Istorinis kontekstas
Matas Janušauskas
Apie darbą „Veltinio“ fabrike vokiečių okupacijos metais
ir žydų gelbėjimą
Mato Janušausko prisiminimų originalas ir jo sudarytas žydų, dirbusių fabrike “Veltinis” sąrašas,yra saugomas jo sūnaus dr. Raymond Janus asmeniniame archyve
Iš:„Išgelbėję pasaulį..."
Žydų gelbėjimas Lietuvoje (1941–1944),
sudarė Dalia Kuodytė ir Rimantas Stankevičius
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2001, psl. 76
Laike vokiečių okupacijos man teko dirbti Tekstilės tresto žinioje, fabriko direktoriaus pareigose.
Tai buvo mažas fabrikėlis, suorganizuotas bolševikų laikais, ir karui prasidėjus jame dirbo vos apie 10 darbininkų ir 3 tarnautojai. Dėl trūkumo žaliavos buvo numatyta fabriką likviduoti, bet šalta 1941–1942 m. žiema privertė vokiečius pakeisti savo nusistatymą. Pradžioje 1942 m. buvo duoti dideli užsakymai ir įsakymu iš centro fabrikui buvo suteiktos pirmumo teisės tuojau po ginklų pramonės. Arbeitsamt (darbo birža, vok.), tiekimo įstaigos ir kt. gavo nurodymą teikti fabrikui pirmenybę. Iškilus darbo jėgos klausimui, 1942 m. pavasarį buvo atsiųsti 40 rusų karo belaisvių. Jie atėjo apverktinos būklės. Dauguma jų vos laikėsi ant kojų, jie tuojau nuvalgė visą kiemo žolę ir nors tik keli pajėgė dirbti, bet vien jau iš pasigailėjimo buvo palikti prie fabriko. Kiek paagitavęs tarp darbininkų, parinkau kiek maisto ir pradėjom kasdien jiems virti pietus. Per trumpą laiką visi atsigriebė ir buvo pirmaeilė darbo jėga. Tačiau dėl šiltinės karantino 1942–1943 m. žiemą belaisvių daugiau nebeleido dirbti. Tačiau iš viršaus vis buvo spaudžiama gaminti kuo daugiau ir daugiau...
Darbininkai lietuviai, kurių skaičius jau buvo pasiekęs 40 asmenų, ir taip pat aš pats visai nenorėjome remti vokiečius. Todėl darbas ėjo labai lėtai, gaminiai išeidavo labai blogi ir t. t. Pasiteisinimui prieš vyresnybę visuomet nurodydavau trūkumą kvalifikuotos darbo jėgos, blogą žaliavą ir t. t. Tuomet buvo atsiųstas instruktorius iš Vokietijos Georgas Dimmelis, kuris, padirbėjęs kiek fabrike, reorganizavo patį darbą, bet priėjo beveik tų pačių išvadų, kurias aš nurodydavau savo pasiteisinimui. Negalėdamas vėl gauti rusų karo belaisvių, G. Dimmelis užklausė apie žydus. Arbeitsamtas tuoj davė sutikimą ir į fabriką atvyko geto Arbeitsamto atstovas Dr. R., kurį aš anksčiau kiek pažinojau. Darbo sąlygos buvo gan sunkios, bet aš pažadėjau kiek galėdamas padėti žydams. Po kelių dienų atvyko žydų darbo kolona –20 moterų. Kolonos vadovas buvo med. dr. Zalmanas Grinbergas, jaunas, apie 30 metų, kilęs iš Šiaulių. Medicinos mokslus jis buvo baigęs ir apgynęs disertaciją Ciuricho universitete. Su juo anksčiau aš nebuvau pažįstamas. Nežinodamas su kuo turiu reikalą, iš pradžių laikiausi kiek rezervuotai, bet tai vyko gana trumpą laiką. Juo labiau kad minėtas G. Dimmelis buvo visai demokratiško nusistatymo žmogus ir nedarė man jokių nemalonumų bei kliūčių. Po poros savaičių, išvykus G. Dimmeliui į Vokietiją, likome visai nesuvaržyti. Mūsų fabrike tuojau susiorganizavo juodoji rinka, kuri buvo vieninteliu šaltiniu žydams maistui užpirkti. Visa tat oficialiai buvo griežtai uždrausta, ir man tuo reikalu, kaip atsakingam asmeniui, buvo duotos tam tikros instrukcijos, pvz., draudimas žydams dirbti su civiliais gyventojais vienose patalpose, kalbėtis ir t.t. Tačiau, padarius reikalingas apsisaugojimo priemones, kad neliktume užklupti iš netyčių, buvo mano leista esamomis sąlygomis laisvai prekiauti. Antras labai svarbus reikalas buvo įvairūs žydų pasimatymai su vietos gyventojais. Daugelis žydų buvo palikę savo brangesnius ir geresnius daiktus mieste dar prieš suvarymą į getą. Su turėjusiais jų daiktus lietuviais jie palaikydavo nuolatinius ryšius.
Apie patį gyvenimą gete aš turėjau visuomet puikiausias ir tiksliausias informacijas. Žydai nuo manęs nieko neslėpdavo. Apie pusę metų gyvenimas gete buvo normalus, jeigu iš viso šitokį gyvenimą galima būtų normaliu pavadinti. Tačiau rudeniop horizontas pradėjo niauktis. Vieną gražią dieną iš geto buvo padarytas vokiško žiaurumo koncentracijos lageris. Tiesa, iš pradžių tai buvo vien pavadinimo pakeitimas, bet greit pradėjo ryškėti tikrasis konclagerio veidas. Vien paskyrimas naujo komendanto SS oberšturmbahnfuehrerio Goecke nežadėjo nieko gero, nes žydų tarpe jis buvo gerai žinomas kaip daugelio getų baisusis likvidatorius. Jisai tuoj pradėjo vykdyti įvairias reformas, bet apie jas nekalbėsiu, palikdamas tai patiems žydams. Paminėsiu tik tą, kas palietė tiesiogiai žydus, dirbusius mano vadovaujamoje įmonėje.
Vieną gražią dieną gavau oficialų raštą, kad po kelių dienų žydų kolona bus atšaukta iš darbo. Tuo metu buvo atšaukiami visi žydų darbo vienetai, dirbę už geto ribų. Kreipiausi į savo įmonės centrą. Bet niekas man nepadėjo gelbėti žydus ir jiems sudaryti žmoniškas darbo ir ryšių sąlygas, nes visi bijojo turėti reikalų su SD ir SS, kurių įsakymu žydai buvo iš įmonių atšaukiami.
Tas atšaukimas žydams buvo didelis smūgis, nes jie tuo būdu liktų izoliuoti nuo miesto ir tas prilygtų lėtam jų išmarinimui badu. Po keleto pasitarimų su Dr. Z. Grinbergu paskambinau į getą-Arbeitsamtą ir pataikiau tuo momentu, kada ten sėdėjo Goecke. Per tą patį dr. R., kaip vertėją, kategoriškai pareikalavau pasakyti, ar tikrai bus paimti žydai, nes aš turįs tai žinoti ryšium su terminuotais kariuomenės užsakymais ir t. t. Trumpai pagalvojęs Goecke man atsakė, kad po poros dienų jisai pats atvyksiąs į fabriką susipažinti su darbu ir vieta. Tai buvo jau didelis laimėjimas, nes pats klausimas dėl atitraukimo iš fabriko žydų pasidarė ginčytinu.
Nurodytą dieną išsiunčiau anksčiau lietuvius darbininkus namo, liepiau tuojau atitinkamai apšvarinti darbo patalpas, kiek pakeisti dekoracijas ir t. t., žodžiu, pasirengiau „svečio" sutikimui. Nurodytu laiku į fabriko kiemą įvažiavo lengva mašina, iš kurios išlipo Goecke su savo adjutantu. Pabuvęs gerą valandą fabrike, gan nuodugniai susipažinęs su darbu, matyt, Goecke gavo gerą įspūdį iš mūsų „Potiomkino kaimo", kaip mes po to pavadinome tą inspekciją, ir išeidamas man iškėlė visai nelauktą klausimą: „Kiek dar jums reikalinga darbininkų?" Tuoj sumojęs atsakiau: „Pilnam darbo komplektui reikia apie 100 žmonių". – „Gerai, dar šiandien pranešiu, kad nuo rytdienos ateitų 100 žmonių". To aš visai nelaukiau ir pradėjau išsisukinėti, kad visas darbo kiekis iš karto negali būti pilnai išnaudotas, kad darbą galiu išvystyti tik palaipsniui ir t. t. Tada jis savo nutarimą pakeitė man tinkama linkme, kad aš turiu teisę gauti iki 100 žmonių mano nurodytais terminais bei sąlygomis. Tas buvo virš viso numatyto. Laimėjimas buvo pilnas. Iš tikrųjų kitur buvo atšaukti žydai, išskyrus kelias darbo vietoves, berods, iš viso apie 10 visame mieste vietoje buvusių poros šimtų.
