Žydų gelbėtojai
Beinaris Pranas
KOTRYNA BEINORIENĖ, PRANAS BEINARIS
1941-ųjų birželio 22 d. naciai įžengė į Eržvilką. Eržvilke tuomet gyveno apie 50 žydų šeimų. Jau po dviejų savaičių vienoje iš Eržvilko gatvelių okupacinė valdžia įsteigė laikiną getą. 1941-ųjų rugpjūčio 15 d. visus miestelio žydus uždarė sinagogoje, prieš tai įsakę pasiimti būtiniausius daiktus. Bet netrukus suvarė valstiečius su vežimais, atėmė iš žydų daiktus ir visus išvežė į gretimą miestelį – Batakius. Cilė Mazinter, jos vyras ir sūnus, du Hiršo Šereševskio sūnūs Velvelis ir Rubenas, Šajevičius su žmona ir maža mergaite tą dieną pasislėpė miestelio gydytojo namų palėpėje. Kai žydus vežė iš miestelio, pasislėpusieji girdėjo šūvius, buvo šaudomi bandantys pabėgti. Sutemus iš gydytojo namų žydai patraukė į kaimą ieškoti saugesnės vietos. Tomis dienomis Cilės Mazinter šeima su kitais bėgliais ne kartą keitė slapstymosi vietas: iš vieno kaimo į kitą, iš vieno valstiečio pas kitą, nes policija ieškojo pabėgusių žydų. 1941-ųjų lapkričio 7 d., šaltą priešaušrį, šeimininkas, pas kurį tuo metu slėpėsi Cilės Mazinter šeima ir kiti bėgliai, pasikinkė arklį ir pasakė važiuojantis parsivežti druskos. Žydai užėjo į trobą pasišildyti, vaikai šiltame užmigo kambaryje – staiga visi pro langą pamatė namą supančius policininkus. Cilės Mazinter vyras pirmas išpuolė iš namo ir pasileido į miško pusę. Kai jau buvo netoli miško, suprato, kad niekas iš šeimos narių paskui jį nebėga. Jis nusprendė grįžti ir pašaukti kitus, bet buvo nušautas. Likusius žydus suėmė ir uždarė Eržvilko kalėjime. Pirmus iš kalėjimo išvedė brolius Šereševskius. Buvo pasakyta, kad juos veda į policiją apklausti. Kiek vėliau išvedė Šajevičių ir Cilės Mazinter sūnų. Netrukus likę suimtieji išgirdo žydų kapinių pusėje šūvius. Sutemus dvikinkiu vežimu išvežė ir Cilę Mazinter su broliene ir šios 12 metų dukra. Moterims buvo pasakyta, kad veža į policiją, bet ginkluoti policininkai pasuko į kapines ir sušaudė moteris ir mergaitę. Tačiau Cilė per stebuklą liko nė nesužeista. Likusi vienui viena Cilė, sukaupusi paskutines jėgas, perlipo per aukštą tvorą ir apimta desperacijos nuošaliais keliais ir takais pasiekė pažįstamo valstiečio, kuriam buvo patikėjusi saugoti šeimos daiktus, namus. Ten Cilė atgavo kelis drabužius, nedidelę sumą pinigų, bet prieglobsčio negavo ir vėl patraukė nuo vieno valstiečio durų pas kitus – beveik praradusi viltį ir norą gyventi. Galop Cilė Mazinter pabeldė į eržvilkiečių Kotrynos ir Prano Beinarių namų duris. Beinorienė iš pradžių labai bijojo priimti Cilę, bet įveikė baimes ir su vyru nusprendė gelbėti gerai eržvilkiečiams pažįstamo ilgamečio miestelio užeigos savininko žmoną. Cilė Mazinter buvo paslėpta rūsyje iškastoje duobėje, bet Beinarių rūsyje bulves laikė ir keli kiti eržvilkiečiai, todėl reikėjo labai saugotis. Kartais Cilė slėpdavosi Beinarių palėpėje, dar viena slėptuvė buvo įrengta kambaryje po grindimis, anga buvo užstatyta lova. Kartu su Pranu ir Kotryna Beinariais ištvėrusi ne vieną pavojingą akimirką, Cilė Mazinter sulaukė 1944-ųjų spalio 2 dienos, kai šį regioną užėmė Raudonoji armija ir Cilei nebereikėjo slapstytis.
