Žydų gelbėtojai
Žemaitis Vladas
Vlado Žemaičio pasakojimas
Karo pradžioje, – pradėjo LTSR nusipelnęs mokytojas Vladas Žemaitis, – atsidūriau Lukiškėse. Išrikiavo, pamenu, kartą mūsų būrį (apie 280 žmonių) kieme ir pareiškė: „Galėtume sušaudyti, bet mes šito nedarysime. Mes manom, kad jus galima perauklėti...“ Geltonsnapis vokietukas vieną po kito skaitė punktus, kuriu privalėjom laikytis: būti lojalūs, pranešti apie kiekvieną pastebėtą priešišką žingsnį, nedalyvauti pogrindinėje veikloje. Stovykla, kurioje mes privalėjome persiauklėti, buvo Filaretų gatvėje. Tvarka kariška. Iš ryto malda, vakare malda. Netgi gydytojas vienąkart buvo apsilankęs skaitė paskaitą apie venerines ligas. Be darbo mūsų nelaikė – vienus paskyrė kepurių siūti, kitus išskirstė po įstaigas. Aš patekau į archyvą. Žinoma, ne be niekieno pastangų. Žmona, sužinojusi, kad archyvo viršininku dirba mano kraštietis švenčioniškis, su kuriuo kartu pradinę mokyklą lankėm, kunigas Juozas Stakauskas, paprašė jį pasirūpinti, kad ten mane skirtų. Gavau pažymėjimą ir ėmiau vaikščioti į darbą. Vakarais visi kaip vienas turėjom grįžti į stovyklą.
Darbo buvo begalės. Vienas po kito plaukė okupantų pagrobti archyvai. Matom, kad savo jėgomis nespėsim visko sutvarkyti – direktorius ėmė prašyti okupantus talkininkų. Priskyrė grupę žydų, žinoma, mokytų žmonių iš geto. Du iš jų, pamenu, buvo garsūs rentgenologai (A. Libo ir Epšteinas). Gavome papildomas patalpas – šalta, langai be stiklų. Man atiteko visi ūkiniai darbai – kalinėjau fanera langus, dirbau lentynas knygoms, tašiau kuolus pomidorams, kuriuos pavasarį pasodinome archyvo kieme. Sulaukėm paveikslų galerijos iš Smolensko. Tai buvo didelės drobės, sudėtos viena ant kitos po kelis paveikslus ir apkaltos žaliomis lentomis. Nuo šlapios medienos drobės ėmė pelyti. Buvo įsakyta jas išdžiovinti ir supakuoti į dėžes, sukaltas iš sausų lentų. Archyvinę medžiagą krovėm ant grindų, į krūvas, palikdami tik siaurus priėjimus prie grotuotų langų. Laikas buvo neramus. Ir mūsų talkininkai kartą užsiminė man nori čia pasilikti. Patariau su direktorium pakalbėti. Nežinau, kokia buvo tarp jų šneka, tik kartą direktorius man prasitarė, jog reikėtų žmones gelbėti.
– Ar eisi pranešt, kad jie čia nori pasilikti? – paklausiau.
– Ne, – papurtė galvą direktorius.
– Ir aš ne, – pasakiau.
Taip mudu pasirašėm sau nuosprendį. Pradėjom galvot, ką daryti. Nutarėm, jog reikia padaryti pertvarą. Lyg tyčia kieme veikė karstų dirbtuvė. Jų medžiaga gulėjo suversta krūvoj. Buvo liepos mėnuo, šilta. Juozas saugojo, o aš vieną po kito tampiau sijas ir padavinėjau jam pro langą. Dirbtuvės vedėjas rytojaus dieną susirūpino, kad kažkas vagia jų medžiagas, bet mes dėjomės negirdį. Įrengėm pertvarą, pateikėm, kaip rašo E. Kantorovič, fiktyvų patalpų planą. Užėjo hitlerininkai, patikrino — viskas gerai. Žinoma, jeigu jie būtų skaičiavę langus iš vidaus ir iš lauko pusės, skaičius, nurodytas plane, nebūtų atitikęs...