Apie darbą „Veltinio“ fabrike vokiečių okupacijos metais
ir žydų gelbėjimą
Mato Janušausko prisiminimų originalas ir jo sudarytas žydų, dirbusių fabrike “Veltinis” sąrašas,yra saugomas jo sūnaus dr. Raymond Janus asmeniniame archyve
Iš:„Išgelbėję pasaulį..."
Žydų gelbėjimas Lietuvoje (1941–1944),
sudarė Dalia Kuodytė ir Rimantas Stankevičius
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2001, psl. 76
Laike vokiečių okupacijos man teko dirbti Tekstilės tresto žinioje, fabriko direktoriaus pareigose.
Tai buvo mažas fabrikėlis, suorganizuotas bolševikų laikais, ir karui prasidėjus jame dirbo vos apie 10 darbininkų ir 3 tarnautojai. Dėl trūkumo žaliavos buvo numatyta fabriką likviduoti, bet šalta 1941–1942 m. žiema privertė vokiečius pakeisti savo nusistatymą. Pradžioje 1942 m. buvo duoti dideli užsakymai ir įsakymu iš centro fabrikui buvo suteiktos pirmumo teisės tuojau po ginklų pramonės. Arbeitsamt (darbo birža, vok.), tiekimo įstaigos ir kt. gavo nurodymą teikti fabrikui pirmenybę. Iškilus darbo jėgos klausimui, 1942 m. pavasarį buvo atsiųsti 40 rusų karo belaisvių. Jie atėjo apverktinos būklės. Dauguma jų vos laikėsi ant kojų, jie tuojau nuvalgė visą kiemo žolę ir nors tik keli pajėgė dirbti, bet vien jau iš pasigailėjimo buvo palikti prie fabriko. Kiek paagitavęs tarp darbininkų, parinkau kiek maisto ir pradėjom kasdien jiems virti pietus. Per trumpą laiką visi atsigriebė ir buvo pirmaeilė darbo jėga. Tačiau dėl šiltinės karantino 1942–1943 m. žiemą belaisvių daugiau nebeleido dirbti. Tačiau iš viršaus vis buvo spaudžiama gaminti kuo daugiau ir daugiau...
Darbininkai lietuviai, kurių skaičius jau buvo pasiekęs 40 asmenų, ir taip pat aš pats visai nenorėjome remti vokiečius. Todėl darbas ėjo labai lėtai, gaminiai išeidavo labai blogi ir t. t. Pasiteisinimui prieš vyresnybę visuomet nurodydavau trūkumą kvalifikuotos darbo jėgos, blogą žaliavą ir t. t. Tuomet buvo atsiųstas instruktorius iš Vokietijos Georgas Dimmelis, kuris, padirbėjęs kiek fabrike, reorganizavo patį darbą, bet priėjo beveik tų pačių išvadų, kurias aš nurodydavau savo pasiteisinimui. Negalėdamas vėl gauti rusų karo belaisvių, G. Dimmelis užklausė apie žydus. Arbeitsamtas tuoj davė sutikimą ir į fabriką atvyko geto Arbeitsamto atstovas Dr. R., kurį aš anksčiau kiek pažinojau. Darbo sąlygos buvo gan sunkios, bet aš pažadėjau kiek galėdamas padėti žydams. Po kelių dienų atvyko žydų darbo kolona –20 moterų. Kolonos vadovas buvo med. dr. Zalmanas Grinbergas, jaunas, apie 30 metų, kilęs iš Šiaulių. Medicinos mokslus jis buvo baigęs ir apgynęs disertaciją Ciuricho universitete. Su juo anksčiau aš nebuvau pažįstamas. Nežinodamas su kuo turiu reikalą, iš pradžių laikiausi kiek rezervuotai, bet tai vyko gana trumpą laiką. Juo labiau kad minėtas G. Dimmelis buvo visai demokratiško nusistatymo žmogus ir nedarė man jokių nemalonumų bei kliūčių. Po poros savaičių, išvykus G. Dimmeliui į Vokietiją, likome visai nesuvaržyti. Mūsų fabrike tuojau susiorganizavo juodoji rinka, kuri buvo vieninteliu šaltiniu žydams maistui užpirkti. Visa tat oficialiai buvo griežtai uždrausta, ir man tuo reikalu, kaip atsakingam asmeniui, buvo duotos tam tikros instrukcijos, pvz., draudimas žydams dirbti su civiliais gyventojais vienose patalpose, kalbėtis ir t.t. Tačiau, padarius reikalingas apsisaugojimo priemones, kad neliktume užklupti iš netyčių, buvo mano leista esamomis sąlygomis laisvai prekiauti. Antras labai svarbus reikalas buvo įvairūs žydų pasimatymai su vietos gyventojais. Daugelis žydų buvo palikę savo brangesnius ir geresnius daiktus mieste dar prieš suvarymą į getą. Su turėjusiais jų daiktus lietuviais jie palaikydavo nuolatinius ryšius.
Apie patį gyvenimą gete aš turėjau visuomet puikiausias ir tiksliausias informacijas. Žydai nuo manęs nieko neslėpdavo. Apie pusę metų gyvenimas gete buvo normalus, jeigu iš viso šitokį gyvenimą galima būtų normaliu pavadinti. Tačiau rudeniop horizontas pradėjo niauktis. Vieną gražią dieną iš geto buvo padarytas vokiško žiaurumo koncentracijos lageris. Tiesa, iš pradžių tai buvo vien pavadinimo pakeitimas, bet greit pradėjo ryškėti tikrasis konclagerio veidas. Vien paskyrimas naujo komendanto SS oberšturmbahnfuehrerio Goecke nežadėjo nieko gero, nes žydų tarpe jis buvo gerai žinomas kaip daugelio getų baisusis likvidatorius. Jisai tuoj pradėjo vykdyti įvairias reformas, bet apie jas nekalbėsiu, palikdamas tai patiems žydams. Paminėsiu tik tą, kas palietė tiesiogiai žydus, dirbusius mano vadovaujamoje įmonėje.
Vieną gražią dieną gavau oficialų raštą, kad po kelių dienų žydų kolona bus atšaukta iš darbo. Tuo metu buvo atšaukiami visi žydų darbo vienetai, dirbę už geto ribų. Kreipiausi į savo įmonės centrą. Bet niekas man nepadėjo gelbėti žydus ir jiems sudaryti žmoniškas darbo ir ryšių sąlygas, nes visi bijojo turėti reikalų su SD ir SS, kurių įsakymu žydai buvo iš įmonių atšaukiami.
Tas atšaukimas žydams buvo didelis smūgis, nes jie tuo būdu liktų izoliuoti nuo miesto ir tas prilygtų lėtam jų išmarinimui badu. Po keleto pasitarimų su Dr. Z. Grinbergu paskambinau į getą-Arbeitsamtą ir pataikiau tuo momentu, kada ten sėdėjo Goecke. Per tą patį dr. R., kaip vertėją, kategoriškai pareikalavau pasakyti, ar tikrai bus paimti žydai, nes aš turįs tai žinoti ryšium su terminuotais kariuomenės užsakymais ir t. t. Trumpai pagalvojęs Goecke man atsakė, kad po poros dienų jisai pats atvyksiąs į fabriką susipažinti su darbu ir vieta. Tai buvo jau didelis laimėjimas, nes pats klausimas dėl atitraukimo iš fabriko žydų pasidarė ginčytinu.
