Žydų gelbėtojai
Žvironas Antanas
Antanas ŽVIRONAS
Veronika ŽVIRONAITĖ
Europoje jau plaikstėsi rudojo maro šmėklos. Ir Vilniaus gatvių grindiniu nutrinksėjo vokiečių kareivių batai. Link senamiesčio siaurų gatvelių traukė pirmosios geltonom žvaigždėm paženklintos minios. Miestelėnai išmoko naują žodį – „getas“. Vieni žvelgė smalsiai, kiti su gilia užuojauta į buvusių kaimynų veidus, išvagotus neviltimi ir nežinia. Atėjo metas, kai reikėjo aiškiai nuspręsti – gyventi baimėje ar drąsiai žvelgti likimui į akis.
Senieji vilniečiai gerai pažinojo profesorių Antaną Žvironą, universiteto fizikos–matematikos fakulteto dekaną, 47 mokslinių straipsnių, 6 mokslo darbų, 5 vadovėlių autorių. Studentai jį gerbė už atvirą ir tiesų būdą, o kolegos už erudiciją ir gilią toleranciją kitų įsitikinimams. Pats profesorius išpažino materialistines, humanistines, socialdemokratines idėjas. Rodos, niekas negalėjo sutrukdyti akademinės profesoriaus A. Žvirono ramybės. Tiek daug reikėjo nuveikti fizikos-matematikos mokslų baruose, daug naujų, įdomių temų laukė ateityje. Tačiau į profesoriaus kabineto duris taip pat pasibeldė sunkus istorijos kumštis. Šiek tiek perfrazavus garsųjį Goethe posakį, „teorija – sausa šaka, užtat gyvenimo vaisingas medis žydi“. Dabar jau reikėjo atsiliepti į kitų likimus ne tik protu, bet širdimi. Ir profesorius, palikęs rašomąjį stalą, tapo geto istorijos dalimi.
Artėjo paskutinės geto dienos. Kasdien būriai pasmerktųjų traukdavo paskutinėn savo kelionėn. O prof. A. Žvironas vis eidavo pas savo kolegas – geto kalinius, nešdavo jiems maistą, pasakojo gandus, įspėdavo apie gresiančias akcijas, padėjo prof. Jokūbui Žirnauskui pasislėpti kaime.
Ir ši vieno iškilaus žmogaus istorija nesibaigia jo darbais ir gimimo – mirties datomis. Vienas mūšio lauke – ne karys, o gėris ne sau, bet tarnaujant kitiems, neturi ribų, ir visa, ką tveria meilė, nuoširdi ir pasiaukojanti, paliečia ir kitus, šalia esančius.
Reikalinga paminėti prof. A. Žvirono seseris ir giminaičius. Kiekvieno iš jų gyvenimo ir darbų istoriją apšvietė ne tik juos apjungusios socialdemokratijos idėjos, bet ir tikroji humanizmo dvasia.
Žvironų giminę, išsibarsčiusią Vilniaus ir Kauno miestuose ir gilioje provincijoje Utenos rajone, Užpalių miestelyje, karo metais vienijo ir jungė rūpestis ir globa tais, ant kurių krūtinės švietė prisiūta geltonoji žvaigždė.
Profesoriaus sesuo mokytoja Veronika Žvironaitė 2000 metais buvo pagerbta Pasaulio Tautų Teisuolio vardu ir Jad Vašem medaliu. Karo metais Kaune, brolio Kazimiero bute, ji turėjo vieną didelį kambarį ir dalinosi juo su besislapstančia Tamara Lazersonaite. Į kitos profesoriaus sesers Onos Žvironaitės-Janonienės namus Užpaliuose kelią surado ir buvo meiliai priglausta Anusia Keilsonaitė. Vėliau ji rašė: „Kiek gyvenimo vietų pakeičiau – nesuskaičiuosi. Ir tik Norvaišiuose pasijaučiau kaip namie. Manim rūpinosi Ona Janonienė ir visi jos vaikai: Vera, Genutė ir Jonas /.../“
Emilijos Žvironaitės-Kirvelienės šeima karo metais gyveno kartu su broliu prof. Antanu Žvironu Vilniuje, Chodkevičių rūmuose, universiteto dėstytojų butuose. Emilija Žvironaitė-Kirvelienė rūpinosi savo ir A. Žvirono šeimų buitimi.
