Žydų gelbėtojai
Uborevičienė Elena
Gydytojas Jokūbas Abramavičius liudija:
Aš, žemiau pasirašęs, Abramavičius Jokūbas, Saliamono, gyv. Kaune, Laisvės al. 61 bt. 3, dirbu šiuo metu Kauno I tarybinėje ligoninėje gydytoju.
1943 m., karo metu, būdamas Vilijampolės gete, sužinojau per pogrindininką Ratnerį (kuris vėliau žuvo kaip partizanas) apie tai, kad Vilijampolės lopšelyje, kuriam vadovauja daktaras Petras Baublys ir vyr. seselė Uborevičienė Elena, slaptai priimami iš geto vaikai.
Pogrindininkas Ratneris man pasakė, kad jo dukra, kaip ir daug kitų vaikų iš geto, jau yra minėtam lopšely.
Sužinojus apie tai, man pavyko susisiekti su daktaru Petru Baubliu ir sesele Elena Uborevičiene dėl savo dukros patalpinimo į lopšelį. Nors niekuomet prieš tai seselės Uborevičienės nepažinojau, seselė parodė nepaprastai daug jautrumo ir noro man padėti beviltiškoje padėtyje.
Mano dukra buvo priimta į lopšelį ir kaip kiti geto vaikai (apie 20) buvo globojama seselės Uborevičienės, kuri taip darydama rizikavo savo gyvybe.
Seselės Uborevičienės dėka išliko gyvi daug geto vaikų.
Mes amžinai dėkingi seselei Uborevičienei ir, kol esam gyvi, niekuomet jos nepamiršim.
Gydytojas Abramavičius Jokūbas
Kaunas, 1965 m. kovo mėn. 14 d.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999
Aš, žemiau pasirašęs, Abramavičius Jokūbas, Saliamono, gyv. Kaune, Laisvės al. 61 bt. 3, dirbu šiuo metu Kauno I tarybinėje ligoninėje gydytoju.
1943 m., karo metu, būdamas Vilijampolės gete, sužinojau per pogrindininką Ratnerį (kuris vėliau žuvo kaip partizanas) apie tai, kad Vilijampolės lopšelyje, kuriam vadovauja daktaras Petras Baublys ir vyr. seselė Uborevičienė Elena, slaptai priimami iš geto vaikai.
Pogrindininkas Ratneris man pasakė, kad jo dukra, kaip ir daug kitų vaikų iš geto, jau yra minėtam lopšely.
Sužinojus apie tai, man pavyko susisiekti su daktaru Petru Baubliu ir sesele Elena Uborevičiene dėl savo dukros patalpinimo į lopšelį. Nors niekuomet prieš tai seselės Uborevičienės nepažinojau, seselė parodė nepaprastai daug jautrumo ir noro man padėti beviltiškoje padėtyje.
Mano dukra buvo priimta į lopšelį ir kaip kiti geto vaikai (apie 20) buvo globojama seselės Uborevičienės, kuri taip darydama rizikavo savo gyvybe.
Seselės Uborevičienės dėka išliko gyvi daug geto vaikų.
Mes amžinai dėkingi seselei Uborevičienei ir, kol esam gyvi, niekuomet jos nepamiršim.
Gydytojas Abramavičius Jokūbas
Kaunas, 1965 m. kovo mėn. 14 d.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999