Nurodytą dieną išsiunčiau anksčiau lietuvius darbininkus namo, liepiau tuojau atitinkamai apšvarinti darbo patalpas, kiek pakeisti dekoracijas ir t. t., žodžiu, pasirengiau „svečio" sutikimui. Nurodytu laiku į fabriko kiemą įvažiavo lengva mašina, iš kurios išlipo Goecke su savo adjutantu. Pabuvęs gerą valandą fabrike, gan nuodugniai susipažinęs su darbu, matyt, Goecke gavo gerą įspūdį iš mūsų „Potiomkino kaimo", kaip mes po to pavadinome tą inspekciją, ir išeidamas man iškėlė visai nelauktą klausimą: „Kiek dar jums reikalinga darbininkų?" Tuoj sumojęs atsakiau: „Pilnam darbo komplektui reikia apie 100 žmonių". – „Gerai, dar šiandien pranešiu, kad nuo rytdienos ateitų 100 žmonių". To aš visai nelaukiau ir pradėjau išsisukinėti, kad visas darbo kiekis iš karto negali būti pilnai išnaudotas, kad darbą galiu išvystyti tik palaipsniui ir t. t. Tada jis savo nutarimą pakeitė man tinkama linkme, kad aš turiu teisę gauti iki 100 žmonių mano nurodytais terminais bei sąlygomis. Tas buvo virš viso numatyto. Laimėjimas buvo pilnas. Iš tikrųjų kitur buvo atšaukti žydai, išskyrus kelias darbo vietoves, berods, iš viso apie 10 visame mieste vietoje buvusių poros šimtų.
Rodos, 1943 m. spalių mėn. getas gavo žinią, kad Šiauliuose vieną dieną buvo pravesta vadinamoji „vaikų akcija", t. y. žydų vaikai brutaliai buvo surinkti ir išvežti nežinion, kaip vėliau paaiškėjo – į Aušvicą. Mūsų gete kilo panika, pradėjo visi ieškoti galimybių savo vaikus išgabenti į saugias vietas. Fabrikas virto pasimatymų centru, nes ne vien tik mūsų kolonos žmonės išsikviesdavo pažįstamus lietuvius, bet ateidavo visai svetimi, kurie norėjo pasimatyti su laisvais miesto gyventojais. Tokiu būdu buvo išgelbėtas gražus būrelis žydų vaikų.
Aš pats, pasitaręs su šeima, lapkričio mėnesį nuėjau tamsų vakarą prie spygliuotos geto tvoros ir paėmiau dr. Z. Grinbergo dvejų su puse metų sūnų. Be to, asmeniškai daug kam padėjau užmegzti reikalingus ryšius. Telefonuodavau, eidavau asmeniškai, ieškodavau per savo patikimus asmenis ir kitais būdais, ieškodavau žmonių, kurie galėjo žydams padėti. Mano darbo kabinetas buvo prieinamas visiems, kas norėjo nekliudomai pasikalbėti, neminint kitų nuošalesnių įmonės vietų.
1943 metais per Kalėdas iš IX forto pabėgo kaliniai, kurie turėjo iškasinėti ir deginti ten 1941 m. sušaudytų žydų lavonus. Vienas iš pabėgusiųjų slapstėsi per dieną fabrike. Apie jo asmenį žinojo tik dr. Grinbergas, kuris perspėjo mane, kad jeigu kartais gestapas būtų užkliuvęs ant jo pėdų, kad aš žinočiau, kaip pasielgti. Vakare tas vyras išėjo, pasak jo, į Maskvą. Apie tolimesnį jo likimą neteko patirti.
1944 m. pradžioje į fabriką staiga buvo paskirtas technikinis vedėjas Ernstas Hofmannas. Teko būti vėl labai budriam, nes jis pats iš pirmos dienos pasisakė nekenčiąs žydų. Juo sunkiau man buvo, kad fabrike keli žmonės buvo užverbuoti gestapo, kuriuos man pasisekė iššifruoti. E. Hofmannas pasirodė tikrai baisus žmogus. Kiek teko patirti, tai buvo eilinis SA ir, matyt, vėliau SS vyras, kurio tikslas buvo vien praturtėti. Jis nuolat svajojo apie vokiečių pergalę, kaip jis po to perstatysiąs tą patį fabriką, kiek jis galėsiąs uždirbti ir t. t. Tą jis kartais kalbėdavo kaip apie įvykusį faktą. Mes savyje gardžiai pasijuokdavome. Praturtėjimo kelias buvo jam žinomas tiktai vienas, būtent kiek galima daugiau eksploatuoti žydus. Jis tuoj ir pradėjo žydus eksploatuoti savo naudai – liepdavo duoti jam kasdien valgyti, kas dienai kainuodavo ne mažiau 100 RM, gerai įrengti jo privatų butą, pristatyti užuolaidas, paveikslus ir t. t. Iš savo pusės E. Hofmannas nedarė žydams jokių nuolaidų, bet nuolat vis daugiau juos spaudė, įvesdamas vis didesnes darbo normas ir t. t.
Atėjo 1944 m. kovo mėnesio pabaiga, kuomet staiga buvo padaryta geto vaikų „akcija". Kadangi fabrikas buvo netoli geto, tai buvo gerai matyti ir girdėti, kas darėsi gete. Fabrike mūsų vokietis parodė save. Išsitraukęs pistoletą lakstė po fabriką, vertė dvigubai dirbti grasindamas nušauti vietoje ir kitais būdais terorizuodamas verkiančias motinas ir tėvus.
Ne visi vaikai pakliuvo į baisiąsias rudųjų vokiečių SS rankas. Kai kam pasisekė pasislėpti. Vėl prasidėjo ieškojimas vietų, kur galima būtų paslėpti ilgesniam laikui vaikus. Šį kartą buvo jau daug sunkiau, nes visa sekė ir baisiai persekiojo smalsaus vokiečio baisioji akis. Tačiau vis dėlto daug žydų vaikų pasisekė išgelbėti. Vėl tekdavo telefonuoti ir daug vaikščioti. Ir patys žydai jau matė, kad karo pabaiga artinasi, tai daugelis ir jų rūpinosi patys išeiti į visokias slėptuves. Per mano fabriko pagalbą nemažai kam pasisekė išeiti. Keliems padėjau asmeniškai. Prasidėjus invazijai Prancūzijoje, eidavau kasdien specialiai klausyti slaptai radijo savo namuose ir užsirašęs pranešimus juos atnešdavau ir perduodavau nusigabenti į getą.
Visą darbą stengdavausi dirbti labai konspiruotai, daugiausia vienas, kad įkliuvęs nepadaryčiau kitiems didesnės bėdos. Todėl net dažnai nežinodavau, su kuo kalbu ir t. t. Pvz., skambindavau net į vokiečių Generalinį komisariatą ir perduodavau p. Petrui linkėjimų nuo p-lės Zosės ir pasakydavau porą visai tuščių sakinių, kurie buvo, žinoma, slaptasis šifras. Kas būdavo tie asmenys ir ką reiškė tie sakiniai, daugiausia visiškai nežinodavau ir visai nesistengdavau sužinoti. Turiu pažymėti, kad žydai buvo labai geri konspiratoriai.
Žydų tarpe buvau žinomas kaip visai patikimas asmuo. Nurodau porą pavyzdžių: 1) man stovint kartą įmonės kieme, sargas įleidžia jauną vyrą ir nurodo mane. Šis vyras priėjęs prie manęs sako: „Jūs esate direktorius X?" ir tik man patvirtinus paduoda laišką ir sako: „Klebonas siunčia Jums asmenišką laišką". Turiu prisipažinti, kad mieste nepažinojau nė vieno klebono, bet ant laiško buvo mano pilnas vardas ir pavardė bei tikslus mano adresas. Neatplėšęs laiško jį atidaviau dr. Z. Grinbergui. Kiek prisimenu, tai buvo labai svarbios žinios iš vieno žydo, kuris slapstėsi, jei neklystu, pas jėzuitus. Laiškas buvo rašytas žydų seniūnų tarybai gete; 2) vieną dieną žydai gavo fabrike gan daug mėsos. Tas krito į akį E. Hofmannui, kuris pasakė eisiąs į getą išsiaiškinti apie darbo sąlygas. Jam išėjus, po gero pusvalandžio skambina telefonas ir klausia manęs. Kadangi aš pats atsiliepiau, tai moteriškas balsas pranešė, kad grįžtančius žydus kratys, nes jie įskųsti. Pasirodė, kad man skambino geto tarnautoja ir įskundėjas, pats E. Hofmannas.
Išvykęs Vokietijon, dr. Z. Grinbergo sūnų išsivežiau su savim ir, visai atsitiktinai jį suradęs, grąžinau jam vaiką.
Kadangi visą savo pagalbą teikiau be jokių materialinių išskaičiavimų, tai dabar dažnai sutikdamas išlikusius gyvus tuos, kuriems savo laiku galėjau pagelbėti, jaučiausi moraliai labai ir labai atlygintas.