1941-ųjų birželio 22 d. naciai įžengė į Eržvilką. Eržvilke tuomet gyveno apie 50 žydų šeimų. Jau po dviejų savaičių vienoje iš Eržvilko gatvelių okupacinė valdžia įsteigė laikiną getą. 1941-ųjų rugpjūčio 15 d. visus miestelio žydus uždarė sinagogoje, prieš tai įsakę pasiimti būtiniausius daiktus. Bet netrukus suvarė valstiečius su vežimais, atėmė iš žydų daiktus ir visus išvežė į gretimą miestelį – Batakius. Cilė Mazinter, jos vyras ir sūnus, du Hiršo Šereševskio sūnūs Velvelis ir Rubenas, Šajevičius su žmona ir maža mergaite tą dieną pasislėpė miestelio gydytojo namų palėpėje. Kai žydus vežė iš miestelio, pasislėpusieji girdėjo šūvius, buvo šaudomi bandantys pabėgti. Sutemus iš gydytojo namų žydai patraukė į kaimą ieškoti saugesnės vietos. Tomis dienomis Cilės Mazinter šeima su kitais bėgliais ne kartą keitė slapstymosi vietas: iš vieno kaimo į kitą, iš vieno valstiečio pas kitą, nes policija ieškojo pabėgusių žydų. 1941-ųjų lapkričio 7 d., šaltą priešaušrį, šeimininkas, pas kurį tuo metu slėpėsi Cilės Mazinter šeima ir kiti bėgliai, pasikinkė arklį ir pasakė važiuojantis parsivežti druskos. Žydai užėjo į trobą pasišildyti, vaikai šiltame užmigo kambaryje – staiga visi pro langą pamatė namą supančius policininkus. Cilės Mazinter vyras pirmas išpuolė iš namo ir pasileido į miško pusę. Kai jau buvo netoli miško, suprato, kad niekas iš šeimos narių paskui jį nebėga. Jis nusprendė grįžti ir pašaukti kitus, bet buvo nušautas. Likusius žydus suėmė ir uždarė Eržvilko kalėjime. Pirmus iš kalėjimo išvedė brolius Šereševskius. Buvo pasakyta, kad juos veda į policiją apklausti. Kiek vėliau išvedė Šajevičių ir Cilės Mazinter sūnų. Netrukus likę suimtieji išgirdo žydų kapinių pusėje šūvius. Sutemus dvikinkiu vežimu išvežė ir Cilę Mazinter su broliene ir šios 12 metų dukra. Moterims buvo pasakyta, kad veža į policiją, bet ginkluoti policininkai pasuko į kapines ir sušaudė moteris ir mergaitę. Tačiau Cilė per stebuklą liko nė nesužeista. Likusi vienui viena Cilė, sukaupusi paskutines jėgas, perlipo per aukštą tvorą ir apimta desperacijos nuošaliais keliais ir takais pasiekė pažįstamo valstiečio, kuriam buvo patikėjusi saugoti šeimos daiktus, namus. Ten Cilė atgavo kelis drabužius, nedidelę sumą pinigų, bet prieglobsčio negavo ir vėl patraukė nuo vieno valstiečio durų pas kitus – beveik praradusi viltį ir norą gyventi. Galop Cilė Mazinter pabeldė į eržvilkiečių Kotrynos ir Prano Beinarių namų duris. Beinorienė iš pradžių labai bijojo priimti Cilę, bet įveikė baimes ir su vyru nusprendė gelbėti gerai eržvilkiečiams pažįstamo ilgamečio miestelio užeigos savininko žmoną. Cilė Mazinter buvo paslėpta rūsyje iškastoje duobėje, bet Beinarių rūsyje bulves laikė ir keli kiti eržvilkiečiai, todėl reikėjo labai saugotis. Kartais Cilė slėpdavosi Beinarių palėpėje, dar viena slėptuvė buvo įrengta kambaryje po grindimis, anga buvo užstatyta lova. Kartu su Pranu ir Kotryna Beinariais ištvėrusi ne vieną pavojingą akimirką, Cilė Mazinter sulaukė 1944-ųjų spalio 2 dienos, kai šį regioną užėmė Raudonoji armija ir Cilei nebereikėjo slapstytis.