Daugeliui geto bedalių, kurie buvo pramynę kelią į jos namus, Emilija buvo globėja ir geroji dvasia. Jos vyras Jonas Kirvelis taip pat ne vienam persekiojamam atvėrė duris į laisvę. Gaila, kad daugelis gelbėtųjų buvo per daug kuklūs, kad savo nuopelnus garsiai primintų istorijai, tačiau šios nepaprastos šeimos istorija verta gilios pagarbos ir didesnės apimties rašinio.
Deja, pasibaigus karui ir valdžion sugrįžus bolševikams, paties profesoriaus lemtis susiklostė tragiškai. Ilgam profesoriaus namais tapo KGB kamera Nr. 428.
Profesoriaus A. Žvirono išgelbėti Jokūbas Movšovičius ir Jokūbas Žirnauskas nepabijojo raštu kreiptis į NKGB ir bandė gelbėti suimtą mokslininką. „Viską, ką profesorius A. Žvironas mums išgelbėti darė, jis darė be mūsų žinios ir prašymo, nesitikėdamas nei apdovanojimo, nei dėkingumo, vadovaudamasis tik meile žmogui, – rašė savo laiške du mokslininkai. – Kaip kilnios sielos, be galo humaniškas žmogus jis visą save paskyrė palengvinti kruvinojo fašizmo aukų dalią“. Tas anaiptol nepadėjo. Profesorių A. Žvironą nuteisė 10 metų laisvės atėmimo už antitarybinę veiklą. Priešaky laukė Šiaurės lageriai. Ten profesorius sutiko kitą kankinį ir tremtinį – filosofą prof. Levą Karsaviną. Štai ką vienam iš likimo brolių pasakė apie profesorių A. Žvironą profesorius L. Karsavinas: „Kaip aš pamilau profesorių Antaną Žvironą. Tai vienas geriausių Lietuvos sūnų“.
Deja, daugiau Lietuvai mokslininkas nespėjo nuveikti. Tėvynėn iš Pečioros lagerių jis sugrįžo tik 1954 metais ir tais pačiais metais mirė. Liko neišsipildžiusios svajonės, neparašytos naujos mokslinės knygos ir nenugyventos ramybėje dienos. Atbuvo Sibiro tremtį ir mokytoja Veronika Žvironaitė.
Žvironų šeimos lemtis – tragiška, tačiau ir Anusia, ir Tamara visą gyvenimą prisimena šiuos šviesius žmones.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005
Veronika ŽVIRONAITĖ
Europoje jau plaikstėsi rudojo maro šmėklos. Ir Vilniaus gatvių grindiniu nutrinksėjo vokiečių kareivių batai. Link senamiesčio siaurų gatvelių traukė pirmosios geltonom žvaigždėm paženklintos minios. Miestelėnai išmoko naują žodį – „getas“. Vieni žvelgė smalsiai, kiti su gilia užuojauta į buvusių kaimynų veidus, išvagotus neviltimi ir nežinia. Atėjo metas, kai reikėjo aiškiai nuspręsti – gyventi baimėje ar drąsiai žvelgti likimui į akis.
Senieji vilniečiai gerai pažinojo profesorių Antaną Žvironą, universiteto fizikos–matematikos fakulteto dekaną, 47 mokslinių straipsnių, 6 mokslo darbų, 5 vadovėlių autorių. Studentai jį gerbė už atvirą ir tiesų būdą, o kolegos už erudiciją ir gilią toleranciją kitų įsitikinimams. Pats profesorius išpažino materialistines, humanistines, socialdemokratines idėjas. Rodos, niekas negalėjo sutrukdyti akademinės profesoriaus A. Žvirono ramybės. Tiek daug reikėjo nuveikti fizikos-matematikos mokslų baruose, daug naujų, įdomių temų laukė ateityje. Tačiau į profesoriaus kabineto duris taip pat pasibeldė sunkus istorijos kumštis. Šiek tiek perfrazavus garsųjį Goethe posakį, „teorija – sausa šaka, užtat gyvenimo vaisingas medis žydi“. Dabar jau reikėjo atsiliepti į kitų likimus ne tik protu, bet širdimi. Ir profesorius, palikęs rašomąjį stalą, tapo geto istorijos dalimi.
Artėjo paskutinės geto dienos. Kasdien būriai pasmerktųjų traukdavo paskutinėn savo kelionėn. O prof. A. Žvironas vis eidavo pas savo kolegas – geto kalinius, nešdavo jiems maistą, pasakojo gandus, įspėdavo apie gresiančias akcijas, padėjo prof. Jokūbui Žirnauskui pasislėpti kaime.