Baigdamas noriu pažymėti, kad visame rašinyje sąmoningai minėjau tik dr. Z. Grinbergą; kitas visas pavardes, kiek jas prisimenu, ar tai žydų, ar tai lietuvių, tyčia nutylėjau, nenorėdamas, kad jos per anksti patektų kur nereikia. Dr. Z. Grinbergas šiuo metu yra Palestinoje, jisai žadėjo parašyti atsiminimus iš geto laikų, kur nemaža užims vietos ir mano valdytas fabrikėlis. Kiti likę gyvi žydai dalinai yra Palestinoje, dalinai Š. Amerikoje, bet dar gana daug jų yra Bavarijoje. Jie daug ką galėtų papasakoti ir apie garsųjį jiems mano fabriką..."
Aš pats, pasitaręs su šeima, lapkričio mėnesį nuėjau tamsų vakarą prie spygliuotos geto tvoros ir paėmiau dr. Z. Grinbergo dvejų su puse metų sūnų. Be to, asmeniškai daug kam padėjau užmegzti reikalingus ryšius. Telefonuodavau, eidavau asmeniškai, ieškodavau per savo patikimus asmenis ir kitais būdais, ieškodavau žmonių, kurie galėjo žydams padėti. Mano darbo kabinetas buvo prieinamas visiems, kas norėjo nekliudomai pasikalbėti, neminint kitų nuošalesnių įmonės vietų.
1943 metais per Kalėdas iš IX forto pabėgo kaliniai, kurie turėjo iškasinėti ir deginti ten 1941 m. sušaudytų žydų lavonus. Vienas iš pabėgusiųjų slapstėsi per dieną fabrike. Apie jo asmenį žinojo tik dr. Grinbergas, kuris perspėjo mane, kad jeigu kartais gestapas būtų užkliuvęs ant jo pėdų, kad aš žinočiau, kaip pasielgti. Vakare tas vyras išėjo, pasak jo, į Maskvą. Apie tolimesnį jo likimą neteko patirti.
1944 m. pradžioje į fabriką staiga buvo paskirtas technikinis vedėjas Ernstas Hofmannas. Teko būti vėl labai budriam, nes jis pats iš pirmos dienos pasisakė nekenčiąs žydų. Juo sunkiau man buvo, kad fabrike keli žmonės buvo užverbuoti gestapo, kuriuos man pasisekė iššifruoti. E. Hofmannas pasirodė tikrai baisus žmogus. Kiek teko patirti, tai buvo eilinis SA ir, matyt, vėliau SS vyras, kurio tikslas buvo vien praturtėti. Jis nuolat svajojo apie vokiečių pergalę, kaip jis po to perstatysiąs tą patį fabriką, kiek jis galėsiąs uždirbti ir t. t. Tą jis kartais kalbėdavo kaip apie įvykusį faktą. Mes savyje gardžiai pasijuokdavome. Praturtėjimo kelias buvo jam žinomas tiktai vienas, būtent kiek galima daugiau eksploatuoti žydus. Jis tuoj ir pradėjo žydus eksploatuoti savo naudai – liepdavo duoti jam kasdien valgyti, kas dienai kainuodavo ne mažiau 100 RM, gerai įrengti jo privatų butą, pristatyti užuolaidas, paveikslus ir t. t. Iš savo pusės E. Hofmannas nedarė žydams jokių nuolaidų, bet nuolat vis daugiau juos spaudė, įvesdamas vis didesnes darbo normas ir t. t.
Atėjo 1944 m. kovo mėnesio pabaiga, kuomet staiga buvo padaryta geto vaikų „akcija". Kadangi fabrikas buvo netoli geto, tai buvo gerai matyti ir girdėti, kas darėsi gete. Fabrike mūsų vokietis parodė save. Išsitraukęs pistoletą lakstė po fabriką, vertė dvigubai dirbti grasindamas nušauti vietoje ir kitais būdais terorizuodamas verkiančias motinas ir tėvus.
Ne visi vaikai pakliuvo į baisiąsias rudųjų vokiečių SS rankas. Kai kam pasisekė pasislėpti. Vėl prasidėjo ieškojimas vietų, kur galima būtų paslėpti ilgesniam laikui vaikus. Šį kartą buvo jau daug sunkiau, nes visa sekė ir baisiai persekiojo smalsaus vokiečio baisioji akis. Tačiau vis dėlto daug žydų vaikų pasisekė išgelbėti. Vėl tekdavo telefonuoti ir daug vaikščioti. Ir patys žydai jau matė, kad karo pabaiga artinasi, tai daugelis ir jų rūpinosi patys išeiti į visokias slėptuves. Per mano fabriko pagalbą nemažai kam pasisekė išeiti. Keliems padėjau asmeniškai. Prasidėjus invazijai Prancūzijoje, eidavau kasdien specialiai klausyti slaptai radijo savo namuose ir užsirašęs pranešimus juos atnešdavau ir perduodavau nusigabenti į getą.
Visą darbą stengdavausi dirbti labai konspiruotai, daugiausia vienas, kad įkliuvęs nepadaryčiau kitiems didesnės bėdos. Todėl net dažnai nežinodavau, su kuo kalbu ir t. t. Pvz., skambindavau net į vokiečių Generalinį komisariatą ir perduodavau p. Petrui linkėjimų nuo p-lės Zosės ir pasakydavau porą visai tuščių sakinių, kurie buvo, žinoma, slaptasis šifras. Kas būdavo tie asmenys ir ką reiškė tie sakiniai, daugiausia visiškai nežinodavau ir visai nesistengdavau sužinoti. Turiu pažymėti, kad žydai buvo labai geri konspiratoriai.
Žydų tarpe buvau žinomas kaip visai patikimas asmuo. Nurodau porą pavyzdžių: 1) man stovint kartą įmonės kieme, sargas įleidžia jauną vyrą ir nurodo mane. Šis vyras priėjęs prie manęs sako: „Jūs esate direktorius X?" ir tik man patvirtinus paduoda laišką ir sako: „Klebonas siunčia Jums asmenišką laišką". Turiu prisipažinti, kad mieste nepažinojau nė vieno klebono, bet ant laiško buvo mano pilnas vardas ir pavardė bei tikslus mano adresas. Neatplėšęs laiško jį atidaviau dr. Z. Grinbergui. Kiek prisimenu, tai buvo labai svarbios žinios iš vieno žydo, kuris slapstėsi, jei neklystu, pas jėzuitus. Laiškas buvo rašytas žydų seniūnų tarybai gete; 2) vieną dieną žydai gavo fabrike gan daug mėsos. Tas krito į akį E. Hofmannui, kuris pasakė eisiąs į getą išsiaiškinti apie darbo sąlygas. Jam išėjus, po gero pusvalandžio skambina telefonas ir klausia manęs. Kadangi aš pats atsiliepiau, tai moteriškas balsas pranešė, kad grįžtančius žydus kratys, nes jie įskųsti. Pasirodė, kad man skambino geto tarnautoja ir įskundėjas, pats E. Hofmannas.
Išvykęs Vokietijon, dr. Z. Grinbergo sūnų išsivežiau su savim ir, visai atsitiktinai jį suradęs, grąžinau jam vaiką.
Kadangi visą savo pagalbą teikiau be jokių materialinių išskaičiavimų, tai dabar dažnai sutikdamas išlikusius gyvus tuos, kuriems savo laiku galėjau pagelbėti, jaučiausi moraliai labai ir labai atlygintas.
Baigdamas noriu pažymėti, kad visame rašinyje sąmoningai minėjau tik dr. Z. Grinbergą; kitas visas pavardes, kiek jas prisimenu, ar tai žydų, ar tai lietuvių, tyčia nutylėjau, nenorėdamas, kad jos per anksti patektų kur nereikia. Dr. Z. Grinbergas šiuo metu yra Palestinoje, jisai žadėjo parašyti atsiminimus iš geto laikų, kur nemaža užims vietos ir mano valdytas fabrikėlis. Kiti likę gyvi žydai dalinai yra Palestinoje, dalinai Š. Amerikoje, bet dar gana daug jų yra Bavarijoje. Jie daug ką galėtų papasakoti ir apie garsųjį jiems mano fabriką..."
Matas Janušauskas
Žmonės, dirbusieji "Veltinio" fabrike ir išgyvenusieji per Holokaustą
Iš: Dr. Raymond Janus' asmeninio archyvo
*Dr. Z. Grinbergas, grupės vadovas. Po išlaisvinimo vadovavo St.Ottilien (netoli Lansbergo m.) perkeltųjų asmenų stovyklos ligoninei, išlaisvintųjų žydų organizacijos prezidentas Vokietijoje. Emigravo į Izraelį, ten dirbo Beilinson ligoninės direktoriumi. Vėliau išvyko į JAV.
