Žydų gelbėtojai
Venclauskaitė Gražbylė
Stanislava VENCLAUSKIENĖ
Danutė VENCLAUSKAITĖ
Gražbylė VENCLAUSKAITĖ
1998 m. atėjo žinia iš JAV apie Pasaulio Tautų Teisuolio apdovanojimą seserims Danutei (95 metų) ir Gražbylei (86 metų) Venclauskaitėms bei jų mamai Stanislavai (po mirties).
Karo metais Venclauskių šeima išgelbėjo ne vieną žydą. 1941 m. Šiauliuose įsteigus getą, tai žydų bendruomenės daliai, kuri neturėjo darbo, grėsė deportacija į mirties stovyklas. Tokios grėsmės akivaizdoje trys Šiaulių žydai – Kartūnas, Leibavičius ir Šlezingeris kreipėsi į Danutę Venclauskaitę, prašydami ją vadovauti dirbtuvei, kuri gamina šiltas žiemines kepures kariuomenei. Buvo įsteigta dirbtuvė, kurioje dirbo apie 50 žydžių moterų. Čia jos buvo maitinamos ir dar gaudavo ūkininkų dovanoto maisto išsinešti. Turėdama leidimą įeiti į getą, Danutė beveik kasdien ten lankydavosi ir slapta atnešdavo maisto ir vaistų.
Valdžiai prikibus, kad dirbtuvė nepelninga, Danutė savo šeimos auksu padengė nuostolius, ir dirbtuvė dar kiek išsilaikė.
Venslauskių namus Šiauliuose, Vytauto nr. 89, užėmė vokiečiai, o Danutė ir Gražbylė persikėlė į kambariukus rūsyje. Su jomis kuri laiką gyveno „Pupa“ Radzinskaitė, tačiau jos nervai neišlaikė – ji negalėjo gyventi viename name su vokiečiais ir išėjo į getą. (Taip pat pasielgė dr. Volpertas su žmona.)
Kazlauskienė, žydų tautybės moteris, išmoko auginti kiaules ir Danutės ūkyje išsilaikė visą vokietmetį.
Nepažįstama žydė atvedė ir paliko ketverių-penkerių metų berniuką, kuris buvo pavadintas Jonuku. Po karo giminės jį išsivežė į Rusiją.
Kitas iš geto perduotas vaikas buvo išvežtas pas ūkininkus.
Žydė su mergaite ilgai gyveno pas Stanislavą Venclauskienę Šiauliuose. Moteris mirė, o mergaitė Anikė su Gražbyle Venclauskaite nuo 1943 m. rudens iki karo pabaigos išbuvo Žemaičių Naumiestyje. Po karo grįžo į Kauną. Atsirado iš Sovietų Sąjungos grįžusi mergaitės sesuo. Anikė-Hana Blank ištekėjo už Resto iš Plungės. Dabar gyvena Izraelyje.
O kiek dar nežinomų išgelbėtų gyvybių. Šventajame Rašte pasakyta: „Kas moka daryti gera ir nedaro, tas nusideda“.
Venclauskių šeimos gero darymas beveik unikalus. Kazimieras Venclauskis, pirmasis Šiaulių miesto burmistras, Steigiamojo ir Pirmojo Seimo atstovas, visuomenės veikėjas, vienas garsiausių prieškario advokatų. Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė viena pirmųjų profesionaliųjų aktorių, teatro kūrėjų, vaidino ir režisavo, išvertė ir pastatė keletą dramų.
Kazimieras ir Stanislovas Venclauskiai buvo vieni iš Šiaulių dramos ir muzikos draugijos „Varpas“ steigėjų, drauge su kitais išvystė ir finansavo Šiauliuose knygų leidybą, leido žurnalą „Kultūra“.
Tačiau ne tokia aktyvi šių žmonių visuomeninė veikla labiausiai stebina ir žavi. K. Venclauskis niekada nesipriešino nepaprastai žmonos idėjai auginti svetimus vaikus. Venclauskių namuose prieš karą užaugo daugiau nei šimtas našlaičių. Vaikai buvo auginami, leidžiami į mokslus be jokios paramos ar pagalbos iš šalies. Garsaus advokato pajamos sutirpdavo vaikų minioje. Tačiau Stanislava Venclauskienė prisiminė: „Sieloje jis visada pritarė mano veiklai“.