Kėlė nerimą nepatikimi sargai. Vieną iš jų direktorius nuolat išleisdavo atostogų, atseit, namiškiams ūkio darbų padėti dirbti. Grįžta tas, žiūrėk, po kiek laiko direktorius vėl brūkšt jam įsakymą porai mėnesių... Ilgainiui ėmė sargauti savas žmogus, jau minėtoji Mikulska. Ji man ir pranešė apie senutės mirtį. Siaubinga tai buvo žinia. Ir labai sunkinanti mūsų padėtį. Padėjau negyvėlę ant lentos, o Mariją pasiunčiau į centrinį archyvą direktoriui pranešti. Laužėm galvas, kur dėti lavoną. Per gatvę juk neneši. Nutarėm palaidoti čia pat, vienuolyno patalpose. Mirusios lavoną paguldėm vonios kambary. Tąsyk lyg tyčia buvome gavę Gardino archyvą. Kasdien į kambarį, kur jis buvo suneštas, visiškai šalia manojo, ateidavo vokiečių karininkas. Po pietų jis išeidavo, bet kiekvieną kartą apmirdavau, girdėdamas jo žingsnius į išvietę — kas bus, jei žengs už pertvaros į vonios kambarį ir aptiks lavoną? Bekalant karstą, buvo keletą kartų karininkas užėjęs. Mat, pasirodo, jo tėvas stalius, ir jam patikdavo sėdėti mano dirbtuvėlėj, netgi tabaku retkarčiais pavaišindavo. Sukalęs dėžę, aš ir pasinaudojau jo bičiulyste, paslėpiau karstą, žinoma, karininkui nematant, kambaryje, kur jis dirbo, už makulatūros. Buvo šeštadienis. Karininkui ir kitiems tuo metu archyve dirbusiems hitlerininkams išėjus namo, pirmame aukšte koridoriaus vidury iškasiau duobę. Atėjo direktorius. Nuleidom karstą, užkasiau, sudėliojau plyteles. O žemių krūva – kur ją dėti? Visą sekmadienio dieną nešiojau žemes ant aukšto, barsčiau palėpėj. Pakviečiau direktorių pasižiūrėt — neranda vietos, kur karstas...
Produktais rūpinosi direktorius. Aš pats, pamenu, kartą, ant rogučių užsikėlęs, vežiau maišą runkelių. Vežiau drąsiai, manau, jei ką – sakysiu, kad į karininkų namus vežu. Taip laimingai ir atgabenau. Bet bėda – apipuolė smalsios kaimynės, kurių aplink netrūko.
– Ką veži, kam? – apspito jos mane kaip varnos kaulą.
– Direktorius prašė. Tarnautojams sriubą virs.
Patikėjo. Direktorių apie tai perspėjau, ir nuo tol virtuvėje drąsiai pukšėjo mūsų globotiniams skirta sriuba.
– Kodėl dieną iš antrojo kamino rūksta, ar nedega tik kas? – kartą užpuolė Mariją kaimynė. Toji nesusiprato, ką iš karto atsakyti. Įėjau aš. Kaimynė šmurkštelėjo pro duris. O mudu su Marija sugalvojom atsakymą.
– Sakyk, retkarčiais kūrenu, kad lentynose sukrauti paveikslai nesudrėktų. Nuvesk, kai užeis kaimynė, ją į viršų ir parodyk, – patariau.
Iš tiesų, pavyko moterėlę įtikinti.
Bet kitų smalsumui nebuvo galo. Jos susirūpino, kodėl langelis pirmame aukšte būna atdaras, o kartą įlėkė viena pas Mariją sakydama:
– Kas ten? Mačiau žmogaus veidą pro grotas...
Pasitarėm su direktorium. Jisai išėjo į kiemą, į daržą, kur moterėlės darbavosi, pradėjo kalbėtis, o aš tuo metu užėjau į slėptuvę, atidariau langelį ir šūktelėjau kažką direktoriui:
– Tai jus, pone? – pribėgo artyn žmogaus veidą lange pastebėjusi moterėlė. Aš, kaip matote,– atsakiau. – Reikia juk patalpas vėdinti, dulkes nušluostyt...
Taip ir gyveno mūsų globotiniai iki Tarybinės Armijos atėjimo į Vilnių. Sėkmė tąsyk ir juos, ir mus lydėjo – krito bomba, o pastato dalis, kur jie buvo, liko sveika.
Manau, jog tai padaryti buvo mano pareiga, nors visom išgalėm priešintis baisiajai okupantų tvarkai. Išvengęs mirties pats, troškau, kad liktų gyvi ir kiti. Žinoma, vienas, be direktoriaus sutikimo, be jo pagalbos ir pasiaukojimo nebūčiau nieko galėjęs padaryt. Tai nuostabus žmogus. Mudu ir dabar tebedraugaujam. Pirmasis pasaulinis karas buvo mus išskyręs kuriam laikui. Paskui Juozas mokėsi užsieny, Vienoje. Grįžo gavęs istorijos mokslų daktaro vardą. Dar prieš Didįjį Tėvynės karą dirbo archyvo direktoriumi Kaune, vėliau buvo perkeltas į Vilnių. Na, bet apie save tegul jis pats ir pasakoja. Pavažiuokim į Žaslius...
Aš pats dar trejetą metų po karo dirbau archyve vyr. moksliniu bendradarbiu. O paskui perėjau į pedagoginį darbą. Dabar ilsiuosi, esu pensininkas, – baigė senukas. Krosny žarijos buvo jau išblėsusios.