Ponia E. Grinberg, jo žmona. Jų sūnus Imanuelis išgelbėtas. Mirė Izraelyje.
Ponia T. Rapeika, Dr. Grinbergo sesuo, emigravo į Izraelį. Jie turėjo dukterį Miriam, gim. 1946.05.07
Ponas S. Rapeika, jos vyras (ješivos studentas)
Ponas J. Atlasas, mokytojas. Emigravo į Kanadą-Kalgarį (?)
Ponia R. Atlas, jo žmona. Duktė Bracha išgelbėta. Sūnus žuvo koncentracijos stovykloje.
Ponas Kaplanas, mokytojas.
Ponia Kaplan, jo žmona. Duktė išgelbėta.
Panelė Bermen, Lietuvos Banko tarnautoja, išgelbėjo valdytojas p. J. Paknys.
P. Bukancas, tarnautojas. Jo sūnų Mišą išgelbėjo jo vyresniojo brolio draugė (JAV).
Ponia S. Baron. Jos tėvas žuvo „archyvo“ akcijos metu. Motina (dantų gydytoja) išgelbėta.
Ponia Klein žuvo koncentracijos stovykloje. Jos duktė išgelbėta.
Ponia Bella Frenkel (mergautinė pavardė). Vaikas išgelbėtas.
*Ponia Mira…?Ji prašė manęs padėti jai atnaujinti kontaktus su jos draugais. Duktė išgelbėta.
*Ponia E. Šereševski. Pabėgo iš geto su dvejais sūnumis. Buvo išduota, sūnūs žuvo. Pavyko pabėgti.
P. Rosenkranz, aktyvus Kauno Makabi narys. Izraelyje?
P. Rosenzweig. Mokytojas - dailininkas, tapytojas.
*P. Zllberman pabėgo paskutinę darbo dieną. Vėliau (1946?) buvo Vokietijoje.
*P. Šabelis, labia aktyvus fabrike. Išduotas sargybinio. Sušaudytas Gestapo.
*P. Vulfas Frenkelis, pagyvenęs žmogus. Aukštesnių visuomenės sluoksnių atstovas. Žuvo koncentracijos stovykloje.
P. Mogilevskis, pagyvenęs žmogus. Farmacijos įmonės bendrasavininkas. Žuvo koncentracijos stovykloje.
Ponia…mergautinė pavardė Kagan. Ankstesnė fabriko savininkė. Žuvo koncentracijos stovykloje.
Apie žmonės, pažymėtus žvaigždute, kalbama atskirai pateikiant daugiau faktų.
Ypatingai dramatiška ponios daktarės E. Šereševski išsigelbėjimo istorija, po to kai ji dukart pabėgo iš geto, ji susirado savo vyrą JAV.
Kai kurių vardų rašyba gali būti neteisinga. Taip pat dabartinės gyvenamosios vietos.
Papildoma informacija apie žmones, paminėtus bendrame sąraše.
P. I. Bukancas patikėjo savo sūnų Mišą savo vyresniojo brolio draugei, kuri pasiėmė jį į Vokietiją kaip savo sūnų. Berniukas greitai pamiršo motiną, kuri žuvo koncentracijos stovykloje Vokietijoje. Bukancas išgyveno ir susirado savo sūnų su įmote. Berniukas ir įmotė buvo tokie artimi, kad Bukancas ją vedė. Jo turtingi giminaičiai iš JAV reikalavo, kad jis išsiskirtų su ja bet kokia kaina, kurią jie buvo pasiruošę sumokėti. Koks buvo priimtas sprendimas, man nežinoma.
Ponia Mira paprašė mane jai padėti. Mokykloje ji turėjo labai gerą draugę, tai buvo vietinio Valstybinio banko tarnautojo duktė. Kalba ėjo apie jos naujagimės dukrytės išgelbėjimą. Aš asmeniškai niekada nebuvau sutikęs šio žmogaus, bet padedamas draugų jį suradau ir paskambinęs telefonu priverčiau jį ateiti su savo dukterimi į mano kontorą. Po poros dienų jie atėjo, mano biure susitiko su Mira ir vaikas buvo išgelbėtas.
P. Zilbermanas pabėgo iš fabriko paskutinę darbo dieną. Kelias dienas jis praleido miške ir laimingai sulaukė, kol Raudonoji Armija išstūmė vokiečius. Jis buvo tabako fabriko direktorius. 1946 m. jis atvažiavo į Vokietiją ir rado galimybę su manimi susitikti.
Papildoma informacija apie žmones, paminėtus bendrame sąraše (mirusius).
P. Šabelis atėjo į fabriką kartu su Dr. Z. Grinbergu. Jis buvo kilęs iš to paties miesto, kur aš baigiau mokyklą ir labai gerai pažinojo mano tėvą. Paskyriau jį fabriko vairuotojo padėjėju. Beveik kasdien jie turėjo atvežti anglių, vilnos ir kitų prekių, taigi jis turėjo gerą galimybę aprūpinti žydus maistu. Kai mes su žmona atėjome prie geto tvoros, būtent Šabelis perdavė mums pustrečių metų Dr. Z. Grinbergo sūnų. Apskritai, jis buvo labai veiklus žmogus. Vieną dieną lietuvis kareivis paprašė sargybinio, kad tas pakviestų Šabelį prie vartų. Sargybinis pareikalavo už paslaugą 10 markių. Kareivis atsisakė mokėti ir, pastebėjęs Šabelį kieme, pašaukė jį, paparašė prieiti prie tvoros trumpam pokalbiui. Sargybinis pranešė Gestapui, kad Šabelis iš kareivio perka ginklus. Gestapas jį suėmė ir sušaudė. Tuo metu aš buvau išvykęs fabriko reikalais.
P. Vulfas Frenkelis buvo aukštuomenės atstovas, gerai žinomas ir gerbiamas žmogus. Jis neteko turto, tačiau jo protas buvo labai guvus, jis prisitaikė prie susidariusių aplinkybių ir buvo labai optimistiškai nusiteikęs iki karo pabaigos. Didžiausia jo yda buvo amžius, jis žuvo koncentracijos stovykloje Vokietijoje.
P. Mogilevskis buvo farmacinės didmeninės kompanijos bendrasavininkas. Jis turėjo tą pačią ydą, kaip ir P. Frenkelis, ir žuvo koncentracijos stovykloje Vokietijoje.
Ponia …(mergautinė pavardė) Kagan buvo ankstesnė fabriko savininkė, iki Sovietų valdžios įvykdytos nacionalizacijos 1940 m. Anų laikų liudininkai man pasakojo, kad ji buvo labai gera darbuotojams. Ji žuvo koncentracijos stovykloje Vokietijoje. Jos brolis Dr. Kaganas emigravo į JAV.
Žmonės, dirbusieji "Veltinio" fabrike ir išgyvenusieji per Holokaustą
Iš: Dr. Raymond Janus' asmeninio archyvo
*Dr. Z. Grinbergas, grupės vadovas. Po išlaisvinimo vadovavo St.Ottilien (netoli Lansbergo m.) perkeltųjų asmenų stovyklos ligoninei, išlaisvintųjų žydų organizacijos prezidentas Vokietijoje. Emigravo į Izraelį, ten dirbo Beilinson ligoninės direktoriumi. Vėliau išvyko į JAV.
Ponia E. Grinberg, jo žmona. Jų sūnus Imanuelis išgelbėtas. Mirė Izraelyje.
Ponia T. Rapeika, Dr. Grinbergo sesuo, emigravo į Izraelį. Jie turėjo dukterį Miriam, gim. 1946.05.07
Ponas S. Rapeika, jos vyras (ješivos studentas)
Ponas J. Atlasas, mokytojas. Emigravo į Kanadą-Kalgarį (?)
Ponia R. Atlas, jo žmona. Duktė Bracha išgelbėta. Sūnus žuvo koncentracijos stovykloje.
Ponas Kaplanas, mokytojas.
Ponia Kaplan, jo žmona. Duktė išgelbėta.
Panelė Bermen, Lietuvos Banko tarnautoja, išgelbėjo valdytojas p. J. Paknys.
P. Bukancas, tarnautojas. Jo sūnų Mišą išgelbėjo jo vyresniojo brolio draugė (JAV).
Ponia S. Baron. Jos tėvas žuvo „archyvo“ akcijos metu. Motina (dantų gydytoja) išgelbėta.
Ponia Klein žuvo koncentracijos stovykloje. Jos duktė išgelbėta.
Ponia Bella Frenkel (mergautinė pavardė). Vaikas išgelbėtas.
