Žydų gelbėtojai
Vidmantienė (Vaitkevičaitė) Konstancija
JURGIS VIDMANTAS ir KONSTANCIJA VIDMANTIENĖ
Bronia ir Isaras Subockiai su sūnumi Emanueliu prieš karą gyveno Kaune. Vokietijos armijai užėmus Kauną, 1941 m. liepos 3-ąją, vietiniai nacių pagalbininkai nužudė Isarą Subockį. Motina ir sūnus Subockiai 1941-ųjų rugpjūtį buvo priversti persikelti į getą, kuriame išbuvo iki 1943-ųjų lapkričio.
1943-ųjų lapkritį, turėdama tikslą rasti saugią vietą Emanueliui, Bronia Subockienė su sūnumi įsiliejo į darbininkų koloną ir išėjo iš geto. Emanuelis nebuvo panašus į žydą, puikiai kalbėjo lietuviškai, jam buvo surastas prieglobstis keliose šeimose, tik neilgam laikotarpiui. Nuo 1943-ųjų gruodžio 27 d. iki 1944 m. gegužės mėnesio Emanuelis Subockis gyveno Kalnėnų kaime Jurbarko rajone Šneiderių šeimoje.
1944 m. gegužės mėnesį, Šneideriams susiginčijus su kaimynu, kilo įtarimas, jog kaimynas suprato, kad Emanuelis yra žydas ir yra slapstomas Šneiderių šeimoje. Todėl Šneiderių dukra jau vedė Emanuelį atgal į getą, tačiau pakeliui į getą, padedant Antaninai Mažylienei, jie surado Emanuelio motiną, kuri nuo 1944 m. balandžio slapstėsi Jurgio ir Konstancijos Vidmantų šeimoje. Bronia apsimetė esanti Vidmanto giminaitė, padedanti tvarkytis namuose ir mokanti Vidmanto dukterį Gygają vokiečių kalbos. Vidmantų šeima sutiko priglausti ir Emanuelį savo namuose, kol nebus rasta kita saugi vieta. Po kelių dienų Jurgis Vidmantas nuvežė Emanuelį į Panevėžiuko kaimą, kur jis turėjo mažą ūkį, tuo metu išnuomotą valstiečių šeimai. Emanuelis ten ganydavo gyvulius ir gyveno tame ūkyje kartu su valstiečiais iki 1944 m. rugpjūčio, kol motina atvyko jo pasiimti.
Po išvadavimo Bronia Subockienė kartu Emanueliu apsigyveno Vilniuje ir palaikė artimus ryšius su savo ir sūnaus gelbėtojais.
Bronia ir Isaras Subockiai su sūnumi Emanueliu prieš karą gyveno Kaune. Vokietijos armijai užėmus Kauną, 1941 m. liepos 3-ąją, vietiniai nacių pagalbininkai nužudė Isarą Subockį. Motina ir sūnus Subockiai 1941-ųjų rugpjūtį buvo priversti persikelti į getą, kuriame išbuvo iki 1943-ųjų lapkričio.
1943-ųjų lapkritį, turėdama tikslą rasti saugią vietą Emanueliui, Bronia Subockienė su sūnumi įsiliejo į darbininkų koloną ir išėjo iš geto. Emanuelis nebuvo panašus į žydą, puikiai kalbėjo lietuviškai, jam buvo surastas prieglobstis keliose šeimose, tik neilgam laikotarpiui. Nuo 1943-ųjų gruodžio 27 d. iki 1944 m. gegužės mėnesio Emanuelis Subockis gyveno Kalnėnų kaime Jurbarko rajone Šneiderių šeimoje.
1944 m. gegužės mėnesį, Šneideriams susiginčijus su kaimynu, kilo įtarimas, jog kaimynas suprato, kad Emanuelis yra žydas ir yra slapstomas Šneiderių šeimoje. Todėl Šneiderių dukra jau vedė Emanuelį atgal į getą, tačiau pakeliui į getą, padedant Antaninai Mažylienei, jie surado Emanuelio motiną, kuri nuo 1944 m. balandžio slapstėsi Jurgio ir Konstancijos Vidmantų šeimoje. Bronia apsimetė esanti Vidmanto giminaitė, padedanti tvarkytis namuose ir mokanti Vidmanto dukterį Gygają vokiečių kalbos. Vidmantų šeima sutiko priglausti ir Emanuelį savo namuose, kol nebus rasta kita saugi vieta. Po kelių dienų Jurgis Vidmantas nuvežė Emanuelį į Panevėžiuko kaimą, kur jis turėjo mažą ūkį, tuo metu išnuomotą valstiečių šeimai. Emanuelis ten ganydavo gyvulius ir gyveno tame ūkyje kartu su valstiečiais iki 1944 m. rugpjūčio, kol motina atvyko jo pasiimti.
Po išvadavimo Bronia Subockienė kartu Emanueliu apsigyveno Vilniuje ir palaikė artimus ryšius su savo ir sūnaus gelbėtojais.