J.Šinkūnaitė. Tiesa, 1967 m. balandžio 9 d.
Karo pradžioje, – pradėjo LTSR nusipelnęs mokytojas Vladas Žemaitis, – atsidūriau Lukiškėse. Išrikiavo, pamenu, kartą mūsų būrį (apie 280 žmonių) kieme ir pareiškė: „Galėtume sušaudyti, bet mes šito nedarysime. Mes manom, kad jus galima perauklėti...“ Geltonsnapis vokietukas vieną po kito skaitė punktus, kuriu privalėjom laikytis: būti lojalūs, pranešti apie kiekvieną pastebėtą priešišką žingsnį, nedalyvauti pogrindinėje veikloje. Stovykla, kurioje mes privalėjome persiauklėti, buvo Filaretų gatvėje. Tvarka kariška. Iš ryto malda, vakare malda. Netgi gydytojas vienąkart buvo apsilankęs skaitė paskaitą apie venerines ligas. Be darbo mūsų nelaikė – vienus paskyrė kepurių siūti, kitus išskirstė po įstaigas. Aš patekau į archyvą. Žinoma, ne be niekieno pastangų. Žmona, sužinojusi, kad archyvo viršininku dirba mano kraštietis švenčioniškis, su kuriuo kartu pradinę mokyklą lankėm, kunigas Juozas Stakauskas, paprašė jį pasirūpinti, kad ten mane skirtų. Gavau pažymėjimą ir ėmiau vaikščioti į darbą. Vakarais visi kaip vienas turėjom grįžti į stovyklą.
Darbo buvo begalės. Vienas po kito plaukė okupantų pagrobti archyvai. Matom, kad savo jėgomis nespėsim visko sutvarkyti – direktorius ėmė prašyti okupantus talkininkų. Priskyrė grupę žydų, žinoma, mokytų žmonių iš geto. Du iš jų, pamenu, buvo garsūs rentgenologai (A. Libo ir Epšteinas). Gavome papildomas patalpas – šalta, langai be stiklų. Man atiteko visi ūkiniai darbai – kalinėjau fanera langus, dirbau lentynas knygoms, tašiau kuolus pomidorams, kuriuos pavasarį pasodinome archyvo kieme. Sulaukėm paveikslų galerijos iš Smolensko. Tai buvo didelės drobės, sudėtos viena ant kitos po kelis paveikslus ir apkaltos žaliomis lentomis. Nuo šlapios medienos drobės ėmė pelyti. Buvo įsakyta jas išdžiovinti ir supakuoti į dėžes, sukaltas iš sausų lentų. Archyvinę medžiagą krovėm ant grindų, į krūvas, palikdami tik siaurus priėjimus prie grotuotų langų. Laikas buvo neramus. Ir mūsų talkininkai kartą užsiminė man nori čia pasilikti. Patariau su direktorium pakalbėti. Nežinau, kokia buvo tarp jų šneka, tik kartą direktorius man prasitarė, jog reikėtų žmones gelbėti.
– Ar eisi pranešt, kad jie čia nori pasilikti? – paklausiau.
– Ne, – papurtė galvą direktorius.
– Ir aš ne, – pasakiau.
Taip mudu pasirašėm sau nuosprendį. Pradėjom galvot, ką daryti. Nutarėm, jog reikia padaryti pertvarą. Lyg tyčia kieme veikė karstų dirbtuvė. Jų medžiaga gulėjo suversta krūvoj. Buvo liepos mėnuo, šilta. Juozas saugojo, o aš vieną po kito tampiau sijas ir padavinėjau jam pro langą. Dirbtuvės vedėjas rytojaus dieną susirūpino, kad kažkas vagia jų medžiagas, bet mes dėjomės negirdį. Įrengėm pertvarą, pateikėm, kaip rašo E. Kantorovič, fiktyvų patalpų planą. Užėjo hitlerininkai, patikrino — viskas gerai. Žinoma, jeigu jie būtų skaičiavę langus iš vidaus ir iš lauko pusės, skaičius, nurodytas plane, nebūtų atitikęs...