*Ponia Mira…?Ji prašė manęs padėti jai atnaujinti kontaktus su jos draugais. Duktė išgelbėta.
*Ponia E. Šereševski. Pabėgo iš geto su dvejais sūnumis. Buvo išduota, sūnūs žuvo. Pavyko pabėgti.
P. Rosenkranz, aktyvus Kauno Makabi narys. Izraelyje?
P. Rosenzweig. Mokytojas - dailininkas, tapytojas.
*P. Zllberman pabėgo paskutinę darbo dieną. Vėliau (1946?) buvo Vokietijoje.
*P. Šabelis, labia aktyvus fabrike. Išduotas sargybinio. Sušaudytas Gestapo.
*P. Vulfas Frenkelis, pagyvenęs žmogus. Aukštesnių visuomenės sluoksnių atstovas. Žuvo koncentracijos stovykloje.
P. Mogilevskis, pagyvenęs žmogus. Farmacijos įmonės bendrasavininkas. Žuvo koncentracijos stovykloje.
Ponia…mergautinė pavardė Kagan. Ankstesnė fabriko savininkė. Žuvo koncentracijos stovykloje.
Apie žmonės, pažymėtus žvaigždute, kalbama atskirai pateikiant daugiau faktų.
Ypatingai dramatiška ponios daktarės E. Šereševski išsigelbėjimo istorija, po to kai ji dukart pabėgo iš geto, ji susirado savo vyrą JAV.
Kai kurių vardų rašyba gali būti neteisinga. Taip pat dabartinės gyvenamosios vietos.
Papildoma informacija apie žmones, paminėtus bendrame sąraše.
P. I. Bukancas patikėjo savo sūnų Mišą savo vyresniojo brolio draugei, kuri pasiėmė jį į Vokietiją kaip savo sūnų. Berniukas greitai pamiršo motiną, kuri žuvo koncentracijos stovykloje Vokietijoje. Bukancas išgyveno ir susirado savo sūnų su įmote. Berniukas ir įmotė buvo tokie artimi, kad Bukancas ją vedė. Jo turtingi giminaičiai iš JAV reikalavo, kad jis išsiskirtų su ja bet kokia kaina, kurią jie buvo pasiruošę sumokėti. Koks buvo priimtas sprendimas, man nežinoma.
Ponia Mira paprašė mane jai padėti. Mokykloje ji turėjo labai gerą draugę, tai buvo vietinio Valstybinio banko tarnautojo duktė. Kalba ėjo apie jos naujagimės dukrytės išgelbėjimą. Aš asmeniškai niekada nebuvau sutikęs šio žmogaus, bet padedamas draugų jį suradau ir paskambinęs telefonu priverčiau jį ateiti su savo dukterimi į mano kontorą. Po poros dienų jie atėjo, mano biure susitiko su Mira ir vaikas buvo išgelbėtas.
P. Zilbermanas pabėgo iš fabriko paskutinę darbo dieną. Kelias dienas jis praleido miške ir laimingai sulaukė, kol Raudonoji Armija išstūmė vokiečius. Jis buvo tabako fabriko direktorius. 1946 m. jis atvažiavo į Vokietiją ir rado galimybę su manimi susitikti.
Papildoma informacija apie žmones, paminėtus bendrame sąraše (mirusius).
P. Šabelis atėjo į fabriką kartu su Dr. Z. Grinbergu. Jis buvo kilęs iš to paties miesto, kur aš baigiau mokyklą ir labai gerai pažinojo mano tėvą. Paskyriau jį fabriko vairuotojo padėjėju. Beveik kasdien jie turėjo atvežti anglių, vilnos ir kitų prekių, taigi jis turėjo gerą galimybę aprūpinti žydus maistu. Kai mes su žmona atėjome prie geto tvoros, būtent Šabelis perdavė mums pustrečių metų Dr. Z. Grinbergo sūnų. Apskritai, jis buvo labai veiklus žmogus. Vieną dieną lietuvis kareivis paprašė sargybinio, kad tas pakviestų Šabelį prie vartų. Sargybinis pareikalavo už paslaugą 10 markių. Kareivis atsisakė mokėti ir, pastebėjęs Šabelį kieme, pašaukė jį, paparašė prieiti prie tvoros trumpam pokalbiui. Sargybinis pranešė Gestapui, kad Šabelis iš kareivio perka ginklus. Gestapas jį suėmė ir sušaudė. Tuo metu aš buvau išvykęs fabriko reikalais.
P. Vulfas Frenkelis buvo aukštuomenės atstovas, gerai žinomas ir gerbiamas žmogus. Jis neteko turto, tačiau jo protas buvo labai guvus, jis prisitaikė prie susidariusių aplinkybių ir buvo labai optimistiškai nusiteikęs iki karo pabaigos. Didžiausia jo yda buvo amžius, jis žuvo koncentracijos stovykloje Vokietijoje.
P. Mogilevskis buvo farmacinės didmeninės kompanijos bendrasavininkas. Jis turėjo tą pačią ydą, kaip ir P. Frenkelis, ir žuvo koncentracijos stovykloje Vokietijoje.
Ponia …(mergautinė pavardė) Kagan buvo ankstesnė fabriko savininkė, iki Sovietų valdžios įvykdytos nacionalizacijos 1940 m. Anų laikų liudininkai man pasakojo, kad ji buvo labai gera darbuotojams. Ji žuvo koncentracijos stovykloje Vokietijoje. Jos brolis Dr. Kaganas emigravo į JAV.
Matas Janušauskas
Dar vienos žydų šeimos likimo aprašymas
Iš:„Išgelbėję pasaulį..."
Žydų gelbėjimas Lietuvoje (1941–1944),
sudarė Dalia Kuodytė ir Rimantas Stankevičius
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2001, psl. 81
Chijena Šereševskienė atėjo į mano fabriką kaip paprasta darbininkė – žydų darbo kolonos narys. Ji buvo Jenos universiteto humanitarinių mokslų daktarė ir trikotažo fabriko „Beja" savininkė. Jos vyras prieš pat karą išvyko į Angliją ir ten įkliuvo, gi pati Ch. Šereševskienė šeimininkavo savo fabrike ir augino du sūnus. 1940–1941 metų bolševikmečiu sėdėjo kalėjime kaip buvusi fabrikantė ir tik dėl gerų pažinčių iš kalėjimo išsivadavo prieš pat garsiuosius
1941 m. birželio mėn. 13-17 d. išvežimus į Sibirą. Draugų perspėta ir norėdama išvengti išvežimo, pasislėpė viename Rytų Lietuvos užkampyje. Kilęs karas nubloškė ją net į Gudiją ir iš čia vėliau grįžo su gana įvairiais nuotykiais į savo gyvenamąją vietą pas savo pa-
liktus vaikus.
1943 metų rudenį, po „Vaikų akcijos" Šiauliuose, Ch. Šereševskienė nutarė pasislėpti – geto žargonu tariant, nueiti į „maliną". Tuomet ji dirbo mano fabrike mašininke, kas oficialiai vokiečių griežtai buvo uždrausta, žydai turėjo dirbti tik juodą fizinį darbą. Ji pradėjo prašyti mano paramos ir pagalbos jos vaikams gresiančioje nelaimėje. Nurodžiau užmegzti ryšius su senais mano pažįstamais. Ilgokai pasitarę išrinkome gilios atminties profesorių Joną Šimkų. Jisai tuomet
sirgo ir ilgą laiką gulėjo lovoje, bet atsiuntė savo giminaitį inž. S., kuris kelis kartus susitiko su Ch. Šereševskiene mano kabinete ir visą reikalą nuodugniai apsvarstė. Inž. S. savo brolio – vienuolio (rodos, jėzuito) pagalba parūpino jai „maliną" pas vieną sklypininką Rumšiškių rajone. Čia ji turėjo gyventi su iš anksto padirbtais dokumentais. Visą planą aš gerai žinojau, nes daug kartų jį diskutavau kartu su Ch. Šereševskiene ir visuomet ją paremdavau morališkai, patarimais ir reikalingais žygiais. Visas ryšys buvo palaikomas per mane arba aš siųsdavau „savo asmeniniais reikalais" patikimą žmogų. Prieš išvykdama Ch. Šereševskienė dalį vertingesnių daiktų paliko mano apsaugai. „Malinoje" Ch. Šereševskiene kartu su abiem savo vaikais išbuvo apie 3-4 mėnesius. Staiga aš išgirdau, kad ji su vaikais gestapo išaiškinta ir suimta. Labai nusiminiau, nes žinojau, kad gestapas visus suimtuosius lietuvių šeimose slepiamus žydus tuoj sušaudo, o slėpėjus suima ir išsiunčia į Vokietijos koncentracijos stovyklas, jų visą turtą konfiskuoja ir perduoda vokiečiams „pilnon nuosavybėn". Bet po kelių dienų Ch. Šereševskienė buvo paleista, berods, už 5000 RM atgal į getą. Šitokia maža išsipirkimo suma man buvo labai įtartina. Ypač kad buvo paleisti ir abudu jos vaikai.