Ir ši vieno iškilaus žmogaus istorija nesibaigia jo darbais ir gimimo – mirties datomis. Vienas mūšio lauke – ne karys, o gėris ne sau, bet tarnaujant kitiems, neturi ribų, ir visa, ką tveria meilė, nuoširdi ir pasiaukojanti, paliečia ir kitus, šalia esančius.
Reikalinga paminėti prof. A. Žvirono seseris ir giminaičius. Kiekvieno iš jų gyvenimo ir darbų istoriją apšvietė ne tik juos apjungusios socialdemokratijos idėjos, bet ir tikroji humanizmo dvasia.
Žvironų giminę, išsibarsčiusią Vilniaus ir Kauno miestuose ir gilioje provincijoje Utenos rajone, Užpalių miestelyje, karo metais vienijo ir jungė rūpestis ir globa tais, ant kurių krūtinės švietė prisiūta geltonoji žvaigždė.
Profesoriaus sesuo mokytoja Veronika Žvironaitė 2000 metais buvo pagerbta Pasaulio Tautų Teisuolio vardu ir Jad Vašem medaliu. Karo metais Kaune, brolio Kazimiero bute, ji turėjo vieną didelį kambarį ir dalinosi juo su besislapstančia Tamara Lazersonaite. Į kitos profesoriaus sesers Onos Žvironaitės-Janonienės namus Užpaliuose kelią surado ir buvo meiliai priglausta Anusia Keilsonaitė. Vėliau ji rašė: „Kiek gyvenimo vietų pakeičiau – nesuskaičiuosi. Ir tik Norvaišiuose pasijaučiau kaip namie. Manim rūpinosi Ona Janonienė ir visi jos vaikai: Vera, Genutė ir Jonas /.../“
Emilijos Žvironaitės-Kirvelienės šeima karo metais gyveno kartu su broliu prof. Antanu Žvironu Vilniuje, Chodkevičių rūmuose, universiteto dėstytojų butuose. Emilija Žvironaitė-Kirvelienė rūpinosi savo ir A. Žvirono šeimų buitimi.
Daugeliui geto bedalių, kurie buvo pramynę kelią į jos namus, Emilija buvo globėja ir geroji dvasia. Jos vyras Jonas Kirvelis taip pat ne vienam persekiojamam atvėrė duris į laisvę. Gaila, kad daugelis gelbėtųjų buvo per daug kuklūs, kad savo nuopelnus garsiai primintų istorijai, tačiau šios nepaprastos šeimos istorija verta gilios pagarbos ir didesnės apimties rašinio.
Deja, pasibaigus karui ir valdžion sugrįžus bolševikams, paties profesoriaus lemtis susiklostė tragiškai. Ilgam profesoriaus namais tapo KGB kamera Nr. 428.
Profesoriaus A. Žvirono išgelbėti Jokūbas Movšovičius ir Jokūbas Žirnauskas nepabijojo raštu kreiptis į NKGB ir bandė gelbėti suimtą mokslininką. „Viską, ką profesorius A. Žvironas mums išgelbėti darė, jis darė be mūsų žinios ir prašymo, nesitikėdamas nei apdovanojimo, nei dėkingumo, vadovaudamasis tik meile žmogui, – rašė savo laiške du mokslininkai. – Kaip kilnios sielos, be galo humaniškas žmogus jis visą save paskyrė palengvinti kruvinojo fašizmo aukų dalią“. Tas anaiptol nepadėjo. Profesorių A. Žvironą nuteisė 10 metų laisvės atėmimo už antitarybinę veiklą. Priešaky laukė Šiaurės lageriai. Ten profesorius sutiko kitą kankinį ir tremtinį – filosofą prof. Levą Karsaviną. Štai ką vienam iš likimo brolių pasakė apie profesorių A. Žvironą profesorius L. Karsavinas: „Kaip aš pamilau profesorių Antaną Žvironą. Tai vienas geriausių Lietuvos sūnų“.
Deja, daugiau Lietuvai mokslininkas nespėjo nuveikti. Tėvynėn iš Pečioros lagerių jis sugrįžo tik 1954 metais ir tais pačiais metais mirė. Liko neišsipildžiusios svajonės, neparašytos naujos mokslinės knygos ir nenugyventos ramybėje dienos. Atbuvo Sibiro tremtį ir mokytoja Veronika Žvironaitė.
Žvironų šeimos lemtis – tragiška, tačiau ir Anusia, ir Tamara visą gyvenimą prisimena šiuos šviesius žmones.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005