Žydų gelbėtojai

Kaune, Vilijampolėje, prieš karą gyveno didelės Lopianskių ir Lobanovskių šeimos. Karui prasidėjus, kuomet Vilijampolėje buvo įsteigtas žydų getas – Lopianskių bei Lobanovskių namai atsidūrė geto teritorijoje. Lopianskių name karo pradžioje gyveno senoji Chava Lopianskienė, jos sūnus Josifas su žmona Chana ir dukrele Raja, duktė Riva, sūnus Giršas su savo žmona Chana Lopianskiene (Lobanovskyte) ir sūneliu Jakovu (gim. 1940 m.), bei daugelis kitų artimesnių ir tolimesnių Lopianskių giminaičių. Per Didžiają Akciją Chava Lopianskienė, jos dukra Riva, sūnus Josifas su žmona Chana ir dukrele Raja buvo nužudyti IX-jame forte. Giršo Lopianskio žmonos Chanos tėvas Mejeris Lobanovskis turėjo didelį namą, malūną ir parduotuvę Vandžiogaloje, jis gerai pažinojo vietinius gyventojus. Su ūkininkais darbiniais reikalais buvo susijęs ir agronomas Giršas Lopianskis. Mejeris Lobanovskis ir jo žentas Giršas Lopianskis susitarė su ūkininku Aleksandru Vonžodu, kad jis įrengs slėptuvę Lopianskių ir Lobanovskių šeimoms. Geras Mejerio Lobanovskio pažįstamams Jonas Eimontas palaikė ryšį tarp Aleksandro Vonžodo ir Lopianskių-Lobanovskių šeimų gyvenusių gete. Pirmas bandymas pasprukti iš geto jiems nepavyko, nes netikėtai prasidėjo žmonių gaudynės išvežimui į Estiją. Tačiau praėjus kelioms dienoms, Jonas Eimontas vėl perspėjo Aleksandrą Vonžodą apie galimą bėglių iš Kauno geto atvykimą, vėl buvo susitarta su tuo pačiu policininku ir naktį Giršas Lopianskis su žmona Chana ir sūneliu Jakovu, Chanos sesuo Asnė Lobanovskytė, Mejerio Lobanovskio sesuo Šeinė Etl Keidanskienė ir jos vyras Ošeris pabėgo iš geto. Jų laukė Jonas Eimontas su šieno prikrautu vežimu ir atsivežtais kaimiečių drabužiais Giršui ir Chanai Lopianskiams, kurie užėmė važnyčiotojų vietas, likusiejii bėgliai pasislėpė šiene, o Jonas Eimontas su dviračiu važiavo priekyje, kad galėtų, reikalui esant, įspėti apie gresiantį pavojų. Jiems laimingai pavyko pasiekti Aleksandro Vonžodo ūkį netoli Vandžiogalos, kur juos vieškelyje pasitiko Aleksandras ir Malvina Vonžodai. Slėptuvė buvo įrengta po kiaulidės grindimis. Šioje slėptuvėje bėgliai išbuvo 1943/44 rudenį ir žiemą, maistą jiems atnešdavo Aleksandras arba Malvina, o 1944-ųjų pavasarį Aleksandras Vonžodas įrengė kitą slėptuvę daržinėje po šienu, kur ir sulaukė išvadavimo visi Lopianskių-Lobanovskių šeimos nariai tą lemtingą 1943-ųjų naktį Jono Eimonto atvežti iš Kauno geto pas Aleksandrą ir Malviną Vonžodus.