Po kelių dienų Ch. Šereševskienė aplankė mane kartu su visa geto žydų darbo kolona. Jos ir vaikų suėmimo istorija tiek iš jos lūpų, tiek iš visai pašalinių asmenų pasakojimų sutapo. Šie pašaliniai asmenys visai negalėjo mane įtarti, kad buvau prisidėjęs prie Ch. Šereševskienės slėpimo. Todėl visa arešto istorija man buvo visiškai patikima. Gi pati istorija tokia.
Vieną vakarą atėjo į sklypininko namus, kur slapstėsi Ch. Šereševskienė su savo vaikais, SS policijos patrulis ieškoti partizanų, kurie gana plačiai veikė šioje apylinkėje. Patikrino visų gyventojų dokumentus, nieko įtartino nerado ir jau norėjo išeiti. Tačiau buvęs kartu
su vokiečių SS policija rusų belaisvis ukrainietis staiga įtarė Ch. Šereševskienę esant žydę. Priėjo prie lovos, kurioje miegojo abudu mokyklinio amžiaus sūnūs, juos nuodugniai apžiūrėjo ir tuoj pašaukė vokiečius. Ch. Šereševskienę su vaikais paėmė su savim ir perdavė gestapui. Čia jai pasisekė gana pigiai išsipirkti. Sklypininkas taip pat buvo gestapo suimtas, ilgai laikomas kalėjime, bet ir jam pavyko kokiu tai būdu nuo didesnių nelaimių išsigelbėti. Vienuoliui, kuris Ch. Šereševskienę buvo pas sklypininką apgyvendinęs savo brolienės vardu, teko gana ilgai ir vargingai slapstytis. Aš jį gerai pažinojau, nes jis inž. S. brolio, taip pat vienuolio, siunčiamas buvo kelis kartus civiliniais rūbais apsirengęs pas mane tartis Ch. Šereševskienės „malinos" reikalais.
Mano įtarimas dėl menkos Ch. Šereševskienės išsipirkimo kainos greitai pasitvirtino. Nepraėjus porai savaičių, vėl vokiečiai vykdė naują „Vaikų akciją" ir paėmė nužudyti abudu Ch. Šereševskienės vaikučius. Ši baisioji nelaimė labai paveikė motiną Ch. Šereševskienę ir ji kartais pasidarydavo lyg ir psichiškai nesveika. Ji, negalėdama rasti sau ramybės, galvojo vėl apleisti getą, bet kartu ir bijojo. Prasidėjo pasitarimai su manim. Priėjome bendros išvados, kad bus jai geriausia išvykti į Vokietiją kaip Rytų darbininkei. Vokiečiai tuomet daug vadinamų „Ost-Arbeiterių" (Rytų darbininkų, vok.) prievarta gaudydavo ir gabendavo į savo karo pramonės įmones ir juo lengviau priiminėdavo savanorius. Ch. Šereševskienė puikiai kalbėjo vokiškai ir jai pakliūti į hitlerinių vergų eiles nebuvo didelių sunkenybių. Trūko tik „arinių" (nežydiškų) asmens dokumentų. Vėl angažuojame inž. S. Dokumentai parūpinami ir Ch. Šereševskienė apleidžia baisųjį getą. Porą kartų ji nakvoja mano šeimoje, bet nuolat kurį laiką gyvena Didžiojoje gatvėje. Į čia jai mano žmona nešioja daiktus ir laiškus.
Apie 1944 m. gegužės mėn. Ch. Šereševskienė tyliai dingo iš mūsų akiračio. Gavau žinių, kad Ch. Šereševskienės gete jau nebuvo, gestapo rankose įkliuvus taip pat neteko girdėti. Vadinasi, mūsų planai pavyko. Turiu pažymėti, kad gestape turėjome savo puikią informacinę tarnybą. Viskas dingo nežinioje. Smulkiau žinojau, kad Ch. Šereševskienė turėjo vykti į Vieną. Saksonijon vykti atsisakyta, nes į ten jau buvo nugabenta gana daug Lietuvos darbininkų ir galėjo būti
Ch. Šereševskienei nesaugu.
Karo audros blaškomi ir mes atsidūrėme įvairiuose Austrijos užkampiuose. Dažnai žmonai pajuokaudavau, kad galime kur nors susitikti su Ch. Šereševskiene. Praūžė karas. Susitikau Lietuvos žydų likučius, bet apie Ch. Šereševskienę niekas nežinojo. Staiga vieną gražią dieną mane kviečia prie telefono. Išgirstu: „Kalba Šereševskienė iš Landsbergo..." Tat buvo 15 kilometrų nuo mano buveinės. Nustebimui nebuvo ribų. Kitą rytą ji atvyko į mano šeimą asmeniškai. Pasipasakojo. Pasirodo, kad ji laimingai atvyko į Vieną ir čia išbuvo viename fabrike iki rusų užėmimo. Bedirbdama fabrike, buvo vieno darbininko ruso įskųsta gestapui, bet, matyt, gestapininkai skundu nepatikėjo ir tik paklausė nuomonės fabriko direktoriaus. Šis nieko
nežinojo apie Ch. Šereševskienę ir visai ją neįtarė žydę esant ir ją energingai apgynė. Rusams užėjus dirbo vertėja jų komendantūroje. Susirado savo vyrą, kuris karo metu iš Anglijos nuvyko į Š. Ameriką ir čia Worcester, Mass. gyveno. Vėliau Ch. Šereševskienė iš Vienos atvyko į Landsbergą, o iš čia norėjo vykti į Niurnbergą didžiųjų vokiečių karo kaltininkų bylon ir paklausti A. Rosenbergą, kur jis liepė padėti jos abudu sūnus... Aš Ch. Šereševskienę nuo šios kelionės
atkalbinėjau. Šiaip išlikusi sveika moteris, savo vaikų klausimu kalbėjo kaip neprotinga. Greitu laiku ji išvyko pas vyrą į JAV ir aš daugiau žinių apie ją neturiu. Adresą žinau.
Baigdamas turiu pažymėti, kad dr. Ch. Šereševskienė yra tikra advokato Levitano sesuo – Levitanaitė. Jos brolis adv. Levitanas išliko gyvas ir šiuo metu gyvena Paryžiuje. Ji į Vieną išvyko vienos moters lietuvės pagalba. Ši moteris vėliau taip pat gyveno Vienoje ir tik prieš rusų atėjimą persikėlė į Bavariją ir gyvena kur tai prie Regensburgo. Ši lietuvė pagelbėjo Ch. Šereševskienei susirasti savo vyrą.
Dar vienos žydų šeimos likimo aprašymas
Iš:„Išgelbėję pasaulį..."
Žydų gelbėjimas Lietuvoje (1941–1944),
sudarė Dalia Kuodytė ir Rimantas Stankevičius
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2001, psl. 81
Chijena Šereševskienė atėjo į mano fabriką kaip paprasta darbininkė – žydų darbo kolonos narys. Ji buvo Jenos universiteto humanitarinių mokslų daktarė ir trikotažo fabriko „Beja" savininkė. Jos vyras prieš pat karą išvyko į Angliją ir ten įkliuvo, gi pati Ch. Šereševskienė šeimininkavo savo fabrike ir augino du sūnus. 1940–1941 metų bolševikmečiu sėdėjo kalėjime kaip buvusi fabrikantė ir tik dėl gerų pažinčių iš kalėjimo išsivadavo prieš pat garsiuosius
1941 m. birželio mėn. 13-17 d. išvežimus į Sibirą. Draugų perspėta ir norėdama išvengti išvežimo, pasislėpė viename Rytų Lietuvos užkampyje. Kilęs karas nubloškė ją net į Gudiją ir iš čia vėliau grįžo su gana įvairiais nuotykiais į savo gyvenamąją vietą pas savo pa-
liktus vaikus.
