi mane globoti gerai šeimai viename kaime, tačiau neseniai pasirodęs žydas karine uniforma ir tą vaiką pagrobęs. Jadzė buvo girdėjusi, kad vaikas Panevėžyje. Geršonas paprašė apibūdinti vaiką, tuomet Kazys parodė jam mažą nuotraukėlę. Pamatę nuotrauką Geršonas su Sara jau neabejojo, kad tai tas pats vaikas, kurį jiems perduoti norėjo Peipertas.
Sara su Geršonu nuskubėjo atgal į Panevėžį, bet paaiškėjo, kad Peipertas jau buvo mane įkurdinęs našlaičių namuose. Našlaičių namų viršininkė, kilusi iš Rokiškio, buvo mokiusis su mano mama vienoje klasėje, tad sutiko mane atiduoti dėdei ir tetai be biurokratinių procedūrų. Nuo tos dienos mane globojo teta Sara. Palengva prie jos pripratau, ėmiau suprasti ir kalbėti jidiš. Sarą vadinau mama, Geršoną – tėvu. Pas juos dar gyveno ir mažoji Geršono dukterėčia Taibelė (Tania) Blochaitė.
Mama buvo demobilizuota iš Raudonosios armijos ir grįžo į Lietuvą tik 1945 m. gruodžio 12-ąją. Čia ji pasimatė su pussesere Sara Špakiene. Ją su vyru ir vaiku karo metais slėpė Juozo Seniūno, prieš karą buvusio jų kaimyno, šeima. Juozo padedamas tuoj po Vaikų akcijos Berlas Špakas suorganizavo savo sūnaus Barucho išnešimą, vėliau jo žmona Sara, pabėgusi iš geto, prisiglaudė bute Žaliakanyje, o iš ten nukako į Seniūnų namus Kulautuvoje. Berlas irgi pabėgo iš geto, pasiekė Kulautuvą ir prisijungė prie šeimos.
Sara perdavė mamai gerų naujienų: aš esu pas jos seserį Panevėžyje, o jos vyras Leiba gyvas ir yra Vokietijoje. Suprantama, mama nutarė tuoj važiuoti pas seserį į Panevėžį. Kaip žinoma, tais laikais Lietuvoje vykstant į kitą miestą reikėjo turėti special NKVD leidimą. Tai buvo sudėtinga procedūra, mama vyko be leidimo, pakeleivingomis mašinomis. Atvyko į Panevėžį vakare; buvo tamsu ir šalta. Mama nežinojo, kur gyvena sesuo. Ji užėjo į pirmą pasitaikiusį namą ir pasiteiravo šeimininko, ar šis kartais nežinąs, kur gyvenanti Sara Ošerienė. Šeimininkas buvo žydas, jis palydėjo mamą iki pat jos sesers namų.
Sara laukėsi. Atidariusi duris ir pamačiusi seserį ji nualpo. Kilo sąmyšis. Išėjęs pažiūrėti, kas atsitiko, Geršonas nesusigaudė, kuriai padėti pirmai – mano mamai ar savo žmonai. Mama pamatė prie stalo du vaikus, tačiau mane ji pažino iškart. Sugriebusi ėmė bučiuoti man rankas. Stengiausi jas ištraukti, pravirkau. „Aš tavo mama“, – pasakė moteris, bet aš lietuviškai šaukiau: „Tu ne mano mama, eik iš čia.“ Rytojaus dieną mama ramiai su manimi pakalbėjo, davė man saldainių ir žaislų, kuriuos buvo atvežusi iš Vokietijos. Pripratau prie jos ir jau antrą naktį su ja miegojau. Suvokiau, kad ji tikroji mama. Ir toliau vadinau Sarą „mama“, o mamą – „tikrąja mama“. Likau Ošerių šeimoje dar kurį laiką, kol mama gavo darbą ir susirado butą, tada ji pasiėmė mane į Kauną. Ji man paaiškino, kad mano tėvas yra Leiba, parodė jo nuotraukų, pasakė, kad jis netrukus pas mus atvažiuos. Beveik kasdien eidavome į geležinkelio stotį jo pasitikti. Tačiau 1946-ųjų rugpjūtį tėvas atvyko į Kauną vieną iš tų dienų, kai į stotį nebuvome nuėję. Grįžus tėvui prasidėjo normalus gyvenimas. 1950 m. gimė mano brolis Avi.
1967 m. visa šeima emigravome į Izraelį. 1969 m. susituokiau su Sara Začepinski ar susilaukėme dviejų sūnų – Sagi ir Talio – bei anūko. 30 metų dirbau naftos perdirbimo gamykloje Haifoje, 1998 m. išėjau į pensiją. Šiandien tarnauju savanoriu pagalbininku Izraelio policijoje.
2012, Kirijat Mockin, Izraelis
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014