Kėlė nerimą nepatikimi sargai. Vieną iš jų direktorius nuolat išleisdavo atostogų, atseit, namiškiams ūkio darbų padėti dirbti. Grįžta tas, žiūrėk, po kiek laiko direktorius vėl brūkšt jam įsakymą porai mėnesių... Ilgainiui ėmė sargauti savas žmogus, jau minėtoji Mikulska. Ji man ir pranešė apie senutės mirtį. Siaubinga tai buvo žinia. Ir labai sunkinanti mūsų padėtį. Padėjau negyvėlę ant lentos, o Mariją pasiunčiau į centrinį archyvą direktoriui pranešti. Laužėm galvas, kur dėti lavoną. Per gatvę juk neneši. Nutarėm palaidoti čia pat, vienuolyno patalpose. Mirusios lavoną paguldėm vonios kambary. Tąsyk lyg tyčia buvome gavę Gardino archyvą. Kasdien į kambarį, kur jis buvo suneštas, visiškai šalia manojo, ateidavo vokiečių karininkas. Po pietų jis išeidavo, bet kiekvieną kartą apmirdavau, girdėdamas jo žingsnius į išvietę — kas bus, jei žengs už pertvaros į vonios kambarį ir aptiks lavoną? Bekalant karstą, buvo keletą kartų karininkas užėjęs. Mat, pasirodo, jo tėvas stalius, ir jam patikdavo sėdėti mano dirbtuvėlėj, netgi tabaku retkarčiais pavaišindavo. Sukalęs dėžę, aš ir pasinaudojau jo bičiulyste, paslėpiau karstą, žinoma, karininkui nematant, kambaryje, kur jis dirbo, už makulatūros. Buvo šeštadienis. Karininkui ir kitiems tuo metu archyve dirbusiems hitlerininkams išėjus namo, pirmame aukšte koridoriaus vidury iškasiau duobę. Atėjo direktorius. Nuleidom karstą, užkasiau, sudėliojau plyteles. O žemių krūva – kur ją dėti? Visą sekmadienio dieną nešiojau žemes ant aukšto, barsčiau palėpėj. Pakviečiau direktorių pasižiūrėt — neranda vietos, kur karstas...
Produktais rūpinosi direktorius. Aš pats, pamenu, kartą, ant rogučių užsikėlęs, vežiau maišą runkelių. Vežiau drąsiai, manau, jei ką – sakysiu, kad į karininkų namus vežu. Taip laimingai ir atgabenau. Bet bėda – apipuolė smalsios kaimynės, kurių aplink netrūko.
– Ką veži, kam? – apspito jos mane kaip varnos kaulą.
– Direktorius prašė. Tarnautojams sriubą virs.
Patikėjo. Direktorių apie tai perspėjau, ir nuo tol virtuvėje drąsiai pukšėjo mūsų globotiniams skirta sriuba.
– Kodėl dieną iš antrojo kamino rūksta, ar nedega tik kas? – kartą užpuolė Mariją kaimynė. Toji nesusiprato, ką iš karto atsakyti. Įėjau aš. Kaimynė šmurkštelėjo pro duris. O mudu su Marija sugalvojom atsakymą.
– Sakyk, retkarčiais kūrenu, kad lentynose sukrauti paveikslai nesudrėktų. Nuvesk, kai užeis kaimynė, ją į viršų ir parodyk, – patariau.
Iš tiesų, pavyko moterėlę įtikinti.
Bet kitų smalsumui nebuvo galo. Jos susirūpino, kodėl langelis pirmame aukšte būna atdaras, o kartą įlėkė viena pas Mariją sakydama:
– Kas ten? Mačiau žmogaus veidą pro grotas...
Pasitarėm su direktorium. Jisai išėjo į kiemą, į daržą, kur moterėlės darbavosi, pradėjo kalbėtis, o aš tuo metu užėjau į slėptuvę, atidariau langelį ir šūktelėjau kažką direktoriui:
– Tai jus, pone? – pribėgo artyn žmogaus veidą lange pastebėjusi moterėlė. Aš, kaip matote,– atsakiau. – Reikia juk patalpas vėdinti, dulkes nušluostyt...
Taip ir gyveno mūsų globotiniai iki Tarybinės Armijos atėjimo į Vilnių. Sėkmė tąsyk ir juos, ir mus lydėjo – krito bomba, o pastato dalis, kur jie buvo, liko sveika.
Manau, jog tai padaryti buvo mano pareiga, nors visom išgalėm priešintis baisiajai okupantų tvarkai. Išvengęs mirties pats, troškau, kad liktų gyvi ir kiti. Žinoma, vienas, be direktoriaus sutikimo, be jo pagalbos ir pasiaukojimo nebūčiau nieko galėjęs padaryt. Tai nuostabus žmogus. Mudu ir dabar tebedraugaujam. Pirmasis pasaulinis karas buvo mus išskyręs kuriam laikui. Paskui Juozas mokėsi užsieny, Vienoje. Grįžo gavęs istorijos mokslų daktaro vardą. Dar prieš Didįjį Tėvynės karą dirbo archyvo direktoriumi Kaune, vėliau buvo perkeltas į Vilnių. Na, bet apie save tegul jis pats ir pasakoja. Pavažiuokim į Žaslius...
Aš pats dar trejetą metų po karo dirbau archyve vyr. moksliniu bendradarbiu. O paskui perėjau į pedagoginį darbą. Dabar ilsiuosi, esu pensininkas, – baigė senukas. Krosny žarijos buvo jau išblėsusios.
J.Šinkūnaitė. Tiesa, 1967 m. balandžio 9 d.