1943 metų rudenį, po „Vaikų akcijos" Šiauliuose, Ch. Šereševskienė nutarė pasislėpti – geto žargonu tariant, nueiti į „maliną". Tuomet ji dirbo mano fabrike mašininke, kas oficialiai vokiečių griežtai buvo uždrausta, žydai turėjo dirbti tik juodą fizinį darbą. Ji pradėjo prašyti mano paramos ir pagalbos jos vaikams gresiančioje nelaimėje. Nurodžiau užmegzti ryšius su senais mano pažįstamais. Ilgokai pasitarę išrinkome gilios atminties profesorių Joną Šimkų. Jisai tuomet
sirgo ir ilgą laiką gulėjo lovoje, bet atsiuntė savo giminaitį inž. S., kuris kelis kartus susitiko su Ch. Šereševskiene mano kabinete ir visą reikalą nuodugniai apsvarstė. Inž. S. savo brolio – vienuolio (rodos, jėzuito) pagalba parūpino jai „maliną" pas vieną sklypininką Rumšiškių rajone. Čia ji turėjo gyventi su iš anksto padirbtais dokumentais. Visą planą aš gerai žinojau, nes daug kartų jį diskutavau kartu su Ch. Šereševskiene ir visuomet ją paremdavau morališkai, patarimais ir reikalingais žygiais. Visas ryšys buvo palaikomas per mane arba aš siųsdavau „savo asmeniniais reikalais" patikimą žmogų. Prieš išvykdama Ch. Šereševskienė dalį vertingesnių daiktų paliko mano apsaugai. „Malinoje" Ch. Šereševskiene kartu su abiem savo vaikais išbuvo apie 3-4 mėnesius. Staiga aš išgirdau, kad ji su vaikais gestapo išaiškinta ir suimta. Labai nusiminiau, nes žinojau, kad gestapas visus suimtuosius lietuvių šeimose slepiamus žydus tuoj sušaudo, o slėpėjus suima ir išsiunčia į Vokietijos koncentracijos stovyklas, jų visą turtą konfiskuoja ir perduoda vokiečiams „pilnon nuosavybėn". Bet po kelių dienų Ch. Šereševskienė buvo paleista, berods, už 5000 RM atgal į getą. Šitokia maža išsipirkimo suma man buvo labai įtartina. Ypač kad buvo paleisti ir abudu jos vaikai.
Po kelių dienų Ch. Šereševskienė aplankė mane kartu su visa geto žydų darbo kolona. Jos ir vaikų suėmimo istorija tiek iš jos lūpų, tiek iš visai pašalinių asmenų pasakojimų sutapo. Šie pašaliniai asmenys visai negalėjo mane įtarti, kad buvau prisidėjęs prie Ch. Šereševskienės slėpimo. Todėl visa arešto istorija man buvo visiškai patikima. Gi pati istorija tokia.
Vieną vakarą atėjo į sklypininko namus, kur slapstėsi Ch. Šereševskienė su savo vaikais, SS policijos patrulis ieškoti partizanų, kurie gana plačiai veikė šioje apylinkėje. Patikrino visų gyventojų dokumentus, nieko įtartino nerado ir jau norėjo išeiti. Tačiau buvęs kartu
su vokiečių SS policija rusų belaisvis ukrainietis staiga įtarė Ch. Šereševskienę esant žydę. Priėjo prie lovos, kurioje miegojo abudu mokyklinio amžiaus sūnūs, juos nuodugniai apžiūrėjo ir tuoj pašaukė vokiečius. Ch. Šereševskienę su vaikais paėmė su savim ir perdavė gestapui. Čia jai pasisekė gana pigiai išsipirkti. Sklypininkas taip pat buvo gestapo suimtas, ilgai laikomas kalėjime, bet ir jam pavyko kokiu tai būdu nuo didesnių nelaimių išsigelbėti. Vienuoliui, kuris Ch. Šereševskienę buvo pas sklypininką apgyvendinęs savo brolienės vardu, teko gana ilgai ir vargingai slapstytis. Aš jį gerai pažinojau, nes jis inž. S. brolio, taip pat vienuolio, siunčiamas buvo kelis kartus civiliniais rūbais apsirengęs pas mane tartis Ch. Šereševskienės „malinos" reikalais.
Mano įtarimas dėl menkos Ch. Šereševskienės išsipirkimo kainos greitai pasitvirtino. Nepraėjus porai savaičių, vėl vokiečiai vykdė naują „Vaikų akciją" ir paėmė nužudyti abudu Ch. Šereševskienės vaikučius. Ši baisioji nelaimė labai paveikė motiną Ch. Šereševskienę ir ji kartais pasidarydavo lyg ir psichiškai nesveika. Ji, negalėdama rasti sau ramybės, galvojo vėl apleisti getą, bet kartu ir bijojo. Prasidėjo pasitarimai su manim. Priėjome bendros išvados, kad bus jai geriausia išvykti į Vokietiją kaip Rytų darbininkei. Vokiečiai tuomet daug vadinamų „Ost-Arbeiterių" (Rytų darbininkų, vok.) prievarta gaudydavo ir gabendavo į savo karo pramonės įmones ir juo lengviau priiminėdavo savanorius. Ch. Šereševskienė puikiai kalbėjo vokiškai ir jai pakliūti į hitlerinių vergų eiles nebuvo didelių sunkenybių. Trūko tik „arinių" (nežydiškų) asmens dokumentų. Vėl angažuojame inž. S. Dokumentai parūpinami ir Ch. Šereševskienė apleidžia baisųjį getą. Porą kartų ji nakvoja mano šeimoje, bet nuolat kurį laiką gyvena Didžiojoje gatvėje. Į čia jai mano žmona nešioja daiktus ir laiškus.
Apie 1944 m. gegužės mėn. Ch. Šereševskienė tyliai dingo iš mūsų akiračio. Gavau žinių, kad Ch. Šereševskienės gete jau nebuvo, gestapo rankose įkliuvus taip pat neteko girdėti. Vadinasi, mūsų planai pavyko. Turiu pažymėti, kad gestape turėjome savo puikią informacinę tarnybą. Viskas dingo nežinioje. Smulkiau žinojau, kad Ch. Šereševskienė turėjo vykti į Vieną. Saksonijon vykti atsisakyta, nes į ten jau buvo nugabenta gana daug Lietuvos darbininkų ir galėjo būti
Ch. Šereševskienei nesaugu.
Karo audros blaškomi ir mes atsidūrėme įvairiuose Austrijos užkampiuose. Dažnai žmonai pajuokaudavau, kad galime kur nors susitikti su Ch. Šereševskiene. Praūžė karas. Susitikau Lietuvos žydų likučius, bet apie Ch. Šereševskienę niekas nežinojo. Staiga vieną gražią dieną mane kviečia prie telefono. Išgirstu: „Kalba Šereševskienė iš Landsbergo..." Tat buvo 15 kilometrų nuo mano buveinės. Nustebimui nebuvo ribų. Kitą rytą ji atvyko į mano šeimą asmeniškai. Pasipasakojo. Pasirodo, kad ji laimingai atvyko į Vieną ir čia išbuvo viename fabrike iki rusų užėmimo. Bedirbdama fabrike, buvo vieno darbininko ruso įskųsta gestapui, bet, matyt, gestapininkai skundu nepatikėjo ir tik paklausė nuomonės fabriko direktoriaus. Šis nieko
nežinojo apie Ch. Šereševskienę ir visai ją neįtarė žydę esant ir ją energingai apgynė. Rusams užėjus dirbo vertėja jų komendantūroje. Susirado savo vyrą, kuris karo metu iš Anglijos nuvyko į Š. Ameriką ir čia Worcester, Mass. gyveno. Vėliau Ch. Šereševskienė iš Vienos atvyko į Landsbergą, o iš čia norėjo vykti į Niurnbergą didžiųjų vokiečių karo kaltininkų bylon ir paklausti A. Rosenbergą, kur jis liepė padėti jos abudu sūnus... Aš Ch. Šereševskienę nuo šios kelionės
atkalbinėjau. Šiaip išlikusi sveika moteris, savo vaikų klausimu kalbėjo kaip neprotinga. Greitu laiku ji išvyko pas vyrą į JAV ir aš daugiau žinių apie ją neturiu. Adresą žinau.
Baigdamas turiu pažymėti, kad dr. Ch. Šereševskienė yra tikra advokato Levitano sesuo – Levitanaitė. Jos brolis adv. Levitanas išliko gyvas ir šiuo metu gyvena Paryžiuje. Ji į Vieną išvyko vienos moters lietuvės pagalba. Ši moteris vėliau taip pat gyveno Vienoje ir tik prieš rusų atėjimą persikėlė į Bavariją ir gyvena kur tai prie Regensburgo. Ši lietuvė pagelbėjo Ch. Šereševskienei susirasti savo vyrą.