Juk pasakyta: „Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip te šviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus...“.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999
Danutė VENCLAUSKAITĖ
Gražbylė VENCLAUSKAITĖ
1998 m. atėjo žinia iš JAV apie Pasaulio Tautų Teisuolio apdovanojimą seserims Danutei (95 metų) ir Gražbylei (86 metų) Venclauskaitėms bei jų mamai Stanislavai (po mirties).
Karo metais Venclauskių šeima išgelbėjo ne vieną žydą. 1941 m. Šiauliuose įsteigus getą, tai žydų bendruomenės daliai, kuri neturėjo darbo, grėsė deportacija į mirties stovyklas. Tokios grėsmės akivaizdoje trys Šiaulių žydai – Kartūnas, Leibavičius ir Šlezingeris kreipėsi į Danutę Venclauskaitę, prašydami ją vadovauti dirbtuvei, kuri gamina šiltas žiemines kepures kariuomenei. Buvo įsteigta dirbtuvė, kurioje dirbo apie 50 žydžių moterų. Čia jos buvo maitinamos ir dar gaudavo ūkininkų dovanoto maisto išsinešti. Turėdama leidimą įeiti į getą, Danutė beveik kasdien ten lankydavosi ir slapta atnešdavo maisto ir vaistų.
Valdžiai prikibus, kad dirbtuvė nepelninga, Danutė savo šeimos auksu padengė nuostolius, ir dirbtuvė dar kiek išsilaikė.
Venslauskių namus Šiauliuose, Vytauto nr. 89, užėmė vokiečiai, o Danutė ir Gražbylė persikėlė į kambariukus rūsyje. Su jomis kuri laiką gyveno „Pupa“ Radzinskaitė, tačiau jos nervai neišlaikė – ji negalėjo gyventi viename name su vokiečiais ir išėjo į getą. (Taip pat pasielgė dr. Volpertas su žmona.)
Kazlauskienė, žydų tautybės moteris, išmoko auginti kiaules ir Danutės ūkyje išsilaikė visą vokietmetį.
Nepažįstama žydė atvedė ir paliko ketverių-penkerių metų berniuką, kuris buvo pavadintas Jonuku. Po karo giminės jį išsivežė į Rusiją.
Kitas iš geto perduotas vaikas buvo išvežtas pas ūkininkus.
Žydė su mergaite ilgai gyveno pas Stanislavą Venclauskienę Šiauliuose. Moteris mirė, o mergaitė Anikė su Gražbyle Venclauskaite nuo 1943 m. rudens iki karo pabaigos išbuvo Žemaičių Naumiestyje. Po karo grįžo į Kauną. Atsirado iš Sovietų Sąjungos grįžusi mergaitės sesuo. Anikė-Hana Blank ištekėjo už Resto iš Plungės. Dabar gyvena Izraelyje.
O kiek dar nežinomų išgelbėtų gyvybių. Šventajame Rašte pasakyta: „Kas moka daryti gera ir nedaro, tas nusideda“.
Venclauskių šeimos gero darymas beveik unikalus. Kazimieras Venclauskis, pirmasis Šiaulių miesto burmistras, Steigiamojo ir Pirmojo Seimo atstovas, visuomenės veikėjas, vienas garsiausių prieškario advokatų. Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė viena pirmųjų profesionaliųjų aktorių, teatro kūrėjų, vaidino ir režisavo, išvertė ir pastatė keletą dramų.
Kazimieras ir Stanislovas Venclauskiai buvo vieni iš Šiaulių dramos ir muzikos draugijos „Varpas“ steigėjų, drauge su kitais išvystė ir finansavo Šiauliuose knygų leidybą, leido žurnalą „Kultūra“.
Tačiau ne tokia aktyvi šių žmonių visuomeninė veikla labiausiai stebina ir žavi. K. Venclauskis niekada nesipriešino nepaprastai žmonos idėjai auginti svetimus vaikus. Venclauskių namuose prieš karą užaugo daugiau nei šimtas našlaičių. Vaikai buvo auginami, leidžiami į mokslus be jokios paramos ar pagalbos iš šalies. Garsaus advokato pajamos sutirpdavo vaikų minioje. Tačiau Stanislava Venclauskienė prisiminė: „Sieloje jis visada pritarė mano veiklai“.
Juk pasakyta: „Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip te šviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus...“.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999